Markizas de Sadas ir jo kūrybos ypatumai
Kursinis darbas
Turinys
Psl.Įvadas ………………………………………………………………….3.I. Markizas de Sadas ir galantiškumo epocha…………….5.II. Markizo de Sado kūrybos bruožai:1. Moters paveikslas……………………………………….10.2. Vyrų paveikslas………………………………………….15.3. Meilės ypatumai…………………………………………17.III. Švietimo idėjos Markizo de Sado kūryboje…………24.Išvados…………………………………………………………………28.Literatūros ir šaltinių sąrašas………………………………….30.
– 3 –
Įvadas
Kalbėdami šiandien apie Markizą de Sadą pirmiausia pri- simename žodį “sadizmas”, kuris asocijuojasi su žiaurumu, smurtu. Negalima tam papriešarauti tačiau tiesiogiai apkaltinti Markiza de Sadą sadizmo propaguotoju būtų neteisinga. Pats autorius Markizas de Sadas apie savo kūryba rašė: “Negali manes apkaltinti tuo, kad aš išradau kažka pavojinga, tegu nesako, kad didžiausias blogis yra tai, kad aš savo kalbomis ir raštais skatinu piktadarius daryti nusikaltimus.Kategoriškai pareiškiu, kad nesiekiu šito; aš tik dėstau manyje subrendusias idėjas (…). Tie, kurie mano filosofiniuose apmąstymuose įžvelgs tik blogį, gali ištvirkti nuo bet ko”.1 Markizo de Sado kūryboje gausu švietėjiškų idėjų. Autorius labai neigiamai pasisako prieš bažnyčios dominavimą, absoliutizmo santvarka. Savo kūrinyje “Filosofija buduare”, plačiai nušviečia valstybės,visuomenės ir individo santykį. Šiame kūrinyje jaučiamas noras suteikti savo personažams kuo daugiau laisvės. Laisvės simbolis nustelbia religiją. Verta pastebėti, jog filosofavimas apie šias neginčytinas vertybes išdėstytas intymių akimirkų metu kūrinyje nesiliauja iki paskutinio puslapio. Šiame kūrinyje taip pat gausu sadistinių scenų. Kaip teigia autorius, žiaurumas yra “ne yda, bet dorybė”2 Sadizmas labiau akcentuojamas kitame de Sado kūrinyje “Meilės nusikaltimai”. Čia gausu amoralių scenų: duktė mylisi su savo tėvu motinos akyse ir t.t. Kai kurių herojų likimas nepagaili: tenka mylėtis nežinant to motinai su savo sūnumi. Kūrinių finalas dažniausiai iš anksto nulemtas – piktadariai, kurie tenkina savo aistras dažniausiai likimą baigia tragiškai.
* Plačiau apie Markiza de Sado toliasniuose puslapiuose.1. Markizas de Santas. Filosofija buduare.V.,1994.P.5.2. Ten pat.P.70.
– 4 –
Markizas de Sadas minėtuose kūriniuose, o taip pat romane “Teresė” daug vietos skiria “auklėjimui”. Dažnai nepatyrusias merginas gyvenimo paslapčių moko patyrusios moterys. Rašant apie pačią epochą, teko remtis E. Fukso darbu “Papročių istorija”. Autorius nušviečia galantiškumo epochos madas, tradicijas, meilės išgyvenimus ir kitą. E. Fuksas daro išvadą, kad galantiškumo amžius – moters amžius. Moteris dominuoja visur, tačiau reali valdžia priklauso vyrui. Panašiai rašoma ir knygoje “Europos mentaliteto istorija”. Šio kursinio darbo tikslas – kuo detaliau nušviesti Markizo de Sado asmeninio gyvenimo dramatiškus momentus, parodyti kokiais būdais ir kokiais metodais žmogus gyveno galantiškumo epochoje. Bet svarbiausia, Markizo de Sado kūrinių analizės dėka atskleisti žmonių meilės, būties problemas, supažindinti su sadizmo kilme.
