Mažoji Lietuva 1918-1922 metais

1857 0

Mažoji Lietuva 1918-1922 metais

Tadas Locaitis

Mažosios Lietuvos istorinė sritis susidarė XVI a. abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseine iš kryžiuočių XIII-XIV a. pr. užkariautų baltų žemių Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Sembos, didesnės Bartos dalies, šiaurinės Notangos, Keklio pietvakarinės ir Karšuvos vakarinės dalies. Jos plotas siekė maždaug apie 17 tūkst. km². Kai kada geografiškai bandoma nubrėžti Mažosios Lietuvos vakarinę ir pietvakarinę sieną palei Deimenos upę, nuo jos ištakos Priegliaus upe iki Alnos upės, ta upe iki Alenburgo, o nuo jo Svenės upe suukama į pietryčius iki Unguros aukštupio. Šioje linijoje įsikūrę Labguvos, Vėluvos ir Girduvos miesteliai.

XVI a. Prūsijos valdžia iš nukariautų vakarinių lietuvių gyvenamos teritorijos kairiajame ir dešiniajame Nemuno krante sudarė atskirą administracinį vienetą su centru Gumbinėje, kurį vadino lietuviška provincija, sritimi ar departamentu arba dažniausiai tiesiog Lietuva (Litauen). XIX a. pr., vykdant administracinę reformą, šie pavadinimai buvo išbraukti iš Rytų Prūsijos provincijos vardų, išnyko iš teisinių dokumentų bei kitų oficialių raštų.

Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą minimas Simono Grunau (Grūnavo) „Prūsijos istorijoje“ (apie 15526), kurioje rašoma: „Šis kraštas šiandien vadinamas Mažąja Lietuva (Kleinlittaw)“. Antrasis autorius, paminėjęs Mažąją Lietuvą, buvo L. Davidas. Jis 1576 m. baigtoje kronikoje kalba apie du Lietuvos kraštus ir čia pat paaiškina: „Aš turiu galvoje Didžiąją ir Mažąją Lietuvą“. Jau XIX a. li

ietuvių istorinėje ir publicistinėje literatūroje lietuvišką provinciją Prūsijos sudėtyje pradėta plačiai vadinti Mažąja Lietuva. Šis terminas, kaip istorinė kategorija, yra vartojamas ir dabar. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių politiniai veikėjai pasiryžo atkurti nepriklausomą Lietuvą jos etnografinėse ribose su sostine Vilniumi. Kartu jiems rūpėjo ir Mažoji Lietuva. Besikuriančiai Lietuvos valstybei buvo svarbu sujungti visas istorines lietuvių žemes, turėti Klaipėdos uostą, kad galėtų laiduoti savo ekonominį savarankiškumą. Dar 1917 m. birželio 9-16 dienomis Lietuvių seime Petrograde Martynas Jankus pasisakė už Mažosios Lietuvos prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos. Tiesa, jau tuo metu lietuviai nebesudarė tautinės daugumos Mažojoje Lietuvoje ir jų skaičius nuolat mažėjo. Tam įtakos turėjo vokietinimo procesas per visą XIX amžių. Remiantis vokiečių oficialios statistikos duomenimis, Gumbinės, Darkiemio, Stalupėnų, Įsruties ir Geldapės apskrityse (M. Lietuvos piietinė dalis) lietuviai 1825 m. sudarė apie 15% visų gyventojų, o 1910 m. – tik 0,6%; Ragainės, Lankos, Labguvos ir Pilkalnio apskrityse (M. Lietuvos vidurinė dalis) – atitinkamai 41,6% ir 9,8%; Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės (M. Lietuvos šiaurinė dalis) – 50% ir 37,8% (be Klaipėdos ir Tilžės miestų – 63,2% ir 53%). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Mažojoje Lietuvoje oficialiais duomenimis gyveno iki 150 tūkst. lietuvių, iš kurių 2/3 gyveno Nemuno (Rusnės, Skirvytės) dešinėje pusėje. M. Lietuvos lietuviai daugiausia buvo valstiečiai, o lietuvių inteligentija taip pat buvo negausi, jos daugumą sudarė dvasininkai. Tik XIX a. pabaigoje pradėjo ku
urtis lietuvių politinės organizacijos. Tiesa, čia veikė eilė lietuvių kultūros draugijų, kaip „Lietuvių literatūros draugija“ (1879-1923), „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“ (1895-1935), „Sandoros“(1904-1939), „Lituania“ (1911-1920), „Santaros“ (1912-1939), „Spauda“ (1919-1922) ir kt. Veikė 6 lietuviškos spaudos įmonės, leidusios lietuviškas knygas ir periodinius leidinius. Kalbamu laikotarpiu Klaipėdoje, Priekulėje ir daugiausia Tilžėje ėjo 6 periodiniai leidiniai: „Lietuviška ceitunga“, „Tilžės keleivis“, „Nauja lietuviška ceitunga“, „Pagalba“, „Birutė“ ir „Prūsų lietuvių balsas“.

