LIBERALIZMO PERIPETIJOSLiberalizmui niekada nebuvo leista subrandinti visų savo vaisių.
L. von MisesLiberalizmo kaip politinės filosofijos ir kaip politinės doktrinos raidoje galima aiškiai išskirti du etapus – _klasikinio_ ir _naujojo_ liberalizmo etapą. Nors sunku nubrėžti griežtą skiriamąją liniją – nei klasikinio, nei naujojo liberalizmo atstovai nėra homogeninės grupės – tą skirtumą galimą apytikriai nusakyti vienu bendru požymiu. Jeigu klasikiniai liberalai daugiausia vadovavosi griežto individualizmo principais, tai naujieji liberalai vis labiau artėjo prie kolektyvizmo doktrinų palaipsniui išsižadėdami kai kurių esminių klasikinių principų. Ir nors jie niekada nesiryžo pulti į kolektyvizmo glėbį, pasilikdami svyruoti kažkur viduryje tarp priešingų doktrinų, šis jų vangumas ir nenuoseklumas leido kolektyvizmui skleistis paties liberalizmo prieglaudoje.
Ši raida vyko kolektyvistinių doktrinų pakilimo laikotarpiu, XIX a. pabaigoje ir XX a., ir tai, žinoma, negalėjo neturėti reikšmės. Tačiau liberalizmas palaipsniui prarado savo intelektines pozicijas ne tiek dėl priešininkų sėkmingo puolimo, kiek dėl savo paties vidinės erozijos. Kai kurios pamatinės liberalizmo idėjos pačių liberalų-revizionistų buvo taip perinterpretuotos, kad priešininkams beliko jas pasisavinti. Net žodis _liberalizmas_ Amerikoje ir iš dalies Europoje pradėjo reikšti valstybinio paternalizmo ir intervencionizmo idėjas, kurios yra klasikinio liberalizmo priešybė. Tad kaip pastebėjo J. Schumpeteris, “privataus verslo sistemos priešams pasirodė išmintinga perimti jos etiketę”. Šios semantinės metamorfozės išdavoje idėjos, kurios iš pradžių buvo siejamos su liberalizmo terminu, dabar naujai iškyla konservatizmo, naujosios dešinės arba libertarizmo pavadinimais. Amerikoje, kur ši metamorfozė įvyko pilnutinai, jos iškyla būtent kaip šiuolaikinio liberalizmo atsvara ir priešybė. Tai paaiškinama istorinėmis aplinkybėmis. Išskyrus trumpą trečiojo dešimtmečio laikotarpį, socializmas, komunizmas ir kitoks kolektyvizmas Amerikoje niekada neturėjo apčiuopamos įtakos. Liberalus Amerikos politinės tradicijos diskursas nepajėgė inkorporuoti šių ‘svetimybių’. Tai toli gražu nereiškia, jog kolektyvistinės idėjos neturėjo įtakos Amerikoje. Tačiau kitaip nei Europoje, jos reiškėsi ne kaip konfrontacija su liberalizmu, bet kaip paties liberalizmo kolektyvistinė erozija.
Trumpam pažvelkime į liberalizmo raidą, kaip ji atsispindi kelių ryškiausių jo atstovų – J. Locke’o, Adamo Smitho, J. S. Millio ir J. Rawlso darbuose. Tai turi pasitarnauti ne tik tam, kad susidarytume istorinę problematikos perspektyvą, bet ir tam, kad išsiaiškintume kai kurias silpnąsias teorines klasikinio liberalizmo vietas, kurios ilgainiui neatlaikė nei priešininkų puolimo, nei vidaus revizionizmo. Verta rimtai pažiūrėti į A. de Jasay teiginį, jog “intelektinį liberalizmo pakrikimą lėmė ne istorijos eiga, bet jo pamatinių blokų minkštumas”.
Johnas Locke_as ir prigimtinės teisėsKaip žinia, standartinis klasikinės liberalios minties šaltinis – tai Johno Locke_o “Antrasis traktatatas apie valdžią” (1688). Locke_as, kaip ir jo pirmtakas Thomas Hobbesas, atmeta iki tol vyravusius mistinius, paternalistinius bei teologinius politinės santvarkos aiškiniminus ir konstruoja modernią racionalistinę ir individualistinę politinę filosofiją. Pagrindinė nuostata, kuria jis vadovaujasi, tai požiūris į politinę tvarką kaip į išvestinį darinį, kurio ištakų ir pagrindų reikia ieškoti ikipolitinėje visuomenės būklėje, o tai yra “būklė, kai žmonės visiškai laisvai savo nuožiūra veikia, disponuoja savo turtu ir asmeniu pagal Prigimties taisyklę, neprašydami nieko leidimo ir nepriklausydami nuo kito žmogaus valios”. Ikipolitinė būklė nebūtinai yra istoriškai reali būklė; ji yra veikiau mintinė konstrukcija arba analitinis instrumentas, leidžiantis filosofui prasibrauti pro politinės empirijos brūzgynus prie jos šaknų ir pagrindų. Toks analitinis instrumentas jam taip pat leidžia iš šalies pažvelgti į konkrečią politinę realybę ir ją kritiškai vertinti.
Locke_as deda daug pastangų mėgindamas parodyti, jog _prigimtinėje_ būklėje žmonės nėra tabula rasa, kurią tekstu gali užpildyti tik politinė valia ar suvereno paskelbtos taisyklės. Locke_o prigimtinės būklės veikėjai nėra _giminė _gentis_ ar _tauta jie yra konkretūs žmonės, individai. Šie individai yra savarankiškos, racionalios, veikiančios būtybės: jie turi savo protą, savo interesus ir jie jau turi tam tikras teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Visos jos koncentruojasi aplink nuosavybės sąvoką, kuri apima teises į “savo paties asmenį” ir į turtą, įsigytą gamtos išteklius “susiejus su savo darbu”. Visos šios teisės yra negatyvios ta prasme, kad vieno asmens teisių pripažinimas nereikalauja iš kito asmens jokių pozityvių veiksmų – jos reikalauja tik nesikišimo. Šie racionalūs individai jungiasi į pilietinę, arba politinę, visuomenę, tampa piliečiais grynai asmeninės naudos sumetimais – tik todėl, kad tikisi kolektyviniais, viešais, politiniais sprendimais, paremtais jungtine galia, garantuoti savo individualios laisvės bei nuosavybės saugumą: “tam, kad visi kartu gintų savo gyvybes, laisves bei valdas – tai, ką vadinu bendru vardu – nuosavybe.” Agentūra, kurią jie skiria tų sprendimų vykdymui – suverenas, valdžia – remiasi visų jų sutikimu ir sutarimu, _visuomenine sutartimi_. Kartu ji yra apribojama ta gynybine paskirtimi, vardan kurios ji įsteigta. Jokie jos pačios sprendimai ir veiksmai vykdant šią paskirtį neturi žeisti _prigimtinių_ individo teisių – teisių į laisvę, gyvybę ir nuosavybę.
Atkreipkime dėmesį į šį koncepcijos teiginį: kad visuomenė, vien kaip individų visuma, gali pati pasirūpinti visais savo gyvenimo aspektais, išskyrus saugumą, ir kad ji negali pati, vien kaip individų visuma, pasirūpinti šiuo vienu savo gyvenimo aspektu – saugumu. Kitaip sakant, išskyrus saugumą visos gėrybės gali ir turi būti įsigyjamos individualiomis pastangomis. Tik saugumo gėrybė principialiai reikalauja bendrų sprendimų ir jungtinių pastangų. Vadinasi, tik saugumo interesas yra _visuomeninis_ interesas ir todėl šio intereso tenkinimas gali (ir turi) būti deleguotas valdžiai. Tolesnėje liberalizmo raidoje aiškiai matyti, kaip ši Locke_o nubrėžta riba pradeda slinkti _visuomeninių_ interesų ekspansijos kryptimi – nors loginiu požiūriu ji galėtų slinkti ir priešinga kryptimi. Tam galėjo pasitarnauti Locke_o pripažįstamas demokratinis, mažoritarinis, politinių sprendimų priėmimo principas, kad “dauguma turi teisę veikti ir spręsti už kitus”, – principas, kurio santykis su individo teisėmis Locke_o sistemoje liko gana miglotas ir, vadinasi, potencialiai slėpė savyje vidinį koncepcijos prieštaravimą, tad ir potencialią landą kolektyvistinėms interpretacijoms.
Locke_o individualizmas remiasi žmogaus prigimties vientisumo idėja: ekonominiai ir materialūs žmonių interesai traktuojami taip pat pagarbiai kaip dvasiniai jų interesai. Konstruodamas politinę santvarką jis nemėgina kokių nors aukštesnių arba visuomeninių interesų labui aukoti privačius individų interesus. Locke_o pilietinės visuomenės dedukcija yra paremta atsisakymu traktuoti individualistinę, savanaudišką, materialistinę _prigimtinės būklės_ veikėjų esmę kaip nuodėmingą, kaip nesuderinamą su visuomeniniais, bendrais interesais. Savanaudiški ekonominiai individų interesai nėra grėsme kitų individų, visos visuomenės interesams. Jie yra ne tik svarbūs, bet ir teisėti jų interesai; tiesą sakant, tik jų pagrindu gali atsirasti aukštesni, bendri, visuomeniniai interesai. Individualistinė dorovė – gyvenimas savo protu savo naudai, nesikesinant į svetima – nėra grėsmė visuomeninei dorovei. Priešingai, ji yra visuomeninės dorovės pagrindas – ji remiasi _prigimtine _Dievo duota_ individo teise į gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Visuomenė negali turėti teisių daugiau nei jų turi atskiras individas. Joks individas neturi teisės prievartauti savo kaimyną, jėga savintis jo nuosavybę, reikalauti iš jo duoklės ar užkrauti jam neprisiimtas pareigas. Lygiai taip pat individų visuma – visuomenė ir valdžia kaip jos agentūra – negali turėti tokios teisės. Locke_as atmeta _dieviškąją karalių teisę, nes visas teises jis galiausiai traktuoja kaip individų teises. Štai kodėl steigdami valdžią individai vadovaujasi vien savo pačių interesais, ir visos teisės, kurias jie valdžiai deleguoja, yra jų pačių teisės. Ne klusnumas, nuolankumas ir aukojimasis, bet sutikimas, susitarimas ir sandėris yra pilietinių santykių pagrindas. Kiekviena valdžia, kurią individai steigia, turi tarnauti kiekvieno jų interesams ir tik šia prasme – bendriems interesams. Jokia valdžia, reikalaujanti iš individo vienpusio pasiaukojimo, negali būti teisėta; o neteisėta valdžia gali būti teisėtai nušalinama.
