Marksistinė istoriografija

Marksizmas vienu metu paaiškina istoriją, pateikia pažinimo teoriją ir istorinį metodą. Kaip teorija jis susilaukė daugybės interpretacijų bei adaptacijų. Nėra vieningos marksistinės istoriografijos, o yra promarksistinės, ortodoksiškos, dogmatiškos, revizionistinės arba erezinės srovės.

Nei K.Marksas (1818 – 1883), nei F.Engelsas (1820 – 1895) nebuvo profesionalūs istorikai, todėl jų teorija priklauso istorijos filosofijai. Savo antajame bendrame veikale “Komunistų partijos manifestas” (1848) jie paskelbė bendrą visuomenės vystymosi dėsnį – varomąsias jėgas, klasių kovą ir šios kovos dėsningas fazes, užsibaigiančias su išnaudojamo žmogaus išlaisvinimu.

Marksas ir Engelsas taip pat buvo istorinio pažinimo teoretikai, istorinio materializmo fundatoriai (Markso “Politinės ekonomikos kritika” (1859) ir Engelso “Anti-Diuringas” (1878)).

Abu pasižymėję žurnalistiniame – publicistiniame darbe, jie daug rašė apie to meto aktualijas. Vienintelis istorinio pobūdžio veikalas – ilgas Engelso straipsnis, skirtas 1522 – 1525 m. Vokietijos valstiečių karui (1850), kuriame autorius tvirtina, jog “religiniame kare daugiau reiškiasi materialūs interesai”. Liuterį Engelsas vaizduoja buržuaziniu reformatoriumi. Religija yra tik valdžios instrumentas, anot Markso – “opiumas liaudžiai”, išreiškianti ekonominius, socialinius ir politinius interesus.

Taigi, ar galime Marksą su Engelsu vadinti istorikais? Marksas pakeitė šio žodžio prasmę. Marksizmas yra tiek klasikinio filosofinio diskurso (hegeliškojo idealizmo pakeitimas materializmu), tiek ir klasikinio istoristinio diskurso radikalus apvertimas: praeitis priklauso nuo dabarties, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad praeities pažinimas priklauso nuo istoriko dabarties. Tokiu būdu Marksas pakartoja garsųjį B.Kročės (B.Croce) aforizmą: “Bet kokia istorija yra dabarties istorija”. Tik suaugęs gali pažinti vaiką, o žmogus – beždžionę, o ne atvirkščiai. Tokiu būdu per buržuazinę visuomenę atsiskleidžia feodalinė, kapitalistinė ekonomika atskleidžia viduramžių ir antikos ekonomiką ir pan.

Istorikas – marksistas yra politinis kovotojas, kuris dalyvauja darbininkų klasės kovoje, jis apmąsto dabartį istoriškai, kad ją suprastų ir taip pakeistų pasaulį. Toks yra dialektinio materializmo (diamato) metodas.

Istorinio materializmo apibrėžimą pateikė pats Marksas: “socialinėje veikloje žmonės užmezga santykius, kurie yra determinuoti ir būtini, nepriklausomai nuo jų valios, tai yra gamybinius santykius, atitinkančius materialinių gamybos jėgų išsivystymo lygį. Šių gamybinių santykių visuma sukuria visuomenės ekonominę stuktūrą, konkrečią bazę, ant kurios iškyla juridinė ir politinė superstruktūra ir kurią atitinka apibrėžtos visuomenės socialinės savimonės formos. Materialinio gyvenimo gamybos būdas sąlygoja socialinio, politinio ir intelektualinio gyvenimo procesus. Tam tikroje išsivystymo stadijoje visuomenės materialinės gamybos jėgos ima prieštarauti egzistuojantiems gamybiniams santykiams (arba nuosavybės santykiams, kalbant juridiniais terminais)”. “Taip kyla socialinės revoliucijos. Pokyčiai ekonominėje bazėje anksčiau ar vėliau sukrečia visą didžiulę superstruktūrą. Socialinė – ekonominė formacija negali išnykti anksčiau, nei bus išvystytos visos gamybinės jėgos, kurias ji talpina.”

