mesopotamija

Turinys

1 Priešistorė

2 Ankstyvoji istorija

3 Ūkis

4 Miestai

5 Socialinė santvarka

6 Apranga

7 Šaltiniai
8 Nuorodos

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – šalis tarp upių, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių Azijoje. Trumpai apibrėžiant tai aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis), dabartiniame Irake ir Sirijoje. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, kuriame anksčiausiai atsirado raštas.
Priešistorė
Gyvenvietės Mesopotamijoje aptinkamos jau viduriniame paleolite. Pirmųjų gyventojų etninė priklausomybė yra nežinoma. Seniausieji gyventojai, kuriuos mini rašytiniai šaltiniai, buvo šumerai – pietuose ir akadai – šiaurėje. Akkadų kalba priklausė semitų-chamitų kalbų šeimai,o šumerų kalbos sąsajos su kitomis kalbomis nėra nustatytos.
Ankstyvoji istorija
VI-V tūkst. pr. m. e. Mesopotamijoje gyvavo trys skirtingos kultūros

Hassuna periodas ( 5800-5500 )

Samaros periodas ( 5600-5000 )

Halafo periodas ( 5500-4500 )
Mesopotamija buvo apgyvendinta ir užkariauta daugelio senovės civilizacijų, įskaitant šumerus, akadus, babiloniečius, asirus ir Persijos imperiją. Mesopotamija buvo suvienyta ir įėjo į šių valstybių sudėtį:

Šumerų dievų sąrašas dantiraščiu (apie 24 a. pr. m. e.)
1. Šumerų – akadų imperija, 2300-2200 m. pr. m. e., suvienijimas siejamas su Sar(a)gonu.
2. Pirmoji (Senoji) Babilonjos karalystė, 1800-1600 m. pr. m. e., suuvienijimas siejamas su Hamurabiu – žymiausiu Babilono civilizacijos valdovu
3. Asirijos imperija, 700-612 m. pr. m. e., suvienijimas siejamas su Ašurbanipalu – žymiausiu jos valdovu
4. Antroji (Naujoji) Babilonijos karalystė / Chaldėjų Babilonas, 612-539 m. pr. m. e. Šį suvienijimą galima sieti su dviem žymiausiais šios karalystės valdovais Na

