Lietuvos ir Žemaitijos krikštas

Įžanga

Popiežiaus valdoma bažnyčia buvo pati stipriausia ir įtakingiausia jėga viduramžių Europoje. Jos žemių buvo visur, kur tik gyveno katalikybę išpažįstantys žmonės, nepaisant valstybės ar tautos. Kadangi aukštų bažnyčios pareigūnų rankose buvo dideli turtai ir neišmatuojama moralinė įtaka tikintiesiems, todėl jų nurodymus vykdė ne tik dvasininkai, paprasti valstiečiai, smulkesni ar stambesni bajorai, bet net karaliai ir imperatoriai. Ir užtekdavo tik vieno jų pakvietimo, kad dešimtys tūkstančių žmonių rizikuodami savo gyvybe vyktų į tolimus kryžiaus žygius prieš kitatikius musulmonus ir pagonis. Taip pat krrikščioniškoji religija buvo pati svarbiausia naujų kultūros, mokslo ir ekonominių pasiekimų kūrėja, perėmėja ir platintoja. Dvasininkai buvo labiausiai išsimokslinęs visuomenės sluoksnis, o vienuolynai tapo švietimo, mokslo ir religijos centrais. Ir net niokojamieji kryžiaus žygiai buvo naudingi europiečiams, nes atnešė daug gyvenimą pakeitusių naujovių, perimtų iš kitų kultūrų žygių metu. Dėl to drįstu teigti, kad bažnyčia buvo svarbiausias Euporą tobulėjimo keliu iš viduramžių tamsos į šviesią dabartį stūmęs variklis.

Krikščionybė viduramžiais vienaip ar kitaip palietė didžiają dalį po pasaulį išplitusių žmonių ir visus bee išimties Europos gyventojus, tarp kurių žinoma gyveno ir senieji mūsų protėviai – lietuviai. Tačiau jie ne tik susidūrė su šia religija, kovojo prieš ją, bet netgi sugebėjo atlaikyti prieš tų laikų galingiausiajį du šimtus metų kovų, kurios tikriausiai buvo pačios ži

iauriausios per visą Lietuvos istoriją. Ši tauta ilgiausiai visame senajame žemyne išlaikė savo senąją religiją – pagonybę. Lietuviai paskutinieji priėmė katalikų tikėjimą ir tai padarė ne svetimos tautos kalavijo verčiami, o patys. Ir nors jie apsikrikštijo ne dėl religinių paskatų, o dėl to, kad tai jiems buvo tiesiog naudinga, bet tai atliko tokiu būdu, kuris leido likti nepriklausomiems ir buvo viena iš priežasčių, kad praėjus daugiau negu šešiems šimtams metų lietuviai vis dar yra išlaikę savo tautiškumą.

Istoriografija

Šiai temai parašyti istoriografijos pastraipą man pasirodė tikrai sunkus uždavinys. Nors apie šį įvykį išliko labai mažai žinių iš patikimų šaltinių, tačiau Lietuvos krikštas yra labai gausiai ir plačiai nagrinėta tema, ypač prieš krikšto šešių šimtų metų jubiliejų ir po nepriklausomybės atgavimo, nes buvo vienas iš voos kelių svarbiausių istorinių įvykių viduramžių Lietuvoje. Informacijos apie šį įvykį randame kiekviename leidinyje, kuriame rašoma apie ankstyvosios LDK istoriją. Taip pat šios temos nepraleidžia nei vienas darbas apie religiją Lietuvoje. O taip pat yra gausybė atskirų straipsnių šia tema. Todėl aš įvardinau tik tuos darbus, iš tų su kuriais man pavyko susipažinti, kurie man atrodo patys svarbiausi.
Pirmasis ir pats svarbiausias Lietuvos krikštą aprašęs žmogus buvo lenkų istorikas J.Dlugošas, tačiau jis savo kroniką rašė praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų nuo pačio kr