Adamo Smitho įžvalgaLocke_o atradimą, kad individualistinis ir visuomeninis gyvenimo matmuo nėra atskirti prarajos, kurią žmonės gali peržengti tik talkinami išorinės jėgos, patvirtino ir sustiprino kitas atradimas, kita tuo metu nauja idėja – kad asmeninės naudos siekis ne tik nėra visuomenei žalingas, bet yra tikrasis visuomenės gerovės pagrindas ir variklis. Adamas Smithas iškėlė ir įtikinančiai išdėstė idėją, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais duoda didžiausios naudos vieni kitiems. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais! Kildamas nuo individo interesų prie visuomenės interesų Adamas Smithas daro tą pačią išvadą, kurią daro Locke_as leisdamasis prie geros politinės santvarkos pamatų.
Laisvosios rinkos sistema, kurią Smithas aprašo ir gina “Tautų gerovėje” (1776), yra tokia sistema, kurioje individų veiksmus riboja tik Locke_o išdėstyti minimalūs teisingumo reikalavimai. Smithas juos glaustai formuluoja ankstesniame savo darbe, “Dorovinių jausmų teorijoje” (1759): “Paprastas teisingumas daugeliu atveju yra tik negatyvi dorybė, ir jis mums tik draudžia skriausti savo kaimyną. Žmogus, kuris tik susilaiko nuo kesinimosi į kaimyno asmenį, nuosavybę ar gerą vardą, žinoma, nėra itin nusipelnęs pozityvia prasme. Tačiau jis tenkina visus reikalavimus to, ką vadiname teisingumu”. Rinka, Smitho supratimu, yra toji sistema, kuri savaime susiklosto individams paisant šių teisingumo reikalavimų. Kritikuodamas merkantilizmą – tuometinę valstybinių suvaržymų sistema – jis pažymi: “Visiškai pašalinus … visas apribojimų sistemas… savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtinės (natural) laisvės sistema. Kiekvienam žmogui, jeigu jis nepažeidžia teisingumo dėsnių, paliekama visiška laisvė siekti savo interesų einant savo paties keliu, savo verslumu ir kapitalu varžantis su bet kurio kito žmogaus verslumu ir kapitalu…”. Šios sistemos pranašumą Smithas grindžia ekonominiais – garsiaisiais “nematomos rankos” argumentais: “… kreipdamas savo pramonę tokia linkme, kur jos gaminiai turėtų didžiausią vertę, [individas] siekia tik savo paties naudos; ir čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, jis yra vedamas nematomos rankos įgyvendinant tikslą, kurio jis pats visiškai nesiekė. Ir visuomenei nėra blogiau dėl to, kad jis jo nesiekė. Siekdamas savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau pasitarnauja visuomenės labui, negu tada, kai jis to siekia”. Teisinė “prigimtinės laisvės” sistema, ginanti nuosavybę bei mainų laisvę, kartu yra efektyviausias visų gerovės didinimo instrumentas. Drausdama svetimo turto savinimąsi, tačiau visais kitais požiūriais leisdama individui netrikdomai siekti savo naudos, toji sistema kreipia savanaudiškumą – didžiausią tradicinės moralės ydą – į vėžes, kuriose jis tarnauja visai visuomenei, nes šioje sistemoje individas gali patenkinti savo norus tik mainais tenkindamas kitų norus.
Ekonominiai argumentai nėra atsitiktinai susiję su teisiniais argumentais. Nėra atsitiktinis dalykas, kad “prigimtinė laisvės sistema” yra taip pat “tautų gerovės” priežastis. Smithui (kaip ir garsiam vėlesniam laissez faire principo šalininkui F. Bastiatui) teisingumas ir laimė, dorovė ir gerovė būtinai sudaro harmoningą visumą. Teisingumo ir dovovės reikalavimai negali prieštarauti gerovės siekiui – mėginimai juos supriešinti yra klaidingi ir žalingi. Savanaudiškumas – savo naudos siekis – tai prigimtinis žmogiškųjų būtybių bruožas. Jis nėra nei žemas, nei smerktinas. Laisvė siekti savo gerovės verta tokios pat pagarbos kaip ir kitos žmogaus laisvės. Dar daugiau, būtent naudodamasis tokia laisve individas geriausiai pasitarnauja visuomenei. Kaip tai įvyksta? Siekdamas savo gerovės, _maksimizuodamas_ savo naudą, individas kreipia savo išteklius, gamybinius pajėgumus, kapitalą į tas sritis, kur jis gauna didžiausią pelną. Tačiau pelnas sistemoje, kur draudžiama savintis svetima, gali būti gautas tik mainais duodant naudos kitiems. Savanoriški mainai yra abipus naudingi – kiekviena pusė gauna didesnę vertę nei tą, kurią atiduoda. Didžiausią pelną visada gauna tas, kuris suteikia daugiausia naudos kitiems. Tad siekdamas didžiausio pelno individas natūraliai imasi veiklos, kuri naudingiausia visai visuomenei. Be jokių nurodymų ar direktyvų savanaudiškas žmonių racionalumas natūraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomenės poreikius. Taigi, viena vertus, prigimtinių teisių argumentas įteisina grynąją laissez faire, laisvosios rinkos, sistemą. Kiekvienas individas turi prigimtinę teisę į nuosavybę – teisę įgyti turtą, jį naudoti ir jį perduoti kitam. Mainų ir sandėrių laisvė yra tiesioginis šios prigimtinės teisės vedinys. Kita vertus, ekonominis argumentas parodo, jog laissez faire sistema skatina kiekvieną pelningiausiai naudoti savo išteklius ir tokiu būdu tenkinti svarbiausius kitų žmonių poreikius. Esamų išteklių ribose sistema leidžia susikurti didžiausiai įmanomai visuomenės gerovei. Visuomenė, pripažįstanti “prigimtinės laisvės” sistemą, kartu yra ir klestinti visuomenė.
Rinkai nereikalingas vadovavimas. Žmonės patys geriausiai žino savo interesus ir patys pasirenka efektyviausius jų tenkinimo būdus. Naudos siekis ir praradimų baimė kreipia kiekvieno pastangas reikiama linkme. Individo gaunamas pelnas (patiriamas nuostolis) yra patikimas kriterijus, leidžiantis spręsti apie išteklių naudojimo efektyvumą; jeigu perdaug išteklių nukeliauja į vieną sritį, pelnas pradeda mažėti, atsiranda nuostoliai; tada pertekliniai ištekliai pajuda į kitas, pelningesnes sritis; galiausiai visi ištekliai atsiduria savo pelningiausio panaudojimo vietose. Rinka yra savireguliuojanti ir savikoreguojanti sistema. Bet koks valstybės kišimasis į šį procesą tik trikdo ir griauna šios “natūralios” sistemos funkcionavimą, daro žalos visuomenei. Toks kišimasis visada stumia kapitalą į sritis, į kurias savo noru jis neina, o tai reiškia, jog jis švaistomas, vadinasi, smukdoma visuomenės gerovė: “šalies pramonė tokiu būdu nukreipiama nuo labiau naudingo prie mažiau naudingo užsiėmimo, o mainomoji jos metinės gamybos vertė užuot didėjusi, kaip to siekė įstatymdavys, būtinai mažėja …”. Tad nesikišimas yra geriausia politika: “Valstybės vyras, kuris mėgintų nurodinėti privatiems žmonėms, kaip jiems naudoti savo kapitalą, ne tik užsikrautų visai nereikalingą rūpestį, bet ir imtųsi valdžios, kurios negalima saugiai patikėti ne tik jokiam atskiram asmeniui, bet ir jokiai tarybai ar senatui ir kuri niekur nėra tokia pavojinga, kaip rankose žmogaus, kuriam pakanka paikumo ir savimanos, kad vaizduotųsi galįs tokią valdžią vykdyti”. Kišimasis į rinkos santykius, kad ir kokiais aukštais motyvais jis vadovautųsi, niekada neduoda visuomenei naudos ir dažniausiai padaro jai tik nuostolių. Sarkastiškai Smithas pastebi: “Nesu matęs, kad kas nors gera būtų padaryta tų, kurie vaizduojasi plušą visuomenės labui”.
