Susikūrusioje Lietuvos valstybėje bent jau nuo XIII amžiaus iškilo valdantysis sluoksnis – nobilitetas, kurį formavo žemių kunigaikščiai, vyresnieji kunigaikščiai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Nobilitetui priklausė ir kunigaikščiams artimi bajorai, profesionalių karių elitas. XV a. LDK vadovaujančios šeimos sukūrė būtiną bazę triadai – bažnytinės hierarchijos viršūnės – karališkoji valdžia – nobilitetas – susidaryti. Nobilitetą lydėjo ir prestižinių daiktų – papuošalų, ginklų, valdovo valdžios atributų (karūnų, antspaudų ir kt.), atitinkančių ir pabrėžiančių jų socialinį statusą, poreikis.
Nobiliteto poreikiai suformavo ir itin aukštu meniniu lygiu pasižyminčią juvelyrika. Žinoma, kad ją kūrė vietiniai meistrai, o taip pat į valstybę pasikviesti užsienio meistrai. Juos valdovai apgyvendindavo svarbiausiuose Lietuvos administraciniuose, politiniuose ir prekybiniuose centruose – Vilniuje, Senuosiuose Trakuose, Trakuose, Kernavėje, Naugarduke, Gardine. Jų dar padaugėjo XIV a. pirmojoje pusėje, kai didysis kunigaikštis Gediminas specialiais laiškais ir pažadais kvietėsi į Lietuvą įvairių sričių amatininkus. XIV a. pabaigoje, išleidęs specialią privilegiją, į LDK daug Dancigo ir Karaliaučiaus auksakalių priviliojo Vytautas Didysis. Negana to, Lietuvos didieji kunigaikščiai savo meistrus išlaikydavo ir kaimyninių šalių miestuose. Pavyzdžiui, Rygos skolų knygoje minimas Jokūbas, kuris buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino auksakalys. Tuo laiku ir kituose Livonijos miestuose kūrėsi Lietuvos amatininkai.
Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, jog lietuvių ginklai kokybe ir meniškumu patraukia dėmesį ir sukelia nuostabą – ypač brangūs šarvai ir šalmai iš aukso. Amžininkų dėmesį yra patraukę Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priklausę turtai. Tarp jų ir juvelyrų kūriniai – ginklai, perlais ir gemomis išausta palaidinė, purpuru ir auksu spindintys drabužiai, apjuosti sidabrine paauksuota juosta. Aukšto lygio juvelyrika LDK nobiliteto rankose atsirado ir dėka karo žygių bei karališkųjų kontaktų.
Mūsų laikus pasisekė tik nedidelė dalis to meto LDK nobilitetui priklausiusios juvelyrikos. Tai keli iš Vakarų Europos meno centrų atklydę bažnytinio meno pavyzdžiai – akvamanilės ir jų fragmentai, senosios XIV a. monstrancijos iš Vilniaus katedros lobyno. Išskirtinis radinys – Stakliškių (Prienų raj.) lobis, kuriame rasta visa eilė nobiliteto juvelyrikos pavyzdžių. Įspūdingų nobiliteto meno dirbinių rasta Giliogelio (Plungės raj.), Svirnų (Anykščių raj.), Kernavės (Širvintų raj.), Kretingos, Kulautuvos (Kauno raj.), Šančių (Kauno raj.), Kauno apylinkių, Skomantų (Augustavo raj.) paminkluose. Jie saugomi Vilniaus, Kauno, Varšuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose. Šie juvelyrikos šedevrai neabejotinai priklausė aukščiausiems Lietuvos nobiliteto sluoksniams.
Papuošalų formose vyrauja vietinių ir atvežtinių elementų sintezė. Didelė dalis pačių išraiškingiausių nobiliteto naudotų papuošalų formų yra tradicinės, savo šaknimis siekia gana ankstyvus baltų kultūros laikotarpius. Sakykime, segės – viena tradiciškiausių, tačiau kartu bene išraiškingiausia nobilitetui priskirtinų papuošalų grupė. Jose atsiskleidžia vietinės įprastos formos ir vietinei tradicijai nebūdinga labai sudėtinga apdirbimo technika. Jos gali būti ir vietinių juvelyrų darbo, ir iš užsienio atvykusių amatininkų, kurie taikėsi prie vietinių užsakovų skonio ir tradicijos.