rikšto, be to jis įvykius vertino tendencingai: į lietuvius žiūrėjo nepalankiai ir gynė lenkus. Daug istorikų rėmėsi J.Dlugošu ir perėmė pastarojo klaidas, tokiu būdu neteisingai vertindami Lietuvos krikštą. Tai ypač būdinga lenkų istorikams. Sovietmečiu ši tema taip pat buvo nagrinėjama, tačiau vis dar buvo remiamasi lenkų kronininku ir daroma nemažai klaidų, be to propogandiniais tikslais kartais faktai būdavo iškraipomi (pvz. 1985 metais išleistas straipsnių rinkinys „Ateizmas ir religija Lietuvoje“). Patys išsamiausi ir patikimiausi veikalai yra išleisti arba užsienyje gyvenusių lietuvių arba jau po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Taip yra dėl to, kad nei vienu nei kitu atveju darbų turinys nebuvo redaguojamas sovietinės propagandos tikslams. Be to autoriai iš naujo įvertino šaltiniuose pateikiamus faktus ir sugebėjo ištaisyti per amžius besikartojusias klaidas. Būtent dėl šių priežasčių ypatingai vertingi yra Romoje gyvenusio istoriko P.Rabikausko straipsniai, kurie yra publikuoti V.Vardžio redaguotame ir 1997 metais Čikagoje išleistame straipsniu rinkinyje „Krikščionybė Lietuvoje“ ir P. Rabikausko rinktinių studijų tome „Krikščioniškoji Lietuva“. Iš visos mano rastos medžiagos, P.Rabikausko straipsniai buvo patys informatyviausi ir rėmiausi daugiausia šiuo istoriku. Taip pat šiai temai atskleisti svarbūs lietuvių istoriko Z.Ivinskio „Rinktiniai raštai“ IV tomas – „Krikščionybė Lietuvoje“ ir E.Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ pirmasis tomas. Dar yra straipsnių, kuriuose nagrinėjamos konkrečios krikšto iškeltos problemos (pvz. E.Gudavičiaus „Lietuvos krikščionybės priėmimo po
olitinė problema“).

Ankstyvieji Lietuvos bandymai krikštytis

Pirmieji misionierių žygiai Lietuvą pasiekė tik pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje , tuo metu kai Europa jau buvo krikščioniška. Tačiau jų veikla krikščionybės skleidimui neturėjo ilgalaikio poveikio. Bet minėti lietuvių susidurimus su krikščionimis verta pradėti nuo dviem amžiais vėliau vykusių įvykių – XIII a. pr. ordinų įkurimo , kurių vienintelis įkūrimo tikslas buvo krikščionybės skleidimas pagonių tautoms. Tačiau tai buvo vykdoma naikinant nekrikštus ir stengiantis juos visiškai pavergti. Dėl to lietuviai du šimtmečius kovojo prieš krikščionybės skleidėjus ir net bandė krikštytis tam, kad išvengtų ordino keliamo pavojaus. Pirmasis tai padarė Lietuvos valdovas Mindaugas 1251 metais (kai kurie istorikai būtent šiuos metus laiko tikrąja Lietuvos krikšto data). Netgi buvo įsteigta vyskupija, pastatyta katedra, paskirtas vyskupas . Tačiau po Mindaugo nužudymo valdę valdovai buvo pagonys ir dėl to krikščionybė neįsišaknijo Lietuvoje. Vyskupas išvyko, o katedra buvo nugriauta . Vėl priimti krikštą bandė Vytenis. Jis ieškodamas sąjungininkų prieš ordiną, 1298 m. į Rygą nusiuntė pasiuntinius su pasižadėjimu krikštytis , tačiau to pažado taip ir neįvykdė. Kitas didysis Lietuvos kunigaikštis – Gediminas, žengė dar toliau. Jis rašė laiškus į vakarų miestus, kuriais kvietė krikščionis atvykti ir apsigyventi LDK teritorijoje. Taip pat kreipėsi ir į popiežių pranešdamas, kad nori priimti krikštą, tačiau šiam jo ketinimui sutrukdė kryžiuočiai . Nors Gediminas ir nepasiekė to, kad ne

ebereiktų kovoti su ordinu, bet jis sumenkino jų įvaizdį ir iškėlė Lietuvos autoritetą. Dėl katalikų tikėjimo priėmimo kelis kartus derėjosi ir po Gedimino valdę jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis. Jie kaip ir jų pirmtakai tai darė tik norėdami atsikratyti kryžiuočių grėsmės. . Taigi visi Lietuvos valdovai norėjo krikštytis vien tam, kad kaiminystėje neliktų didžiausio priešo – ordino, bet to nepadarė vien todėl, kad to neleido padaryti pats kryžiuočių ordinas, kuris ir egzistavo vien tam, kad apkrikštytų lietuvius.