Adamo Smitho idėjos – bendrame klasikinio liberalizmo doktrinos kontekste – valdė anglosaksų pasaulį bent iki XIX a. pabaigos. Anot J. Buchanano, “Dydysis mokslinis XVIII amžiaus atradimas, iš kurio kilo politinė ekonomija (ekonomika) kaip nepriklausoma akademinė disciplina, buvo supratimas, jog laisvės, gerovės ir taikos vertybės gali būti visos pasiektos kartu.” Tai buvo supratimas, jog vienų laisvė ir gerovė nebūtinai galima tik kitų pavergimo ir skurdinimo sąskaita. Yra galima sistema, kur savanaudiškumas ne tik nėra grėsmė visuomenės interesams, – priešingai, pripažinus tam tikrus bendrabūvio principus ir netrukdant individams siekti savo pačių naudos, būtent savanaudiškumas garantuoja visuomenei gerovę ir taiką. Tokie skirtingi autoriai kaip J. Schumpeteris ir M. Friedmanas su šių idėjų ir šios doktrinos įtaka sieja visus moderniosios kapitalizmo civilizacijos laimėjimus. Kad ir kaip ten būtų, neabejotina, jog Adamo Smitho laikais liberalizmo idėjos tapo vyraujančia politine filosofija ir šią savo įtaką išlaikė dar beveik šimtmetį.Klasikų nenuoseklumas
Tačiau būtent tame šimtmetyje prasidėjo teorinis doktrinos smukimas, kuris XX amžiuje baigėsi politiniu doktrinos saulėlydžiu. Tam tikras klasikinės doktrinos nenuoseklumas, tam tikros nuolaidos viešpataujantiems įsitikinimams leido kritikams bei reformatoriams ją pirmiausia perinterpretuoti, o galiausiai ir visiškai pakeisti jos prasmę.
Jau kalbėjome apie įtartinąjį Locke_o principą “dauguma turi teisę veikti ir spręsti už kitus”. Yra ir daugiau probleminių Locke_o teiginių. Antai dėstydamas “tylaus sutikimo” principą – kuriuo apibrėžiamos valdinių pareigos – prigimtinių teisių teoretikas teigia dalykus, kurių suderinamumas su prigimtinių teisių idėja mažų mažiausiai abejotinas: “kiekvienas žmogus, kuris turi kokią nors nuosavybę, … jau vien tuo yra davęs savo sutikimą ir įsipareigojęs laikytis tos valstybės įstatymų.” Dar daugiau, “praktiškai toks sutikimas yra pats žmogaus buvimas tam tikros valstybės teritorijoje.” Kadangi žmogus negali nebūti tam tikroje teritorijoje, negali neužimti vietos erdvėje, tai ar iš čia išplaukia, jog žmogus tampa valdiniu pačiu savo egzistavimo faktu? Neaiški ir Locke_o nuolat kartojama frazė apie “bendrąjį gėrį” kaip apie valdžios tikslą. Kažin ar tai gali būti kiekvieno gėris, jeigu “dauguma turi teisę spręsti už kitus”. Tačiau kokia prasme tada tas gėris yra “bendras”?
Adamo Smitho nenuoseklumą aiškiausiai liudija tai, kokias užduotis savo “prigimtinės laisvės sistemoje” jis numato suverenui, valstybei. Suverenas turi (1) ginti visuomenę nuo prievartautojų ir išorės priešų, (2) palaikyti teisingumą ir tvarką, o taip pat (3) “atlikti tam tikrus viešus darbus bei kurti tam tikras viešas įstaigas, kurias kurti ir išlaikyti niekada neapsimokėtų jokiam atskiram individui ar nedideliam jų skaičiui, nes jų pelnas niekada negalėtų atlyginti vieno ar nedaugelio individų kaštų, nors jų nauda didžiajai visuomenei dažnai su kaupu atlygina tuos kaštus”.
Pirmosios dvi užduotys – gynybos ir teisėsaugos – yra explicite įvardintos ir jos atitinka Locke_o numatytas valdžios funkcijas. Kitaip atrodo trečioji, tik bendrais bruožais apibūdinta valdžios užduotis. Smithas šią užduotį formuluoja kaip atsakymą į problemą, kuri ekonomikoje vėliau išgarsėjo kaip “viešųjų gėrybių” (public goods) problema. Anot Smitho, yra tokių gėrybių, kurios naudingos visiems, tačiau individualiai, arba privačiai, jos negali būti tiekiamos, nes jų neįmanoma tiekti tik tiems, kurie sutinka mokėti jų kainą. Pavyzdžiu gali būti užtvanka, kurią pastačius būtų naudos visiems aplinkiniams ūkininkams, nes ji pašalintų potvynių bei sausrų daromą žalą. Tačiau jos statybai gali būti neįmanoma surinkti reikiamas lėšas iš visų potencialių naudotojų. Juk atskiras individas gautų iš užtvankos naudos net tuo atveju, jeigu jis neprisidėtų prie jos statybos. Tad kiekvienam verta vengti šių papildomų kaštų – juk jeigu kitų ji vis vien bus pastatyta, jis gaus jos naudą visiškai veltui, o jeigu ji nebus pastatyta, jis nieko nepraras. Tačiau būtent dėl šios galimybės gauti naudą veltui, užtvanka veikiausiai išvis nebūtų pastatyta, net jeigu ji būtų naudinga visiems.
Kaip dorotis su šia _veltėdžių_ problema? Smitho siūlomas sprendimas – visiems privalomas užtvankos statybos finansavimas. Kadangi jos nauda be skirtumo tenka visiems, reikiamos lėšos turi būti surenkamos iš visų potencialių naudotojų privaloma tvarka – reikalui esant net panaudojant jėgą. Visuomenės aprūpinimas šio pobūdžio _viešomis_ gėrybėmis – jėga nusavinant iš individų reikiamus išteklius, – štai toji papildoma užduotis, kurią Smithas skiria valdžiai ir valstybei. Kitaip sakant, jeigu visuomenei reikia tam tikros gėrybės (paslaugos), tačiau individualūs jos nariai nenori arba negali jos parūpinti, turi įsikišti valstybė ir prievarta (mokesčiais) surinkdama reikiamas lėšas visuomenei parūpinti tokią gėrybę.
Čia susiduriame su teze, kuri ne tik prieštarauja laissez-faire principui, bet ir pamatinei Smitho įžvalgai. Juk jis argumentavo, kad bendras, visuomeninis, tikslas – visuomenės gerovės maksimizavimas – efektyviausiai pasiekiamas paprasčiausiai pripažįstant individų prigimtines teises ir leidžiant jiems laisvai veikti rinkoje. Rinka teikia visuomenei visa, kas jai reikalinga, ir teikia efektyviausiu būdu. Tad jeigu rinka neteikia tam tikros gėrybės ar paslaugos, tai kokiu pagrindu galima sakyti, jog ta gėrybė ar paslauga vis dėlto visuomenei reikalinga? Pavyzdžiui, kaip galima teigti, jog minėtoji užtvanka reikalinga – jeigu nepavyksta be prievartos surinkti lėšų jos statybai?
Ir apskritai, kokiu pagrindu galima tarti, jog “valstybės vyrų” kišimasis į rinką teikiant “viešąsias” paslaugas bus visuomenei naudingas? Juk remiantis paties Smitho argumentais reikėtų veikiau įtarti, jog jis bus tik nuostolingas. Tam tikrus išteklius jis nukreips iš ten, kur jie savaime krypsta – t.y. iš ten, kur jie panaudojami pelningiausiai – į ten, kur savaime jie neina. Vadinasi, jis nukreips juos į ten, kur jie bus panaudojami mažiau pelningai, o tai reikš, kad jie bus švaistomi. Tad kaip galima sakyti, jog tokio įsikišimo “nauda didžiajai visuomenei dažnai su kaupu atlygina kaštus”? Kadangi Smithas pats pripažįsta, kad _viešieji_ projektai negali būti pelningi atskiriems individams, jo siūlomas individo veiklos visuomeninio naudingumo kriterijus – pelningumas – tokius projektus turėtų nukirsdinti kaip nuostolingus. Ir vis dėlto _viešųjų_ projektų atveju Smithas daro išimtį, – niekur nepaaiškindamas, kokiu kitu kriterijumi remdamasis jis kalba apie jų “naudą didžiajai visuomenei”. Šiuo požiūriu jo ekonominėje teorijoje žiojėja spraga, pro kurią galėjo nesunkiai įsiveržti laissez-faire priešininkų idėjos.
Šiai doktrinai galėjo turėti įtakos Smitho objektyvistinė darbinė vertės koncepcija, kurią M. Rothbardas laiko “kolosaline klaida” ir “teoriniu nuopoliu” net Smitho pirmtakų atžvilgiu. Sutapatindamas gėrybių vertę su jų gamybos kaštais (sunaudoto darbo, žemės ir kapitalo kaina) ir galiausiai visus kaštus redukuodamas į darbo kaštus Smithas prieina išvados, kad produkto vertę lemia jo gamybai sunaudoto darbo kiekis. Viena vertus, dėl šios redukcijos žemės ir kapitalo savininkų _nedarbinės_ pajamos, palyginti su darbo pajamomis, iškart tampa įtartinos. Kita vertus, traktuodamas įdėtą darbą kaip _natūralų_ ir objektyvų daiktų naudingumo matą, Smithas atveria plyšį tarp šio _objektyvaus_ naudingumo ir to _subjektyvaus_ naudingumo, kurį atspindi rinkos kainos – plyšį, pro kurį vėliau galėjo veržtis valstybinio intervencionizmo šalininkų idėjos. Reikia pripažinti, jog šiuo požiūriu Smitho pažiūros “visiškai nesuderinamos su jo libertarinėmis vertybėmis ir su bendra etine bei politine Tautų gerovės idėja. Tokia objektyvaus naudingumo samprata leidžia daryti išvadą, kad vertė, pasirinkimas ir preferencijos turi būti nustatomos ne pagal grynai subjektyvius individų skonius ir norus, bet pagal objektyvias _naudingumo_ savybes, kurias geriau išmano ekspertai arba pareigūnai ir, vadinasi, kad jie gali spręsti už mus.”
