Lituanika – skrydis per Atlantą

Transatlantinis „Lituanicos“ skrydis

Lakūnų testamentas

Mes skrisime į Lietuvą!

Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių.
Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbo-
tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno
oro sroves, o taip pat naujai išrastus
navigacijos būdus ir priemones
pritaikyti kasdieniniams reikalams.
Mes, gyvendami tokiais laikais,
kada oras stengiamasi panaudoti
žmonijos reikalams, laikome savo pareiga
tautos vardu tą darbą
garbingai atlikti.

Jaunoji Lietuva!
Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės
tą pasirinktą uždavinį įvykdyti.
Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią
ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais!
Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas
ir mums bus rūūstus – pastos mums
kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašaukti LITUANIKĄ pas save,-
tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis
ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų
dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir
nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą.

LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų
Lietuvos sūnų dvasią
ir įkvepia juos naujiems žygiams.

LITUANIKOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto
vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą
ir ryžtumą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų
klastingąjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!

Tad šį skridimą skiriame ir aukojame Tau,
Jaunoji Lietuva!
Tą didijį bandymą pradėsime,
tikėdamiesi Dangaus palaimos!

STEPONAS DARIUS
STASYS GIRĖNAS
Darius ir Giirėnas šalia
Lituanicos

Lakūnų biografijos

Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius-Darašius) gimė 1897 m.

Sausio 9 d. Rubiškėje (dabar Dariaus kaimas), Klaipėdos rajone. Lietuvių

lakūnas. Žuvo1933m. liepos 17d. ties Soldinu(dabar Mislibožas,Lenkija).

1905 m. mirė Stepono tėvas Jonas Romualdas Jucevičius-Darašius. Po
metų motina ištekėjo už Kazio Degučio. 1907 m. gruodžio 15

5 d. Degutienė su trimis Jucevičiaus vaikais: Lora, dešimtmečiu Steponu ir Konstancija Kotryna išvažiavo į Ameriką pas anksčiau ten nuvykusį vyrą ir vyriausiąjį sūnų Boleslovą. Iš pradžių šeima gyveno Niujorko valstijoje, Niūarko ir Elizabeto miestuose. 1909 m. įsikūrė Čikagoje, Bridžporte. Amerikoje visi Jucevičiai susitrumpino pavardes ir tapo Juciais.

Čia 1913 m. Steponas įstojo į Harisono vidurinę technikos mokyklą, kurios ketverių metų kursą užbaigė per trejus su puse metų. Toliau mokslus tęsė Lanės aukštesniojoje technikos mokykloje Inžinerijos skyriuje. Buvo stropus ir tvarkingas mokinys, geras sūnus. Paauglystėje labai pamėgo sportą. Žaidė beisbolą, regbį, futbolą, krepšinį, boksavosi. Jį visada domino aviacija. Jis žavėjosi brolių Raitų sukurtomis sparnuotomis mašinomis – lėktuvais, ir pagaliau pats pradėjo daryti jų modeliukus. Dažnai lankydavosi Raitų parduotuvėje, kur buvo įdarbintas pasiuntiniu.

Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Steponas iš laaikraščių sužinojo apie savo tautiečių vargus vokiečių okupuotoje Lietuvoje. 1917 m. balandžio 6 d. JAV paskelbus karą Vokietijai, dvidešimtmetis jaunuolis balandžio 12 d. savanoriu išėjo į JAV kariuomenę. Dar prieš išvykdamas, jis susitrumpino antrąją tėvo Darašiaus pavardę ir pasivadino Dariumi.

1917-1919 m. tarnavo JAV kariuomenės artilerijoje, dalyvavo kautynėse Prancūzijoje, buvo sužeistas. Iš kariuomenės grįžo apdovanotas „Purpurinės širdies“ („The purple heart“) ordinu ir „Didžiojo karo dėl civilizacijos“ („The great war for civilization“) medaliu.

Grįžęs į JAV, įstojo į Čikagos universitetą, kur dar lankė artilerijos atsargos karininkų kursus. Ruošėsi grįžti į
Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Aktyviai dalyvavo 1919 m. susikūrusio Amerikos lietuvių kareivių susivienijimo veikloje ( SALK ), kurio vienas tikslų buvo kovoti dėl Lietuvos laisvės, siunčiant savanorius į Lietuvos kariuomenę.

