Lietuvos prezidentai

Antanas Smetona

A. Smetona gimė Užulėnio kaime, dabartinėje Ukmergės apskrityje, rugpjūčio 10 d., 1874 m. Baigęs valdinę Taujėnų mokyklą, jis mokėsi Ukmergėje ir Liepojoj, Palangoje, Mintaujos gimnazijoje. Čia, kartu su J. Jablonskiu, V. Kudirka ir kitais priklausė slaptai nelegaliai organizacijai. 1896 m. rudenį jis suorganizavo studentų pasipriešinimą prieš griežtų pažiūrų bažnyčios lankymą, kuris buvo privalomas. Dėl to jį išmetė iš gimnazijos, bet kiek vėliau jam vėl buvo leista studijuoti IX Peterburgo gimnazijoje. Baigęs ją, įsitraukė į slaptą Lietuvos Studentų Organizaciją, tapo jos vadu. 1899 m. jis buuvo išmestas iš Peterburgo Universiteto, kur studijavo teisę, įkalintas dviem savaitėm ir išsiųstas į Vilnių už tai, kad sukėlė studentus protestuoti dėl suvaržytų teisių. Netrukus sugrįžo ir tęsė studijas. Keletą kartų buvo suimtas dėl veiklos, susijusios su Lietuva. 1902 m. A. Smetona baigę Universitetą ir pradėjo dirbti žemės banke, nes teisė jam nepatiko. Po dviejų metų susituokė su Sofija Chodakauskaite.
Nuo pat pirmų dienų Vilniuje A. Smetona įsitraukė į lietuvių veiklas, priklausiusias Lietuvos Demokratų Partijai, kurią atstovavo Steigiamajame Seime ir buvo išrinktas į prezidiumą. 1904 m. jiis dirbo dienraščio “Vilniaus žinios” redakcijoje, o 1905 – 1906 m. redagavo savaitraštį “Lietuvos ūkininkas”. 1907 m. jis kartu su kunigu J. Tumu rizikavo ir pradėjo leisti laikraštį “Viltis”. “Viltyje” A. Smetona gynė nacionalinę vienybę. Jis taip pat prisidėjo ir prie lietuviškų knygų leidimo. 19

914 m. jis pradėjo leisti “Vairą”, naują žurnalą, išeinantį kas antrą savaitę.
Įsiliepsnojus Pirmajam Pasauliniam Karui užsiėmė nukentėjusių per karą parėmimu. Kai centrinio komiteto pirmininkas m. Yčas išvyko į Rusiją A. Smetona tapo visuomenės pirmininku. 1916 m. vasarą A. Smetona su kitais lietuviais iš Vilniaus pareikalavo pietinio karo vokiečių vado teisės į Lietuvos nepriklausomybę. 1917 m. rugsėjo 6 d. jis pradėjo leisti laikraštį “Lietuvos aidas”. Šiame laikraštyje jis skelbė, kad svarbiausia yra Lietuvai atgauti nepriklausomybę. 1918 m. vasario 16 d. Smetona kartu su kitais tarybos nariais pasirašė nepriklausomybės aktą.
A. Smetona buvo susitarimų su Vokietija šalininkas. Nuo 1918-ųjų gruodžio iki 1919-ųjų kovo jis daugiausia gyveno Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, stengėsi gauti paskolų Lietuvai. 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos valstybės taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Bet 1920 m. balandžio 19 d. prezidentu taapo Aleksandras Stulginskis.
a. Smetona, neišrinktas į Seimą, daugiausia užsiėmė žurnalistika: redagavo daugelį Nacionalinio Progreso Partijos laikraščius. Tai buvo “Lietuvos balsas”, “Lietuviškas balsas”, “Vairas” ir kiti. Kurį laiką jis dirbo komisijos nariu Klaipėdos Krašto valdžioje, bet dėl ministro pirmininko E. Galvanausko nesutikimo buvo atleistas iš pareigų. 1923 – 1927 jis ėjo profesoriaus asistento pareigas Lietuvos Universitete. 1932 m. Vytauto Magnus Universitete Smetonai buvo suteiktas filosofijos daktaro garbės laipsnis.
