Lietuvos tarptautinės padėties komplikavimasis 1939-40 m.

Lietuvos tarptautinės padėties komplikavimasis 1939-40 m.

Po sėkmingų Vokietijos aneksinių išpuolių kaimyninėse valstybėse 1939 m., Klaipėdos krašte susidarė iš užsienio diriguojamo nacistinio sukilimo situacija, kurio tikslas ir uždavinys būtų duoti Hitleriui dingstį kariniam įsikišimui į Lietuvos reikalus.

Ką galėjo Lietuva tokioje tarptautinėje ir Klaipėdos krašto vidaus situacijoje daryti ? Bandyti dar kartą jėga tramdyti Klaipėdos krašto hitlerininkus ? Vienintelis kelias buvo vidaus politinių nuolaidų Klaipėdos krašte kaina stengtis gauti iš Vokietijos sienų neliečiamybės statusą. Buvo galima manyti, kad Hitlerio gangsterizmas negali amžinai tverti ir vieną kartą viis tiek gaus atsimušti kakta į sieną, todėl Lietuvai buvo labai svarbu napaliestai laimėti laiko ir visais įmanomais būdais stengtis išvairuoti savo valstybę pro visas uolas iki visuotinio sąskaitų suvedimo, kuris, daugelio manymu, lėmė Hitleriui pralaimėjimą. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio susitikime su Vokietijos atstovu Ribbentropu buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribbentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos irr Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo.

Prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvos geopolitinė padėtis skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos: Lietuva neturėjo sienos su SSRS, bet jos teritorija ribojosi su Vokietija. Latvija ir Estija ribojosi su SSRS, o nuo Vokietijos jas sk

kyrė Lietuva. Lietuva savo strategine padėtimi buvo labai svarbi ir Sovietų Sąjungai ir Vokietijai.

Vykstant deryboms su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, SSRS atstovai Lietuvą minėjo tarp šalių, per kurių teritoriją karo atveju Vokietiją turėtų pulti Raudonoji armija, tačiau pagrindinį dėmesį Sovietai buvo sutelkę į Latviją ir Estiją.

SSRS ir Vokietijos 1939 rugpjūčio 23 d. Susitarimu Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija pateko į Vokietijos įtakos sferą. Po to Vokietija stengėsi Lietuvą įtraukti į savo politinius planus. Prieš karą ir jo metu Lietuvai buvo siūloma kartu pulti Lenkiją. Lietuvos Vyriausybė atsisako veltis į karines avantiūras. Stodama į karą Lietuva būtų politiškai izoliuota ir drauge taptų visiškai priklausoma nuo Vokietijos. Hitleriui buvo svarbi ne karinė, bet politinė parama. Lietuva savo žygiu į Vilnių būtų automatiškai atsidūrusi Vokietijos sąjungininkų stovykloje. Antra vertus, Vokietijai būūtų susidariusi proga okupuoti Lietuvą neva teikiant jai pagalbą. 1939 m. rugsėjo 17 dieną Tarybų Sąjunga peržengė Lenkijos sieną, užėmė Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją, Vilniaus kraštą su Vilniumi ir pasiekė demarkacijos liniją, faktiškai susidarusią tarp nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valdomo Vilniaus krašto. Lietuvos ginkluotųjų pajėgų daliniai, saugantys demarkacijos liniją, susitinka akis į akį su Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų daliniais.

Kiek vėliau Vokietijos užsienio reikalų ministras kviečia Lietuvos užsienio reikalų ministrą į slaptą susitikimą su juo kažkur apie Dancigą.

Dviem Lietuvos kaimynams tarp savęs kariaujant, Lietuvos pa
adėtis buvo itin kebli ir grasi. Reikėjo būti labai atsargiems. Lietuvos vyriausybė atsakė Vokietijai, kad sutinka siųsti savo ministrą į tą susitikimą tik su sąlyga, jei apie tai bus viešai abiejų pusių paskelbta. Ir dar pridūrė, jog ji apie tą kvietimą painformuos Tarybų Sąjungą. Taip Lietuvos vyriausybė ir padarė. Ribbentropui viešumas, matyt, nebuvo pageidaujamas,- po Lietuvos atsakymo niekas daugiau iš vokiečių pusės apie tą kelionę neužsiminė.

Ribbentropui atskridus į Maskvą, 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista Stalinui. Dabar jau SSRS politikai pradėjo ruoštis pajungti Lietuvą. Stalinas nesnaudė: jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje buvo pareikštas noras aptarti šalių santykius. Lietuvos vadovybės laukė nemalonumai.