1848 m. “Komunistų partijos manifestas” suformulavo pagrindinį istorijos dėsnį, pagal kurį klasių kova yra evoliucijos variklis. Ši evoliucija turi viena po kitos einančias fazes. “Visuomenės istorija iki mūsų dienų buvo klasių kovos istorija. Išnaudotojas ir išnaudojamasis visuomet kovojo nepaliaujamą kovą, kartais slaptą, kartais atvirą, kuri baigdavosi arba visos visuomenės revoliucine transformacija arba kovojančių klasių bendra žūtimi”.

Marksizmas perėmė Hegelio logikos principus: priešybių dėsnį ir šuolinio progreso dėsnį. Priešybių dėsnis teigia, kad pokyčiai vyksta pagal prieštaravimų grandinę, kuri pati save griauna ir perauga, nueidama antagonistinius etapus: teigimas, neigimas, neigimo neigimas… Taip progresuoja istorija. Šios teorinės įžvalgos praktikoje įgyjo labai įvairius pavidalus.

Marksizmo idėjų raida po Markso:

I. Pionierių laikai (XIX a. pab. – XX a. pr.)

Pirmosios kartos marksistai žengė iš esmės 3 kryptimis: a) pirmtakų paieška, kitaip tariant tiriama darbininkų judėjimo ir socializmo istorija, kurios iniciatoriumi buvo vokietis Francas Meringas (Franz Mehring) (1846 – 1919), iš kitos pusės – religinių maištų ir erezijų istorija, kuriai Engelso draugas Kautsky pašvenčia sintetinį veikalą, pavadintą “Moderniojo socializmo pirmtakai”; b) revoliucijų tyrimai, ypač 1789 m. Pavyzdžiui, Žanas Žoresas (Jean Jaures) (1859 – 1914) publikavo “Socialistinę Prancūzų revoliucijos istoriją, aiškiai paveiktą diamato, nors įvade kaip savo įkvėpėjus, šalia Markso nurodė ir Plutarchą su Ž.Mišle (J.Michelet); c) teorinė analizė. Antonio Labriola parašė “Esė apie istorinio materializmo koncepciją”, kur pateikė labai lanksčią diamato interpretaciją.

Bolševikų pergalė Rusijoje bei po to įsigalėjęs stalinizmas pavertė šią laisvą analizę mechanišku instrumentu, padedančiu išlaikyti tvarką ir pavergti žmonių protus. 1930 – 1960 m. marksizmas Rytų Europoje iš esmės išgyveno dogmatinį laikotarpį, kurį kai kurie vadina “infantilizmu”, “ideologine skleroze” arba “ontologiniu realybės aprašymu”. Pats Stalinas knygoje “Dialektinis ir istorinis materializmas” pateikė keletą paprastų ir tiesmūkų postulatų:

1. Bendrojo vystymosi dėsnio vieningumas ir lineariškumas: “Istorija žino 5 pagrindinius gamybinių santykių tipus: pirmykštė bendruomenė, vergovinė santvarka, feodalizmas, kapitalizmas ir socializmas.2. Nuolatinis ir determinuojantis priežastingumo žaismas. Jeigu įvairiais istoriniais periodais stebimos įvairios idėjos, teorijos, nuomonės, socialinio gyvenimo apraiškos, institucijos ir etc., tai galima paaiškinti skirtingomis konkrečios visuomenės materialinio gyvenimo sąlygomis.3. Absoliutus istorijos negrįžtamumas, jos nesiliaujantis progresas vyksta šuoliais.4. Evoliucijos determinizmas, kurį valdo moksliniai dėsniai, tokie kaip “bendrasis žmonijos vystymosi dėsnis”, “augančio skurdo dėsnis”, “sukilimo dėsnis” ir pan.