abuchodonosaru I ir II.
4-3 tūkst. riboje atsiranda miestai-valstybės: Nipūras, Lagašas, Urukas ir kt.
Istoriniai šaltiniai: Mesopotamijos dantiraščiai, Senasis Testamentas, graikų autoriai.
Ūkis
Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Ūkio pagrindas – drėkinamoji (irigacinė, lot. irrigatio – drėkinimas, laistymas) žemdirbystė. Pietų Mesopotamijoje jos atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. sandūra, Egipte – 4 tūks. pirmoji pusė. Kitokia žemdirbystės forma Tarpupyje buvo išvis neįmanoma, taigi, apskritai žemdirbystė čia galėjo atsirasti tik kartu su irigacija. Perėjimas prie sistemingo drėkinimo ir buvo civilizacijos prielaida.
Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Derlingos aliuvinės dirvos efektyvus naudojimas buvo susijęs su nemažais sunkumais ir pareikalavo tam tikrų žemdirbystės pagrindų (žinių ir įgūdžių), sumanaus ir darnaus gausių kolektyvų darbo. Tigro ir Eufrato vanduo nuslūgdavo vaasarą, o sėjos meto reikėjo laukti iki rudens. Be to, upių potvyniai buvo katastrofiško pobūdžio. Vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės ir
rigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.
Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Augintos kelios kviečių rūšys, miežiai, žirniai; miežiai – pirmieji laukiniai augalai, kuriuos žmonės pradėjo pjauti. Didelę reikšmę ūkiniam gyvenimui turėjo datulių palmės ir švendrės, kurių daug augo pietinėje pelkėtoje šalies dalyje. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės.
Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų (manoma, kad iki Hamurabio aludarystė, turbūt, buvo moterų užsiėmimas, nes ją vienintelę iš visų amatų globojo moteriška dievybė).
Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies.
Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas.
Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas).
Raštas Šumere atsirado IV
V tūkst.pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).
Žemės ūkio ir prekybos plėtra, metalurgijos atsiradimas reikalavo daugiau darbo jėgos. Dėl šių procesų gimininė bendruomeninė santvarka ėmė irti, pradėjo formuotis vergovinės valstybės, pradžią kurioms padarė miestai – valstybės.
Miestai
Artimuosiuose Rytuose pagrindinis urbanizacijos centras buvo Pietų Mesopotamijoje. IV-ame tūkst. pr. m. e. čia gyvavo seniausi Šumero miestai: Eridu – vandenų ir išminties dievo Ėjos kulto centras, Nipūras – šumerų ir akadų religinis centras, dievo Enlilio kulto vieta, Urukas, Ūras, Šurūpakas ir kt. Niekur kitur senovės pasaulyje neužtikta tokios miestų sankaupos; Eridu, Ūras, Urukas ir Larsa buvo taip arti vienas kito, kad tarp šių miestų nebuvo jokių gamtinių ribų. Miestų kūrimas vyko keliais etapais:
1. ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietė,
2. miestelis su šventykla,
3. miestas-valstybė.
Ypatingą vietą senųjų miestų atsiradime turi miesto religinė, sakralinė funkcija. Įvairiuose šaltiniuose aptinkami vaizdiniai, kad senovės miestas buvo dievų globojama, sakralizuota teritorija. Taip Babilono gyventojai įsivaizdavo, kad jų miestas buvo pastatytas danguje per vienerius metus (Babilonas akadų kalba reiškė Dievo vartai).
Mesopotamijos civilizacijai, skirtingai nuo kitų miestų civilizacijų, nebuvo būdingas antagonizmas tarp miesto ir
r kaimo gyventojų. Miestai augo prie šventųjų teritorijų, prekybos kelių, uostų, valdovų rezidencijų (gyventojų skaičius iki 50 tūkstančių). Dėl irigacinių sistemų plėtimosi miestas retai galėjo būti jų geografinis centras, o didėjant miestų skaičiui vyko tarpusavio varžybos ir kova dėl viršenybės toje teritorijoje. Besivaržą tarpusavy miestai-valstybės stiprino savo galią; suklestėjo prekyba, didėjo drėkinamų žemių plotai, vystėsi religinis kultas – vienas esmingiausių šumerų gyvenimo elementų. Miestai-valstybės rūpestingai saugojo savo valdas, savo nepriklausomybę, tvirtai laikė savo valdžioje ankščiau ten gyvenusias gentis, kurios, patekusios į vergovę, teikė jiems brangią ir taip reikalingą darbo jėgą. Hegemonu tapdavo tiktai vienas miestas, pats turtingiausias, kuriame buvo sutelkti kultas, administracinis aparatas ir politinė valdžia. Jam tapdavo pavaldžios visų tipų miesto ir kaimo gyvenvietės atitinkamoje irigacinėje sistemoje.
