LIETUVOS MIESTAI XIX a. PABAIGOJE – XX a. PRADŽIOJE
1897 m. devyniolikoje Lietuvos miestų, turinčių administracines teises, gyveno 341 420 gyventojai – 12,9% bendro skaičiaus visų gyventojų. 1923 m. ( be Vilniaus ir Klaipėdos krašto) miestiečiai sudarė 14 %, 1939 m. – 22,9 % 1945 m. miestiečių Lietuvoje – vėl tik 16%( karo ir okupacijos pasekmės), 1959 m. – 38,6%. 1970 m. miestuose gyvena 50,2 %visų gyventojų. 1977 m. Lietuvoje 92 miestuose ir 20 miesto tipo gyvenviečių gyveno 1 952 400 gyventojų – 58,4 % bendro skaičiaus.¹
URBANIZACIJOS POSLINKIAI
Urbanizacija Lietuvoje turėjo kai kurių ypatumų. 1897 m. daugiausia buvo nedidelių miestų: 50 – nuo 2000 iki 5000 žmonių; 10 miestų – nuo 5000 iki10 000; 6 miestuose – daugiau kaip 10 000 gyventojų. Kiekviename provincijos mieste yra turgavietė, pora akmenimis grįstų gatvių su žibaliniais žibintais, keliolika negrįstų. Yra kelios nedidelės įmonės, amatininkų dirbtuvės, krautuvės. Gausu smuklių. Galima apsistoti viešbutyje, atsidurti ligoninėje, pasiųsti telegramą. Veikia pradinės mokyklos, kai kur – gimnazijos. Visur – valdžios įstaigos, policija, žandarmerija, daboklės. Trobesius projektuodavo kartais rusų inžinieriai, kartais technikai , dešimtininkai ir šiaip kask kas po popierių tušą vedžioti mokėjo.*(lL 1918 – 1938) Kaimas dažnai ne tik supa miestą, bet ir įeina į jį. Pakraščiuose gyventojai verčiasi žemės ūkiu. Ten stovi tvartai, daržinės, klojimai. Praūžus I pasauliniam karui, atgijusioji dabartinių ribų Lietuva gavo liūdną architektūrinį palikimą. Tačiau naujai susikūrusioje Lietuvos Respublikoje išugdytos gausios architektų gretos. Kaune ir provincijoje iškilo nemažai modernių pastatų, kurie techniškai ir estetiškai gerai pastatyti ir įrengti; stambesni miestai aprūpinti vandentiekiu ir kanalizacija, o tai žymiai pagerino miestų sanitarinę padėtį, daugelyje vietų miestuose lygiai išgrindžiamos gatvės …(L 1918 – 1938) Jau 1939 m. Lietuvoje buvo 55 miestai, kuriuose gyveno po 2000 ir daugiau žmonių, iš viso – apie 675 000. Išaugo jie ir kaip kultūros, bei švietimo centrai. Buvo įsteigta aukštųjų mokyklų, mokslo ir kultūros įstaigų. Kartu su urbanizacija vyko tam tikras tuometinės technikos progresas, atsirado ir paplito nauji civilizacijos reiškiniai. Tačiau, mažesniuose periferijos miestuose pažanga beveik nejuntama.
DEMOGRAFINIAI IR SOCIALINIAI POSLINKIAI
XIX a. II pusėje miestelių gyventojai ėmė keltis gyventi į miestus. Daugiausia migravo į Vilniaus ir Kauno miestus. Ypač šis procesas paspartėjo per paskutiniuosius tris XIX a. dešimtmečius. Miestų gyventojų tuo metu patrigubėjo. Vilniuje gyventojų padaugėjo 158 %, Kaune – 208 %. Lietuvos miestų gyventojų dauguma XIX – XX a. sandūroje – asmenys, dažniausiai kilę iš to paties miesto arba iš tos pačios gubernijos, t.y. etnografinės Lietuvos gyventojai. Miestas buvo daugianacionalinis. 1897 m. Vilniuje gyveno: žydų – 40%, lenkų – 31%, rusų – 20%, baltarusių – 4,2 %, lietuvių – 2,1%, kitų tautybių – 2,7%.; Kaune: žydų – 44,6%, lenkų – 28,7%, rusų – 12,5%, lietuvių – 7,9%, vokiečių – 5,9%, kitų tautybių – 0,4%. Apie pusę lietuvių miestiečių sudarė darbininkai. Labai nedaug statistikos duomenų yra apie kitus miestiečių sluoksnius. Lietuvių inteligentų buvo nedaug, tačiau jų reikšmė tolydžio didėjo. Inteligentijoje daugėjo asmenų, kilusių iš valstiečių. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais demografiniai procesai Lietuvoje vyko be didesnės išorinės migracijos. 1909 m. surašymo duomenimis, iš nereikšmingos mažumos lietuviai Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje jau užima antrą vietą. Šio pakitimo migracinis šaltinis buvo lietuviai kaimiečiai. 4 – ojo dešimtmečio pabaigoje migracija iš kaimo lietuvių skaičių persvėrė per pusę gyventojų, nors miestas tebebuvo daugianacionalinis. Antrą vietą čia užėmė žydai, po to – lenkai, rusai, vokiečiai.
