Lietuvos metrikos problema

ĮVADAS

Pasirinkti būtent šia tema rašyti referatą lėmė keli veiksniai, kuriais vadovavausi. Pirmasis iš jų buvo informacijos kiekis, nenorėjau pasirinkti tokios temos, kur būtų sudėtinga ieškoti informacijos rašomai temai. Antrasis veiksnys – įdomi man pačiai tema, kad nereiktų sėsti prie knygų prievarta, o kad pačiai būtų įdomu ir iš to turėčiau sau naudos – žynių. Trečia – stengsiuosi neperrašinėti knygas, o pateikti tik reikalingiausią informaciją,perrfrazuojant kitų autorių nuomones. Analizuojant Lietuvos Metrikos problematiką remsiuosi savo nuomone.
Minėtus kriterijus atitiko tema „Lietuvos Metrikos problematika“. Tema konkreti irr interpretacinio pobūdžio, tokius veikalus negalima vienareikšmiškai traktuoti. Lietuvos Metrikos reikšmė suvokta gana anksti – jau XVI a. pabaigoje, tad jos reikšmė šiandien dar didesnė.
Šiame veikale aprašoma daug įvykių, aš pabandysiu tema susiaurinti, gvildenti tik tas temas, kurios atspindėtų referato temą.
Referate daugiausiai dėmesio skirsiu Lietuvos Metrikos grąžinimo istorijai, mikrofilmo patekimo į Lietuvą istorijai aprašyti ir problemoms, kurios lydėjo šiuos veiksmus.
Manau sunkumų rašant šį darbą netrurėtų iškilti, nes tema aiškiai apibrėžta ir informacijos šiai temai atskleisti yra gan daug. O tikslai, iškelti prradėjus rašyti šį darbą, turėtų atsispindėti turinyje t.y. Metrikos grąžinimo į Lietuvą istorija bei mikrofilmo patekimo į Lietuvą istorija. Tad tikslus iškeltus įvade, manau, pavyks įgyvendinti rašant šį darbą.
Rašant šį darbą naudosiuos S. Jegelevičius. „Lietuvos Metrika:kada ir kaip į Lietuvą pateko jos mikrofilmas.“) bei Algimanto Ka

asparavičiaus straipsniais „Lietuvos Metrikos negrąžinimo istorija. (1920 – 1930 m. )“ bei medžiaga rasta moksliniuose internetiniuose puslapiuose www.istorija . lt bei www.voruta.lt
Šis darbas – tai santrauka apie Lietuvos Metrikos problematiką. Manau šis referatas turės išliepakamąją vertę, nes jame informacija panaudota iš įvairių šaltinių, susisteminta, pateiktos skitingų autorių nuomonės apie Metrikos problematiką, kuri itin svarbi Lietuvai.

LIETUVOS METRIKOS KLAJOJIMO ISTORIJA IKI JOS ATSIDŪRIMO MASKVOJE
Plečiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), neišvengiama būtinybė tapo vidaus ir išorės susirašinėjimas. Iš didžiojo kunigaikščio kanceliarijos svetur buvo siunčiami svarbūs dokumentai. Taip pat į kanceliariją plaukdavo svarbūs raštai iš kitų šalių, kaupėsi finansiniai dokumentai, įvairūs paskyrimai, teismų protokolai bei sprendimai ir t.t., kurie buvo nurašomi į atitinkamas knygas. Taip susidarė LDK raštinės XV–XVIII a. archyvas, imtas vadinti Lietuvos Metrika. Pirmieji šio archyvo įrašai yra iš Jogailos irr Vytauto laikų, paskutinieji apima Lenkijos-Lietuvos valstybės žlugimo metus. LM – didžiulės apimties dokumentų rinkinys, kurį sudaro per šešis šimtus ranka rašytų knygų. Kadangi tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo susiformavusi, dauguma LM knygų rašytos tuometine kanceliarine gudų kalba, dar kitaip vadinama senąja baltarusių, slavų kanceliarine, rutėnų, rusų. Kai kurie aktai parašyti lotynų kalba. Vėlesni įrašai buvo daromi lenkų arba lotynų kalbomis. (3)