Atidžiai sekė įvykius Lietuvoje ir nutaręs, kad yra reikalingas besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai, 1920 m. liepos 27 d. metė mokslus ir su keliais draugais atvažiavo į Kauną. Iš pradžių tarnavo Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje. 1921 m. baigęs Karo mokyklą, gavo leitenanto laipsnį ir tarnavo karo aviacijoje. 1922 m. sausio 7 d. buvo paskirtas išklausyti Karo aviacijos Mokomosios eskadrilės kursus. Netrukus gavo teisę savarankiškai skraidyti. 1923 m. birželį tarnavo Trečiojoje eskadrilėje lakūnu ir dalyvavo aukštojo pilotažo kursuose, kuriuos baigė. 1924 m. jam buvo suteiktas Karo lakūno vardas. Lietuvos karo aviacijoje Darius tarnavo penkerius metus. Skraidė mokomojoje, trečiojoje, pirmojoje ir ketvirtojoje eskadrilėse. 1924 m. jam suteiktas vyresniojo leitenanto, o 1927 m. – kapitono laipsnis.

1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto išlaisvinime. 1922 m. pasiprašęs atostogų, kaip civilis asmuo nuvyko į Klaipėdą ir čia buvo paskirtas trečiosios sukilėlių grupės vado padėjėju. 1923 m. sausio 9 d. su grupe užėmė Šilutę, o sausio 15 d. įžengė į išvaduotą Klaipėdą. Netrukus buvo paskirtas Mažosios Lietuvos I savanorių pulko 8- osios kuopos vadu. Kaip mokantį anglų ir prancūzų kalbas, Klaipėdos vadavimo štabas jį siuntė į anglų karo laivą dalyvauti derybose su Antantės atstovais. Už dalyvavimą išvaduojant Klaipėdą S. Darius buvo apdovanotas aukščiausiojo laipsnio Sidabro medaliu –
Klaipėdos išvadavimo simboliu.

S. Darius buvo vienas pagrindinių sporto pradininkų ir organizatorių Lietuvoje. Vadovaudamasis devizu „Sveikame kūne – sveika siela“ propagavo įvairias sporto šakas. 1922 m. buvo išrinktas Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos ( LFLS ) pirmininku, kuriai vadovavo trejus metus. Užmesgęs ryšius su užsienio šalių sportininkais, organizavo tarptautines futbolo rungtynes. Keletą metų buvo LFLS ir Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas. 1922 ir 1926 m. dirbo Lietuvos sporto lygos ( LSL ) centro komitete. Nuo 1923 m. dirbo įsteigtos „Lietuvos futbolo lygos“ pirmininku, o 1926 m. įkurė „Beisbolo lygą“. Jo iniciatyva 1924-1925 m. Kauno Ąžuolyne buvo įrengtas pirmasis Lietuvoje stadionas. 1926-1927 m. Darius lankė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1927 m. gegužės 1 d. buvo įkurtas Lietuvos aeroklubas, kurio vienas steigėjų buvo Darius.

1924 m. Steponas Darius vedė. Jo žmona, sportininkė ir būsima mokytoja – Jaunutė Škėmaitė. Po metų jiedu susilaukė dukters Nijolės.

1927 m. gegužės 4 d., gavęs iš kariuomenės vienerius metus atostogų, Darius išvyko į JAV atsiimti piniginės premijos už dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare ir aplankyti namiškių. Per išleistuves prasitarė, kad į Lietuvą parskris lėktuvu.

Pakeliui sustojęs Paryžiaus Burže orouoste Darius pamatė, kaip džiaugsmingai paryžiečiai sveikino amerikietį Č. Lindbergą – pirmąjį Atlanto nugalėtoją. Šis istorinis įvykis Dariui paliko didelį įspūdį ir sužadino dar didesnį norą skristi iš Niujorko į Kauną.