Visuomeninio naudingumo kriterijai jau nėra saistomi _prigimtinių_ teisių, priešingai, jie sankcionuoja jų pažeidimą. Jie, pavyzdžiui, sankcionuoja individų apmokestinimą, t.y. nuosavybės dalies nusavinimą jėga. Visuomenės veiksmams, priešingai nei individų veiksmams, jau nėra taikomas nei koks nors apibrėžtas ekonominio efektyvumo, nei koks nors aiškiai apibrėžtas teisėtumo kriterijus. Valdžia iš principo gali daryti bet ką, imtis bet kokių projektų, jeigu jie – net nebūdami naudingi atskiriems individams – naudingi “didžiąjai visuomenei”. Tačiau tai reiškia, jog visuomeninių interesų plėtrai bei valdžios veiklai, tenkinančiai tuos interesus, atveriami plačiausi vartai. Tokiu būdu, savo ekonominėje teorijoje atradęs naują visuomeninių santykių principą Smithas, neatsikratęs kitų savo laikmečio dogmų ir veikiamas objektyvistinės vertės koncepcijos implikacijų, daro esminių nuolaidų kolektyvistiniams įsitikinimams – nuolaidų, kurios pačios vėliau tapo tų įsitikinimų patvirtinimo ir įteisinimo įrankiu.
Kolektyvistinio utilitarizmo įtaka
Kita kertinė liberalizmo figūra, Johnas Stuartas Millis (1806-1873) jau visiškai aiškiai demonstruoja, kaip trūkinėja klasikinio liberalizmo gija ir pamažu įsitvirtina šiuolaikinio liberalizmo ir _globos valstybės_ idėjos (turbūt taip tiksliausia versti terminą _welfare state_). Šį perėjimą nuo laissez-faire bei valstybės kaip _naktinio sargo_ idėjų prie intervencionizmo idėjų sankcionavo grindžiamojo argumento pakeitimas. Jeigu anksčiau liberalizmas buvo grindžiamas prigimtinių teisių argumentais, tai Benthamo – Millio laikais grindžiamąja doktrina vis labiau darėsi utilitarizmas – visuomeninio naudingumo doktrina. Jeremy Benthamas (1748-1832), utilitarizmo pradininkas, kartu buvo ir laissez-faire šalininkas, nes dar laikėsi įsitikinimo, jog kiekvienas individas pats geriausiai išmano savo interesus. J. S. Millis jau neturi tokio įsitikinimo ir mano, jog prieš leidžiant individams patiems pasirūpinti savo interesais, jie turi būti išmokyti pažinti savo _tikruosius_ interesus. Remdamiesi šiuo paternalistiniu argumentu utilitaristai propagavo privalomą valstybinį švietimą. Natūraliai kyla klausimas: kodėl apsiriboti švietimu? Tokie pat argumentai gali būti panaudoti sankcionuojant paternalistinę intervenciją į bet kurią privačių santykių sritį. Kur sustoti, kur nubrėžti ribą?
Utilitaristų atsakymas į šį klausimą buvo pragmatinis ir oportunistinis: ribos nubrėžiamos pagal aplinkybes, pagal tai, ar konkrečiu atveju vienokia ar kitokia jų konfigūracija duoda daugiau naudos _visuomenei_. Tokiu būdu savo naudą maksimizuojančių subjektų ratas pasipildo kolektyviniu subjektu, visuomene. Individų interesai iš naujo supriešinami su visuomenės interesais. Atsiradus šiam individualių subjektų varžovui pagrindinis klausimas jau neformuluojamas kaip principinio pasirinkimo tarp laissez-faire ar intervencionizmo klausimas. Ištrindamas prigimtinių teisių nubrėžtas ribas utilitarizmas leido jas brėžti vis iš naujo – didėjančio intervencionizmo kryptimi. Anot E. F. Paul, laissez-faire principas nebuvo esminis utilitarizmo filosofijos elementas, nors daugelis ankstyvųjų doktrinos šalininkų jį išpažino. “Prigimtinių teisių doktrinos galia atlaikyti intervencionistinį Zeitgeist akivaizdžiausiai regima Herberto Spencerio figūroje. Jis visiškai atmetė utilitaristinį principą ir gynė prigimtines teises, būtent todėl ekonominės politikos srityje jis buvo gryniausias laissez faire atstovas. Utilitarizmas, priešingai, savo antiintervencionizmą statė ant laikinų, neprincipinių pagrindų, kurie greitai sugriuvo žengiant nuo Benthamo iki Millio.” Tą pačią mintį dėsto M. Rothbardas teigdamas, kad svarbiausias faktorius, nulėmęs liberalizmo “vidinį gedimą”, buvo “prigimtinių teisių filosofijos išsižadėjimas ir jos pakeitimas technokratiniu utilitarizmu”. Tokiu būdu “karta, išauklėta laissez faire doktrinų įtakoje … padėjo pagrindus šiuolaikiniam kolektyvizmui”.
Tiesa, Millis pripažįsta klasikinio liberalizmo laissez-faire principą kaip bendrą nuostatą, nukrypimai nuo kurios turi būti teisinami svariais utilitariniais _visuomeninio naudingumo_ argumentais. Tačiau mėgindamas eiti vidurio keliu tarp visiško nesikišimo šalininkų ir gausėjančių etatizmo šauklių Millis jau nemano, kad valstybinio kišimosi ar nesikišimo klausimas gali būti išspręstas a priori, pagal visuotinai galiojančią taisyklę. Millio palankumas laissez-faire atžvilgiu jau nėra, kaip F. Bastiatui, grindžiamas fundamentaliais prigimtinių teisių argumentais. Tą principą jis palaiko utilitariniais _bendros gerovės _visuomeninio naudingumo_ sumetimais. Ir vis dėlto galiausiai jis pripažįsta, jog nėra tokių priemonių, kurios iš principo draustinos valdžiai, jeigu tos priemonės visuomenei naudingos, o rinkoje veikiantys individai jų nesiima arba negali imtis. Kaip ir Adamas Smithas, jis nepateikia kriterijaus, apibrėžiančio visuomeninį naudingumą, ir palieka klausimo sprendimą politikų ir pareigūnų nuožiūrai. Tiesa, šį kolektyvistinį utilitarizmą jis derina su personaliniu libertinizmu, – iškalbingai pasisakydamas už individo laisvę toje asmens gyvenimo kertėje, “kuri liečia tik jį patį”. Šiuo požiūriu jo traktatas Apie laisvę yra tikras liberalios retorikos šedevras.
Deją, šią retoriką visiškai neutralizuoja ir net atsveria Millio pozicija jo politinės ekonomijos darbuose. Savo monumentaliame, didžiulę įtaką turėjusiame veikale “Politinės ekonomijos principai” jis iškelia idėją, kuri sankcionuoja nepalyginamai didesnį valstybinio kišimosi į rinkos santykius mastą nei tą, kurį sankcionavo jo liberalių pirmtakų utilitariniai argumentai. Tai yra idėja, jog gamyba kaip pajamų kūrimo procesas gali būti atskirta nuo tų pajamų paskirstymo proceso. Skyriuje _Apie nuosavybę_ jis rašo: “Turto kūrimo dėsniai bei sąlygos savo pobūdžiu giminingi fizikos tiesoms. Juose nėra vietos pasirinkimui ar savivalei. … Kitokia padėtis su turto paskirstymu. Tai yra tik žmogiškųjų institucijų dalykas. … Kai daiktai jau sukūrti, žmonija individualiai arba kolektyviai gali su jais daryti ką nori. … Visuomenė šį turto paskirstymą gali vykdyti pagal bet kokias jos sukurtas taisykles”. Ekonomika vaizduojama tarsi mašina, kasmet mechaniškai pateikianti visuminį šalies produktą. Tada šio produkto atžvilgiu keliamas teisingo paskirstymo klausimas – tarsi tai būtų manos iš dangaus dalybų klausimas. Millis kalba taip tarsi tas produktas būtų bendras arba kolektyvinis turtas, visiškai nepaisydamas akivaizdaus fakto, jog rinkos sistemoje apskritai nėra _paskirstymo_ (juo labiau _perskirstymo_): kapitalo, žemės ir darbo savininkai visada keičiasi savo prekėmis ir paslaugomis, tad jos visada kažkam jau priklauso nuosavybės teise ir niekada netampa bendru turtu, kurį reikėtų paskirstyti. Kaip pabrėžia J. Gray, “Millis atskiria gamybą nuo paskirstymo taip, kad paskirstymo tvarka tampa grynu socialinio pasirinkimo dalyku, pamiršdamas klasikinę liberalią įžvalgą, jog ekonominis gyvenimas iš esmės yra visa apimanti santykių sistema, kurioje gamybinė ir paskirstomoji veikla neatsiejamos. … Nubrėždamas šį skirtumą Millis galutinai nutraukė liberalios tradicijos testinumą … ir sukūrė idėjų sistemą, įteisinusią intervencionistines ir etatistines tendencijas, stiprėjusias Anglijoje per visą antrąją XIX amžiaus pusę. Aukščiau pateiktoje ištraukoje Millis remiasi dviem esminėmis ir visiškai neargumentuotomis prielaidomis: pirma, kad gėrybių paskirstymas yra iš esmės kolektyvinio subjekto – visuomenės (valdžios) – uždavinys ir, antra, kad visos gėrybės, esamos ir būsimos, gali būti skirstomos ir perskirstomos nepaisant nuosavybės teisių. Būtent ant šių prielaidų vėliau iškilo _socialinio teisingumo_ statinys. Neatsitiktinai paties Millio simpatijos jo gyvenimo bėgyje vis labiau artėjo prie savotiško libertinistinio demokratinio socializmo, prie santvarkos, kurioje individo _saviraiškos_ laisvės, išaukštintos traktate Apie laisvę, yra subsidijuojamos legalizuota valstybės jėga nusavinant svetimą turtą.