Tokiu būdu diamatas tampa universaliu raktu, paprastu įrankiu, kuris lengvai ir paprastai paaiškina realybės sąrangą ir tuo sugundo naivius protus. Stalinas viename interviu yra pasakęs: “Mes nesame vargšų partija, mes esam partija, kuri visuomet teisi.”

II. Vakarietiškas marksizmas (XX amžius).

Tuo tarpu Vakaruose einama link lankstaus, nedogmatiško marksizmo interpretavimo. Po F.Engelso mirties nukrypstama pozityvizmo ir darvinizmo link. Istorinis materializmas reiškiasi kaip a) scientizmas ir b) ekonomizmas. a) Siekia Markso teoriją paversti pozityviu mokslu; b) siekia bet kokiais atvejais įrodyti ekonomikos pirmenybę, tai yra superstruktūros fenomenus redukuoti iki infrastruktūros mechanizmų ir tiki neišvengiamu kapitalizmo peraugimu į socializmą. Leninas akcentuoja praktinę marksizmo pusę ir proletariato diktatūros modelį paverčia totalitarinės visuomenės kūrimo įrankiu. Teorinė regresija pasireiškia ir Stalino veikaluose, ypač “Trumpas VKP(b) istorijos kursas”. Stalinizmas suabsoliutina marksizmo pseudoscientiškumą. A.Gramšis (A. Gramsci) kvestionavo kai kurias marksizmo tezes: 1) ekonominiai dėsniai nefunkcionuoja kaip fizikos dėsniai ir yra ne konstantos, o tik tendencijos; 2) dialektikos mechanizmai negali būti supaprastinti, laikomi privalomais; 3) politiniai įvykiai turi tam tikrą autonomiją klasių kovos ir ekonominių struktūrų atžvilgiu. Taip A.Gramšiui pavyko išvengti dogmatizmo ir padaryti marksizmą lankstesniu.

Markizmo įtaka istoriografijai

K. Marksas reiškėsi kaip žurnalistas, atsiliepiantis į dabarties aktualijas, politinis veikėjas, organizavęs komunistinį judėjimą, ir mokslininkas, siekiantis suprasti visuomenės sąrangą. Tai turėjo ir privalumų, ir trūkumų (atstumo trūkumas, informacijos nepakankamumas, žanrų sumaišymas).

Marksizmas padarė netiesioginę, bet labai rimtą įtaką XIX a. istorijos mokslui, kurio situacija tapo komplikuota dėl neišvengiamos istorizmo krizės. Todėl jį galima laikyti bene pirmąja solidžia teorine alternatyva įvykių (ypač politinių) istorijai. Valstybės primatą teigiančiai faktų paieškai jis priešpastatė visuomenės ir joje veikiančių procesų tyrimus. K. Marksas įvedė į mokslinę apyvartą iki tol nežinomus teorinius konstruktus: “bazė” ir “antstatas” arba, kitaip tariant, “ekonominė infrastruktūra” ir “ideologinė superstukrūra”. Šią poliarizacinę schemą išskleidus, gauname visuomenėje veikiančių jėgų tarpusavio sąveikos ir įtakų vaizdinį:

1) ideologiniai diskursai 2) politinės institucijos 3) socialiniai santykiai 4) ekonominė veikla 5) gamybinės jėgos

Pozicijos “4” ir “5” sudaro bazę arba ekonominę infrastruktūrą, “1” ir “2” yra anstato, arba ideologinės supersturktūros dalys. “3” – bazę su anstatu jungiančioji grandis.

Kadangi marksizmas visuomenės vystymosi pagrindu laiko ekonominį gyvenimą, kurio būklė ir pobūdis neišvengiamai formuoja dvasinius fenomenus, jam marksistai ir skiria daugiausia dėmesio, nors kitoms pakopoms ir priskyriamas salyginai savarankiškas vaidmuo.