– 5 –
I. Markizas de Sadas ir galantiškumo epocha
1648 – 1789 metų laikotarpis seksualumo istorijoje vadinamas “galantiškumo epocha”1 (kilęs nuo ispanų kalbos žodžio “galan” – elegantiškas vyras, meilužis ) . Šiame laikotarpyje viskas dailu; niekada moterys nėra buvusios tokios vylingos, o vyriškiai neatrodė tokie elegantiški. Net pati tiesa tais laikais nesirodė nuoga, tik jos drabužis visada kibirkščiavo sąmoju. Rožė yra praradusi spyglių aštrumą, nuodėmė – šlykštumą, o dorybė – nuobodulį. Viskas yra tik kvapsniai, grakštumas bei užburtas spindulys. Pasak E. Fukso : “Toje epochoje nėra senatvės, nežinomas žodis “peržydėjo”. Visur žiedais puošiasi amžina jaunystė, o juokaujama ir išdykaujama net mirties patale. Viešpatauja gašlumas ir geiduliai, o visas gyvenimas – nepaliaujama geidulių ekstazė”2 . Tačiau pagirių nelydi šlykštus prablaivėjimas, bet ir vėl noras linksmintis. Veiksmai nėra nuoseklūs ir jų nelydi padariniai. Egzituoja tik “ šiandien”. Nėra “rytoj”. Aistros lydi žmogų visą gyvenimą ir negailėdamos žarsto į glėbį kiekvienam savo dovanas.
Galantiškumo epochą formuoja patys valdovai. Visos linksmybės, orgijos vyksta karaliaus rūmuose. E. Fukso tvirtinimu, “valdovų absoliutizmo amžius yra klasikinė moters epocha, nes ji tuomet viešpatauja ir įsakinėja ne tik kaip slapta valdovė. Jos, kaip valdovės teisės yra viešos ir pripažintos viso pasaulio. Savo didybę ji rodo taip pat atvirai, kaip atvirai naudojasi su tuo susijusiomis privilegijomis. Valdovų absoliutizmo lyčių santykių išraiška yra galantija, kitaip sakant, moters paskelbimas visose gyvenimo srityse galinga valdove, moters kultas neginčijamas” 3 .1. Europos mentaliteto istorija.V., 1998. P. 81.2. Fuksas E. Papročių istorija. Galantiškumo amžius. V., 1997.P.11.3. Ten pat. P.85.-6-
Visur viešpatauja moteris. Visur galioja galantiškumo įstatymai. Pats didžiausias žmogaus troškimas – nepaliaujamas geismas.Toje epochoje šio geismo apimti,žmonės tampa vienas kito “vergais”. Šitaip atsiranda viuotinis dėsnis – “būti visur galantiškam.” Jaunikis, ypač iš kilmingųjų, vertino save kaip užkariautoją, kuris, beje, garbino moterį, bet tik todėl, kad ji turėjo tam tikrą vertę kaip malonumų šaltinis. Todėl moterų mados pabrėžia erotinį žavesį – krūtinę, klubus. Jų privalumais galėjo mėgautis nukariautojas, kurio triumfas reiškėsi tuo, jog jis stengėsi labai įspūdingai užgauti moters gėdos jausmą.1 Visuomenėje niekas neslepiama. Viešų ekzekucijų metu vykdavo masinės orgijos: gatvėse būdavo išprievartaujama šimtai moterų, nusiaubiami viešnamiai, išnomuotuose kambariuose meilės žaidimais smagindavosi turitingųjų luomų atstovai. Nešvanki literatūra klestėjo. Su ja atsirado ir sadizmas. Šiandien sadizmu vadinamas vieno ar kelių asmenų suteikimas fizinio ir moralinio skausmo kitam ar kitiems žmonėms. Dažnai, suteikdamas savo aukai didelį skausmą sadistas jaučia tiek fizinę, tiek moralinę palaimą. Sadizmo pradininkas – Markizas de Sadas2 . Markizas (vėliau – grafas) Donatjenas Alfonsas Fransua de Sadas gimė 1740 m. birželio 2 d. Paryžiuje. Jo aristokratiška giminė buvo viena iš seniausių Provanse. Vienas iš jo protėvių, Hugas de Sadas III, buvo vedes Laurą de Nov, kurią savo kūryboje įamžino Petrarka.