Anot E. F. Paul, būtent Millis sankcionavo beveik nesaistomą valstybinį intervencionizmą (tiesa, niekada nesankcionuodamas visiško socializmo) iškeldamas visą virtinę idėjų, nesuderinamų su klasikinio liberalizmo principais – “įvesdamas gamybos-paskirstymo dichotomiją, kuri paskirstymo principus perleido valdžios nuožiūrai; iškeldamas utilitarinį _bendros naudos_ principą, kuris faktiškai pakirto laissez faire principą; pasinaudodamas Ricardo rentos doktrinos išvadomis ir paskelbdamas, jog valdžia gali teisėtai konfiskuoti nedarbines pajamas; iš esmės pakeisdamas Locke_o argumentus privačios nuosavybės naudai ir padarydamas nuosavybės klausimą visuomenės nuožiūros reikalu; ir griaudamas, svarbiausiais atvejais, klasikinės mokyklos įsitikinimą, jog individas pats geriausiai gali spręsti apie savo interesus”. Po Millio prasideda visiškas liberalios tradicijos nuosmūkis. Savo laiku labai populiarią L. T. Hobhouse_o knygą Liberalizmas (1911) jau galima laikyti standartiniu įvadu į nuosaikų socializmą.
Liberalus kolektyvizmas
Pažvelkime į šiandieną. Žymiausias šiuolaikinio liberalizmo atstovas Johnas Rawlsas “Teisingumo teorijoje” (1971) taikliai prikiša utilitarizmui visuomenės hipostazavimą, neteisėtą mėginimą priskirti visuomenei tą instrumentinio racionalumo galią, kuri būdinga tik individui. Individas, žinoma, gali savo paties atžvilgiu imtis priemonių, kurios jam padeda efektyviausiai pasiekti geidžiamą tikslą ir savo ilgalaikės gerovės labui gali aukoti laikinus malonumus. Pagal šią analogiją utilitaristas kalba apie tai, kad kai kurių individų gerovė gali būti aukojama, jeigu tai didina visos visuomenės gerovę. Jis iškelia visuomeninį tikslą – visuomeninę gerovę – ir tada pagal šį tikslą skirsto individams jų teises ir pareigas. Visoms tokioms koncepcijoms Rawlsas daro priekaištą, kad jos iš principo leidžia trypti individų teises: “Kaip ir kitos [utilitarizmo] normos, teisingumo normos kildinamos iš siekio sukurti didžiausią pasitenkinimų balansą. Tad iš principo nėra priežasties, kodėl vienų didesnė nauda negalėtų atsverti kitiems tenkančius mažesnius nuostolius; arba, dar svarbiau, kodėl mažumos laisvių suvaržymas negalėtų būti pateisinamas daugumai tenkančia didesne nauda”. Utilitarizmo požiūriu, anot Rawlso, žmonės turi vertę tik kaip malonumų “konteineriai”, kurie agreguojami į “socialinės gerovės” visumą. Jie patys neturi savaiminės vertės ar nežeidžiamų teisių, nebent tos teisės netiesiogiai maksimizuoja socialinės gerovės funkciją. Utilitarianizmas “suliedina visus asmenis į vieną krūvą”, “nerimtai traktuoja skirtumą tarp asmenų”, “nėra individualistinis”. Savo paties teisingumo koncepciją Rawlsas teikia kaip deontologinę, ne utilitarinę teoriją. Jis atmeta teisingumo koncepcijas, kurios teises laiko išvestiniais dalykais nepriklausomai nuo jų apibrėžtos gerovės atžvilgiu.
Kritiniai Rawlso argumentai visiškai priimtini klasikinio liberalizmo šalininkui. Deja, pozityvūs jo principai yra tiek svetimi klasikų principams, kad juos vargu ar galima laikyti tos pačios šeimos nariais. Naudodamas analitinę Locke_o _visuomeninės sutarties_ konstrukciją, Rawlsas prieina išvadų, kurios daugeliu esminių požiūrių yra priešingos Locke_o išvadoms. Daugeliu požiūriu Rawlso teisingumas yra Locke_o teisingumo priešybė.
Iš pat pradžių, apibūdindamas savo garsiąją _pirminę poziciją Rawlsas piešia labai savotišką teisingumo problemos vaizdą: yra visuomeninis gėrybių pyragas ir yra nuasmeninti, savo vietos pasaulyje nežinantys individai, kurie derasi dėl to pyrago pasidalyjimo principų. Iš pat pradžių kyla abejonė, ar pačioje problemos formuluotėje nėra jau užkoduota kolektyvistinė prielaida. Ji pasitvirtina nagrinėjant tolesnę jo argumentaciją. Rawlso supratimu, šie derybininkai sutartų dėl dviejų pagrindinių teisingumo principų. “Lygios laisvės” principas teigia, kad “kiekvienas asmuo turi teisę į plačiausią pamatinę laisvę, suderinamą su tokia pat kitų laisve”; tarp tų laisvių yra ir “teisė turėti (asmeninę) nuosavybę”. Šios pamatinės laisvės turi garantuoti, kad kiekvienas individas galėtų pasirinkti ir realizuoti savąją gero gyvenimo viziją. Šis principas, kaip atrodo, yra duoklė klasikiniam liberalizmui. Antrasis, “skirtumo principas”, reikalauja, kad “su socialine ir ekonomine nelygybe būtų tvarkomasi taip, kad (a) ji būtų naudingiausia esantiems blogiausioje padėtyje ir (b) būtų siejama su vaidmenimis bei padėtimis, kurios sąžiningos galimybių lygybės sąlygomis būtų atviros visiems.” Gana akivaizdu, kad pastarasis principas (garsusis _maximino_ principas) negali būti suderintas su Locke_o prigimtinių teisių principu, ir jis neišvengiamai turi konfliktuoti su paties Rawlso pripažįstama nuosavybės teise. Tai matyti visur tolesniame tekste, pavyzdžiui: “Teisingumas kaip nešališkumas (justice as fairness) reiškia, jog žmonės sutinka dalintis vienas kito likimu. … Skirtumo principas faktiškai išreiškia susitarimą įgimtų sugebėjimų įvairovę laikyti bendru turtu ir leisti laimingesniems juo naudotis tik taip, kad tai talkintų mažiau laimingiems”. Nesunku suprasti, kokias išvadas iš čia galima padaryti. Kadangi beveik visi individo veiklos rezultatai vienaip ar kitaip priklauso nuo įgimtų sugebėjimų, juos visus galima laikyti _bendru turtu_. Taigi, jais galima pasidalinti – ir būtent tokių dalybų principus teikia Rawlso teorija. Tačiau tai reiškia, jog individui nepripažįstama nuosavybė net savo paties asmenyje. Bent iš dalies asmuo yra visuomenės nuosavybė, bent iš dalies ji gali jį naudoti savo nuožiūra.
Tai nėra vien teorinė doktrina – Rawlso teorija daugeliu požiūrių yra faktinės padėties daugelyje Vakarų šalių eksplikacija ir kartu, netiesiogiai, jos apologija. Būtent ją faktiškai realizuoja šiuolaikinio, _naujojo liberalizmo politinė praktika. Valstybinis paternalizmas, pasireiškiantis valstybinės reglamentacijos plėtra, buvusių neliečiamų privačių valdų bei privačių santykių srities nuolatinis siaurinimas, viena kitą keičiančios turto _teisingesnio_ perskirstymo programos – visa tai yra būdingi šios praktikos bruožai. Iškėlęs šalia negatyvių nuosavybės neliečiamumo teisių pozityvias socialines teises – _gerovės teises_ (welfare rights), naujasis liberalizmas neišvengiamai supriešina klasikinį teisingumą su naujuoju _socialiniu_ teisingumu. _Socialinis _distributyvinis_ teisingumas – bendro turto, bendro pyrago dalybų teisingumas – stumia į pašalį, į kampą klasikinį _komutatyvinį_ savininkiškų santykių teisingumą. Iš tiesų, jeigu kiekvienas turi _socialinę_ teisę į tam tikrą gerovės lygį, bet pats nepajėgia jo pasiekti, jis turi teisę į svetimą gerovę. Ką kita gali reikšti tokia teisė, jeigu ne teisę _dalintis kitų žmonių likimu kitų žmonių _dalia t.y. svetimu turtu? Ir kas tada lieka iš klasikinio nuosavybės neliečiamumo principo? Be abejo, naujasis liberalizmas nenori išsižadėti šio principo, tačiau jis taip pat neleidžia jam galioti besąlygiškai. O kas turi nustatyti tas sąlygas? Valdžia, t.y. demokratinis susirinkimas ir jo priimtas politinis sprendimas. Taigi, radikaliai pasikeitė ir požiūris į valdžią. Klasikiniai liberalai buvo įsitikinę, kad politinės laisvės atspindi prigimtines individo laisves ir kad jokia valdžia negali jų riboti, – priešingai, valdžia turi būti jų ribojama. Anot B. Bailyno, šis įsitikinimas buvo nuosekliausiai realizuotas Amerikoje, kurios intelektiniai ir politiniai vadai “įdiegė į Amerikos politinę kultūrą … ir joje įgyvendino pagrindines XVIII amžiaus radikalaus libertarizmo idėjas. Pirmiasia tai buvo jų įsitikinimas, jog valdžia yra blogis, galbūt neišvengiamas, bet vis dėlto blogis,… jog ji turi būti kontroliuojama, varžoma ir ribojama visais įmanomais būdais, kiek tai suderinama su minimalia pilietine tvarka”.