Į lietuvių tautinį judėjimą buvo įsitraukę tokie veikėjai: M. Ašmys, A. Bruožis, M. Jankus, J. Mikšas, M. Šernius, D. Zaunius, M. Zauniūtė, E. Jagomastas, K. Lekšas, J. Strėkys, J. Vanagaitis, Vidūnas ir kt. Kai kurie lietuviai buvo išrinkti į Vokietijos Reichstagą (J. Smalakis, F. M. Mačiulis), Prūsijos Landtagą (V. Gaigalaitis, V. Steputaitis). Jie vokiečių valdžiai buvo gana lojalūs ir neturėjo didelės įtakos lietuvių ir jų kultūros padėčiai valstybėje.

Vokietijai pralaimėjus karą suaktyvėjo lietuvių politinė veikla Mažojoje Lietuvoje. 1918 m. lapkričio 16 d. susidarė Prūsų lietuvių tautos taryba Tilžėje. Jos tikslas – sukelti M. Lietuvos lietuvių judėjimą dėl atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungti autonominėmis teisėmis prie Lietuvos. Tarybos pirmininku tapo V. Gaigalaitis, o darbo tarybą – V. Gailius, E. Simonaitis ir J. Vanagaitis. 1918 m. lapkričio 30 d. savo įspūdingu pareiškimu taryba išreiškė savo apsisprendimą: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir į tai kad mes lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji su

udarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Wilsono tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti“. Tuo pačiu parengė atsišaukimą į lietuvius: „Lietuvninkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!“, kviesdami visus palaikyti idėją prisijungti prie Lietuvos. Pareiškimas ir atsišaukimas buvo pasirašytas 24 asmenų su J. Vanagaičiu priešakyje.

Lietuvos delegacija, vadovaujama A. Voldemaro, notomis bei memorandumais konferencijos pirmininkui Ž. Klemenso kėlė Mažosios Lietuvos žemių priklausomybės Lietuvos valstybei klausimą. Tuo tarpu Lenkijos delegacija pasiūlė Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos kraštą, atskirti nuo Vokietijos ir prijungti prie Lietuvos su sąlyga, kad ateityje Lietuva sutiktų sudaryti su Lenkija federaciją. Kol visa tai būsią įvykdyta, Klaipėdos kraštas turįs būti laikinai perduotas Antantės valstybių žiniai. Tai patiko Prancūzijos delegacijai. Mažosios Lietuvos veikėjai – Tautos taryba – 1919 m. balandžio 8 d. įteikė Ž. Klemenso raštą, kuriame reikalavo, kad lietuviškos Rytprūsių sritys būtų priskirtos prie Lietuvos. Pats Taikos konferencijos pirmininkas buvo priverstas pripažinti faktą, kad šios sritys yra lietuviškos, bet tai lietė ne visą Mažąją Lietuvą, o tik Klaipėdos kraštą. Ir 1919 birželio 28 d. pasirašytos Versalio taikos sutarties 99 str. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas D. Britanijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos žiniai. Krašto laikinas administravimas buvo pavestas Prancūzijai. Vokietija, pa

asirašydama Versalio taikos sutartį, atsisakė visų teisių į daugelį teritorijų, tarp jų ir į Klaipėdos kraštą. Klaipėdos krašto atskyrimas nuo V

. . .

Tuo metu Klaipėdoje Prūsų lietuvių susivienijimas per savo skyrius, susirinkimus, spaudą kovojo su susijungimo su Lietuva priešininkais, reikalavo pripažinti lietuvių kalbą valstybine, ją įvesti į liaudies mokyklas, teismus, viešąjį gyvenimą, suteikti lietuviams ir vokiečiams lygias teises, kad valdininkai mokėtų abi kalbas ir pan. Tautinė taryba 1922 m. pradžioje V. Steputaičio direktorijai pareiškė nepasitikėjimą dėl jos priešiškumo lietuvių judėjimui ir atšaukė savo atstovus iš direktorijos. Vis dėlto prancūzų okupacinė valdžia buvo priversta išleisti lietuvių ir vokiečių kalbų lygybės įstatymą, t. y. pripažinti lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos oficialia krašto kalba, išleisti įstatymą dėl lietuvių kalbos kaip fakultatyvinės disciplinos įvedimo krašto liaudies mokyklose.

1922 lapkričio 3-4 d. krašto ekonominių organizacijų lietuvių ir vokiečių atstovai buvo pakviesti į Paryžių pareikšti savo nuomonę dėl Klaipėdos Ambasadorių konferencijos. Lietuvių atstovai (V. Gaigalaitis, J. Stikliorius, E. Simonaitis ir kt.) pareiškė nuomonę, kad Klaipėdos kraštui geriausia išeitis jungtis prie Lietuvos autonomijos teise. Vokiečių atstovai pasisakė prieš ir pageidavo Klaipėdos savarankiškumo bet kurios Antantės valstybės protektorate. Nuomonėms nesutapus, speciali komisija parengė projektą, pagal kurį Klaipėdos kraštas turi būti paskelbtas „laisvąja valstybe“. Tai reiškė, kad Lietuva negaus Klaipėdos. Iškilo rimtas pavojus. 1922 gruodžio 22 d. iš Tautos tarybos narių buvo sudarytas Vyriausiasis M. Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti Klaipėdos ginkluotam sukilimui.

Join the Conversation

×
×