1926 m. gruodžio 17 d. išrinktas Lietuvos prezidentu, A. Smetona daug keliavo per Lietuvą, susitikimuose aiškindamas naujos valdžios siekius. 1928 m. liepos 15
5 d. vyriausybės sutikimu, jis paskelbė naują Lietuvos konstituciją, kuri suteikė prezidentui daugiau galios.
1940 m. vasarą TSRS paskelbė Lietuvai ultimatumą, A. Smetona pasiūlė ginkluotą pasipriešinimą prieš TSRS. Bet dalis vyriausybės ir kariuomenės vadas nesutiko, todėl A. Smetona perleido savo pareigas ministrui pirmininkui A. Merkiui ir liepos 15 d. slaptai išvyko į Vokietiją. Po kelių mėnesių jis persikėlė į Šveicarijos sostinę Berną. 1941 m. pradžioje A. Smetona su savo šeima persikėlė gyventi į JAV, Klyvlendą. Čia jis parašė daug straipsnių, pradėjo rašyti veikalą apie Lietuvos istoriją, išplėstą biografiją. Bet netikėta jo mirtis per gaisrą namuose 1944 m. sausio 9 d. nutraukė visus jo darbus ir planus. A. Smetona buvo palaidotas Klyvlendo kapinėse (USA).

Aleksandras Stulginskis

Aleksandras Stulginskis gimė Kutalių kaime Tauragės apskrityje 1885 m. vasario 26 d. žemės nuomininko šeimoje. Jis mokėsi pradinėje Kaltinėnų mokykloje, Liepojos gimnazijoje, Žemaičių Kunigų seminarijoje Kaune. Baigęs pastarąjį, jis tęsė savo filosofijos ir teologijos studijas Insbruko universitete, Austrijoje. Bet vietoj įšventinimo į kunigus, jis nusprendė įstoti į agronomijos institutą Halyje, Vokietijoje, ir jį baigęs ėmė dirbti Lietuvoje agronomu. Jis parašė gana daug straipsnių tuometinei Lietuvos spaudai, daugiausia apie žemdirbystės plėtojimo problemas. Nuo 1941 m. jis redagavo žurnalą “Viensėdis”. Kaip vokiečiai okupavo Lietuvą, jis išvyko į Vilnių ir čia įsitraukė į Lietuvos organizacijas, buvo išrinktas į Lietuvos Laisvės Komitetą, organizavo mokymo kursus pradinių mokyklų mokytojams. Gana il

lgą laiką vadovavo “Ryto” lavinimo bendruomenei, tvarkė sodus Vilniaus priemiestyje, aprūpinančius našlaičių prieglaudas daržovėmis. 1918 jis pradėjo leisti laikraštį “Ūkininkas”, “Ūkininko kalendorius”.
A. Stulginskis buvo vienas iš Krikščionių Demokratų Partijos įkūrėjų, 1917 m. jis buvo išrinktas partijos centrinio komiteto pirmininku. 1917 m. kartu su kitais Lietuvos patriotais kreipėsi į JAV prezidentą V. Vilsoną, kad šis pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1918 m. vasario 16 d. jis pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Artėjant karui ir lietuvių įkaitams grįžus iš Rusijos, A. Stulginskis tvarkė valstybės komisijos reikalus. Jis buvo už nepriklausomybę, demokratinę santvarką Lietuvoje ir kritikavo tuos, kurie sutiko, kad Lietuva taptų monarchine valstybe.
A. Stulginskis organizavo Lietuvos apsaugą prieš bolševikus ir lenkus, įkūrė lietuvių armiją. M. Šleževičiaus valdžioje jis tarnavo kaip ministras be portfelio. P. Dovydaičio ministrų kabinete A. Stulginskis dirbo ministro pirmininko pavaduotoju ir vidaus reikalų ministru, paskui žemės ūkio ministru.
1920 m. liepos mėnesį jis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku ir valstybės prezidentu, perrinktas Pirmojo (1922 m. gruodžio 21 d.) ir Antrojo (1923 m. birželio 19 d.) Seimo. Prezidento postą išlaikė iki 1926 m. liepos 7 d., kai daktaras Kazys Grinius buvo išrinktas prezidentu. 1925 – 1930 m. A. Stulginskis vadovavo Lietuvos žvalgų brolijai.