Lietuvių tautos krikštas

XIV amžiaus devintasis dešimtmetis buvo sunkus laikotarpis Lietuvai. Valdovo titulą paveldėjęs Algirdo sūnus Jogaila, turėjo sunkiai kovoti su vidiniais ir išoriniais priešais, kad išsaugotų savo padėtį. Valstybės viduje vyko konfliktai tarp gediminaičių, iš kurių bent keli reiškė savo pretenzijas į valdovo sostą. Aktyviausiai jo siekė vyriausiasis Algirdo sūnus Andrius. Jis buvo nepatenkintas tuo, kad tėvas valdžią perdavė jo broliui, o ne jam ir ilgai kovojo, kad skriauda būtų atitaisyta. Jis su kaimyninėmis valstybėmis sudarinėjo Jogailai priešiškas koalicijas ir tai pastarajam kėlė didelę grėsmę. Taip pat jam neparankus buvo ir Kęstutis, kuris valdė didelę Lietuvos dalį. Jis buvo netgi perėmęs valdžią, bet joje neilgai išsilaikė. Jogaila su ordino pagalba sugebėjo sostą susigrąžinti. Bet dėl to jis įsigijo dar vieną priešą – Vytautą, kuris pasidavė kryžiuočių globai ir vadovavo jų žygiams prieš lietuvius. Sunkumus kėlė ir kaimyninės valstybės. Dešimtmečio pradžioje tai darė sustiprėjusi Maskvos kunigaikštystė, nors ji vėliau ir buvo pristabdyta totorių. Taip pat visą laiką spaudė kryžiuočiai, kurių žygiai pasiekdavo net Trakus ir Vilnių ir buvo nebepakeliami. Iš šios sunkios padėties Jogaila išsisukti galėjo susiradęs sąjungininkų. Bet tai galimėjo padaryti tik priėmus krikštą, nes visos Lietuvos kaimynės buvo krikščioniškos (katalikiškos Vokiečių ordino ir Lenkijos valstybės ir stačiatikiška Maskvos didžioji kunigaikštystė) ir nebūtų ėjusios iš vien su pagoniška lietuvių tauta, nes tokius santykius pasmerktų visa Europa. Kunigaikščiui, norinčiam išlikti valdžios viršūnėje, krikštas pasidarė būtinas . Dėl to Jogaila visą laiką nuo pat valdymo pradžios ieškojo sąlyčio su krikščioniškomis šalimis ir buvo suradęs tris skirtingas galimybes – priimti krikštą iš Ordino, Maskvos arba Lenkijos . Visi trys variantai buvo visiškai skirtingi ir galėjo atnešti nevienodą naudą. Taip pat būtų turėję ir nevienodas pasėkmes.
I. Pats pirmasis pasiūlymas Jogailai krikštytis atėjo iš kryžiuočių ordino pusės. Jie už tai, kad suteikė jam pagalbą kovoje prieš Kęstutį, pareikalavo atpildo . Dėl to buvo susitarta Dubysos sutartimi 1382 metais. Pagal šią sutartį Jogaila įsipareigojo padėti ordinui kovose, atiduoti dalį Žemaitijos ir per keturis metus su visa tauta apsikrikštyti. Tai būtų atnešę tai, ko taip ilgai buvo siekta – taiką su kryžiuočiais, be to būtų įgytas galingas sąjungininkas kovai prieš stiprėjančią Maskvą, tačiau lietuviai sutartį nutraukė. Kodėl jie tai padarė nėra iki galo aišku, bet gali būti jog Jogaila suprato, kad krikšto piėmimas iš ordino rankų būtų reiškęs Lietuvos priklausomybę nuo krikštytojų, nes jiems apkrikštijimas reiškė tą patį kaip ir užvaldymas. Egzistuoja ir daugybė kitų versijų, tarp kurių yra ir tokia, kad Jogailos motina perkalbėjo savo sūnų, nes būdama provoslavė norėjo Lietuvą susieti su stačiatikių tikėjimu.
II. Galvojama, kad būtent savo motinos veikiamas Jogaila 1384 m. svarstė galimybę suartėti su Maskva, vesti kunigaikštytę Sofiją, priimti stačiatikybę ir tapti Maskvos kunigaikščio vasalu , bet tai tebuvo tik derybos ir prie konkrečių veiksmų prieita nebuvo. Tai buvo pats blogiausias krikšto priėmimo variantas iš tų kuriuos Jogaila galėjo rinktis. Nors rusai būtų tapę sąjungininkais prieš kryžiuočius, tačiau tai bene vienintelis pliusas, o minusų suartėjimas su rusais teikė kur kas daugiau. Visų pirma būtų suaktyvėję totorių veiksmai prieš Lietuvą. Beto išaugtų ir taip didelė rusų įtaka valstybės reikaluose, kas tikriausiai palaipsniui būtų privedę prie lietuvių nutautėjimo . Ir pati svarbiausia kliūtis buvo ta, kad provoslavų religijos priėmimas nebūtų sustabdęs Vokiečių ordino agresijos prieš Lietuvą, nes stačiatikiai buvo laikomi tokiais pačiais kaip ir pagonys už tai, kad atsiskyrė nuo Romos religijos .
III. Trečiasis ir lemtingas krikšto pasiūlymas atėjo iš Lenkijos. Jos karaliui mirus, sostą paveldėjo maždaug dešimt metų teturinti jo dukra. Lenkijos ponai suprato, kad ją reikia sutuokti ir pradėjo ieškoti pačio tinkamiausio (politine prasme) jaunikio. Buvo nutarta, kad didžiausia nauda bus gauta, jei karaliumi taps didysis kunigaikštis Jogaila. Ir pačiam Jogailai šis pasiūlymas buvo priimtinas. Jis tapdamas Lenkijos valdovu įgytų didesnį autoritetą, gautų sąjungininką kovoms prieš priešus. Be to priėmus krikštą iš lenkų, ordinui nebeliktų preteksto puldinėti. Kadangi Jogailai buvo pribrendęs reikalas būtinai krikštytis, jis pasirinko jį priimti iš lenkų, nes jų siūlytos sąlygos buvo mažesnė blogybė, negu kitos galimos išeitys .