LM reikšmė suvokta gana anksti. XVI a. pabaigoje LM sudarė apie du šimtus knygų. Tuomet valstybės kancleris Leonas Sapiega sa

avo kanceliarijai įsakė padaryti šių knygų kopijas. Sprendimas buvo be galo išmintingas. Per ilgą laiką seniausios, originaliausios knygos neišliko. Tuo tarpu kopijos ir originalios XVII–XVIII amžių knygos pasiekė mūsų laikus. (3)
Susidarius ir sustiprėjus Lietuvos valstybei, prireikė raštu pastiprinti tai, kas yra valdžios įgyta ar kitiems duota. Raštuose buvo įdėtos sutartys su kaimynų valstybėmis ir dovanos bei privilegijos, duotos valstybės kūrėjams bei talkininkams, būtent, lietuvių didikams. Reikėjo valdžiai turėti nuolatinė įstaiga raštams daryti ir laikyti – raštinė, arba kanceliarija. Iš pradžių visos valstybės ir paties kunigaikščio raštinė buvo ta pati; ji buvo pas didįjį kunigaikštį. Kur važinėdavo kunigaikštis, ten keliaudavo ir raštinė. (2)
Dėl to rasdavos daug nepatogumų. Kylantieji didikai (magnatai) reikalavo, kad valstybės reikalai ir kunigaikščio būtų atskirti. Be to, ir proga buvo tinkama: kunigaikštis Jogaila, nuėjęs užkuriais į Lenkiją, o paskui jo įpėdiniai, nuolatos gyvenę Lenkijoj, negalėjo, svetur būdami, rūpintis Lietuvos reikalais. (2)
Valstybės raštinėje tvarka ne iš karto nusistatė. Matyti, išduodant kokį raštą, nepalikdavo raštinėj kopijos. Sudegus ar išnykus originalui, nebuvo galima jo atnaujinti. Dėl to tai jau bent nuo XV amžiaus raštinėje buvo paliekamos kopijos ar nuorašai. Tokiu būdu valstybės raštinė skilo į dvi dalis: bėgamosios knygos ir senosios, || [324] arba archyvas. Kunigaikštis vežiojo su savim bėgamąsias knygas, o knygos su atliktais ar
r duotais raštais palikdavo vietoje, jas dabojo tam tikri valdininkai. Pritrūkus kokio rašto ar, nusimetus, ar ieškant kokio įstato, nuolatos tekdavo kreiptis į tą archyvą, kuris vėliau įgijo Lietuvos Metrikos vardą. (2)
Lietuvos Metrika iš pradžių buvo Trakų pilyje, iki XV amžiaus pabaigos, o jau nuo XVI amžiaus persikėlė į Vilnių; bent ji buvo tenai iki 1511 m. (2)
Didelės tvarkos Metrikoje nebuvo: ji atsirado savaime, palengvėle, be plano, kuris būtų iš anksto nustatytas; todėl ilgainiui kilo klausimas jį sutvarkyti. (2)
Metrikoje buvo aktų knygos ir palaidi originalūs aktai. Gyvenimo praktikoje atsirasdavo dirbtinių netikrų raštų; sunku tat buvo išnykus originalui susekti, kurs tikras, o kurs netikras aktas. Be to, ilgainiui kai kurie raštai sugedo, apdegė, supelijo, supuvo, o teismuose, bajorų kovose su didikais, su kunigaikščiu teisių tikrumas ir aiškumas buvo reikalingas. (2)
Apie 1570 m. nežinomas žmogus aprašė visą Metriką, susekė, ir kokie yra joje raštai.
