Lietuvos miestų augimas ir architektūra

Referatas

Architektūra- materialiosios aplinkos ir emocijų formavimo menas- yra kartu epochų atspindys ir epochų realybė. Ji materializuoja socialinę visuomenės patirtį, utilitarinius poreikius, technines ir ekonomines galimybes, estetinius idealus.Gyvybingiausia ir patvariausia iš mus pasiekusio kultūros palikimo yra tai, kas koncentruoja nuo mūsų tolstančių kartų išgyventą ir sukauptą patirtį, skatina mus giliau ją suvokti ir geriau įžvelgti į dabartį.Architektūros istorija- tai idėjų, techninių įgūdžių, meninio patyrimo istorija. Lietuvos architektūra ilgame ir duobėtame istorijos vieškelyje išgyveno daug raidos etapų. Neatskiriamai susijusi su socialiniais procesais, tautos likimu, atiduodama laikui, karams, gaisrams milžinišką negrąžinamą duoklę, ji kito kiekybiškai ir kokybiškai, nepaisant visų negandų, paliko neišdildomų pėdsakų, didelių ir savitų vertybių. Lietuvos architektūra jau nuo XIX a. pradžios traukė daugelio meno tyrinėtojų dėmesį. Apie ją yra paskelbta straipsnių, monografijų, kurių tiek mokslinis lygis, tiek ir tikslai labai skirtingi. Vis dėlto Lietuvos architektūra iki šiol nebuvo sistemingai ir pakankamai plačiai nagrinėta bei nušviesta. Kai kuriose užsienio šalyse apie ją mažai žinoma. Nebuvo specialiai rašoma ir Lietuvos architektūros istorija. Realios galimybės šiam dideliam darbui atsirado tik tarybiniais metais. Įvairių specialybių mokslininkai- archeologai, istorikai, architektai, paminklų restauruotojai, menotyrininkai daugelį metų kruopščiai kaupė įvairiopą medžiagą ir, remdamiesi materialistine pasaulėžiūra bei marksistine- leninine teorija, turtino mokslą naujais teiginiais ir veikalais.Ekonominis susiklostymo pagrindas buvo amatai ir prekyba, miestas nesiskyrė nuo kitokių visuomeninių miestų. Šiuo pagrindu besiremiantis prievolinis statusas įteisindavo ne bet kokią, o individualiai dirbančių žmonių bendruomenę, ir šis įteisinimas sutapdavo su prekinių santykių, keičiančių natūralųjį ūkį, atsiradimus.Lietuvos miestų atsiradimą lėmė pasiektas amatų ir prekybos lygis besiformuojančioje aplinkoje. Vilniaus ir Kernavės papilius galima laikyti, kaip miestus. Miesto tipo papilius turėjo ir rusų gyvenami Gardinas bei Naugardukas. Vėliau Vilniaus mieste išryškėjo gatvių tinklas, imta kloti medžio grindinius. Ir tik dvarui įsitraukiant į prekybinius santykius atsirado miestai. Lietuvos miestų genezė nusikėlė į priešbaudžiavinį laikotarpį, kuomet dar nebuvo dvaro. Atitinkami feodalizmo plėtros reiškiniai Lietuvoje sekė vienas kitą ne dėsningai, bet sluoksniavosiir persidengė vienu ar artimu metu. Bet nereikia pamiršti, kad Lietuvos miestai buvo maži ir negausūs. Išskyrus Vilnių ir Kernavę, lietuvių gyvenamame plote kitų miestų nebuvo. Ir šie du paminėti miestai atsirado valdovo ūkinio domeno ekonominiame centre. Tai buvo svarbiausios monarcho rezidencijos, taigi jos, o ne bendra krašto ekonominė raida tapo tuo paankstinančiu faktoriumi.