Po derybų 1385 m. buvo pasirašytas Krėvos aktas, kuriuo lenkai oficialiai norėjo sujungti dvi šalis, tačiau iš tikrųjų siekė prijungti Lietuvą prie Lenkijos. O lietuvių siekiai buvo pasinaudoti akto teikiamais privalumais ir kaip įmanoma stengėsi išvengti net mažiausios priklausomybės nuo kitataučių. Kai Lietuvos valdovas tapo nuo lenkų ponų priklausomu Lenkijos karaliumi, ponai manė, kad Lietuvos valstybė nustojo egzistavusi . Tačiau taip neatsitiko, nes pabrėžiant Lietuvos nepriklausomybę net Krėvos akte buvo įrašytas žodis „applicare“, kuris negalėjo reikšti visiško susijungimo . Tai patvirtina ir tas faktas, kad Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, bet liko Lietuvos didysis kunigaikštis. Labai panašiai lietuviai elgėsi ir per Lietuvos krikšto akciją 1387 m. Jie viską darė patys ir stengėsi kaip įmanoma labiau riboti lenkų kišimąsi į šią akciją. Tą patvirtina tai, kad apie tokį svarbų įvykį yra išlikę labai mažai dokumentų, nes lenkams nebuvo naudos tai nušviesti. Jei jie patys būtų krikštiję lietuvius, tai be abejonės būtų garsiai paskelbę visiems apie savo nuopelnus. Įdomu tai, kad per krikšto akciją net Jogailos žmona nebuvo atvykusi į Lietuvą. O išraiškingiausiai savarankiškumo siekimą atspindi tai, kad buvo galvojama apie atskirą Lietuvos bažnytinę instituciją . Vadinasi, lietuviai taip sutvarkė, kad krikščionybės įvedimas Lietuvoje būtų jų pačių reikalas , nes buvo manoma, kad krikštijimas niekuo nesiskiria nuo užvaldymo. Tokiu pačiu mąstymu buvo remiamasi ir per Žemaitijos krikštą 1413 metais. Taip pat buvo stengiamasi mažinti stačiatikių įsigalėjimą Lietuvoje. Visų pirma katalikams buvo uždrausta tuoktis su provoslavais. Be to Jogaila taip kūrė pirmąsias parapijas, kad kai kurios buvo visiškai prie rusiškojo paribio ar net etninėse lietuvių salose. Taip buvo stengiamasi užkirsti kelią stačiatikybės plitimui .
Jogaila atsisėdęs į iki tol priešu buvusių lenkų valdovo sostą nemažai iš to laimėjo: gavo galingą sąjungininką, apkrikštijo Lietuvą, pakėlė savo ir tautos autoritetą, atsikratė kryžiuočių, atgavo Žemaitiją ir tai padarė išlaikydamas lietuvių savarankiškumą. Tačiau buvo ir pralaimėjimų. Nors Lietuvai lenkai realiai neturėjo didelės įtakos, bet Europai atrodė visiškai kitaip. Kadangi Lietuvos ryšiai su ja buvo labai silpni, tai reikėjo naudotis Lenkijos ryšiais, nes į ką tik apsikrikštijusius pagonis nebūtų kreipiamas reikiamas dėmesys. Taigi Europos akimis Lietuva liko lenkų užnugaryje ir dėl to buvo smarkiai politiškai izoliuota. Jai prireikė daug laiko, kad įgautų tarptautinį pripažinimą .