Šiuolaikinis liberalizmas taip nemano. “XX amžiuje liberalizmas susitaikė su valdžios koncentracija. … Jis pradėjo žvelgti į valstybę (nation) ne kaip į neutralią konkuruojančių interesų buveinę, o veikiau kaip į formuojančią bendruomenę.” Štai kodėl būtinos kontrolės objektu jis pradėjo laikyti ne valdžią, bet individą ir _nesaistomą individualizmą_. Kadangi šiuo nauju požiūriu, demokratinė valdžia atstovauja ir gina visuomeninius interesus, ji yra ne blogis, o gėris; todėl senieji apribojimai jai netaikytini. Juk kaip galima riboti bendro gėrio siekius? Kaip galima riboti _socialinius_ – visuomeninius – interesus? Suprantama, gavusi sankciją žiūrėti _socialinių_ interesų bei vykdyti _socialinį_ teisingumą valdžia jau gali reviduoti _prigimtinį_ teisingumą. Nuosavybės teisės gali, net turi būti traktuojamos instrumentiškai – vien kaip priemonė arba įrankis siekiant _visuomeninių_ tikslų. Vadinasi, esant reikalui jos gali būti aukojamos. Ir tai yra visiškai suprantama. Jeigu valdžiai užkraunama atsakomybė už individų gerovę, tai jai neišvengiamai turi būti suteikta galia riboti jų nuosavybės teises, o kartu ir visas tas laisves, kurias ši teisė implikuoja. Jeigu savo šalies ūkininkams valstybė garantuoja jų produkcijos supirkimo kainas, tai ji turi riboti tokios produkcijos importą ir, vadinasi, riboti vartotojų pasirinkimo laisvę. Jeigu ji visiems savo piliečiams garantuoja aprūpinimą senatvėje, tai ji negali neriboti jų pasirinkimo dirbti ar nedirbti laisvės. Žodžiu, kaip įsimenančiai pastebėjo M. Friedmanas, _nebūna nemokamų pietų_. Šiuolaikinio liberalizmo atveju tai reiškia, jog teikdamas _socialines_ garantijas – net individo _autonomijos_ ir _pozityvios_ laisvės vardan – jis neišvengiamai turi siaurinti negatyvias individo laisves, vis labiau pajungdamas individą globėjiškos valstybės ir jos agentūros – biurokratijos – žinion. Be abejo, jeigu ekonomika būtų iš tiesų visiškai atskira ir uždara gyvenimo sritis arba, tiksliau, būtų mechanizmas, automatiškai tiekiantis nepertraukiamą gėrybių srautą, tada nebūtų pavojaus, kad už _socialines_ teises teks mokėti individualių laisvių praradimo kainą. Tačiau priešingai cituotai J. S. Millio tezei, ekonomika (ekonomija) nėra atskira gyvenimo sritis. Ji yra kiekvienos gyvenimo srities neišvengiamas aspektas. Štai kodėl, kaip pabrėžia F. Hayekas, “ekonominė kontrolė yra … priemonių visiems mūsų tikslams kontrolė.” Didėjanti asmens priklausomybė nuo valdžios jo ekonominės padėties požiūriu neišvengiamai didina jo priklausomybę nuo valdžios ir visais kitais požiūriais.
Utilitaristinis prigimtinių teisių neigimas (Benthamas tokias teises niekinančiai vadino “nesąmone ant kojūkų”), ėjo išvien su legalistiniu pozityvizmu, su idėja, kad individo teises sukuria tik įstatymas ir kad todėl įstatymo negali riboti jokios individo teisės. Jeigu iki teisinio pozityvizmo įsivyravimo buvo galima priešintis valstybinių galių plėtrai apeliuojant į prigimtinį teisingumą, tai jam įsivyravus neliko srities, kuri būtų uždara tokiai plėtrai. “Neigdamas, jog yra ribos įstatymdavių veiklai … Benthamas atvėrė duris valstybinės intervencijos plėtrai” .
Nesunku taip pat suprasti, jog teisinis pozityvizmas ir neribota įstatymdavių galia negalėjo atsirasti be šiuolaikinės demokratijos. Mums įprastą liberalizmo sąjungą su demokratija paaiškina istorinės aplinkybės. Kontinentinėje Europoje kildamas kaip reakcija į despotinę valdžią liberalizmas paprastai susidurdavo su monarchinių režimų despotija. Tokiomis aplinkybėmis antimonarchinio, demokratinio režimo idėja buvo natūrali jo sąjungininkė. Tačiau savo prigimtimi liberalizmas ir demokratizmas yra visiškai skirtingos doktrinos. Liberalizmas sprendžia valdymo apimties ir ribų problemą, demokratizmas sprendžia valdymo subjekto problemą. Liberalizmas klausia, kas ir kiek bus valdoma; demokratizmas klausia, kas valdys, kas bus suverenas. “Liberalizmui rūpi apriboti valdžios funkcijas ir ypač prievartines jos galias. Demokratijai rūpi, kas turi valdyti. … Demokratijai priešingas autoritarizmas, liberalizmui – totalitarizmas”.
Liberalizmo ir demokratijos sąjungos susidarymą lėmė įsitikinimas, kad demokratijos laimėjimas automatiškai išspręs despotijos problemą, t.y. kad suteikus valdymo galias deramam subjektui – _visuomenei _liaudžiai_ – valdžios apribojimo problema išsispręs savaime. Šiuo požiūriu įvykusios raidos esmę taikliai apibūdina prancūzų politinis filosofas B. de Jouvenelis. Kol įstatymas buvo karaliaus rankose, o karalius buvo traktuojamas kaip privatus asmuo, karališkųjų galių plėtra visuomenėje buvo suvokiama kaip jos teisių uzurpacija. Tačiau nuo tada, kai įsiviešpatavus demokratijai įstatymdaviu tapo _visuomenė_ ir _bendra valia priešinimasis valstybės galių plėtrai tapo beveik neįmanomas. Demokratinę valdžią sutapatinus su bendra valia, su bendrais interesais, visi atskiri, privatūs interesai tapo logiškai neapginami. Kaip dalinis interesas gali priešintis bendram interesui? Kodėl dalis negali būti aukojama visumai? Tokiu būdu “tradicinis požiūris į valdžią … kaip į Laisvės priešą, užleido vietą požiūriui į valdžią, kaip į pačios Laisvės reiškėją … Užuot reiškusi tik vieną, kad ir kokį svarbų ir esminį visuomeninį interesą, ji dabar pradėjo reikšti visuomeninį interesą.” Taip suvoktoji demokratija neišvengiamai vedė prie kolektyvinių sprendimų plėtros, prie didėjančio visų gyvenimo sričių politizavimo, privačiu sprendimų srities siaurinimo, prie intervencionizmo ir etatizmo.
Prieštaravimą tarp liberalaus individualizmo ir demokratinio kolektyvizmo aiškiai suprato ir formulavo klasikiniai XIX amžiaus liberalai, tarp jų Herbertas Spenceris, kuris demokratiją laikė tokiu pat _politiniu prietaru_ kaip ir dieviškąją karalių teisę; taip pat W. Lecky, anglų istorikas ir politinis filosofas: “Lygybė yra demokratijos stabas, tačiau kadangi savo sugebėjimais ir energija žmonės labai skiriasi, lygybė gali būti pasiekta tik nepaliaujamai … varžant jų natūralųjį vystymąsi. … Mūsų dienomis labiausiai neginčijamas ir akivaizdus faktas yra demokratijos polinkis į autoritarinį reglamentavimą. … Demokratijos sąlygomis … pamažu griaunamas… senasis pamatinis anglų laisvės principas, kad niekas neturi būti apmokestinamas be jo sutikimo. … [M]es nuolat artėjame prie padėties, kai mokesčius nustatinės viena klasė, o kita klasė bus verčiama juos mokėti”. Tiesą sakant, šį prieštaravimą suvokia ir šiuolaikiniai liberalai. Antai R. Heilbroneris ir L. Thurow rašo: “Taigi nuo pat pradžių kapitalizmui buvo būdinga įtampa tarp laissez-faire ir intervencionizmo – laissez-faire buvo jo ekonominio siekio (drive) išraiška, intervencionizmas – jo demokratinės politinės orientacijos išraiška. Ši įtampa išlieka ir šiandieną.”