MIESTO GYVENTOJŲ BUTAI XX a. PIRMAISIAIS DEŠIMTMEČIAIS
Visiems žinoma, kad miestiečių, netgi gimusių ir augusių kaime, buitis ir kultūrinės nuostatos gerokai skiriasi nuo kaimo gyventojų. Absoliuti dauguma mieste gyvenančių lietuvių – išeiviai iš kaimo, ir jų gyvenimo būdas yra tinkamas pavyzdys pasekti liaudiškos kultūros virsmą į standartizuotą urbanistinę kultūrą. Tačiau dabartinė miestiečių materialioji bei dvasinė kultūra nėra kelerių metų ir net dešimtmečių proceso ar vienos žmonių kartos patirties rezultatas. Tiek materialioji, tiek dvasinė lietuvių miestiečių kultūra ypač didelį vesternizacijos poveikį patyrė tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, pirmuoju Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Vis dėlto vakarietiškoji kultūra to meto miestuose gana taikiai koegizistavo su etninės kultūros apraiškomis. Lietuviai miestiečiai, gyvendami tarp kitataučių, ambicingai stengdavosi pabrėžti, jog jie yra tikrieji krašto šeimininkai.(liaudies kultūra 6 psl.)
Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose darbininkų šeima dažniausiai gyveno vienoje patalpoje. Rečiau turėtas kambarys ir atskira virtuvė. Norint iš dalies padengti buto nuomą, neretai buvo įsileidžiami nuomininkai. Pasitaikydavo, kad viename bute gyvendavo net po 2 – 3 šeimas. Asmeniui tekdavo 4 – 5 m¹ gyvenamojo ploto. Butai gana skurdūs. Prisitaikant prie kambario plano, sustatytos 1 – 2 lovos, stalelis, 2 – 3 taburetės, rečiau – kėdės, virtuvinės spintelės. Lova užtiesta namine antklode ar „kaldra“, susiūta iš spalvotų skiaučių, galvūgalyje – pagalvės margu spalvotu perkelio užvalkalu. Viršutiniai rūbai buvo kabinami ant sienų. Aukštos kvalifikacijos darbininkai turėjo vaikų loveles, drabužių spintas, komodas, virtuvės indaujas, sofas. Į miestą atvykę valstiečiai tik retkarčiais atsiveždavo kokią lovą, kraitinį kuparą. Baldus darbininkai dažniausiai įsigydavo naudotus. Turguje tokie baldai kainuodavo 2 – 3 kartus pigiau. Aukštos kvalifikacijos darbininkai juos užsisakydavo dirbtuvėse, pirkdavo parduotuvėse ( 1930 m. nekvalifikuoto darbininko vidutinis dienos darbo užmokestis buvo 7,20 Lt, o kvalifikuoto 11,60 Lt)*( 120 psl. Dok rink XX A.). Miestietiški baldai buvo pritaikyti čionykštėms buities sąlygoms: stalai mažesni, negu kaime, vietoj suolų – taburetės, virtuvės spintelė atstojo staliuką. Čia negalima kalbėti apie kokią kultūrinę įtaką ar tradiciją. Buvo tiesiog prisitaikoma prie naujos aplinkos. Darbininkų interjeras buvo atsitiktinis, nes baldai buvo perkami atskirai. – prireikus, pasitaikius progai. Komplektai buvo tik pas nedaugelį geriau uždirbančių darbininkų. Įvairiose Lietuvos etnografinėse srityse darbininkų baldai buvo beveik vienodi. Ne ką tesiskyrė ir įvairių tautybių darbininkų baldai, jų išdėstymas, išvaizda Etnografiniai bruožai ryškesni interjero puošyboje. Pirmiausiai minėtini naminiai tradiciniai audiniai. 