Nuvykęs į Čikagą, Darius greitai gavo laikiną JAV Aeronautikos komiteto pirmininko O. Raito pasirašytą lakūno mėgėjo pažymėjimą. Įsigyjo lė
ėktuvą W ACO – 3511, kuriuo uždarbiavo vežiodamas krovinius ir taupė pinigus savo svajonės įgivendinimui – skrydžiui per Atlantą. Įstojo į H. Makdonaldo skraidantį orkestrą ir įsidarbino vyriausiuoju navigatoriumi. Tačiau orkestrui bankrutavus, Darius pardavė savąjį lėktuvą.

1927 m. rugsėjo 19 d. Darius gavo tarptautinio lakūno piloto pažymėjimą Nr. 6773, o kitų metų kovo 16 d. – transporto piloto II A klasės licenziją Nr. 1862, leidžiančią vežioti ne tik krovinius, bet ir keleivius.

Norėdamas užsidirbti pinigų, dalyvavo lėktuvų lenktynėse iš Niujorko į Spokeiną ( Vašingtono valstija ). Skrido Dž. Stailso lėktuvu. Deja, sėkmingai pradėtų lenktynių nepavyko užbaigti dėl variklio gedimo ir viltis užsidirbti 5000 $ žlugo. 1928 m. sausį nusipirko nedidelį žemės sklypą aerodromui ir kartu su lakūnu S.Džordanu įsteigė nedidelę aviacijos bendrovę. Jie vežiojo prekes, paštą, norinčius mokė skraidyti.

Tais pačiais metais paties prašymu ir tarpininkaujant 4- osios eskadrilės vadui L. Peseckui, iš Lietuvos karo aviacijos buvo paleistas į atsargą. Dirbdamas Soutbendo bendrovėje, įsigyjo lėktuvą „Pheasant“, kurį, sugedus varikliui, leisdamasis sugadino. 1929 m. pradžioje dėl visokių nesėkmių išėjo iš bendrovės.

1929 m. Čikagoje Darius įsteigė pirmąjį Amerikos lietuvių „Vyčio“ aeroklubą. Birželio 30 d. surengė aviacijos šventę. Ir vėl nesėkmė – du mokiniai neprašę leidimo, pabandė paskraidyti Dariaus mokomuoju lėktuvu „Eagle Rock“ ir leisdamiesi jį sudaužė. Klubo veikla nutrūko.

1929-1931 m. Darius dirbo Čikagos Polvokio orouoste, prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi. Čia išmoko pilotuoti visų tipų Amerikoje gaminamus lėktuvus.

Pirmojo pasaulinio karo pasėkmės ir sunkus darbas kaupiant lėšas skrydžiui, atsiliepė Dariaus sveikatai – 1929 m. žiemą jis susirgo plaučių tuberkulioze. Gydėsi tris žiemas gyvendamas šiltose Kolorado, Arizonos ir Floridos valstijose ir sveikata pasitaisė.

1933 m. liepos 15 d. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ išskrido iš Niujorko į Kauną. Perskridę Atlanto vandenyną žuvo prie Soldino nukritus jų lėktuvui.