Taigi, nepaisant terminų junginio _liberali demokratija_ populiarumo, jis iš tikrųjų jungia visiškai skirtingas sąvokas. Demokratija – tai visų pirma nuostata teikti pirmenybę kolektyviniams sprendimams, tuo tarpu liberalizmas jo klasikine prasme – tai nuostata teikti pirmenybę individualiems sprendimams. Kokia demokratija, koks sutarimas reikalingas individui, kuris sprendžia savo reikalus savo valdose? Būdamas sveiko proto individas visada sutaria pats su savimi. O kokia demokratija reikalinga dviem individams, kurie sprendžia sandėrio naudingumo klausimą? Kiekvienas jį sprendžia individualiai. Kokia demokratija reikalinga ten, kur kiekvienas yra suverenas, pats sau ponas? Privati nuosavybė ir kontraktų laisvė – pagrindinės liberalios tvarkos institucijos – riboja kolektyvinių sprendimų erdvę. Vadinasi, plečiant kolektyvinių sprendimų erdvę tos institucijos neišvengiamai silpninamos ir griaunamos. Jeigu _politinė demokratija_ – mažoritarinė politinių sprendimų priėmimo procedūra – ją griežtai apribojant apibrėžta sprendimų sritimi, dar gali būti suderinama su klasikinių liberalų nuostatomis, tai _ekonominė demokratija be jokių stabdžių plėsdama kolektyvinių, politinių, sprendimų kompetenciją, yra visiška liberalizmo priešybė. Tačiau, kaip su kartėliu pastebi F. Hayekas, “Visa demokratija, kurią šiandieną žinome Vakaruose, yra daugiau ar mažiau neribota demokratija”. Logiškai, neribota demokratija yra socializmo sinonimas; jų faktinį susiliejimą daugelyje Vakarų šalių stabdo tik (dar išliekantys) konstituciniai demokratijos apribojimai. Tad visai neatsitiktinai _ekonominės demokratijos_ šūkiai yra centrinė visų socialistinių ir socialdemokratinių politinių platformų ašis. Liberalizmui – per _liberalią demokratiją_ – taip suartėjus su socializmu iš klasikinės doktrinos pamatų pamažu buvo išplautas kertinis individualistinis akmuo.
Libertarizmas ir klasikinio liberalizmo atgimimas
Žinoma, _klasikai_ niekada nebuvo galutinai išmirę ir jų priešinimasis naujiesiems liberalams niekada nebuvo visiškai išblėsęs. Tačiau nuo XIX a. pabaigos jis reiškėsi tolydžio vis silpniau. Viešąją nuomonę užvaldė priešingos doktrinos. Būsimasis Britanijos karalius Edwardas VII tiksliai pagavo laikmečio dvasią 1895 m. paleisdamas į pasaulį garsųjį aforizmą “Dabar visi mes socialistai”. Tiesa, po radikalių kolektyvizmo eksperimentų Rusijoje ir Vokietijoje slinktis kolektyvizmo link sulėtėjo. Įsiviešpatavo savotiška intelektinė santarvė, Amerikoje žinoma kaip _liberalizmas o Anglijoje ir Europoje kaip _socialinė demokratija_ – santarvė, kurią D. Bellas įvardino net kaip _ideologijos pabaigą_. Šios santarvės laikais klasikinės liberalios tradicijos gyvybę palaikė daugiausia vien ekonomistai – Čigagos ekonomistų mokykla (Frankas Knightas, George_as Stigleris, Miltonas Friedmanas) bei į Ameriką persikėlę austrų ekonominės mokyklos atstovai (pirmiausia L. von Misesas ir F. von Hayekas ).
Ir vis dėlto _ideologijos pabaigos_ prognozė nepasitvirtino. Maždaug nuo septintojo dešimtmečio, pirmiausia Jungtinėse Valstijose, pastebimas ryškus klasikinio liberalizmo idėjų pakilimas. Ankstesnę gynybinę ir kasandriškąją jo atstovų nuostatą vis labiau pradėjo keisti radikalesnė puolamoji ir ekspansinė strategija. Iš dalies tam pasitarnavo _globos valstybės_ krizė, prasidėjusi JAV jau septintajame dešimtmetyje – krizė, kurią klasikiniai liberalai jai pranašavo nuo pat jos pradžios. Socialinio, makroekonominio ir _monetarinio_ privačios visuomenės valdymo pastangos vis labiau klimpo savo rezultatų menkumo arba dviprasmiškumo liūne. Tačiau etatizmo nesėkmės dar neskatino grįžimo prie laissez-faire principų – jos veikiau žadino tolesnę jo ekspansiją. Politinės intervencijos į rinką nesėkmės buvo aiškinamos intervencijos masto nepakankamumu. Politinei sąmonei, operuojančiai etatistinėmis kategorijomis ir išliekančiai etatistinėje paradigmoje, neįmanoma iškart grįžti prie laissez-faire įžvalgos – įžvalgos, jog rezultatai, kuriuos duoda netrikdoma privati individų veikla, gali būti ir dažniausiai yra pranašesni už rezultatus, kuriuos duoda kolektyvinės, politinės pastangos. Būsimasis Nobelio premijos laureatas J. Buchananas skundėsi, jog “šiuo požiūriu išminties lygis smuko, palyginti su tuo lygiu, kuris buvo pasiektas XVIII amžiuje, tad Adamo Smitho idėją tenka iš naujo aiškinti kiekvienai kartai.”
Kaip tik šioje liberalaus kolektyvizmo krizės situacijoje klasikinis liberalizmas pradėjo busti kaip sisteminė pasaulėžiūra, kaip sisteminė atsvara vyraujančiam intelektiniam konsensusui. Antietatistinius ekonominius argumentus papildė filosofiniai ir etiniai argumentai. Vienu ryškiausių individualistinio liberalizmo atgimimo ženklu tapo Roberto Nozicko knygos Anarchija, valstybė ir utopija (1974) pasirodymas. Remdamasis _prigimtinės teisės_ prielaida, jog kiekvienas individas yra savo paties savininkas, Nozickas ją išrutulioja į radikalią _socialinio_ teisingumo bei globos valstybės kritiką. Tos kritikos esmę gali pailiustruoti vienas iš jo argumentų. Nozickas sugretina du klausimus: Jeigu jūs turite dvi sveikas akis, o jūsų kaimynas visiškai aklas, tai ar valstybė gali išimti vieną jūsų akį ir ją persodinti aklajam? Ir jeigu jai neleistina tai daryti, tai ar jai leistina paimti pusę jusų pajamų ir jas perduoti tam, kuris pajamų neturi? Nozicko knygos argumento esmė – jog neigiamas atsakymas į pirmąjį klausimą implikuoja neigiamą atsakymą į antrąjį. Tad prima facie visa perskirstomoji – _socialiai orientuota_ – valstybės veikla yra neteisėta. O kadangi visa valstybės veikla turi perskirstymo elementų, iš čia išplaukia, jog prima facie pati valstybė yra neteisėta institucija. Tiesa, taip įsibėgėjęs Nozickas po to vis dėlto mėgina – išties gana išradingai – legitimizuoti _minimalią_ valstybę.Puikus knygos stilius, netikėti palyginimai, įsimenantys pavyzdžiai bei griežta argumentacija – visa tai lėmė didžiulį knygos pasisekimą. Ji iškart tapo atsvara J. Rawlso Teisingumo teorijai, beveik kanonizavusiai globos valstybės bei valstybinio intervencionizmo idėjas. Ji suteikė _socialinio_ teisingumo ir globos valstybės kritikams etinių argumentų ir – kas dar svarbiau – ji nutraukė intelektinės santarvės sąstingį. Kaip Hume_as pažadino Kantą iš _dogmatinio snaudulio taip Nozickas pažadino politinę filosofiją iš socialdemokratinio snaudulio. Būtent Nozickas išpopuliarino _libertarizmo_ terminą, – terminą, kurį mažiau įtakingi autoriai vartojo jau nuo šeštojo dešimtmečio siekdami tokiu būdu atsiriboti nuo asociacijų su naujuoju liberalizmu.
Libertarizmo doktrina, aprėpdama visumą filosofinių, ekonominių, etinių bei teisinių idėjų, rekonstruoja bendrąją klasikinio liberalizmo viziją šiuolaikinių teorinių pasiekimų šviesoje. Žvelgiant retrospektyviai, bene svarbiausią katalizacinį vaidmenį šios vizijos atgaivinimo procese atliko individualistinės metodologijos bei subjektyvistinės vertės teorijos ekonomikoje radikalizavimas bei jų ekspansija į platesnę socialinių problemų sritį. Šių dviejų įžvalgų tandemas suteikė naujas galias teorinei individualistinės metodologijos ekspansijai į skirtingas disciplinas – ne tik į ekonomiką, bet ir į politinę filosofiją, etiką bei teisę – kartu suteikdamas naujus kolektyvistinių doktrinų kritikos įrankius. Austrų ekonominė mokykla (L. von Misesas, F. von Hayekas, M. Rothbardas, I. Kirzneris); Čikagos ekonominė mokykla (M. Friedmanas, D. Friedmanas); libertarinė politinė teorija (R. Nozickas, A. de Jasay), _viešųjų sprendimų_ (public choice) teorija (J. Buchananas, G. Tullockas); nuosavybės teisių teorija bei individualistinė etika (A. Rand, M. Rothbardas, R. Nozickas, J. Narvesonas, R. Epsteinas, D. Gauthier, H. Steineris) – visos šios koncepcijos, doktrinos bei mokyklos yra keliamos kaip atsvara kolektyvistinėms bei etatistinėms doktrinoms. Beveik visos jos save suvokia kaip grįžimą atnaujintu, išgrynintu ir dažnai radikalesniu pavidalu prie pirminių klasikinio liberalizmo įžvalgų. Kolektyvistinės doktrinos remiasi tam tikrais teoriniais įsitikinimais ir argumentais. Libertarizmas kaip teorinė doktrina mėgina griauti būtent šiuos įsitikinimus ir argumentus kartodamas, performuluodamas, radikalizuodamas ir taisydamas klasikinio liberalizmo kontrargumentus ir kartu siūlydamas alternatyvią visuomeninių santykių viziją.