Po sėkmingo žingsnio 1926 m. gruodžio 17 d., A. Stulginskis buvo išrinktas Ketvirtojo Seimo pirmininku ir išlaikė šį postą iki 1927 m. balandžio 12 d., kai A. Smetona paleido Seimą. Tada A. Stulginskis nu
usipirko žemės Jokūbave, Kretingos apskrityje, ir ėmė jose dirbti, o laisvalaikiu rašė straipsnius “XX amžiui”, “Ūkininkui” ir kitiems žurnalams bei laikraščiams. 1938 m. jis dalyvavo pasaulio lietuvių kongrese Kaune, kur jis sakė kalbą, reikalaujančią paisyti demokratinius principus Lietuvoje.
Pirmuosius Lietuvos okupacijos metus A. Stulginskis praleido savo sklype Jokūbave. 1941 m. birželį jis ir jo žmona buvo suimti, tačiau jų duktė suėmimo išvengė. Buvęs prezidentas buvo išgabentas į stovyklas, esančias Krasnojarsko teritorijoje, o jo žmona buvo ištremta į komių respubliką. Tik 1952 m., stovykloje, A. Stulginskio byla buvo baigta – jis buvo nubaustas 25 metų Sovietų stovyklose bausme. Bet po Stalino mirties, po Stulginskio bebaimių mėginimų, jam ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą 1956 m. pabaigoje. Jie apsigyveno Kaune. A. Stulginskis mirė 1969 m. rusėjo 22 d. Jis buvo palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse Kaune. 1980 m. Lietuvos Filologų Centras Čikagoje išleido A. Stulginskio prisiminimų knygą, apimančią visą periodą nuo jo jaunystės iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Kazys Grinius

Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdos kaimelyje, Marijampolės apskrityje. Jis gimė šviesaus valstiečio, turėjusio 17 hektarų žemės, šeimoje. Šeima turėjo lietuviškų knygų, gana daug tais laikais, ir vaikai nuo pat mažens galėjo susipažinti su Lietuvos rašytojų darbais. Taip pat namuose jie turėjo “Aušrą”, kuri buvo kontrabanda gabenama iš Prūsijos.
1887 m., baigęs Marijampolės gimnaziją, Kazys Grinius įstojo į Maskvos Universitetą studijuoti medicinos. Čia jis įsitraukė į slaptą Lietuvos Studentų Asociaciją, vadovaujamą Petro Leono, pradėjo lankyti lietuvių kalbos paskaitas pas Profesorių Fortūnatovą, bendradarbiavo su Lietuvos spauda, leidžiama Prūsijoje ir Amerikoje. 1888 m. jis, kartu su V. Kudirka, P. Leonu, P. Kriaučiūnu, J. Staugaičiu, J. Bagdonu, V. Palukaičiu ir kitais Lietuvos šviesiaminčiais, Marijampolėje suorganizavo pirmąjį Lietuvos Demokratų Kongresą, pradėjo leisti laikraštį “Varpas”, ir po kurio laiko “Ūkininkas”, bene aktyviausiai dirbo su šiais laikraščiais, buvo redaktorius leidinio “Lietuvos ūkininko kalendorius”. 1889 m., dalyvavimą studentų riaušėse, Kazys Grinius buvo įkalintas Butirkio kalėjime. 1891 m. iš loterijose surinktų santaupų, K. Grinius pradėjo leisti lietuviškas knygas. 1893 m., gavęs daktaro diplomą, jis dirbo laivo gydytoju Kaspijos laivyne. Paskui grįžo į Lietuvą, įsikūrė Marijampolėje ir užsidirbdavo pragyvenimui dirbdamas gydytoju, buvo išrinktas į Varpininkų Komitetą – už tai, kad leido “Varpą” ir “Ūkininką”. 1895 m., K. Grinius, S. Matulaitis, J. Bagdonas įsitraukė į Socialdemokratus iš Vilniaus (A. Domaševičius, A. Moravskis ir kiti), pradėjo bendradarbiauti su spauda, rėmė Vilniaus ir Kauno Socialdemokratus juos garsindami ir kitomis publikacijomis. 