Gamybines jėgas sudaro energijos šaltiniai (medis, anglis, nafta, atomas ir pan.), žaliavos (metalai, kaučiukas, vilna ir t.t.), mašinos (bet kokie darbo įrankiai, pradedant lazda ir baigiant kompiuteriu), mokslo ir techninės žinios (pavyzdžiui, Lavuazje išradimai įtakojo cheminės pramonės atsiradimą) ir darbo jėga (darbuotojai, priklausomai nuo jų demografinės sudėties, pasiskirstymo erdvėje, profesinės kvalifikacijos ir pan.). Taigi, šios jėgos nėra vien tik materialios, bet ir žmogiškos. Jų išsivystymo lygis lemia visuomenės ekonominį potencialą.

Priklausomai nuo gamybinių jėgų išsivystymo ir pobūdžio, nuo to, kieno rankose jos atsidūria, konkreti visuomenė vysto vienokią ar kitokią gamybinę, paslaugų bei gėrybių pasidalijimo veiklą, kurios pasekoje žmonės užmezga tam tikrus socialinius santykius (tarp feodalo ir baudžiauninko, pramoninko ir darbininko ir t.t.). Šiame lygmenyje ypač išryškėja žmonių ekonominė ir tuo pačiu socialinė nelygybė, paremta privačios nuosavybės institutu, kuriame marksistai įžvelgia tikrąjį visų socialinių negerovių šaltinį. Tokią padėtį įtvirtina ir palaiko valstybė, suprantama kaip išnaudotojų sukurta priemonė eksploatuoti šios galios neturinčius. Visa tai vainikuoja ideologiniai diskursai, tai yra vėlgi išnaudotojų sukurtos tokią padėtį pateisinančios ir jos stabilumą užtikrinančios motyvacijos (mitologija, religija, filosofija, mokslas, menas, ideologija). Įdomu, kad atskleidę dirbtiną ideologijos, kaip masine sąmone manipuliuojančios sistemos, pobūdį, marksistai to neprisitaiko savo pačių teorijai, laikydami ja vienintele teisinga, nes tiki radę tikrąjį kelią visos žmonijos laimės ir gerovės link.

Marksistinis istorijos materializmas vis dėlto neblogai paaiškina atskirų istorinių epochų specifiką ir raidos logiką. K. Marksas istorijoje skyrė 4 socialines – ekonomines formacijas: pirmykštę – bendruomeninę (žmonijos priešistorė, kai dar nėra privačios nuosavybės instituto ir socialinių luomų), antikinę, kur pagrindiniais socialiniais antagonistais tampa vergai ir vergvaldžiai, feodalinę (atitinkamai – feodalai ir baudžiauninkai), kapitalistinę arba buržuazinę (kapitalistai ir samdomi darbininkai). Taigi, Marksas perima ir savotiškai aiškina klasikinę trinarę schemą: antika, viduramžiai ir naujieji laikai. Ateityje jis numato dvi dar neegzistuojančias, tačiau būtinas įsivaizduojamam idealui pasiekti formacijas – socialistinę, kur palaipsniui nunyks privati nuosavybė ir iš to kylantys socialiniai prieštaravimai ir komunistinę, kurią galime laikyti istorijos išsipildymo ir pabaigos arba savotiško rojaus žemėje stadiją. Tokioje ateities vizijoje galime atpažinti sekuliarizuotą judėjiškos – krikščioniškos religijos modelį, o praktinis marksizmas nestokojo ir kitų pseudoreligijos apraiškų, pavyzdžiui, politinių vadų sudievinimo. Užaštrintas socialinių konfliktų arba neišvengiamos ir permanentinės klasių kovos motyvas yra viena iš pagrindinių marksizmo temų, ir laikomas istorijos vystymosi varikliu.

Klasių sociologijos terminą pirmas įvedė Babefas 1794 m., vėliau Sen – Simonas pareiškė, kad “industrinė klasė užima pirmąją vietą, visos kitos jai tarnauja”. “Valdančiosios”, “vidurinės” ir “darbininkų” klasės sąvokas sėkmingai vartojo prancūzų socialistai. Taigi, K.Marksas tik perėmė šį terminą ir jį padarė savo teorijos kertiniu akmeniu. “Visuomenės istorija – tai klasių kovos istorija. Išnaudotojai ir išnaudojamieji visuomet yra opozicijoje, jie kovoja kartais slaptai, kartais atvirai, ši kova baigiasi arba revoliucine visuomenės transformacija arba bendra kovojančių klasių žūtimi”.

