Lietuvos vardas

Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi lit- (slavų tradicija), su šaknimi leit- (latvių tradicija) ir su šaknimi liet- (lietuvių tradicija). Visoms lietuviškos tradicijos formoms pradžią davė lietuvių praforma *Lētuvā>Lietuvà.Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas ir jo slaviška forma bei kilmė Lietuvos (Lituae) vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analų 1009 m. kovo 9 d. įraše apie šv. Brunono žūtį. Tai, kad Lietuvos vardas į šaltinius pateko tarpininkaujant slavams, greičiausiai lenkams, nulėmė ir tą formą, kuria jis buvo užrašytas – Lituae. Tai kilmininko linksnis (“Lietuvos”), o vardininkas būtų Litua. Šią metraščiuose pateikiamą formą reikia skaityti Litva, nes raide u čia žymima dabartinė v. Taip lenkai ir daugelis kitų slavų iki šiol vadina Lietuvą (Litwa, Litva, tik makedonai ir bosniai sako Litvanija, o Vokietijoje gyvenantys sorbai – Litawska). Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva. Lietuva ir Lietavos upelė Pagal vyraujančią teoriją Lietuvos vardas kildinamas iš hidronimo, susijusio su žodžiu lieti. Vyrauja K.Kuzavinio hipotezė, siejanti Lietuvos vardą su konkrečia upele – Letauka ar Lietauka (rekonstruota į Lietava). Šis pavadinimas buvo patvirtintas, apklausus vietos gyventojus lietuvius, kurių Lietavos pakrantėse nedaug tėra – prie pat upelės esančiame Perelozų bažnytkaimyje įsikūrusi rusų sentikių bendruomenė, kurios įtakoje ir išplito forma Letauka. Taip pat Lietavos apylinkėse buvo užrašyti keli mažesni su Lietuvos vardu susiję hidronimai. K. Kuzavinio hipotezė yra gana patikima. Abejonių gali kilti tik dėl hidronimu Lietáuka ↔ Lietavà vadinimas palyginti nedidelės upelės. Tačiau pasaulio istorijoje yra precedentų, kai nedidelio objekto vardą gavo didžiulė valstybė, pvz., Romos imperija – Romos miesto, pradžioje nedidelės gyvenvietės, vardą. Be to, yra duomenų, kad praeityje Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje būta ir kitų to paties pavadinimo hidronimų. Jų pėdsakų išliko iki šių dienų: aptikta tuo vardu keletas šaltinių (net kitame Neries krante). Vis dėl to svarbiausia, kad būtent šiame krašte prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į vieną valstybę. Dėl geros geografinės padėties Neries žemupyje ir Nemuno vidurupyje, čia įsikūrusių svarbiausių centrų ir gerai įrengtų pilių, šiame krašte XIII a. buvo Lietuvos valstybės branduolys, vienijęs kitas lietuvių žemes. Taigi šio krašto vardu iš tikrųjų galėjo būti pavadinta valstybė.

O lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) linkęs manyti, kad pradžią etnonimui Lietuvà davusi upė Letovia, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui. Jos vardą Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės Latavà/Latuvà – Šventosios intaku Anykščių apylinkėse – vardu. Tačiau šaknis Lat– negali būti padaryta iš Liet–. Todėl labiau tikėtina Kazio Kuzavinio hipotezė.Lietuva – tai kariauna?Pastaruoju metu reikšmingą įnašą į Lietuvos vardo problemos sprendimą padarė Artūro Dubonio studija apie leičius – “lietuvius lietuviuose” ir Simo Karaliūno atlikta visų ankstesnių Lietuvos vardo kilmės hipotezių analizė. Su leičiais gali būti siejamas ir aksčiau minėtos Lietavos upelės pavadinimas. Tačiau šių autorių darbuose yra daug gana ginčytinų dalykų.S.Karaliūnas pasiūlė originalią hipotezę, pagal kurią Lietuvos vardas siejamas su vokiečių kalbos žodžiu leiten (vesti, vadovauti). Šis žodis laikomas indoeuropiečių prokalbės veldiniu, kuris anksčiau galėjęs būti ir lietuvių kalboje. Pasak šios hipotezės, Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!). Gali būti, kad Litva metraščiuose iš tiesų reiškė kariauną ar kariuomenę, bet tik tokią kariauną, kuri sudaryta iš lietuvių. Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę. Todėl ši Lietuvos vardo kilmės teorija ir yra abejotina. Leitė – išsiliejanti ar molinga upė? Z.Zinkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad leičių vardas kaimų varduose Leičiaĩ, Laĩčiai turi tvirtagalę šaknies priegaidę, o žodžiai Lietuvà (acc. Líetuvą) ir lietùviai – tvirtapradę. Kadangi priegaidės paprastai nekinta, Z.Zinkevičius daro išvadą, kad žodžiai nėra giminingi. Ši problema lieka iki galo neišaiškinta ir reikalauja tolesnio tyrinėjimo. S.Karaliūnas teigia, kad Lietuvos vardas kartais būna ir su tvirtagale priesaga (acc. Liẽtuvą). Be to, žinoma etnonimo lietùvis forma su tvirtagale galūnės priegaide – lietuvỹs (gen. sing. liẽtuvio, acc. sing. líetuvi).
Savo ruožtu S.Karaliūnas linkęs priimti leičių ir lietuvių tapatumą, bet “priegaidės argumentą” pasitelkia kitu atveju – kritikuodamas hidroniminę Lietuvos vardo kilmės hipotezę. Pastarosios šalininkai seniai buvo atkreipę dėmesį į Rusnės intako pavadinimą Leĩtė (intakas – Leitãle) ir Graumenos intaką Leità (acc. sing. Leĩtą; gretiminės formos: Leĩtupalis, Leitỹs) (Šilutės r.), laikydami juos šaknies leit-/liet- (lieti) vediniu. S.Karaliūnas atkreipė dėmesį, kad šie upėvardžiai turi tvirtagalę priegaidę ir todėl negali būti giminingi žodžiui líeti. Jie greičiau susiję su žodžiu laĩtas “molio gabalas” (balt. *leĩta- “molis”) ir reiškia molingą (ne išsiliejančią) upę. Čia S.Karaliūno ir Z.Zinkevičiaus argumentacija susiliečia – būtent su žodžiu laitas Z.Zinkevičius sieja valstiečių sluoksnio pavadinimą leičiai.7 Tačiau galima pasakyti ir daugiau – leitis nebūtinai kilęs tiesiogiai iš žodžio laitas, bet galimas ir upėvardžio Leitė ar Leita, reiškiančio galbūt molingą upę, tarpininkavimas. Žodžiu leitis gali būti tam tikros upės, vardu Leitė, pakrančių gyventojas. Taigi sudėję Z.Zinkevičiaus ir S.Karaliūno argumentus galime paaiškinti hidronimo Leitė ir etnonimų leitis (leitỹs) bei lietuvis (lietuvỹs) tam tikrą ryšį. Susiejus leičius su Lietuvos žeme siaurąja prasme, galima būtų daryti išvadą, jog leitis buvęs pirminių lietuvių savivardis, o lietuvis ar lietuvninkas – kitų baltų, įsiliejusių į lietuvių tautą. Tuo atveju jis būtų padarytas jau iš kraštovardžiu virtusio žodžio Lietuva. Silpnoji šios hipotezės pusė yra minėta priegaidės problema, tačiau ją galutinai išspręsti gali tik kalbininkai.Lietuviai – kilę iš romėnų? XV–XVI a. romantinės teorijos, esą lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.), įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ’pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau tokios sąsajos absurdiškos jau vien todėl, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.
Keltiškoji Lietuvos vardo hipotezė Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha‘vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)’. Tokios sąsajos taip pat netinkamos, nes lingvistai keltiško pavadinimo šaknį veda iš *plau–. Tą patį reikia pasakyti ir apie A. Šachmatovo (juo sekė ir kiti mokslininkai) bandymus kildinti Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’. Lietuva – lietaus kraštas. Ar tai turėjo įtakos šalies pavadinimui? Po nesėkmingų Lietuvos vardo paieškų svetimuose kraštuose ir kitose kalbose, pradėta jį kildinti iš lietuviško žodžio lietùs, tarsi Lietuva – lietaus kraštas. su tokia etimologija taip pat sunku sutikti, nes yra nemaža šalių, kur lyja dažniau nei Lietuvoje, bet jų vardai su lietum neturi nieko bendra.

Taigi iki šiol nėra visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà <*Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų.

Šaltiniai: internetinis Lietuvos istorijos laikraščio “Voruta” puslapis www.is.lt/voruta