1896 m. rudenį, persikraustęs į K. Naumiestį, jis tapo V. Kudirkos partneriu, buvo susijęs su “Varpu”. 1902 m., kartu su J. Vileišiu, J. Bartkevičium ir J. Šauliu, jis parengė Lietuvos Demokratų Partijos programą, 1904 m. Marijampolėje suorganizavo viešą mitingą dėl mirusių lietuvių. K. Griniaus namas Suvalkijoje tapo labai svarbia Lietuvos Revoliucionierių Demokratų ir Socialdemokratų buveine. K. Griniaus dėka lietuviškas teatras buvo įrengtas Marijampolėje, kuriame 1905 m. gegužės 28 d. pirmą kartą, net su choro dalyvavimu, viešai buvo parodytas spektaklis “Amerika pirtyje”. K. Griniaus Lietuvai teigiama veikla pasiteisino ir pirmosios lietuviškos mokyklos atidarymu Marijampolėje. Mokykla buvo atidaryta 1905 m. Bet greitai, prasidėjus Carinei priespaudai, jis ir jo šeima privalėjo palikti Marijampolę ir persikraustė į Vilnių. Čia jis aktyviai įsitraukė į žurnalistinę veiklą, labai daug parašė “Lietuvos ūkininkui” ir “Vilniaus žinioms”, leido brošiūras apie politinius veikėjus. Kitais metais grįžęs į Marijampolę, jis įsitraukė į mokymo draugiją “Šviesa”. Už jo aktyvų dalyvavimą lietuvinime daugiau nei kartą jis buvo uždarytas Marijampolės kalėjime, tik 1908 m. pabaigoje jis vėl buvo ištremtas į Vilnių, kur gyveno iki pat 1910 m. Čia jis, kartu su A. Rimka, leido “Lietuvos ūkininką”, po kiek laiko “Lietuvos žinias” su G. Petkevičaite. K. Grinius su F. Bortkevičiene įsteigė kompaniją, kuri leido lietuvišką spaudą. 1911 m. Marijampolėje jis suorganizavo pirmą Lietuvoje žemės ūkio parodą. Kai K. Grinius neleido parodoje pakabinti plakato su Rusijos himnu, jis buvo įkalintas Marijampolės kalėjime šešioms savaitėms.
Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam Karui jis pasitraukė į Rusiją. 1918 m. Kislovodske jo žmona Joana ir duktė Gražina buvo nužudytos. 1919 m. pabaigoje per Turkiją ir Prancūziją K. Grinius grįžo į Lietuvą ir prisidėjo prie darbų, dėl Lietuvos suvienijimo ir nepriklausomybės. Jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, dirbo kaip ministro pirmininko pavaduotojas (1920 m. birželio 19 d. – 1922 m. vasario 1 d.), daug rašė spaudai, redagavo “Lietuvos žinias”. Nuo 1922 m. vasaros K. Grinius vadovavo medicinos ir sanitarijos skyriui Kaune. 1926 m. vasarą, po to, kai likusios partijos laimėjo Seimo rinkimus, Daktaras Kazys Grinius buvo išrinktas Respublikos prezidentu. Bet tų pačių metų gruodžio 17 d. jis buvo priverstas palikti prezidento postą ir sugrįžo prie savo senų pareigų – savivaldybės reikalų tvarkymo. K. Griniaus pastangomis keletas organizacijų dėl motinų ir vaikų buvo pripažintos. Vokiečių okupacijos metais jis rėmė lietuvių pasipriešinimą naciams, protestavo prieš žydų naikinimą, ir buvo ištremtas vokiečių iš Kauno į Ąžuolų Būdą. Raudonajai Armijai artinantis prie Lietuvos, K. Grinius su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1945 – 1946 m. jis rado prieglobstį perkeltųjų asmenų stovykloje Hanau mieste. 1947 m. pradžioje K. Grinius emigravo į JAV, Filadelfiją, po metų įsikūrė Čikagoje. Čia rašė memuarus, straipsnius spaudai, pradėjo ruošti medicininių terminų žodyną, dalyvavo lietuvinimo veiklose. Prezidentas Kazys Grinius mirė Čikagoje 1950 m. birželio 4 d.