1594 m. Lietuvos kancleris Levas Sapieha liepė perrašyti visas Metrikos knygas, kad jos atstotų apgedusius originalus. Per keletą metų tas darbas ir buvo atliktas. (2)
1607 m. Seimas prisakė sulyginti senąsias knygas su naujosiomis, nes kilo abejojimų, ar viskas gerai atlikta. Tačiau Seimo paskirtieji žmonės to darbo nepadarė. Todėl karalius pats paskyrė komisiją knygų revizijai daryti. Rodos, revizija tęsusis iki 1621 m. (2)
Metrika buvo tuomet Vilniuje, pilyje. Ma
atyti, turintiems čia reikalų ne taip lengva buvo prieiti, kad 1607 m. Seimas nutarė perkelti iš pilies naująsias knygas ir padėti patogesnėje vietoje. Taip greitai tas darbas nebuvo padarytas. Bent dar kancleris Radvila 1636 m. balandžio mėn. 21 d. prašo karaliaus pavesti Metrikai Kliučatos namus rinkoje prie Žuvų gatvės. (2)
Nauja Metrikos revizija padaryta 1641 m. (2)
Karai daug sunaikino Metrikos raštų ir knygų. Einant karui su švedais, šie išvežė Metriką į Švediją, bet 1659 m. Olyvos sutartimi grąžino ją, tik jau ne visą, dalis bus paskendusi jūroje. (2)
1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių, dalis knygų žuvo. (2)Metrika taip pasiliko ir toliau Vilniuje.Tik vėliau, apie 1765 m., ji buvo pergabenta į Varšuvą, kur buvo surinkti visi valstybiniai archyvai. Dalis, berods, buvo Vilniuje.Dabar pradėta visa tvarkyti tenai, vietoje.Betvarkant Varšuvoje atsirado naujų sunkumų. Tvarkytojai rado sunkenybių dėl to, kad daug knygų buvo rašytų ne lotynų raidėmis, o kirilica. Todėl jie perrašė jas lotynų raidėmis. Perrašyti buvo 29 tomai; Metrikos turinio tvarkymu užsiėmė istorikas Naruševičius nuo 1786 m.Metrika užsiliko Varšuvoj iki 1794 m. 1794 m. Varšuvą paėmė Suvorovas. (2)
Tais pačiais metais Repninas atsiuntė iš Gardino prisakymą į Varšuvą atsiųsti Lietuvos Metriką į Gardiną. Metriką išvežė iš Varšuvos, pakeliui paėmė likusią Vilniuje dalį (užmūrytą šv. Kazimiero bažnyčioje) ir atgabeno tais pačiais metais į Petrapilį. (2)
Tenai Lietuvos Metrika visko matė: ją dalijo, skirstė į įvairias vietas, dargi dalis buvo atiduota Prūsams, kol 1805 m. galutinai atsidūrė Senato žinioje. (2)
Tvarkyti pradėta ji 1803 m. Kai kurie aktų originalai išimti ir įduoti į viešąjį knygyną.
Rusų valdžia žiūrėjo į Lietuvos Metriką praktikos žvilgsniu. Tenai buvo galima rasti dvarų, žemės, bajorystės raštai ir t. t. Tam tikslui ir buvo tvarkoma. 1831 m. || [326] tosios komisijos suiro. Galutinai buvo sutvarkytos tam tikros komisijos 1857 m. (2)
1888 m. Lietuvos Metrika buvo perkelta iš Petrapilio į Maskvą1. Čia ji buvo padėta dviejose vietose. Mažesnioji Metrikos dalis atsidūrė Maskvos archyve užsienio dalykų ministerijoje, o dalis teisės ministerijos archyve2. (2)

LIETUVOS METRIKA MASKVOJE IR BANDYMAI JĄ SUSIGRĄŽINTI

1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis. Šios sutarties dėka nutarta lietuvai duoti teisę į jos etnografinę – istorinę teritoriją bei dalį LDK turto. Rusijos vyriausybė įsipareigojo Lietuvai savo lėšomis grąžinti bibliotekas, archyvus, muziejus, dailės kūrinius, mokslo vadovėlius ir kt. Turtą, jei jis iš Lietuvos buvo išvežtas Pirmojo pasaulinio karo metu 1914 – 1917 m. ir yra arba atsiras Rusijos Vyriausybės ar visuomeninių organizacijų žinioje. Kadangi sutarties formuluotė nebuvo griežtai apibrėžta tesinė kategorija, ji leido kiekvienai suinteresuotai šaliai interpretuoti sau naudinga linkme. Ypač tai buvo paranku Rusijai. ( 1, 114 psl. )
Dėl sutartyje numatytų nuostatų Lietuvos vyriausybė aktyviau pradėjo rūpintis jau 1920 m. rudenį. Pradėtą darbą apsunkino karas prasidėjęs karas ir įtempti santykiai su Lenkija, tapusiais pagrindiniu vyriausybės rūpesčiu.1920 m. Kaune vis dėlto pradėta formuluoti komisija, kuri tiesiogiai rūpintųsi ir veiktų dėl kultūros vertybių ir turto sugrąžinimo iš Rusijos. ( 1, 114 psl. )
Karai ir okupacijos ne tik sunaikino, bet ir išblaškė nemažai Lietuvos archyvų. Daug jų atsidūrė svetur. Absoliučią daugumą Lietuvos archyvų, kitados patekusių į Rusiją, pasisekė atgauti. Palankiausias metas susigrąžinti Lietuvos archyvus buvo sovietmetis, kai archyvinių fondų kilnojimas vyko TSRS valstybinio archyvinio fondo erdvėje. Atgavome beveik viską, išskyrus tuos dokumentus, bylas bei aktų knygas, kurios Maskvoje, Tvėrėje, Kostromoje ar kitur sumaištyje atsiskyrė nuo savo fondų ir pateko į vadinamąsias archyvines pabiras. O pabiros, kurių fondinės priklausomybės nepavyko identifikuoti, pakliuvo į daugelį Maskvos bei aplinkinių sričių centrų valstybinių archyvų ar kitų valstybinių saugyklų kolekcijas. Tokių mūsų dokumentų paieškos būtų panašios į adatos ieškojimą šieno kupetoje. Neturėtume ir aiškių įrodymų, kad tai mums priklausantieji dokumentai. Bet teko sutikti žmonių, kurie tvirtino Maskvos saugyklų kolekcijose užtikę Lietuvai priklausančių senųjų aktų knygų, ant kurių buvę Vilniaus centrinio senųjų aktų knygų archyvo lipdukai su katalogo numeriais. Tad ieškoti dar galime. Tik ar suradę beatgausime?(5).