Pamėginkime bendrais bruožais apibrėžti tą probleminį kontekstą, kuriame keliamos libertarizmo idėjos. Visos jos liečia visuomeninių arba tarpasmeninių santykių sritį ir jos teikiamos kaip atsakymas į santvarkos (tarpasmenių santykių tipo) racionalaus pasirinkimo (įvertinimo) klausimą, t.y. į klausimą, kuri iš galimų visuomeninių santvarkų (kurio tipo tarpasmeniniai santykiai) yra _geriausi_ etiniu ir/arba ekonominiu požiūriu. Kadangi grynu pavidalu galimi tik du tarpasmeninių santykių tipai – _horizontalūs_ nepavaldumo ir _vertikalūs_ pavaldumo santykiai – kuriuos, atitinkamai, egzemplifikuoja gryni rinkos santykiai ir gryni politiniai santykiai arba, anot J. Elsterio, _turgus_ ir _forumas – santvarkos pasirinkimo klausimas galiausiai yra _turgaus_ arba _forumo_ pasirinkimo klausimas.
Gryni rinkos santykiai – _turgaus_ santykiai – yra visiškai privatūs. Vyraujant tokiems santykiams kiekvienas individas yra suverenas, kiekvienas pats visiškai atsako už save. Kiekvienas yra savo paties savininkas, kiekvienas pakelia visus (teigiamus ir neigiamus) savo sprendimų bei veiksmų padarinius, niekas nėra verčiamas dalintis su kitais savo sėkme, niekas negali užkrauti savo nesėkmių kitiems. Tarpusavio santykiai tvarkomi savanoriškų mainų ir sandėrių principu – kiekvienas gauna tai, už ką jis moka ir kiekvienas moka už tai, ką jis gauna (dovanų ir labdaros atveju mokėdamas nulinę kainą). Principo pažeidimas, šios priklausomybės ardymas – svetimų gėrybių savinimasis arba blogybių primetimas kitiems be jų sutikimo – užtraukia pažeidėjui atpildo prievolę ir suteikia aukai teisę į tą atpildą. Tradicinis _komutatyvinio_ teisingumo principas _kiekvienam – savo_ neblogai reziumuoja šių santykių esmę. Gryname _turguje_ nėra kolektyvinių, viešų, išteklių, todėl nėra kolektyvinių – politinių – sprendimų. Be abejo, čia gali būti priimami bendri sprendimai bei imamasi jungtinių pastangų, tačiau šie sprendimai įpareigoja tik tuos, kurie su jais sutinka; jie nėra privalomi tiems, kurie tokio sutikimo nepareiškia. Tad net ir šiuo atveju kiekvienas išlieka laisvas, suverenus, nepavaldus jokiai svetimai valiai.
Sunkiau įsivaizduoti grynai politinius santykius – grynąjį _forumą_ be _turgaus_. Galbūt geriausiai juos juos iliustruoja R. Nozicko _demoktezis_ – absoliutaus kolektyvizmo santvarka, kur kiekvienas yra kiekvieno kito šeimininkas. Tokioje santvarkoje joks individas negali priimti jokio sprendimo be visų kitų sutikimo; kiekvienas atsako už visus, visi atsako už kiekvieną; kiekvienas sprendimas yra bendras, viešas, politinis. Todėl nėra asmeninės atsakomybės nei už teigiamus, nei už neigiamus veiksmų padarinius. Veiksmų nauda dalijama visiems, veiksmų kaštai gula ant visų pečių. Kokiomis proporcijomis, pagal kokius kriterijus paskirstomos šios gėrybės ir blogybės, priklauso nuo tokioje santvarkoje naudojamų _distributyvinio_ teisingumo principų – _po lygiai _pagal nuopelnus_ arba _iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius_.
Nors kalbamieji gryni santykių tipai tėra teorinės abstrakcijos, jos teikia gaires problemos apmąstymui. Ką pasirinkti – _turgų _forumą_ ar kokį nors jų mišinį, ir jeigu mišinį, tai kokią atitinkamą dalį jame turi užimti šie alternatyvūs principai? Th. Hobbesas ir J. Locke_as _forumui_ – viešajam sprendimui bei jos įrankiui, politinei valdžiai – explicite numato tik vieną paskirtį – teikti visuomenei viešą saugumo paslaugą. Tačiau jau Adamas Smithas įžvelgia kitokių viešųjų paslaugų galimybę. Naujasis liberalizmas – pradedant J. S. Milliu ir baigiant J. Rawlsu – pripažįsta, jog praktiškai bet kuri paslauga gali būti tiekiama viešai. Ir, žinoma, socializmas bei komunizmas apskritai atmeta _turgaus_ paslaugas. Kaip matėme, per pastarąjį šimtmetį pilkoji zona tarp _turgaus_ ir _forumo_ slinko beveik ištisai viena kryptimi – vis daugiau gėrybių kanalizuojant per viešus, politinius kanalus, paliekant vis mažiau erdvės privatiems mainams. Klasikinio liberalizmo anksčiau įteisintus ir išlaisvintus rinkos santykius vis labiau ribojo ir stūmė į kampą naujai išlaisvinti politiniai santykiai.
Kas skatino šią kolektyvistinę slinktį? Intelektiniu požiūriu, daugiausia ją skatino individualistinės socialinės teorijos įžvalgų praradimas. Įsigalint _sąmoningo_ visuomenės valdymo idėjoms, _nematomos rankos_ mechanizmo bei prigimtinių teisių idėjos pamažu prarado savo buvusią įtaką. Pradėta iš naujo ir nekritiškai vadovautis individo ir visuomenės analogija: teisingai tarus, kad planuojama individo veikla yra efektyvesnė už aklą veiklą, buvo paskubomis padaryta išvada, kad planuojama visuomenės kaip visumos veikla turi būti efektyvesnė už visuomenės veiklą, valdomą _aklo_ rinkos jėgų žaismo. Tos analogijos šviesoje centralizuoto politinio visuomenės valdymo arba reguliavimo būtinybė atrodė savaime suprantamas dalykas. Nors šis _pragaištingas išpuikimas_ (F. Hayekas) buvo labiausiai būdingas socializmo ideologijai, duoklę jam atidavė beveik visos ideologijos. Beveik įpročiu tapęs klasikinio liberalizmo kaltinimas _individualizmu_ rėmėsi ne vien kolektyvistinės moralės sentimentais; jis taip pat rėmėsi naujai iškilusiomis socialinėmis teorijomis, kurios teigė _sociumo_ prioritetą individo atžvilgiu, pretendavo į _sociumo_ raidos dėsnių pažinimą bei žadėjo tų dėsnių įvaldymo galimybę. Tai skatino manipuliacinę, techninę, inžinerinę nuostatą visuomenės atžvilgiu. Tiesą sakant, didesnio ar mažesnio masto _socialinė inžinierija_ tapo būdingiausiu laikmečio bruožu. Kaip matysime, kolektyvistinės prielaidos, kuriomis remiasi ši _socialinė inžinerija yra vienas iš pagrindinių libertarinės kritikos taikinių.
Kalbant konkrečiau, kolektyvistinę slinktį skatino dvi specifinės ekonominės idėjos – pirma, kad privati visuomenė, arba rinka, turi sisteminių trūkumų ir, antra, kad tuos trūkumus gali ištaisyti tik politinė galia. Kuo rėmiasi pirmoji idėja? Įsitikinimu, jog egzistuoja visuomenės poreikiai arba interesai, kurių rinka netenkina arba negali tenkinti; todėl jie turi būti tenkinami kolektyviniu politiniu sprendimu. Šį įsitikinimą neblogai suformulavo pats Adamas Smithas kalbėdamas apie _viešus darbus apie projektus, kurių “nauda niekada negalėtų atlyginti vieno ir nedaugelio individų išlaidų, nors jų nauda didžiajai visuomenei dažnai gali jas atlyginti su kaupu”. Antai anksčiau minėtoji užtvanka būtų visiems naudinga, tačiau individams asmeniškai naudingiausia neprisidėti prie jos statybos, tikintis, kad kitiems ją pastačius jie galės gauti jos naudą be asmeninių sąnaudų. Tokią _nesąžiningo_ elgesio galimybę jiems atveria viešas gėrybės pobūdis. Kitaip sakant, mėginant viešų gėrybių poreikius tenkinti savanoriškai iškiltų _veltėdžių_ problema. Jos neišsprendus šie visuomenės poreikiai liktų išvis nepatenkinti. Štai kodėl tokiais atvejais savanoriškumas turi užleisti vietą prievolei ir prievartai, kurią seikėja politinis sprendimas.
Apibendrintą šiuolaikinę šios problemos formuluotę teikia vadinamasis _kalinio dilemos_ modelis – lošimų teorijos modelis individų maksimizaciniam elgesiui tam tikroje pasirinkimo situacijoje apibūdinti. Pagrindinę jo idėją galima taip reziumuoti: yra pasirinkimo situacijų, kai racionalūs individai, kurie maksimizuoja vien savo naudą, sąveikaudami neišvengiamai atsiduria padėtyje, abiems blogesnėje už tą padėtį, kuri susidarytų jiems abiems tvardant savo maksimizacinius siekius. Padėties paradoksalumą – _dilemiškumą_ – lemia tai, kad individas, pirmas žengęs tokį tvardymosi žingsnį, rizikuoja pralošti. Siekdamas bendros naudos jis rizikuoja patirti asmeninį nuostolį. Pavyzdžiui, pirmasis nusiginklavęs atsiduria vis dar ginkluoto malonėje, pirmasis atidavęs prekę atsiduria mainais savo prekės dar neatidavusio partneri