Stasys Girskis – Girėnas gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime, Kaltinėnų valsčiuje, Raseinių apskrityje ( dabar Šilalės rajonas ). Stasio tėvai – Juozas ir Marcelė ( Martinkutė ) Girskiai. Jis buvo šešioliktas vaikas šeimoje. Dvylika mirė dar vaikystėje, gyvi liko tik keturi, tarp jų ir Stasys. Anksti mirus tėvams, šešiolikmetis Stasys kartu su broliu Petru 1910 m. emigravo į JAV. Čikagoje jau nuo 1900 m. gyveno jų vyriausias brolis Jonas ir dvi pusseserės. Stasys lankė pradžios mokyklą, pradėjo uždarbiauti ir išmoko spaustuvininko amato. Jį domino technika. Turėjo dviratį, vėliau motociklą, motorlaivį su kuriuo plukdydavo keleivius po Mičigano ežerą. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, bandė įstoti savanoriu į kariuomenę, bet dėl sveikatos jo nepriėmė. Pradėjo dirbti lėktuvų mechaniku. Tada pačiam skraidyti neteko, bet jis pamėgo aviaciją. Po karo dirbo taksi vairuotoju. Tuo pat metu mokėsi skraidyti. 1924 metais, kartu su kitu skraidymo mokyklos draugu Larsonu įsigijo trivietį lėktuvą, tačiau beskraidydamas patyrė sunkią avariją. Stasiui lūžo koja, trys šonkauliai ir sunkiai sužeisti vidaus organai, o kolega Larsonas liko sveikas. Pasveikęs Stasys stengėsi tobulinti skraidymo įgudžius, dvejus metus lankė H. C. Kelerio aviacijos kursus. Pasižymėjo figūriniame skraidyme. 1931 m. S. Girėnas laimėjo Amerikos legiono aviacijos prizą už tiksliausią nutūpimą, sustabdžius lėktuvo variklį.Tais pačiais metais gavo transporto piloto klasės licenziją, duodančią teisę skraidinti keleivius ir prekes iki 3500 svarų svorio. Įsigijęs nuosavą naują PARKS firmos lėktuvą, per trejus metus jis išmokė skraidyti 52 asmenis, tarp jų ir tris lietuvius. Būdamas geru pilotu ir prityrusiu lakūnu Stasys buvo visų mėgiamas ir gerbiamas. Vargo ir skurdo išauklėtas, jis buvo labai kuklus, darbštus, mažai šnekus, geraširdis ir labai teisingas. Vėliau, pradėjus rengtis skrydžiui per Atlantą, S. Darius ir S. Girėnas labai gerai susidraugavo.

1933 m. liepos 15 d. kartu su Steponu Dariumi lėktuvu „Lituanica“ išskrido iš Niujorko į Kauną. Perskridę Atlantą žuvo nukritus jų lėktuvui.

„Lituanicos“ skrydis

Dariaus ir Girėno skrydis yra labiausiai žinomas Lietuvos istorijoje. Apie skrydį buvo dainuojamos dainos, o lakūnai tapo patriotizmo simboliais. Abu lietuvių lakūnus siejo noras prisidėti prie aviacijos pažangos, juos viliojo sunki ir pavojinga kelionė per Atlanto vandenyną. Gyvendamas Lietuvoje ir dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, S. Darius matė, kad 1918-1920 m. savo valstybingumą atkurianti valstybė tebebuvo išsaugojusi gyvą Lietuvos šviesuolių dvasią. Savo skrydžiu Darius ir Girėnas tikėjosi pakelti Lietuvą ant sparnų ir įrodyti pasauliui, kad neseniai Europos žemėlapyje atsiradusio žemės lopinėlio žmonės yra lygiaverčiai tautų bendruomenės nariai.

1927 m. per išleistuvių į Ameriką vakarą į generolo J. Bulotos linkėjimus S. Darius atsakė: „Pone generole, aš Lietuvon grįšiu, aš parskrisiu lėktuvu tiesiai Kaunan.“

1932 m. Darius ir Girėnas nusipirko šešiavietį keleivinį lėktuvą „Belanca CH 300“, su kuriuo Darius trejus metus buvo skraidęs Floridoje. Tai buvo aukštasparnis monoplanas, kurio griaučiai buvo pagaminti iš vamzdžių, sparnai, stabilizuojančios plokštumos ir vairai iš medžio. Serijinį lėktuvą nelengvam skrydžiui teko gerokai pertvarkyti. Prieš išskrendant
Tam reikėjo nemažai lėšų, kurias buvo nutarta sukaupti iš visuomenės aukų. 1932 m. liepos 31 d. lietuvių laikraščiuose „Draudas“ ir „Naujienos“ buvo išspausdintas lakūnų kreipimasis „Mes skrisime į Lietuvą“. Lėšų kaupimui buvo sudarytas skrydžio rėmimo fondas. Lėšos kaupėsi lėtai, todėl S. Darius nusprendė, kad daugiau pinigų galima užsidirbti rengiant aviacijo šventes. Pirmoji šventė buvo surengta 1932 m. rugpjūčio 7d. Čikagos Harlemo aerodrome. Joje abu lakūnai skraidino keleivius ir demonstravo akrobatinius triukus. Tais metais per aviacijos šventes, kitus renginius ir iš aukotų lėšų buvo surinkta 4200 $. Lankydamiesi daugelyje miestų lakūnai ieškojo galimybių pigiau nusipirkti detalių ir prietaisų lėktuvo paruošimui. Nuo įtempto darbo pablogėjus sveikatai S. Darius išvyko į Floridą pailsėti, o Girėnui teko lėktuvo remonto priežiūra. Bet ir ten Darius ruošėsi skrydžiui: naktimis ant namo stogo su oktantu ir pagal žvaigždes spręsdavo navigacijos uždavinius, susirašinėjo su kitomis organizacijomis ir Lietuvos aeroklubu. Darius ir Girėnas nusprendė pirmą kartą oro keliu atskraidinti paštą į Lietuvą. Tam gavo JAV pašto valdybos leidimą.