MIKROFILMO PROBLEMATIKA

Negrąžinti Rusijoje liko du fondai: Lietuvos Metrika ir Vilniaus universitetui funduotų dvarų dokumentų rinkinys. Šių eilučių autorius 1962–1972 m. dirbo Lietuvos TSR archyvų valdyboje, kur kuravo Lietuvos valstybinių archyvų komplektavimo naujais dokumentais reikalus. Tad yra tekę susidurti su Lietuvos Metrikos reikalais. Tuometinis Lietuvos archyvų valdybos viršininkas Eusiejus Rozauskas buvo įtikintas, kad, sklandžiai vykstant Lietuvai priklausančių archyvinių fondų grąžinimui iš Maskvos, imtųsi ir Lietuvos Metrikos klausimo. Yra tekę girdėti tuo reikalu vieną pokalbį su aukščiausiąja TSRS archyvų sistemos vadovybe. Bandymas spręsti Lietuvos Metrikos problemą nepavyko. Tame pokalbyje buvo kategoriškai pasakyta, kad Lietuvos Metrikos klausimas seniai aiškus, tad ateityje jo nereikėtų kelti nei raštu, nei žodžiu. (4).
Beliko bandyti įsigyti tuomet mūsų krašte dar nelabai išpopuliarėjusį mikrofilmą. Apskritai Lietuvos Metrikos mikrofilmų įsigijimo prioritetas priklauso Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai bei dabartiniam Lietuvos istorijos institutui. Bet šios institucijos įsigijo tik kai kurių knygų mikrofilmus. Nuoseklios mikrofilmavimo programos neturėta. (4).
Po eilinės E. Rozausko kelionės į Maskvą 1967 m. pabaigoje, šių eilučių autoriui buvo liepta parengti į Maskvą raštą dėl Lietuvos Metrikos mikrofilmavimo, nes dėl to buvo susitarta su TSRS centrinio valstybinio senųjų aktų archyvo (CGADA) direktoriumi Venjaminu Šumilovu. 1967 12 22 buvo parašytas raštas į CGADA (Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, f. R–234, ap. 2, b. 811, l.1), kuriame išdėstyta, kad didėja susidomėjimas Lietuvos Metrika, tad mokslo darbuotojai norėtų turėti Lietuvoje jos kopiją. Tai atpigintų istorikų tyrimus, nes nereikėtų važinėti į brangiai kainuojančias komandiruotes, o ir CGADA skaityklai sumažėtų darbo. Rašte prašyta pranešti, ar CGADA galėtų perduoti mums visą Lietuvos Metrikos mikrofilmo komplektą. Ir gana operatyviai gautas V. Šumi-lovo 1967 12 28 raštas . Klausimas iš esmės jau buvo aptartas žodžiu, tad čia trumpai tepasakyta, kad CGADA sutinka mikrofilmuoti Lietuvos Metriką ir siųsti į Vilnių negatyvą, tad laukia oficialaus užsakymo. Tokiam dideliam darbui reikėjo planuoti pinigus, tad norėjosi žinoti, kiek apytikriai bus mikrofilmo kadrų (vienas kadras tuomet kainavo 4 kp) ir kiek laiko truks mikrofilmavimas. Įsivaizdavome, kad tam reikės vienerių, na, gal dvejų metų. Apie tai ir rašėme į Maskvą Šitas taip lengvai sutartas sandėris Maskvoje kažkam nepatiko. Manytume, kad CGADA viršūnėse Lietuvos Metrikos kopijos atidavimui Lietuvai buvusi gana rimta opozicija, taip pat ir V. Šumilovui. Pastarasis paskambinęs į Vilnių ir pranešęs, kad negalįs patenkinti mūsų norų ir atsisakė vykdyti užsakymą. Galiojo telefoninė teisė, nepaliekanti raštų. (4).