Kiekvienas gamybos būdas iškelia dominuojančią klasę, kuri užvaldo gamybos priemones ir naudojasi kitų darbu, bei išnaudojamą klasę, turinčią tik savo darbo jėgą ir disponuojančia tik maža dalimi galutinio gamybos produkto. Pelno išgavimas pasiekiamas įvairiomis priemonėmis: prievartiniu vergo darbu antikoje, baudžiauninko prievolėmis feodalizme, pridedamosios vertės pasisavinimu iš samdinio kapitalizme. Beje, marksizmas bene pirmasis atkreipė dėmesį į moderniųjų laikų susvetimėjimo problemą, kuomet žmogus yra vertinamas tik kaip socialinė funkcija, o ne visavertė asmenybė.

Tokiu būdu kiekvienas gamybos būdas slepia savyje tam tikrą interesų prieštaravimą ir gimdo klasių antagonizmą. K.Marksas skyrė ir tarpines klases – paveldimosios (“senosios”) aristokratijos, inteligentijos, valstiečių ir smulkiosios buržuazijos, tačiau manė, kad jos turi išnykti didžiųjų naudai ir klasinis antagonizmas turi vis labiau stiprėti. Moderniosiose visuomenėse tai yra buržuazijos ir proletariato kova. K. Marksas neįsivaizdavo, kad sistema sugebėtų pati save tobulinti, kaip kad atsitiko išvystytos industrijos kraštuose, sugebėjusiuose suderinti laisvosios rinkos ir socialinių reikmių interesus (pvz., švediškas funkcionalistinis socializmas).

Ekonominė grupė tampa socialine klase tik įsisąmonindama savo padėtį. Ji reiškiasi įvairia veikla: protesto akcijų, streikų, manifestacijų rengimu, balsavimu per rinkimus, partijų, profsąjungų ir asociacijų organizavimu, o jos ideologine išraiška gali tapti liberalizmas, konservatyvizmas, socializmas, anarchizmas ir pan.

Kaip vyksta perėjimas iš vienos formacijos į kitą? Trumpų ir brutalių revoliucijų bei lėtos evoliucijos pagalba. Tam tikroje vystymosi stadijoje materialinės gamybinės jėgos gali imti prieštarauti gamybiniams santykiams. Tai dirva socialinėms revoliucijoms. Pokyčiai ekonominėje bazėje sukrečia visą superstruktūrą. Vienos socialinės realybės sritys nebesutampa su kitomis. Tai iššaukia šios struktūros destrukciją ir naujos struktūros užuomazgą (pvz., Didžioji Prancūzų Revoliucija ir JAV pilietinis karas tapo moderniųjų visuomenių kūrimosi prielaida).

K.Marksas neišvengia tuo metu madingo evoliucionizmo ir tiki į žmogaus veiklos prasmę ir išsipildymą. Jis buržuazinį gamybos būdą laiko paskutine prieštaringa socialine formacija, su kuria pasibaigia žmonijos priešistorė.

Jaunasis Marksas buvo įvedęs ir azijinio gamybos būdo sąvoką (“Politinės ekonomikos kritika”, 1859 m.), skirtą rytietiškų visuomenių specifikai apibūdinti, kurios, plačiau nekomentavęs, vėliau nebenaudojo. Paradoksas, bet būtent ši neišplėtota jo teorijos dalis tapo bene vaisingiausiu impulsu XX a. II p. pradėjus ieškoti Rytų – Vakarų dichotomijos teorinio pagrindimo. Be K.Witfogelio, L.Vasiljevo ir kt., šią koncepciją sėkmingai vysto mūsų mokslininkai E.Gudavičius ir A.Bumblauskas (plačiau žr.: Bumblauskas A. Kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje // Europa 1988. V., 1989).