LDK kultūra ir švietimas XVIIa

XVII a. kultūros raida išgyveno didelių kontrastų laikotarpį. Iki XVII a. vidurio kultūra sparčiai kilo. Valstybės vidaus santvarkos ypatybės, politinės aplinkybės, visuomeniniai procesai parengė nuo XVII a. vidurio prasidėjusį ir šimtmetį trukusį kultūrinio nuosmukio ir stagnacijos laikotarpį. Įvairūs karai (tiek su kitomis šalimis, tiek vidaus kovos) pasiglemžė daug materialinių išteklių, sunaikino daugelį institucijų ir daug kultūrinei veiklai pasiruošusių žmonių.
Iki XVII a. vidurio konkurenciją dėl įtakos bajorų visuomenei laimėjo kontrreformacija, palaikoma karaliaus valdžios. XVII a. antroje pusėje kultūra neteko vieno iš skkatinančių veiksnių – organizuotos opozicinės jėgos visuomenėje –reformacijos.
XVII a. beveik visose kultūros sferose pynėsi prieštaringi procesai ir linkmės. Iš vienos pusės, daug plačiau nei praeitais šimtmečiais buvo skleidžiamos ir gamybos lygį keliančios, ir visuomenės organizaciją tobulinančios, ir humanitarinių bei tiksliųjų mokslų žinios. Tam buvo naudojama spauda, mokyklos. Susidarė galimybės jas politiškai perkurti, universalųjį mokymo turinį pritaikyti vietinėms reikmėms, o kai kuriose srityse – net padaryti atradimų. Nemaža lietuvių nacionalinės kultūros reiškinių institucinėje kultūroje, kurie buvo užsimezgę XVI a., buvo ugdomi XVII a. piirmoje pusėje, kai kuriose sferose lietuvių kalbai buvo sudarytos stabilesnės pozicijos (pvz., Vilniaus bažnyčiose). Antra vertus, XVII a. Lietuvos feodalinės visuomenės kultūrinė orientacija stipriai skaidėsi: praėjus pusei amžiaus po Liublino unijos, daugėjo bajorijos, kuri lenkų kalbą laikė bendra visai valstybei, ta

a kalba rašė ir vis dažniau kalbėjo. 1697 m. Seime buvo priimtas nutarimas lenkų kalba rašyti valstybinių įstagų dokumentaciją. XVII a. buvo vykdoma jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės vyriausybės ir popiežiaus politikos inspiruota bažnytinė stačiatikių unija su katalikų Bažnyčia – buvo kuriama unitų Bažnyčia (pradžia padaryta 1596 m.Brastoj). Tai sustiprino nacionalinius ir tikybinius prieštaravimus valstybėje, nes neturtingieji sluoksniai neįėjo į unitų Bažnyčią, liko dizunitais. Bažnyčia – katalikų, stačiatikių, unitų, protestantų – įsivyravo pasaulėžiūroje. Visa tai jai sudarė galimybes laikyti daugelį kultūrinių institucijų net tada, kai Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse kultūra ėmė įgauti vis daugiau pasaulietinių bruožų.

Leave a Comment