Tad jau visai netikėtai Vilniuje buvo gautas CGADA direktoriaus pavaduotojo Vladimiro Kozlovo 1968 11 26 raštas kuriame buvo prašoma skubiai pranešti, ar Lietuvos archyvų valdyba užsakysianti Lietuvos Metrikos negatyvą ir kokiai sumai būsiąs tasai užsakymas. Rašte buvo ir tokio netikėto posūkio paaiškinimas: Lietuvos respublikinė biblioteka paprašiusi pranešti apie jos užsakymo mikrofilmuoti Lietuvos Metriką vykdymą. Ko gero, tai buvęs dar 1967 m. pabaigos užsakymas. CGADA, matyt, ir nesiruošė šitai bibliotekai daryti mikrofilmo. Tik kai to pradėta atkakliau reikalauti jau iš dviejų institucijų, CGADA nusprendė nusileisti ir mikrofilmo pardavimo pirmenybę atiduoti tos pačios archyvų sistemos žinybai, o ne Kultūros ministerijai pavaldžiai bibliotekai. Jau kitą dieną į CGADA buvo išsiųstas naujas oficialus užsakymas mikrofilmuoti Lietuvos Metriką . Mums buvo įdomu, kiek mikrofil-mavimo laboratorija pajėgs padaryti per metus. Į tai CGADA direktoriaus pavaduotojas V. Kozlovas 1969 02 03 raštu nuraminęs: laboratorija galinti atlikti darbų už bet kokią sumą, jei tik mes laiku sumokėsime už darbą. Kol buvo pervedami į Maskvą pinigai ir derinamos smulkmenos, pasikeitė CGADA vadovybė: direktore tapo žymi archyvininkė Marija Avtokratova, o jos pavaduotoja – S. Nefiodova. Vilniuje ne juokais susirūpinta Lietuvos Metrikos mikrofilmavimo realumu. (4).
Pagaliau Lietuvos archyvų valdyba 1969 08 06 gavo siuntinėlį su mūsų užsakymu nuosekliai pradėtais gaminti pirmųjų Lietuvos Metrikos knygų mikrofilmais. Nesitveriant džiaugsmu, jau kitą dieną buvo surašytas Lietuvos Metrikos mikrofilmų priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo šių eilučių autorius laikinai einančiai Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo (LCVIA) direktoriaus pareigas Lorai Gecmanas (direktorius Domas Butėnas atostogavo) perdavė Lietuvos Metrikos knygų Nr. 1–43 mikrofilmą. Tai buvo pirmieji 26 840 mikrofilmo kadrų. Bet mūsų nusivylimui buvo gautas tik mikrofilmo pozityvas. CGADA negatyvo nenorėjo duoti, nors buvęs direktorius V. Šumilovas ir buvo tai pažadėjęs. Turėdami mikrofilmo negatyvą, mes patys Vilniuje būtume galėję lengvai daryti įvairias kopijas. Pozityvas būtų tik archyvo skaityklai. CGADA darbuotojų vidaus opozicija Lietuvos Metrikos mikrofilmo perdavimui Lietuvai darė savo. Toji opozicija dar sustiprėjo pasikeitus CGADA vadovybei. (4).
1969 09 30 aktu šių eilučių autorius perdavė jau tikrajam CVIA direktoriui D. Butėnui antrąją mikrofilmo pozityvo siuntą: knygų Nr. 44–73 kopiją, 13 419 kadrų . CGADA 1969 12 12 pranešė siunčiąs paskutinę (?) užsakymo dalį – 62 028 mikrofilmo kadrus ir tie Lietuvos Metrikos knygų Nr.74–148 mikrofilmai nedelsiant buvo perduoti D. Butėnui. (4).