Dešimties metų Markizas de Sadas buvo atiduotas į Liudviko Didžiojo koledžą, būdamas keturiolikos įstojo į dragūnų mokyklą. Įgyjęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnavo karališkajame pulke. Vėliau gavo leitenanto laipsnį. Palikęs tarnybą, sugrįžo į Paryžių ir 1763 m. gegužės mėnesį vedė.31. Europos mentaliteto istorija.V., 1998. P. 83.2. Щеглов Д. Отклонения в сексуальном поведении//Интим. 2000. Нр.16.С.6.3. Markizas de Sadas. Meilės nusikaltimai. V. 1993. P.6.-7-
Pamažu de Sadas pradeda “savąjį” gyvenimą. Markizą de Sadą apvesdino su panele de Montrej, nors jį patį labiau traukė jaunesnioji žmonos sesuo. Kai pastaroji buvo išsiųsta į vienuolyną, iš sielvarto ir nevilties jis ėmė lėbauti. Praėjus keturiems mėnesiams po jungtuvių Markizas buvo uždarytas į Venseno kalėjimą.Jis buvo kaltinamas, jog “Arkej (Paryžiaus priemiestis) peiluku subadęs moterį, pririšęs ją nuogą prie medžio ir net ant kamuojančių žaizdų pylęs karštą smalką.”1 Viename iš savo raportų policijos komisaras rašo taip 1767 m. spalio 16 d. : “netruksime išgirsti kalbant ir apie grafo de Sado žiaurumus. Jis atkakliai įkalbinėja panelę Rivjen iš Operos su juo gyventi, siūlo jai dvidešimt penkis luidoros per mėnesį su sąlyga karts nuo karto, kad tas dienas, kai jai nereikėsią dalyvauti spektakliuose, jinai pralėbausianti drauge su juo Arkej dvare. Panelė nesutinka”2 . Panašios scenos ir sėdėjimas kalėjimose lydėjo Markizą de Sadą visą gyvenimą. Jo gyvenimas – ištisa skandalų virtinė (kolektyvinio ištvirkimo seansai, seksualiniai ekscesai, iškrypimai susiję su iškrypimais), dėl kurių apie trisdešimt metų savo gyvenimo praleido kalėjimuose arba slapstydamasis nuo valdžios persekiojimo.3 Jo autentiško portreto nėra iki šiolei. Daugiau apie jį galima sužinoti tik iš amžininkų pasakojimų. Tačiau pagrindinis šaltinis – jo paties kūriniai. Jo žymiausius kūrinius aptarsime vėliau. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad kūrinio autorius vaizduoja ištvirkėlius, bet ne pamišėlius: nesveikos psichikos žmogus tokių knygų nebūtų galėjęs parašyti4 . Žinoma, kad nuo ankstyvosios jaunystės Markizas de Sadas mėgo skaityti filosofinius, istorinius veikalus, bet labiausiai jam patikdavo kelionių aprašymai nes iš jų pasisemdavo žinių apie tolimų kraštų gyventojų papročius.
1. Markizas de Sadas. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P. 6.2. Ten pat. P. 7.3. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1961. T. XXVI. P.256.4. Markizas de Sadas. Meilės nusikaltimai. V., 1993. P. 12.-8-
Kartu de Sadas buvo neblogas muzikantas, puikiai šoko, jodinėjo, mokėjo fechtuotis, kartais išbandydavo savo jėgas kaip skulptorius. Mokėjo italų, vokiečių ir provansalų kalbas (save laikė Provanso trubadūru, provansalų kalba yra parašęs eilėraščių). Iš to peršasi išvada, kad tai neįprastas žmogus.Ar galima kaltinti Markizą de Sadą ir jo kūrybą? Būtina atsižvelgti į jo gyvenamąjį laikotarpį – galantiškumo epochą. Vienas Berlyno amžininkas 1772 m. apie savo miestą taip rašė: “Berlynas yra miestas kuriame, nėra nei vieno garbingo vyriškio, nei nekaltos moters. Visuotinis ištvirkavimas yra apėmęs abi visų sluoksnių lytis, drauge ir skurdas, iš dalies dėl dabartinės priespaudos, skatinamos dabartinio valdovo, iš dalies dėl prabangos, kurią jis pasisavino iš senelio. Vyrai menkiausius išteklius teturintys, yra įnikę ištvirkauti, o moterys tikros harpijos (piktos, tulžingos), praradusios mandagumą ir tikrą meilę, gali atsiduoti kiekvienam, kuris pajėgus mokėti”1 .Panašūs įvykiai ir tradicijos būdingos visai galantiškajai Vakarų Europai, o ypač absoliutizmą išpažįstančiai Prancūzijai.
V. Fuksas E. Papročių istorija. Galantiškumo amžius.