Algirdas Mykolas Brazauskas

Algirdas Mykolas Brazauskas gimė Rokiškyje, 1932 m. rugsėjo 22 d. Jo proseneliai buvo valstiečiai. Tačiau jo senelis Kazimieras nutraukė valstiečių dinastiją – jis, po to, kai išmoko telegrafisto specialybės, dirbo traukinių stotyje.
Būsimojo prezidento tėvas, taip pat Kazimieras, baigęs vidurinę mokyklą, dirbo samdiniu įvairiose įstaigose; jo mama Sofija Vilniaus Universitete baigė teisę ir dirbo notare, advokate ir teisėja. Mirė 1979 m.
A. Brazauskas savo vaikystę ir jaunystę praleido Kaišiadoryse, kur jo tėvai gyveno jau prieš karą, nes jo mama buvo kilusi iš šios vietovės. Taigi, Kaišiadorys tapo jam antru gimtuoju miestu.
1956 m. A. Brazauskas baigė Kauno Politechninį Institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1977 m. jis apsigynė disertaciją mokslų daktaro laipsniui. Baigęs institutą, jis gavo užduotį pastatyti Kauno hidroelektrinę. Gabus ir aktyvus inžinierius po keleto metų buvo paskirtas statybų valdybos viršininku, vėliau statybos direktorium Kauno sustiprinto betono statybos gamykloje, 1962 m. – statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoju, 1965 m. – statybinių medžiagų pramonės ministru, 1967 m. – ryšio protokolo miesto tarybos produkcijos sekretorium. 1988 m. lapkritį, su Sąjūdžio parama, jis buvo išrinktas ir pirmuoju sekretorium, 1989 m. pabaigoje, pirmuoju nepriklausomos RP MT sekretorium; buvo išrinktas TSRS žmonių atstovu, aukščiausiosios respublikos tarybos pirmininku. Po Lietuvos suvienijimo ir nepriklausomybės akto deklaracijos A. Brazauskas buvo išrinktas valdžios vicepremjeru. 1992 m. spalio 25 d. rinkimai į Seimą buvo laimėti LDDP. A. Brazauskas tapo Seimo pirmininku ir ėjo prezidento pareigas. 1993 m. vasario 14 d. Algirdas Mykolas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Valdas Adamkus

Valdas Adamkus gimė 1926 m. lapkričio 3 d. piliečių tarnų šeimoje, Kaune. Jo tėvas savanoriškai tarnavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę ir buvo vienas iš Aviacijos Mokyklos lyderių. V. Adamkaus motina dirbo ryšių ministerijoje daugybę metų.
Valdas Adamkus mokėsi Aušros gimnazijoje Kaune. Antrojo Pasaulinio Karo metais jis prisijungė prie judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę, leido ir platino pogrindinį laikraštį “Jaunime, budėk!”
Po trumpo pasitraukimo su tėvais į Vokietiją 1944 m. liepą, Valdas Adamkus sugrįžo į Lietuvą ir stojo kovon su Raudonąja Armija. Jis dalyvavo Sedos mūšyje, vakarinėje Lietuvoje, bet netrukus vėl privalėjo išvykti dėl nepalankių aplinkybių. Baigęs Lietuvių Gimnaziją Vokietijoje, Adamkus įstojo į Miuncheno Universiteto gamtos mokslų fakultetą. Jis dirbo KVJS (Krikščioniškoji Vyrų Jaunimo Sąjunga) – pasaulio organizacijoje, besirūpinančia neturinčiais vietos žmonėmis, kaip generalinis sekretorius. Adamkus laimėjo du aukso ir vieną sidabro medalį lengvojoje atletikoje 1948 m. Olimpinėse Žaidynėse.1949 m. padedamas Grinių šeimos, Valdas Adamkus su savo tėvais, broliu ir seserim emigravo į JAV. Atvykęs, jis tučtuojau susirado mašinų dalių gamintojo darbą Čikagoje. 1960 m. Ilinojaus Universitete Adamkus baigė inžinieriaus profesiją. 1951 m. Valdas Adamkus įsteigė akademinio sporto klubą Amerikos lietuviams, Lituanika. 1958 – 65 m. Valdas Adamkus buvo “SANTAROS – ŠVIESOS” federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį “Veidu į Lietuvą”, vicepirmininkas, o 1967 metais – šios organizacijos pirmininkas. Valdas Adamkus rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. 1961 – 64 m. buvo Amerikos Lietuvių Bendruomenės Tarybos (LB) narys, Centro Valdybos vicepirmininkas, Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) narys, tarybos pirmininkas.