Po to CGADA direktorė M. Avtokratova Lietuvos Metrikos mikrofilmavimą nutraukė. Per pokalbį telefonu nusistebėjo, kad mes negavome mikrofilmo negatyvo (esą pasilikęs Maskvoje per nesusipratimą), o mikrofilmavimas nutrūkęs atseit dėl to, kad nebuvo atnaujinta Lietuvos paraiška. Pokalbis patvirtino mūsų įtarimus: aukščiausioji archyvų vadovybė Maskvoje mainais už Lietuvos sutikimą nekelti tarnybiniame lygmenyje Lietuvos Metrikos klausimo pritarė jos mikrofilmo pardavimui Lietuvai, bet CGADA tam sandėriui buvusi gana stipri opozicija – nenorėta iš savo rankų išleisti net Lietuvos Metrikos kopijos. 1970 06 22 CGADA oficialiai pranešė, kad 1970 m. negalės tęsti mikrofilmavimo, nes laboratorija perkrauta darbu (ten pat, l. 68). Į Maskvą siunčiami nusiskundimai mažai tepadėjo. 1971 06 24 CGADA pranešė naują „negalios” variantą: laboratorija ne tik turi daug darbo, bet ir labai trūksta mikrofotojuostos (ten pat, l. 74). Pasiūlėme išsiųsti jiems tiek juostos, kiek tik reikės padaryti Lietuvos Metrikos negatyvui ir pozityvui. Tačiau ir tai nepadėjo greičiau įsigyti Lietuvos Metrikos mikrofilmo.
Tik 1972 02 10 CGADA pagaliau išsiuntė Lietuvos archyvų valdybai Lietuvos Metrikos knygų Nr.1–25, 27–50 mikrofilmo negatyvą, padarytą beveik prieš trejus metus. Tą negatyvą šių eilučių autorius nedelsdamas perdavė D. Butėnui. Sovietmečiu archyvai paprastai vengdavo duoti mikrofilmo negatyvus naudotojams, bet šiuo atveju dėl negatyvo buvo susitarta iš anksto. (4).
Apskritai Lietuvos Metrikos mikrofilmavimas Lietuvai buvo nutrūkęs dvejus su puse metų. Per tą laiką vyko tik betikslis susirašinėjimas, pokalbiai telefonu su Maskva, kartkartėmis buvo apsilankoma CGADA’e. Vis tik archyvo vidaus opozicija dėl Lietuvos Metrikos kopijų pardavimo Lietuvai buvo gana stipri. Niekaip nenorėta išleisti iš savo rankų Lietuvos Metrikos laikymo monopolinės teisės. Tik 1972 06 05 pagaliau buvo gauta pirmoji naujų mikrofilmų siunta po 1969 metų. Tai buvo 9 747 mikrofilmo kadrai, o juose Lietuvos Metrikos knygos Nr. 149–162. Iki rudens gautos dar trys siuntos su knygų Nr. 163–192 mikrofilmais – 20 606 kadrai. 1973 m. tebuvo gauta tik viena Lietuvos Metrikos mikrofilmų siunta – knygų Nr. 193–219 kopija, 10 738 negatyvo ir pozityvo kadrai . (4).
Lietuvos Metrikos kopijavimas vėl nutrūko. Tam įtakos turėjo ir archyvų aukščiausiosios vadovybės pasikeitimas. Po ilgų derybų 1974 m. rudenį buvo atnaujintas mikrofilmavimas, bet jau kitomis sąlygomis. CGADA sąlyga buvo tokia: į Vilnių jie siunčia keliolika ar kelias dešimtis Lietuvos Metrikos mikrofilmo rulonėlių. Čia mikrofilmas reprodukuojamas ir grąžinamas į Maskvą. Tik po to į Vilnių siunčiama kita mikrofilmo dalis. Kopijavimas nuo to nepaspartėjo. Gauti iš Maskvos mikrofilmai buvo perduodami D. Butėnui. Jis dabar jau pats turėdavo rūpintis reprodukavimu, tad tekdavo pabėgioti. Nuo reprodukavimo operatyvumo priklausė siuntų iš Maskvos sparta. 1974–1977 m. gauta tik po vieną, 1978 m. – dvi mikrofilmų siuntos. Taigi 1974–1978 m. buvo reprodukuoti knygų Nr. 221–324 mikrofilmai, iš viso per 80 tūkst. kadrų(4)..