1939 m. 51,2 % Kauno ir 84,2 % miestų darbininkų šeimų naudojo tradicines lovatieses; 45.2 % Kauno ir 67,2 % periferijos darbininkų tiesė tradicines linines staltieses. Daugelis audinių buvo atvežta iš kaimo, tačiau juos vartojo ir 30,4 % asmenų, gimusių Kaune. Apie 40 % darbininkų, atvykusių iš kaimo, tiesė ir namie austas lovatieses, ir, prisitaikydami prie miesto mados, pirktines, fabrikų gamybos, neturėjusias ryšio su lietuvių tradicijomis. Tradicija laikytini dar pasitaikydavę popieriaus karpiniai. Iš popieriaus daryta langų užuolaidėles, lentynų užtiesimus, lempų gaubtus. Jie karpyti geometrinėmis figūromis, sudarančiomis žvaigždutes, simetriškai, ritmingai pasikartojančiomis kiauravidurių dantelių, skritulėlių eilėmis ir kt. Karpiniais interjerą puošė vargingosios šeimos, nes tai buvo pigu. Kvalifikuotų darbininkų butuose jais tiestos nebent lentynėles virtuvėje. 1939 m. Kaune karpinius naudojo 19 % šeimų, iš jų – trys ketvirtadaliai atvykusių iš kaimo. Nepraktiški popieriaus puošiniai 4 – ajame dešimtmetyje pamažu nyko. Etnografiniam tyrimui svarbios ir naujosios interjero puošybos priemonės – rankdarbiai. Jais reiškėsi jų atlikėjų estetinis skonis, požiūris į madą ir tradiciją. XX a. 3 – 4 ajame dešimtmetyje plito siuvinėjimas. Liaudis turėjo drabužių siuvinėjimo tradicijas, tačiau naujųjų siuvinių paskirtis ir meniškumas buvo kitokie. 50 % apklaustųjų Kauno darbininkų šeimų turėjo pačių siuvinėtus sieninius kilimėlius, 65,5 % – pagalvėles. Beveik tokie patys duomenys ir periferijoje. Megztų dekoro elementų darbininkų butuose buvo nedaug: užuolaidėlės langams, staltiesėlės.Vidutiniosios miestiečių klasės padėtis buvo gana diferencijuota. Vienų turėti erdvūs 2 – 5 kambarių butai, kai kur jau tada su patogumais, centriniu šildymu. Miegamasis, valgomasis, salonas, vaikų kambarys, kabinetas, virtuvė ir kitos pagalbinės patalpos. Žmogui – po 20 – 25 m ploto. Butai įrengti gana prabangiai: minkšti baldai, stalai – saloniniai, valgomieji, arbatai gerti, kortoms lošti, bufetai, spintos drabužiams ir knygoms, veidrodžiai, radijo imtuvai. Baldai buvo užsakomi pas amatininkus, dirbtuvėse, perkami parduotuvėse. Turtingesnieji įsigydavo importinius baldus. Pagal baldus, jų išdėstymą inteligentijos butai taip pat nelabai ką turėjo bendrą su kaimo tradicija. Jie dažnai buvo tapatūs visoje Lietuvos etnografinėje srityje. Taip pat nebuvo skirtumo tarp įvairių tautybių asmenų gyvenamųjų patalpų įrengimo. Vidutinės miestietijos, taip pat ir inteligentijos, gyvenamųjų patalpų vidaus puošyba buvo tokia.
Kambarių grindys dažytos tamsiai, kartais ištiestas linoleumas, kartais – parketas. Dažnai ant grindų – kilimas, dažnai rytietiškas. Ant langų kabojo tiulinės užuolaidos, portjeromis pridengiamos durys. Apšvietimui naudoti šviestuvai, stalinės lempos. Sienos puoštos paveikslų reprodukcijomis. Kaune, rečiau provincijoje, pasitaikydavo lietuvių tapytojų darbų. Kabėdavo ir fotografinių portretų. Daug rankdarbių (siuvinėtų kilimėlių, pagalvėlių, nertų staltiesių), kambarius puošė dekoratyvinė keramika – daugiausiai Vakarų Europos. Auginamos kambarinės gėlės. Baldai išdėstyti įvairiai. Tai priklausė nuo kambarių išplanavimo, kokių baldų turėta, šeimininkų skonio. Buvo ir bendrų bruožų – stalas su kėdėmis viduryje svečių kambario, sofa prie sienos, miegamuosiuose – dvigulės lovos, rašomasis stalas prie lango kabinete.