XVII a. didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvo baudžiauninkai. Jų gyvenamą namą – numą sudarė patalpa su atvira ugniaviete, skirta gyventi žmonėms ir kita patalpa po tuo pačiu stogu – gyvuliams.Dvarų savininkai turėjo po kelis gyvenamuosius pastatus – trobą ir numą. Nume būdavo apgyvendinama šeimyna. Šalia numo būdavo dar keli tvartai gyvuliams. Valstiečių namų apyvokos daiktai ir darbo įrankiai daugiausia buvo mediniai. Tik peiliai, pjautuvai, dalgiai ir noragai buvo geležiniai. Juos pirkdavo, o ne gamindavosi patys. Tik dalį jų iš balų rūdos ar atvežtos geležies nukaldavo vietiniai kalviai. Valstiečiai arė dviejų jaučių traukiama žagre. Arkliais akėjo ir vežiojo krovinius.Vasarą valstiečiai dėvėjo namie austus lininius drabužius, žiemą – avikailio kailinius. Iš gyvulių būdavo auginami arkliai, jaučiai, karvės, kiaulės, avys, kartais – ožkos. Pagrindinį maistą sudarė mėsa ir pieno produktai, ruginė duona.Turtinga buvo dvasinė kultūra – papročiai, tautosaka (dainos, raudos, pasakos, padavimai, patarlės, priežodžiai, mįslės). Čia atsispindėjo visi reikšmingiausi valstiečių gyvenimo įvykiai. Dvasinė kultūra glaudžiai siejosi su materialine. Darbas buvo ne tik gyvenimo pamatas, bet ir švenčių pagrindas. XVII a. suklestėjo įvairūs liaudies dainų žanrai. Tautos savitumą ypač išryškino lyrinės dainos, kuriose atsiskleidė poetinė liaudies galia, kalbos turtingumas ir grožis. Dainose aukštinamas darbštumas, pagarba artimui, meilė, ištikimybė. Iš lūpų į lūpas perduodama žodinė kūryba ne tik jungė kartas, bet ir siejo jas su gyvenamosios vietos praeitimi (sakmės, legendos, padavimai). Bendriausios žmonių elgesio nuostatos gyvavo liaudyje patarlių ir priežodžių pavidalu.