Svarbiausieji darbo rinkos elementai yra šie:1. Darbo pasiūla ir paklausa2. Darbo rinkos konjunktūra, išreiškianti darbo jėgos pasiūlos ir darbo jėgos paklausos santykį darbo rinkoje3. Darbo jėgos kaina (darbo užmokestis)4. Konkurencija5. Darbo rinkos infrastruktūra, t.y. sistema valstybinių ir nevalstybinių institucijų, teisinių normų, reguliuojančių šių institucijų veiklą bei darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykius.
Darbo rinka ekonominėje teorijoje suprantama kaip “vieta”, kur susikerta darbo pasiūla ir darbo paklausa ir nusistato kaina.Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiūla. Darbo pasiūla-priklausomybė tarp darbo kainos (darbo užmokesčio) ir darbo kiekio (darbo jėgos pasiūlos). Didėjant darbo kainai, didėja ir norinčių dirbti skaičius.Paklausa darbui turi specifinių bruožų. Tas bruožas-darbo našumas, kuriant prekes. Darbo paklausa atskiroms darbo rūšims formuojasi pagal prekių paklausą.Darbo pasiūlos ir paklausos analizė yra svarbi, kadangi jų tarpusavio sąveika turi įtakos tokiems svarbiems darbo rinkos padariniams, kaip darbo užmokestis, užimtumas ir nedarbas. Šiems rodikliams turi įtakos ir profsąjungos, kolektyvinės derybos, įstatymai.
Darbo rinką charakterizuoja darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykis, į jį įeina darbuotojų skaičius ir kvalifikacinė struktūra. Darbo rinka gali būti:• Perteklinė;• deficitinė;• nulinė.PerteklinėKai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą, tuomet darbo rinka turi perteklinį charakterį. Tokios situacijos priežastimi beveik visuomet yra nepakankamas ekonomikos vystymasis. Jos priežastys gali būti atsitiktinės (pvz.: stichinės nelaimės ar staigus vienos didelės įmonės bankrotas ir pan.). Visuomet tipiška yra jos pasekmė – visuminis arba struktūrinis darbo jėgos perteklius, tai yra nedarbas. DeficitinėDeficitinė darbo rinka yra būdinga lokaliai darbo rinkai. Darbo jėgos deficitas socialine prasme rinkos ekonomikos santykiuose iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturi aiškiai matomų negatyvių pasėkmių. Tačiau jis yra rimtas ekonomikos vystymosi trikdis.
NulinėNulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Teoriškai tai ideali ir praktiškai sunkiai pasiekiama darbo rinkos situacija. Tai padėtis, kurios siekiama kiekvienos šalies regiono darbo rinkos politika.Darbo jėgos sudėtisVisi 16 metų ir vyresni užimtieji arba darbo ieškantys gyventojai (bedarbiai) yra darbo išteklius.1. Darbo jėga:a) Dirbantys b)Nedirbantys, bet aktyviai ieškantys darbo2. Neįeinantys į darbo jėgos sudėtį: a) Studentai b) Pensininkai c) Namų šeimininkės d) Praradę viltį darbuotojai Darbo paslaugų kaina (darbo užmokestis) skiriasi nuo prekių/paslaugų kainos. Tai – pirmiausia kompleksinė kaina, kurią veikia įvairūs veiksniai: investicijos į išsimokslinimą, profesinį paruošimą ar darbo išteklių mobilumą; kompensacijos už riziką darbe (t.y. pavojingas ir kenksmingas darbo sąlygas); diskriminacijos įtaka pasiūlos ir paklausos santykiui darbo rinkoje ir pan.Darbo užmokestis atlieka daugybę funkcijų. Jis padeda išdėstyti darbo išteklius pagal vartotojų poreikius, t.y. pagal tam tikras profesijas, šakas ir regionus. Jis skatina investicijas į žmogiškąjį kapitalą, t.y. į išsimokslinimą, profesinį paruošimą, darbo rinkos informaciją, darbo paiešką ir mobilumą. Darbo rinka suskirstyta į atskiras subrinkas.. Šio reiškinio vaidmuo darbo rinkoje ta, kad pasirinkdami tik tam tikras apibrėžtas šakas ir profesijas darbuotojų, šios darbuotojų kategorijos nesudaro konkurencijos kitiems darbuotojams ir kitose užimtumo sferose, bet konkuruoja tarpusavyje. Pvz.:moterų, jaunų žmonių, pagyvenusių žmonių, invalidų darbo rinkas. Egzistuoja ir atskirų profesijų darbuotojų darbo rinkos.Institucijos:1. Valstybinės valdžios institucijos: darbo ir socialinių reikalų, ūkios ministerijos ir šių ministerijų departamentai, teritorinės darbo biržos, regioninės valdžios ir savivaldos institucijos, įvairios valstybinių institucijų agentūros ir padaliniai (Lietuvos statistikos departamentas). 2. Profesinio rengimo institucijos: valstybiniai profesinio mokymo centrai, profesinio rengimo tyrimų ir plėtros institutai, kolegijos, profesinės mokyklos ir jų organizacijos, privačios profesinio mokymo organizacijos, institucijos, užsiimančios profesinio mokymo turinio projektavimu ir vertinimu, nacionaliniu profesinio rengimo standartų rengimo institucijos. 3. Darbdaviai ir jų organizacijos: naconalinio lygmens darbdavių organizacijos, pramonės, prekybos ir amatų rūmai, stambios įmonės.4. Profesinės grupės ir socialiniai partneriai: verslo asociacijos, pramoninės grupės, konsorciumai, profesinės sąjungos, jų asociacijos.5. Profesinės ir reguliavimo institucijos: organizacijos, atsovaujančios tam tikras profesijas ir teikiančios profesinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo paslaugas, profesinę veiklą reguliuojančios ir standartizuojančios institucijos.