Miestai atspindėjo savo epochos ekonominę ir socialinę struktūrą. Jie buvo pusiau agrarinio pobūdžio (tai būdingas visų Artimųjų Rytų ankstyvųjų miestų bruožas). Mesopotamijos miestų gyventojai tiesiogiai arba per nuomininkus buvo susiję su žeme, iš savo valdų apsirūpindavo maisto produktais ir žaliavomis. Miestiečiai už valstybinę tarnybą gaudavo žemės sklypelius, kurie tuometiniuose dokumentuose vadinami maitinimo laukais. Matyt, neatsitiktinai nepavyksta užtikti žinių apie prekybą maisto produktais miestuose. Rinka, kaip ekonominės integracijos priemonė, Mesopotamijoje apskritai vystėsi labai lėtai ir netūrėjo didesnės reikšmės.
Socialinė santvarka
Mesopotamijos socialinei struktūrai būdingi 3 luomai:
1. valdovas ir viešpataujantis luomas (aristokratija) (t.y. aukštoji valdininkija, žyniai, turtingieji savininkai ir pirkliai);
2. gamintojai žemdirbiai (sudarė maždaug 4/5 visų gyventojų), amatininkai, raštininkai ir pirkliai, t.y. gausiausias luomas;
3. vergai (vergija yra ypatingas luominis statusas, daugiau mažiau būdingas visoms senovės civilizacijoms; Mesopotamijoje vergai buvo kilę iš karo belaisvių, nubaustų už nusikaltimus, ir jų šeimos narių, įsiskolinusių ir nuskurdusių žemdirbių bei amatininkų);
Antrame tūkstantmetyje pr. m. e. Babilonijoje sprendžiant iš Hamurabio kodekso vyko perėjimas nuo poligaminės prie monogaminės šeimos. Būdingas vyrų dominavimas, jų prioritetinės teisės turto paveldėjimo, santuokos, valdžios vaikams klausimais. Moterys Mesopotamijoje nebuvo visiškai beteisės. Babilonijos moterys galėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, liudyti teisme, sudarinėti sutartis, būti raštininkėmis, užimti kai kuriuos valdžios postus.
Vergijos šaltinius kiek apribojo garsusis Babilonijos karaliaus Hamurabio Įstatymų kodeksas: buvo sušvelninta skolinė vergovė, uždraustas šiurkštus kreditorių elgesys su skolininkais, o 117 paragrafas skelbė: Jei kas padaro skolų ir dėl jų parduoda arba atiduoda užstatant savo žmoną, sūnų arba savo dukterį, tai šie pas jų pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus; ketvirtaisiais metais jie atgauna laisvę. 3 tūkstantmetyje pr. m. e. Mesopotamija garsėjo valstybiniais vergais, kurie priklausė šventykloms ir valdovo rūmams (palaipsniui gausėjo ir privačių vergų, tačiau jų visą laiką buvo nedaug). Šeima paprastai turėdavo po 3 (babiloniečių), 4 (asirų) vergus. Mesopotamijoje vergai niekada nesudarė gyventojų daugumos, tuo labiau jų darbas nebuvo gamybos pagrindas.
Išskirtinę vietą miestų gyvenime užėmė labai gausus dievo tarnų būrys. Administracijai vadovavo vyriausias žynys. Šventyklos žynių švarintojų, žynių plovėjų, žynių tepėjų pareigos buvo susijusios su šventyklų ritualine priežiūra. Mesopotamijos religijos buvo politeistinės, būdinga išskirtinė magijos, burtų vieta. Dėl to labai gausią žynių grupę sudarė aiškiaregiai, užkalbėtojai, pranašai, kurie savo ruožtu buvo susiskirstę pagal pranašavimo būdą: iš kepenų, paukščio arba strėlės skrydžio. Populiariausias pranašavimo būdas Babilonijoje – iš gyvulių kepenų: iš jų spręsdavo ne tik apie paprastus gyvenimo reikalus, bet ir apie didžiosios politikos klausimus.
Mesopotamijai būdinga palyginti nedidelė šeima, su aiškiais patriarchalinės namų bendruomenės, vadinamosios didžiosios šeimos elementais.
Apranga
Iš išlikusių vaizduojamojo meno pavyzdžių matyti, kad vyrų nešiosenai būdingos ilgos barzdos, ilgi plaukai, perskirti per vidurį sklastymu. Segi sijoną. Moterų plaukai supinti į kasas, šios sudėtos aplink galvą. Plati tunika susegta ant kairio peties.
Šaltiniai

Janina Januškevičiūtė Senųjų Rytų civilizacijų bruožai, Kaunas, 2004;

Marianas Belickis Užmirštas šumerų pasaulis, Vilnius, 1972;

Nijolė Letukienė Istorija. Politologija, Vilnius, 2003;

Janina Varnienė Senosios civilizacijos, Vilnius, 2003.

Aurelijaus Giedos „Visuotinė Kultūrų ir Civilizacijų Istorija“ paskaitų konspektas

Leave a Comment