Išvados

Lietuvių tauta pati paskutinė visoje Europoje atsisakė pogoniškojo tikėjimo ir to pagrindinė priežastis buvo kryžiuočių ordinas. Jiems apkrikštijimas buvo tas pats kas ir užvaldymas. Visi Lietuvos valdovai krikštą naudojo tik kaip būdą pasiekti savo tikslus, ieškojo tokio krikšto būdo, kuris leistų išvengti priklausomybės nuo krikštytojų. Kadangi Vokiečių ordinas trukdydavo įvykdyti visus tokius mėginimus, tai tokia galimybė atsirado tik devintame XIV amžiaus dešimtmetyje, Jogailos valdymo metu. Jis turėjo tris skirtingas galimybes, su skirtingais privalumais ir trūkumais. Ir pasirinko tą, kuris buvo pats naudingiausias jau pavargusiai nuo nuolatinių kovų Lietuvai. 1387 metais Lietuvos ir 1413 metais Žemaitijos krikštas buvo vykdomas taip, kad kiek įmanoma mažiau prie jo prisidėtų kitataučiai ir taip, kad jis atneštų kiek įmanoma didesnę naudą ir savarankiškumą Lietuvai.

Literatūros sąrašas
1. E.Gudavičius „Lietuvos istorija“, T. I: „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“, Vilnius, 2001
2. E.Gudavičius „Lietuvos Europėjimo keliais“, Vilnius, 2002
3. Z.Kiaupa, J.Kiaupienė, A.Kuncevičius „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, Vilnius, 1995
4. S.Maziliauskas „Lietuvos kelias krikščionybėn“, Vilnius, 1992
5. P.Rabikauskas „Krikščioniškoji Lietuva“, Vilnius, 2002
6. „Krikščionybė Lietuvoje“, straipsnių rinkinys, Čikaga, 1997
7. „Ateizmas ir religija Lietuvoje“, straipsnių rinkinys, Vilnius, 1985

Leave a Comment