Apskritinės plokštelinės segės – gana įprastas radinys XI–XV a. Lietuvos kapinynuose. Tačiau didesnės, puoštos filigranu ir juodinimo technika, yra tikrai retos, puošnios ir priskirtinos nobiliteto nešiotų papuošalų grupei. Tradicinių formų apyrankės, kurių lankeliai supinti iš keliolikos įvairaus storio sidabrinių vielučių, puoštos dvigubo filigrano ornamentu, aptiktos Stakliškių ir Šančių lobiuose. Manoma, kad jos gali būti vietinių meistrų darbo. Lietuvos lobiuose rasti dirbiniai rodo, kad XIII–XIV a. juvelyrų darytus tuščiavidurius karolius iš plonos sidabro skardelės galėjo nešioti ir turtingesni bendruomenių atstovai. Tuo tarpu ažūriniai karoliai ir ypač karoliai puošti filigraniniu ornamentu, imituojančiu ažūrinius karolius, be abejo, nobiliteto papuošalus.
Nobiliteto papuošalų kompleksui priskirtini baltų regionui netradicinių formų ir ypač įvairios bei sudėtingos metalo apdirbimo technikos kaklo apvaros ir medalionai. Toks sudėtingas papuošalas šiuo metu Lietuvoje žinomas tik vienas. Jis rastas Stakliškių lobyje. Šį papuošalą sudaro ažūriniai karoliai, medalionas ir trigubų pakabučių kompozicijos. Metalo technologija ir puošybos kompleksiškumu išsiskiria kryžiaus formos medalionas, padarytas iš sidabrinės plokštelės, kurios išorinė pusė puošta įvairiomis spiralėmis iš plonų, rantytų ir prilipdytų vielučių – filigranų. Medalionas inkrustuotas įvairiais mineralais: centre – krištolo akis, o palink ją – violetinio ametisto, žalio malachito ir dvi šviesiai gelsvo topazo akutės. Tokie medalionai, inkrustuoti brangakmeniais, Europoje buvo daromi X–XIV amžiuose. Nei apvaros forma, nei Lietuvoje tradicijų neturinčios medžiagos rodo, kad ją darė arba užsienyje, arba iš užsienio atvykęs meistras.
Atvežtiniai ginklai savo formomis nesiskiria nuo vietinių. Puošnūs, sidabru puošti kalavijai gana gausiai randami XII–XIV a. Lietuvos kapinynuose. Kalavijų gamyba vietoje ir platus importuojami kalavijų ratas rodo, kad nobiliteto sluoksnis besiformuojančioje Lietuvos valstybėje buvo gausus.
Nobiliteto papuošalams naudotos medžiagos ir metalo apdirbimo technika turėjo įtakos ir dirbinių stilistikai. Mažiau naudotas žalvaris, kuris šimtmečius buvo tradicine baltiškų papuošalų medžiaga. Nobiliteto papuošalai dažniau daryti iš sidabro ir aukso arba auksuoti, inkrustuoti brangiaisiais metalais. Dirbiniai sukurti tradicinėmis, nuo seno naudojamomis technikomis – liejimu, spausdinimu, kalimu, vijimu, kniedijimu, tordiravimu, tempimu ir kitomis apdailos technikomis. Didelė dalis technikų paprastiems žmonėms skirtiems papuošalams iš viso nebuvo taikoma. Prie tokių technikų reikia skirti sidabravimą, dengimą alavo plokštelėmis, auksavimą, graviravimą, kalinėjimą, štampavimą, inkrustavimą, juodymą, filigravimą. Ypač sudėtinga filigrano technika. Ji buvo naudojama norint plonas sidabrines plokšteles ar tordiruotus dirbinius papuošti įvairiomis spiralėmis iš plonų rantytų ir prilydytų vielučių. Inkrustacijos būdas naudotas juvelyriniams dirbiniams papuošti įvairiais mineralais – krištolu, ametistu, malachitu, lazuritu, topazu. Jais meistrai inkrustavo medalionus, seges, kaklo vėrinius. Juodinimo techniką taikė norėdami kontrastu išskirti įvairius papuošalų paviršiuje įspaustus ar įrėžtus kompozicinius motyvus. Tam reikalui sidabrinių skardelių paviršiuje įspausdavo nedidelius griovelius, kuriuos užpildydavo tam tikra mase – juodymu.
Nobilitetui prestižinius įmantrius papuošalus kūrę meistrai ne tik stengėsi, kad papuošalai būtų puošnūs, bet ir rūpinosi, kad jie būtų funkcionalūs, o konstrukcijos – patogios nešioti ir ilgalaikės.