Darbas tebuvo tik įpusėtas, kai Lietuvos Metrikos mikrofilmų reprodukavimas vėl ilgam sustojo. Pasipylė abipusiai priekaištai. Šį kartą mikrofilmavimas buvo įstrigęs dėl Lietuvos archyvininkų kaltės. 1978 m. antrojoje pusėje eilinė mikrofilmų siunta Lietuvos vyriausiojoje archyvų valdyboje per neapsižiūrėjimą pateko į rankas darbuotojos, niekuomet neturėjusios reikalų su šia Lietuvai svarbia operacija. Mikrofilmus ji užkišo savo kabinete ir užmiršo. (4).
Įsikišus aukštiems Maskvos archyvų viršininkams, buvo susitarta dėl trečiojo Lietuvos Metrikos kopijavimo Lietuvai varianto: Lietuvos archyvų atstovas atvažiuoja į Maskvą, paima keliolikos Metrikos knygų mikrofilmą, už jį pasirašo, atsiveža į Vilnių, reprodukuoja, grąžina į Maskvą, o čia vėl gauna naują mikrofilmų partiją. Kitos išeities nebuvo. Tokiomis sąlygomis 1979 m. pabaigoje atnaujintas Lietuvos Metrikos kopijavimas. (4).
Lietuvos vyriausioji archyvų valdyba tolesnį Lietuvos Metrikos kopijavimo organizavimą ir realizavimą pavedė LCVIA direktoriui D. Butėnui. Nuo šiol kopijavimas ir jo sparta priklausė tik nuo D. Butėno, – kaip jam pavyks įtikinti archyvų mikrofilmavimo laboratoriją Vilniuje kuo greičiau nukopijuoti atsivežtus mikrofilmus, nuvežti juos atgal į Maskvą ir parsivežti kitų knygų mikrofilmus. Komandiruočių šiam tikslui negailėta. Lietuvos Metrikos mikrofilmavimo maratonas tęsėsi beveik 16 metų ir užsibaigė 1983 metais. (4).
Neperdėtai pasakytina, kad Lietuvos Metrikos mikrofilmus, pradedant knyga Nr. 325, D. Butėnas pats parvežė iš Maskvos. Lietuvos vyriausiajai archyvų valdybai Lietuvos Metrikos mikrofilmavimas daugiau neberūpėjo. Tad nuo knygos Nr. 325 visi šio svarbaus fondo mikrofilmavimo laurai priklauso tik jam vienam. (4).

IŠVADOS

Rašant šį darbą neiškilo jokių problemų, kaip ir minėta įvade literatūros šia tema yra pakankamai, o daugiau jokių problemų ir negalėjo iškilti.
Tikslus, minėtus įvade, pasiekiau rašydama šį darbą. Jame labai glaustai ir informatyviai pateikta informacija apie “Lietuvos Metrikos problematiką“.
Šis referatas informacinio pobūdžio ir, manau, jį perskaitęs paprastas žmogus sužinos daug apie“Lietuvos Metrikos problematiką“..
Didžiausią dėmesį referate skyriau aprašyti gvildenamoms Lietuvos Metrikos nęgražinimo istorijoms į Lietuvą, mikrofilmo patekimo į Lietuvą istorijai. Įvade minėti tikslai įgyvendinti rašant šį darbą. Manau, šią temą man puikiai pavyko atskleisti, ypatingai įdomu tai, kad skirtingų autorių požiūris pateiktas žvelgiant iš skirtingų nuomonių.
Reziumė norėčiau pasakyti, kad jau senovei žmonės suprato Lietuvos Metrikos reikšmę ir ją sugebėjo išsaugoti, kopijuoti ir t.t.. Tad kokį neįkainojamą lobį mes turime šiandien ir kam turime dėkoti, kad jis išliko iki mūsų dienų? Tiesa, šiandien Lietuvos Metrikos originalo nėra Lietuvoje, taičau mes turime visas kopijas, autentiškus nuorašus, kuriais mes tenkinamės. Tačiau, mano nuomone, jokia kita šalis neturi jokios teisės saugoti mūsų nacionalinio turto, o mums jį grąžinti. Nes Lietuvos Metrika tai – Lietuvos istorijos dalis, kuri priklauso būtent mums. Tai ir yra didžiausia problema, kurios iki šiol nesugebėjome išspręsti – susigrąžinti sau priklausantį turtą.

Leave a Comment