Po sutarties pasirašymo buvo nepakartojama proga atgauti Vilnių. Spalio 9 d. ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis išvyko į Kauną pranešti vyriausybei apie derybų eigą. Pasirinkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks:

1) arba ji pasirašo Tarybų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią Tarybų Sąjungai teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi;

2) arba tos sutarties nepasirašo ir tada neatgauna Vilniaus, ir sueina į pražūtingą konliktą su Tarybų Sąjunga. Kokį pavidalą galėjo įgauti tas konliktas parodė Suomijos patyrimas. (“
“Žiemos karas“).

Todėl Lietuvos vyriausybė, suprantamas dalykas, pasirinko pirmąją išeitį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašoma sutartis, kurią įamžina du rusų fotografai.

Po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, Tarybų Sąjungos karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė Naujojoje Vilnioje, Jonavos Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje.

Hitlerinės Vokietijos sukeltas karas plėtėsi, o Tarybų Sąjunga bijodama užpuolimo 1940 metų kovo 12 d. pasirašo Tarybų Sąjungos – Suomijos taikos sutartį, gynybos linija perkelta už 150 kilometrų į šiaurę nuo Leningrado, ligi Vyborgo. Bet tai nereiškė, jog užbaigtas „Rytų“ fronto nuo Baltijos jūros ligi Juodosios jūros formavimas. Moldavija ir Bukovina formaliai vėl buvo prijungtos prie Tarybų Sąjungos. 1940 m. birželio 15 d. Tarybų Sąjunga įžengia į Estiją, Latviją ir Lietuvą. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona kartu su šeima pasitraukia iš Lietuvos. Ministras pirmininkas Antanas Merkys, kartu su keliais kitais vyriausybės nariais, buvo suimtas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą.

Norėdami dar vaidinti, kad jie sudaro pačių lietuvių vyriausybę, sovietai pastatė jos priešaky didelį lietuvių patriotą rašytoją profesorių Vincą Krėvę-Mickevičių, kuris sutiko priimti sunkias ministro pirmininko pavaduotojo pareigas greta komunistams parsidavusio ministro pirmininko Justo Paleckio, kuris laikinai ėjo ir prezidento pareigas. Vincas Krėvė tikėjosi, jog kartu su dar keliais dorais lietuviais, įėjusiais į vyriausybę, jis sugebės išgelbėti tai, kas buvo galima gelbėti. Bet tikroji valdžia jau buvo Maskvos patikėtinių rankose. V. Krėvės pastangos ir jo dr
ramatiškas Lietuvos gynimas Maskvoje prieš Sovietų užsienio reikalų ministrą V. Molotovą tikslo nepasiekė.

1940 m. liepos mėnesį komunistai paskelbė rinkimus į vadinamąjį „liaudies seimą“, kuris liepos 21 d. susirinko Kaune. Rinkėjai galėjo balsuoti tik už tuos kandidatus, kurie buvo komunistų partijos surašyti vienu sąrašu. Gyventojai buvo visokiais būdais grasinami, verčiami rinkimuose dalyvauti ir už tuos nepriimtinus lietuviams kandidatus balsuoti. Nors balsavusiųjų pasai buvo štampuoti ir nedalyvavusiems rinkimuose grėsė badas, net suėmimas, daugeliui pavyko paduoti tuščias korteles. Rinkimų rezultatai buvo suklastoti, iš anksto skelbiant, kad balsavo 97,19 % visų balsuotojų. Dar prieš „seimui“ susirenkant, prasidėjo suėmimai, daug žymių lietuvių buvo sukišti į kalėjimus ar išvežti į Rusijos gilumą, iš kur jų tik nedaugeliui tepavyko vėliau grįžti į Lietuvą.

1940 m. liepos 21 d. „liaudies seimas“, į kurį pateko komunistai arba jų suklaidinti „atstovai“, nubalsavo prašyti Sovietų Sąjungą priimti Lietuvą į savo sudėtį. Protestai buvo neįmanomi. Taip liepos 22 d. Lietuva virto Sovietų Sąjungos 14-ąja respublika. Netrukus Lietuvoje buvo įvesta garsioji 1936 m. Stalino konstitucija.

Profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus vyriausybė atsistatydino, jos vietą užėmė komunistams klusnūs žmonės. Justas Paleckis paskelbtas Sovietų Lietuvos prezidentu.

Prasidėjo ramaus, kūrybingo Lietuvos gyvenimo visose srityse griovimas. Vienas po kito geriausi Lietuvos žmonės buvo suimami, įsiviešpatavo teroras.

Panaudota literatūra:

10 klasės istorijos vadovėlis „Naujausiųjų laikų istorija“
J.Urbšys „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais“
V.D.Sruogienė „Lietuvos istorija“

Leave a Comment