Ankstyvajame septintam dešimtmetyje dirbdamas Jungtinių Valstijų aplinkosaugos federaliniame institute tapo aplinkosaugos agentu. Adamkus pirmiausia vadovavo moksliniams aplinkosaugos tyrimams ir vėliau paskirtas penktojo regiono aplinkosaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju. Vėliau jis buvo paaukštintas toje pačioje agentūroje iki administratoriaus ir buvo juo iki 1997 m. birželio. Adamkus buvo labai aktyvus Jungtinių Valstijų Respublikonų Partijos narys. Nuo 1972 – ųjų metų Valdas Adamkus kasmet, o kartais keletą kartų per metus atvykdavo į Lietuvą. Valdas Adamkus skatino ir rėmė vandens valymo įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga. Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatoriumi, Valdas Adamkus organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV. Visokeriopai bendradarbiavo su Vilniaus universitetu, jo bibliotekai padėjo įsigyti naujausią mokslinę literatūrą.
1989 m. Valdui Adamkui buvo suteiktas garbės daktaro vardas. Indianos ir Ilinojaus universitetai suteikė garbės daktaro vardus už nuopelnus išvalant didžiuosius ežerus ir kitus darbus aplinkosaugos srityje. 1988 m. Valdui Adamkui buvo suteiktas Tarptautinis gamtosauginis apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus tarptautinėje arenoje. Valdas Adamkus taip pat buvo apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros Aukso medaliu už ypatingus nuopelnus tarnyboje bei JAV prezidento už pasižymėjimą tarnyboje. Prezidentas Bilas Klintonas parašė Adamkui padėkos laišką, kai šis atsistatydino iš agentūros administratoriaus pareigų. 1993 m. Lietuvoje Valdas Adamkus vadovavo kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijoje. 1997 m. Adamkus buvo pasiūlytas kandidatu į prezidentus, o 1998 m. vasario 26 d. jis tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Rolandas Paksas

Rolandas Paksas gimė 1956 m. birželio 10 d. Telšiuose. Ten iki šiol gyvena jo tėvai Elena ir Feliksas Paksai. 1974 m. baigė Žemaitės vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 1979 m. apgynė diplomą ir įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę. Dar studijų metais R.Paksas tapo akrobatinio skraidymo sporto meistru, buvo pakviestas į Lietuvos ir Sovietų Sąjungos komandas. 1980 m. pirmą kartą tapo Sovietų Sąjungos čempionu. R.Paksas – daugkartinis Lietuvos čempionatų nugalėtojas, S.Dariaus ir S.Girėno taurės laimėtojas. 1984 m. baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) civilinės aviacijos akademiją ir įgijo inžinieriaus piloto diplomą. 1985 m. R.Paksas buvo paskirtas Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo viršininku. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vadovavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos aviacijos junginiui. 1992 m. įkūrė uždarąją akcinę bendrovę “Restako” ir penkerius metus jai vadovavo, kol 1997 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir tapo sostinės meru. Nuo 1999 m. birželio iki spalio mėnesio R.Paksas dirbo Lietuvos Respublikos devintosios Vyriausybės Ministru Pirmininku. Tų metų gruodį buvo išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. 2000 m. balandį R.Paksas antrą kartą tapo Vilniaus miesto meru, o rudenį buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Nuo 2000 m. lapkričio iki 2001-ųjų birželio vadovavo vienuoliktajam ministrų kabinetui. Nuo 2001 m. liepos iki tų pačių metų lapkričio – liberalų frakcijos Seime seniūnas ir Seimo opozicijos lyderis. 2002 m. kovo mėnesį R.Paksas įkūrė Liberalų demokratų partiją ir tapo jos pirmininku. 2003 m. sausio 5 d. Rolandas Paksas išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Kaip prezidentas, Paksas pasižymėjo daug prasčiau, nei ankstesnieji. Jau apie metus nenurimsta skandalas. Apačioje yra pateiktos pačios naujausios žinios apie Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso skandalą.
