Didžioji Prancūzijos revoliucija

DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA

Prancūzijos revoliuciją lėmė ne tik ūkio raida ir žmonių gyvenimo salygos, bet dar ir labiau pažangios švietėjų idėjos. Valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu. Švietėjai ne tik kritikavo esamą santvarką, bet ir planavo, kaip reikėtų ją pakeisti. Prancūzijos didžioji revoliucija, pakeitusi Europos istorijos tėkmę, buvo mėginimas sąmoningai pertvarkyti pasaulį, ręmiantis Ž. Hanteksjė, Ž. Ž. Ruso ir kitų švietėjų teorijomis. švietėjų idėjos turėjo įtakos ne tik buržuazijai, bet ir privilegijuotiesiems, ir miestų prastuomenei.

1. Priežastys: 1. Prieštaravimai tarp absoliutinės monarchijos ir besiformuojančios buuržuazijos:

a) absoliutine monarcho valdžia buvo nepatenkinti visi luomai, nes beveik 200 metų, kai karalius nebuvo sušaukęs generalinių luomų;

b) beteise padėtimi nepatenkintas 3 luomas (3 luomui priklausë 98 % visų gyventojų. Jam priklausė bankininkai ir stambūs verslininkai, miestiečiai ir valsteičiai);

c) valstiečiai nepatenkinti dideliais mokesčiais bei prievolėmis;

d) visuomenę piktino didelis valstybės lėšų švaistymas (rūmų pramogoms, beprasmiams karams, didelės skolos užsieniui ir kt.);

e) savarankiško teismo nebuvimas, konstitucinių garantijų nebuvimas;

f) nesėkminga Prancūzijos užsienio politika (neteko kolonijų Amerikoje ir pralaimėjo 7 metų karą);

g) didelė švietėjų įtaka.
2. Prancūzijos bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, tuurėti priklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę.
3. Tuo tarpu kaimuose bruzdėjo valstiečiai, miestuose sankiulotai reikalavo pigesnės duonos.
Liudvikas XVI buvo priverstas sušaukti generalinius luomus – nesirinkusius nuo 1614 m. Bet, nežiūrint į visas šias priežastis, Prancūzija užėmė II vietą Europoje po Anglijos.

Taigi,1789 m. pr

rasidėjusi Prancūzijos revoliucija buvo feodalinės visuomenės ir karališkojo absoliutizmo krizės atomazga.
2. Privilegijomis bei luomų nelygybe pagrįstą santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, kuris Anglijoje buvo parlamentas. Karalius ir jo ministrai turėjo iš dalies laikytis savo pačių išleistų įstatymų, atsižvelgti ne tik į privilegijuotųjų, bet ir į trečiojo luomo interesus. Teismas stokojo savarankiškumo. Karalius galėjo savo nuožiūra įkalinti bet kurį valdinį, nors, šia teise pernelyg nepiknaudžiavo. Absoliutus monarchas rūpinosi bajorais bei dvasininkais, tačiau jie turėdavo besąlygiškai paklusti. Politinė veikla neįmanoma, valdžia persekiojo savo kritikus. Absoliutizmas švaistė milžiniškas lėšas karaliaus rūmų ir gausybės dvariškių išlaikymui, įveldavo šalį į nesėkmingus karus.

Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi ūkinės veiklos varžymais: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitinėmis. Valstiečiai, sudarantys Prancūzijos gyventojų daugumą, jau nuo XV a. nebuvo baaudžiauninkai, bet juos slėgė prievolė senjorams – bajorams žemvaldžiams – ir labai dideli mokesčiai valstybei. Egzistavo kūno bausmės.
3. a) Absoliutizmas negalėjo remtis nei bajorija, nei buržuazija, nei valstiečiais dėl anksčiau minėtų priežasčių.

b) Iš pradžių jakobinus rėmė sankuilotai, nes pastarųjų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su jakobinų projektu, paremtu Ž. Ž. Ruso idėjomis. Viena svarbiausių turtinės nelygybės sumažinimas.
4. Absoliutizmo priešininkai: sankuilotai, valstiečiai, didelė dalis bajorijos.

Turtingosios buržuazijos priešininkai buvo dvasininkija, nes iš jos buvo atimtos žemės valdos, katalikų bažnyčia taip pat nebuvo patenkinta turtingosios buržuazijos valdymu, nes valdžia va
aržė jos savarankiškumą. Jakobinų priešininkai – žirondistai. Vėliau prekybininkai bei valstiečiai.
5. Kaip matyti, absoliutizmo priešininkų buvo daug, todėl karalius faktiškai buvo vienas. Vėliau karalius Liudvikas XVI, didelė dalis bajorų ir dvasininkų buvo nepatenkinti turtingosios buržuazijos valdymu ir revoliucija. Jakobinai pražþioje turėjo nemažai šalininkų, bet vėliau jėgų santykis pasikeitė, nes valstiečiai ir prekybininkai kėlė nepasitenkinimą jų vedama politika ir vykdomu teroru.

Eiga:

1789 m. liepos 14 d. užimta Bastilijos tvirtovė, valstiečiai plėšė vienuolynus, bajorų pilis.