Lėktuvo parengimo darbai baigėsi 1933 m. balandžio 24d. Buvo atlikti bandomieji skrydžiai. Po savaitės lėktuvas pakrikštytas „Lituanicos“ vardu. Lėktuvo kabinoje buvo įrengti papildomi kuro bakai, įtaisyti nauji navigacijos prietaisai: posūkio-pokrypio rodyklės, aviahorizontas, magnetinis kompasas, indukcinis kompasas, žirokompasas, spaudimo rodyklės bei tachometras. Radijo aparatūrai pinigų nebeužteko. Buvo įmontuotas naujas 388 AJ variklis, pagaminti nauji ilgesni sparnai, sustiprintas liemuo, lėktuvas aptrauktas nauja drobe, nudažytas ryškiai oranžine spalva ir gavo naują registracijos numerį – Nr.688E.

1933 m. liepos 15d. 6 val. 24 min. „Lituanica“ pradėjo didžiąją kelionę į Lietuvą. Skrydis suskirstytas į tris etapus: Niujorkas – Niufaundlandas – 2129,8 km ; Atlanto vandenynas – 3513,2 km ; Airija – Kaunas. Pirmuosius etapus lakūnai laikė sunkiausiais, o paskutinį – lengviausiu.

Praėjus 8 val. 48 min. nuo skrydžio pradžios, „Lituanica“ jau skrido virš Niufaundlando salos. Ties Grand Falso miesteliu lakūnai išmetė raudoną maišelį su pranešimu, kad lėktuvas „Lituanica“ skrenda sėkmingai, o lakūnai jaučiasi gerai. Ši lakūnų informacija buvo paskutinė.

Liepos 16d. vakarą Kaune buvo uždegti radijo stoties žibintai, ore patruliavo aviacijos lėktuvas, minios žmonių aerodrome dainavo dainas.

„Lituanica“ vis nepasirodė. Jos nebuvo ir išaušus kitai dienai. Tik liepos 17d. apie 11val. 30min atėjo žinia, kad netoli Soldino sudužo lėktuvas, kurį vokiečių policija pripažino esant „Lituanica“.

Liepos 18d. iš Soldino į Kauną buvo atvežtas maišelis su laiškais ir 14 val. 30 min. jie Kauno centriniame pašte buvo pažymėti specialiu antspaudu „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“. Kitą dieną, 16 val. 10 min., lėktuvas su Dariaus ir Girėno palaikais nusileido Kaune. Katastrofos priežastis buvo neaiški. Oficialiai pranešta, kad lėktuvas nukrito dėl audros ar sugedus varikliui.

Darius ir Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min. ir nuskrido 6411 km. Blogomis sąlygomis, be radijo ryšio ir autopiloto, jie skrido daug tiksliau, negu kitų tautų lakūnai apsirūpinę moderniausia navigacijos įranga. Tai buvo antrasis to meto skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje ir vienas tiksliausių aviacijos istorijoje. Lakūnai įrodė, kad įmanomas nuolatinis oro susisiekimas tarp Europos ir Amerikos žemynų.

Darius ir Girėnas buvo palaidoti Kauno centrinėse kapinėse. 1944 m. jų palaikai buvo paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose. 1964 m. perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse.

Po mirties, Darius ir Girėnas buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu, šaulių Žvaigžde ir Skautų padėkos ženklu. Lietuvos paštas išleido Dariaus-Girėno ženklų seriją. Dariaus gimtinė Rubiškė pavadinta Dariaus kaimu.

„Lituanicos“ liekanos Vytauto Didžiojo

karo muziejuje Kaune

Leave a Comment