Pradėjus naudoti metalinį kirvį ir kaltą tobulėjo pastatų formos ir dalių apdorojimas, sienas imta ręsti iš gulstinių rąstų.Praturtėjusios giminės bendruomenės, saugodamos derlių ir gyvulius nuo priešų, ėmė rengti įtvirtintas gyvenvietes ant sunkiai prieinamų kalvų, prie upių, ežerų. Naujosios architektūros užuomazgos rodo žmogaus pastangas panaudoti apsaugai aptvarų apsuptą atvirą vidaus erdvę. Bendruomenės dar stokojo patyrimo, naudojo daugiausia tik nesunkiai apdorojamą medžiagą- medį, todėl dar negalėjo per daug keisti gamtos formų. Gyvenvietes aptverdavo sukaltais į žemę rąsteliais, išpintais šakomis. Gyvenviečių planas labai priklausė nuo vietos konfigūracijos.Kaupiantis žemės ūkio, medžioklės, amatų produkcijai, nusistovėjus tranzitiniams prekybos keliams, plėtojosi vietos ir užsienio prekyba prekiniai piniginiai santykiai. Prie vandens ir sausumos kelių esančiose pilyse slėptuvėse radosi turgaus aikščių, kuriose susitikdavo pardavėjai ir pirkėjai. Tos pilys traukė pirklius ir amatininkus. Jie ėmė kurtis papiliuose, iš kurių ilgainiui susidarė miestai, pavyzdžiui, Vilnius, Trakai, Kernavė, Kaunas, Veliuona. Miestas įgavo ne tik socialinę ekonominę, bet ir architektūrinę planinę struktūrą. Keliai, sueinantys į turgaus aikštę, virto gatvėmis. Tarp gatvių kvartalai formavosi netaisyklingai. Dėl vietos topografinių sąlygų kiekvieno miesto planinė struktūra buvo savita. Jų gatvės siauros, vingiuotos, neužbaigtos, namai mediniai, įvairaus dydžio ir skirtingos išvaizdos. Aikštės kontrastavo su gatvėmis savo erdvėmis. Svarbiausia miesto dominantė buvo pilis, prie jos telkėsi didikų ir jų kariaunos namai.Gotikos laikotarpio mene susipynė religiniai, įsitikinimai, laisvos mintys, stiprėjantis racionalusis pradas ir realistinės tendencijos. Šis laikotarpis labiausiai reiškėsi architektūroje. Buvo statomos gotikinės miestų katedros, rotušės, prekybiniai pastatai, kelių aukštų gyvenamieji namai. Statyta iš tašyto akmens, o kur jo nebuvo- iš plytų. Nors miestų plėtrai Lietuvoje buvo sudarytos daug blogesnės sąlygos nei Vakarų Europoje, vis dėlto jų po truputį daugėjo. Tai lėmė spartus prekybos ir ekonomikos augimas Europoje bei gyventojų gausėjimas Lietuvoje. XVIII a. pab.- XIX a. pr. istorikai suskaičiuoja apie 80 miestiškų gyvenviečių, o praėjus šimtui metų jų buvo 4- 5 kartus adugiau.
Ne visuose regionuose miestai plėtėsi vienodai sparčiai. Jų kūrimasis ir augimas priklausė nuo geografinės padėties, ūkinių ir socialinių sąlygų. Labiausiai urbanizuota buvo LDK vakarinė dalis. Iš čia buvo lengviausiai pasiekiami prekybai svarbūs Baltijos pajūrio uostai bei Centrinės, Rytų ir Vakarų Eoropos miestai. Rytinėje LDK dalyje tebefunkcionavo Dnepro ir dauguvos upių prekybos keliai, tačiau jie vis labiau menko dėl nuolatinių karų. Pietinės žemės buvo dar mažiau integruotos į prekybos kelių tinklą. Jos buvo labai nutolusios nuo ūkinių partnerių Vakaruose, be to, jas nuolat siaubė armijos.Miestų kūrimąsi įtakojo taip pat ir pati valstybė bei Bažnyčia. Neretai prie centrų kurdavosi ir pirkliai bei amatininkai. Miestų kūrimąsi skatino ir Bažnyčia, kiekvienas miestas ir miestelis turėjo savo bažnyčią ar net kelias. Jas aptarnaujantis personalas padidindavo gyvenvietės žmonių skaičių, be to, tai buvo kultūros židinys ( dažniausiai prie bažnyčių egzistuodavo ir mokyklos ), taip pat skatinęs gyvenvietės augimą. Miestą valdydavo miestiečių renkamas magistras, o tarpusavio ginčus spręsdavo iš jų pačių sudarytas suolininkų teismas.XIX a. antroje pusėje Europoje sparčiai augo miestų gyventojų skaičius. Šis augimas buvo susijęs su plieno ir anglies pramonės raida. Miestai tapo pramonės, finansų ir kultūros centrais. XIX a. pab. Jie pastebimai ėmė keistis. 1850- 1870 m. Paryžius buvo iš esmės perstatytas. Siauros, kreivos Paryžiaus gatvelės pavirto tiesiomis, plačiomis gatvėmis. Miestų gatves buvo pradėta grįsti akmenimis, atsirado visuomeninis transportas. Ypač sparčiai augo Londonas, kuriame XX a. pr. gyveno 7 mln žmonių. Nuo XIX a. vid. miestų architektūra neteko stilistinio vieningumo. Įsivyravo eklektika, kuriai būdingas laisvas įvairių stilių derinimas. Architektai savo kūryboje jungė gotikos, klasicizmo, baroko elementus. Ryškiausias tokio derinimo pavyzdys- Parlamento rūmai Londone. Plečiantis miestams buvo statoma daug visuomeninės paskirties pastatų: geležinkelio stotys, bankai, parduotuvės, viešbučiai, daugiaaukščiai gyvenamieji namai. XIX a. pab. Statyboje pradėtas plačiai naudoti plienas ir gelžbetonio konstrukcijos. Šių medžiagų naudojimas statybose sudarė prielaidas pastatyti pirmuosius dangoraižius, kurie iškilo Čikagoje ir Niujorke. Pažymint šimtąsias Prancūzijos revoliucijos metines 1889 m. Paryžiuje buvo pastatytas Eifelio bokštas. 300m. aukščio metalinės konstrukcijos statinį suprojaktavo Giustavas Eifelis. Įdomu tai, kad iki Eifelio bokšto atsiradimo beveik penkis tūkstančius metų aukščiausias statinys žemėje buvo Cheopso piramidė.

Naudota literatūra

1. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija 12. Lietuvos istorija3. Lietuvos istorijos vadovėlis4. Lietuvos architektūros istorija 15. Vilniaus miesto istorija 16. Vilniaus miesto istorija 27. www.google.lt paieška