Absoliutizmas žlugo.

1791 m. rugsėjo mėn. priimta Prancūzijos konstitucija.

1792 m. rugpjūtį Paryžiaus sankiulotai sukilo ir nuvertė karalių. Konstitucinė monarchija

žlugo, 1791 m. konstitucija nustojo veikusi.

1792 m. Prancūzija paskelbta respublika.

1793 m. pavasarį Vandėjos departamente prasidėjo valstiečių sukilimas.

1793 m. birželio pradžioje buvo apsuptas konventas, žirodistai buvo priversti pasišalinti.

Valdžia atiteko jakobinams, o konventas patvirtino respublikos konstituciją.

1794 m. liepos 9 d. – Termidoro perversmas. Valdžia atitenka nuosaikiesiems respublikonams.

1795-1799 m. Direktorijos valdymas.

Platesnis revoliucijos eigos aptarimas:

PIRMASIS REVOLIUCIJOS LAIKOTARPIS 1789 m. liepa – 1792 m. rugpjūtis

Generaliniai luomai susirinko 1789 m. gegužės pradžioje. Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis tik dėl finansų padėties pagerinimo, tačiau jie iškart ėmė svarstyti visos valstybės santvarkos pasikeitimą.

Ir bužuazija, ir dauguma priviligijuotų deputatų siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija buvo prisijungusi eiti kartu su buržuazija vardan “laisvės”, bet nesutiko su “lygybe”, luominių skirtumų, bei feodalinių privilegijų naikinimu. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nei viena iš

š tų jėgų. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys – parengti konstituciją. Neryžtingos Liudviko XVI pastangos jėga priversti Stegiamąjį susirinkimą paklusti sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje.

Liepos 14 d. sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą – Bastilijos tvirtovę. Liaudis sukilo daugelyje Prancuzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda. Labai platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė nusikratyti feodalinių prievolių ir
tapti žemės sąvininkais. Atkurta Paryžiaus savivalda ir nacionalinė gvardija.

Po liepos 14 d. absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausioji valdžia priklausė Steigiamajam susirinkimui. 1789 m. rugpjūčio mėn. Deputatų dauguma balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių skirtumų panaikinimą. Buvo priimta ir žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
Jos 1 punktas skelbė, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai. Deklaracija skelbė žodžio, spaudos, religijos laisvę, tolygų mokesčių paskirstymą visiems piliečiams pagal turto dydį.

1761 m. rugsėjo mėn. po ilgų svarstymų buvo priimta Prancuzijos konstitucija. Valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismų. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir jo paskirtiesiems ministrams, o įstatymų leidžiamąją rinko vyrai sulaukę 25 metų. Apkarpyta bažnytinė žemė.

Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didesnį buvusių privilegijų luomų nepasitenkinimą. Karalius Liudvikas XVI, didelė dalis bajorų ir dvasininkų nenorėjo susitaikyti su revoliucija. Kita vertus, visi pertvarkymai nieko apčiuopiamo nedavė. Miestų prastuomenė ir toliau kėlė riaušes. Ginkluoti ir turintys didesnę įtaką miestų savivaldybėse – komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sa
ankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių – jakobinų tikslais. Vienu svarbiausiu uždaviniu jakobinai laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai niekada nereikalavo visiškos turto nelygybės ir prievartinės nuosavybės panaikinimo, o tik laikė visuomenės pareiga aprūpinti neturtinguosius. Jakobinai reikalavo demokratinės respublikos.

MONARCHIJOS NUVERTIMAS. JAKOBINŲ IR ŽIRONDISTŲ KOVA

1792 m. kovo mėn. prasidėjo karas su Austrija ir Prūsija, kurios paskelbė ginančios Liudviko XVI teises. Tai sukėlė didžiulį nerimą ir pasipiktinimą visoje šalyje. Rugpjūčio mėn. sankiulotai sukilo ir nuvertė kaltinamą išdavyste karalių. Konstitucinė monachija žlugo, o 1791 m. konstitucija nustojo veikusi. Visuomenės rinkimų metu išrinktas Konventas 1792 m. rugsėjo mėn. paskelbė Prancuziją respublika.
Konvente prasidėjo kovos dėl valdžios tarp jakobinų ir nuosaikiųjų respublikonų, vadinamų žirondistais.

Didelius nesutarimus sukėlė buvusio karaliaus likimo klausimas. Jakobinai norėjo karalių nubausti mirties bausme , ši bausmė turėjo reikšti, kad galutinai atsisakoma senosios santvarkos, o žirondistai neatmetė kaltinimų karaliui, tačiau pasisakė prieš mirties bausmę, nes bijojo, kad tai gali sukelti prieš Prancuziją visus Europos monarchus. Tačiau karalius buvo nukirsdintas. Tada Anglija, Olandija ir Ispanija prisidėjo prie Austrijos ir Prūsijos ir paskelbė Prancuzijai karą.