Praėjusią savaitę aukštiesiems valstybės pareigūnams Lietuvos Valstybės saugumo departamento vadovas M.Laurinkus pristatė medžiagą, kurioje teigiama, kad Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais R. Ačas per tarpininkus palaiko ryšius su Rusijos nusikalstamu pasauliu. Prezidentūra tai neigia.
Seimo nariams ir žiniasklaidai VSD pateikė slaptų pokalbių įrašų, iš kurių sprendžiama, kad dosniausias Prezidento R. Pakso rinkimų kampanijos rėmėjas – „Avia Baltika“ kompanijos vadovas J.Borisovas, paaukojęs rinkimų kampanijai 1,2 mln. litų, šantažuoja mūsų šalies vadovą, ir veikdamas tiesiogiai bei per patarėją R. Ačą ir verslininką A. Drakšą, siekė oficialaus posto Prezidentūroje.
Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 punkte – grasinimo valstybės tarnautojui siekiant atlikti veiksmus savo naudai. Pagal šį straipsnį pateikti įtarimai J. Borisovui, jo namuose buvo atliktos kratos. Už šį nusikaltimą numatoma bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų.
Savo patarėją R. Ačą Prezidentas laikinai nušalino nuo pareigų: “vengdamas nepageidautinų interpretacijų”. Prezidentas išplatino pareiškimą: “Atsakingai pareiškiu, kad nesu saistomas jokių įsipareigojimų, kurie kenktų valstybės interesams. Savo veikla nesu pažeidęs nei valstybės Konstitucijos, nei įstatymų. Savo įsitikinimais ir priesaika esu susaistytas tik su Lietuvos žmonėmis”. Prezidentas atmetė kaltinimus ryšiais su tarptautiniais nusikaltėliais ir pavadino tai sąmokslu.
Tačiau spaudoje vis dažniau prabylama apie tai, kad Seimas inicijuos apkaltos Prezidentui R. Paksui procesą.
Seime sukurta 9 narių komisija, turėsianti ištirti Valstybės saugumo pateiktą informaciją. Komisijos pirmininku patvirtintas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas A. Sakalas. Jis sakė: “Komisija turės ištirti Prezidento aplinkos įtaką Prezidentui, Prezidento aplinkos ryšius su abejotinais asmenimis ir Prezidento pasirašytą sutartį su Prezidento rinkimų kampanijos rėmėju J. Borisovu, jeigu tokia yra”. Komisija pirmąsias išvadas Seimui turės pateikti iki gruodžio 1 dienos. Seimo pirmininkas A. Paulauskas mano, kad parlamentinis įvykių nagrinėjimas tik patvirtins, kad mūsų šalyje demokratija.
Premjeras A. Brazauskas pabrėžė, kad VSD pažymoje nėra nė vieno žodžio apie Prezidentą ir kalbos apie Prezidento ryšius su “mafija” esančios nepagrįstos. “Nieko panašaus šitoje medžiagoje nėra. Ir prašau į tai atkreipti dėmesį, nes mesti kaltinimus Prezidentui, neturint jokio pagrindo, mažų mažiausia yra nesąžininga”, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.
Lietuvos krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus žodžiais, kilęs skandalas gali gerokai sumenkinti Lietuvos įvaizdį pasaulyje, o nutekėjusi slapta informacija partneriams užsienyje parodo, kad šalis nesugeba jos išsaugoti. “Žaidimas vyksta mūsų valstybės prestižo, Lietuvos, kaip patikimos partnerės, vardo sąskaita”; “Todėl ir darau išvadą, kad šitaip žaisdami užtraukiame didelę dėmę valstybei, kuri rengiasi stoti į ES, NATO”, – teigė ministras.
Prezidentas R. Paksas išvyko į Briuselį, kur susitiko su NATO, Europos Sąjungos vadovais, perskaitė kalbą Europos Parlamento sesijoje. Šiomis dienomis Europos Sąjungoje sprendžiama, ar Lietuva tinkamai pasirengusi stoti į ES.Lietuva tarp dešimties kandidačių pripažinta antrąja iš geriausiai pasirengusių stoti į ES.

Leave a Comment