1793 m. pavasarį vakarų Prancuzijoje prasidėjo sukilimas. Valstiečiai stojo prieš revoliuciją su karaliaus valdžios ir katalikybės gynimo šūkiais. Žirodistų ir jakobinų nesutarimai trukdė kovai su vidaus kontrrevoliucija ir užsienio priešais, grėsė respublikos pražūtimi. Jakobinai buvo artimesni liaudžiai, su ginkluota Paryžiaus prastuomene apsupo Konventą ir privertë pasitraukti iš jo žirondistus.

JAKOBINŲ DIKTATŪRA (1793 m. birželis – 1794 m. liepa)

Paėmę valdžią, jakobinai mėgino įgyvendinti savo idealus. Jie pirmą kartą istorijoje žadėjo imtis atsakomybės už savo gyventojų, piliečių gyvenimo sąlygas. Rinkimų teisę gavo visi vyrai, sulaukę 21 metų. Valstybės valdžios organizacijos numatyti griozdiški ir nepraktiški įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios įgaliojimai – trumpalaikiai.

1793 m. konstitucija gal būtų galėjusi veikti ramiomis aplinkybėmis, nors ir tai abejotina.Vykstant karui ir maištams šalies viduje, konstitucijos įsigalėjimas buvo atidėtas iki taikos su užsienio valstybėmis sudarymo. Visą valdžią turėjo Konventas ir jo skiriamas Visuomenės gelbėjimo komitetas. Prieš maištininkus jakobinai griebėsi žiauraus teroro, mirties bausmė pradėta taikyti kontrrevoliucionieriams. Labai nukentėjo nuo teroro ir dvasininkija. Jakobinai persekiojo katalikų bažnyčią už priešiškumą revoliucijai. 1793 m. Konventas galutinai ir be išpirkimo panaikino feodalines teises. Valstiečiai tapo žemės savininkais. Visuomenės gelbėjimo komitetas sutelkė jėgas kovai su išorės priešais, įvedė visuotinę karo prievolę ir sudarė milijoninę kariuomenę. Nuo 1794 m. pavasarį jakobinų diktatūra išgyveno krizę.

Daugeliui jakobinų buvo visiškai svetimos Robespjero ir A. Sen-Žiusto

svajonės apie dorybingą visuomenę ir visuotinę laimę. Juo labiau, kad šioms svajonėms įgyvendinti buvo taikomas negailestingas teroras.

Robespjero grupės ir jos priešininkų kova baigėsi1794 m. Termidoro 9-ojo perversmu. Tada didžiosios Konvento daugumos nesutarimu Robespjeras ir jo artimiausi šalininkai buvo suimti ir nukirsdinti. Valdžia atiteko nuosaikiesiems respublikonams.Į konventą buvo sugrąžinti žirondistai. Šio konvento deputatai buvo vadinami termidoriečiais.

DIREKTORIJOS VALDYMAS (1795 m. – 1799 m.)

Atnaujintas konventas ėmėsi reformų. Termidoriečiai panaikino Paryžiaus komuną. Jakobinai ir jų šalininkai buvo suimami ir uždaromi kalėjimus, dalis jų buvo ištremta. Netrukus iš kalėjimų buvo išleisti jakobinų uždaryti įtariamieji.
1794 – 1795 m. žiemą varguomenė badavo. Jai skurstant, buržuazija, atsigavusi po teroro politikos, švaistė pinigus, lėbavo. Bado pasarį Paryžiuje kilo du sankiulotų sukilimai, kurie buvo numalšinti, padedant kariuomenei. 1795 m. vasarą kilęs rojalistų sukilimas, kurį taip pat numalšino kariuomenė. Naujoji valdžia tvirtai saugojo pasiektus laimėjimus.
1795 m. rugpjūčio mėn. konventas priėmė naują konstituciją, kuria remiantis buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė, įvestas turto cenzas. Įstatymų leidžiamoji buvo sutelkta dviejuose susirinkimuose: Penkių šimtų taryboje ir Seniūnų taryboje. Vadovauti vyriausybei buvo paskirta direktorija. Naujoji Prancūzijos konstitucija šalyje įtvirtino respublikiį valdymą ir garantavo privačios nuosavybės teisę.
Direktorijai atėjus į valdžią, Šalies ekonominė padėtis buvo sunki. Eksportas sumažėjo per pusę. Dėl Anglijos blokados smuko prekyba su kolonijomis. 1796 – 1797 m. buvo įvykdyta finansų reforma: panaikintos bevertės asignacijos ir sugrįžta prie monetų. Direktorijos laikotarpiu suklestėjo spekuliacija ir sukčiavimas.
Per ketverius valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Tokia politika buvo pavadinta ,,sūpuoklių politika”. Ilgainiui Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Buržuazija į Direktorijos valdymą žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grižimo į valdžią ir galimą vargšų bruzdėjimą. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno – tvarkos. 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė žalinga.
Visa tai Napoleonui sudarė palankias sąlygas ateiti į valdžią. 1799 briumero 18 – ąją seniūnų tarybos sprendimu Napoeleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėje esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Briumero 19 – ąją kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos salę. Kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vėliau buvo sugauti keliasdešimt deputatų, kurie per surengtą posėdį nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios pervedimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 – ios perversmu baigėsi Direktorijos valdymas ir Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Leave a Comment