Lietuvos kultūros istorija

Šiame darbe, panagrinėsiu – Lietuvos valstiečių kultūrinius bruožus. Bus apžvelgti senosios Lietuvos tvarkymosi aspektai, jų supratimas ir veiksmai.
Trumpai apžvelgsiu šiuos bruožus:
1. Viešąją tvarką
2. Mokyklų steigimą
3. Valstiečių bendravimą
4. Kultūrinį judėjimą kaime . Šį punktą panagrinėsiu plačiau.

Viešoji tvarka:

Senosiose nuostatose ir instrukcijose nemažai buvo kalbama apie karčiamas. Kaimuose jas laikyti buvo draudžiama. Plačiai karčemų reikalai buvo išdėstyti 1588 m. Lietuvos Statute. Įsakoma, kad valdiškuose ir privačiuose dvaruose karčemų nebūtų, valstiečiai kaimuose alaus nedarytų ir jo nepardavinėtų. Svaiginamuosius gėrimus leidžiama šinkuoti užvažiuojamuose namuose prie vieškelių ir ponų bei šlėktos dvaruose, kur yrra tokie namai. Karčiamoms laikyti buvo išduodami leidimai kuriuos reikėdavo parodyti atvykusiems valdžios pareigūnams. Jei kas nors neturėdavo leidimo , tai visi katilai , kubilai, midus, alus būdavo atimami ir išvežami i urėdo dvarą, pusė konfiskuoto turto eidavo špitolei, kita pusė pilies valdžiai. Mykolas Lietuvis, kritikuodamas valstybės santvarką atkreipė dėmesį į girtavimą paplitusį kaime. Jis rašė: Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kaip alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus žmonės nešasi eidami į karą ir net melstis. Žmonės į juos taip įjunkę namie, kad voos tik karo žygyje atsigeria neįprasto gėrimo- vandens, kaip mat miršta nuo dieglių ir dezinterijos. Kaimiečiai, pametę ūkio darbus, renkasi į smukles. Ten jie praleidžia dienas ir naktis, begerdami ir savo gudrumu prisijaukindami lokius, kad šie, šokdami pagal birbynę, linksmintų juos. Dė

ėl to atsitikdavo taip, kad žmonės, išgaišinę savo turtą, nenorėdami kęsti bado, imdavo vagiliauti ir net plėšikauti.
Degtinės vartojimas kaimuose paplito XVII a. pabaigoje. Su girtavimu sąvadavimas kuriuo dažniausiai užsiimdavo smuklių lankytojai ir šinkorkos. 1588 m. Lietuvos statusu įsakoma vyti sąvadautojus iš miestų ir bausti juos suluošinimu, nupjaunant nosį, ausį ar lūpą. Jei ir po to sąvadaudavo , tuomet bausdavo mirtimi. Tuo pačiu statusu buvo įsakoma neįleisti ir čigonų, esą jie nenaudingi ir nereikalingi žmonės, jie jokių paslaugų neatlieka, o tik apgaudinėja, vagiliauja, nevengia žmogžudysčių. Buvo draudžiama skolintis pinigus iš žydų, nes jie savo gudrumu ir lupikavimu palūkanomis ne vieną valstiečio ūkį prapuldę. Valstietis valstiečiui galėdavo skolinti pinigus, tik tuomet kai būdavo atsiskaitęs su dvaru.

Urėdams būdavo liepta pasirūpinti amatininkais. Jei kuris tėėvas turėdavo daug sūnų, keli sūnūs būdavo paimami ir mokomi amato. Išmokusiems duodavo žemės ir reikalaudavo tarnybos savo amatu. Prie viešosios tvarkos priklausė ir privalomas bažnyčios lankymas. Pirmieji prievartos ėmėsi reformatai. 1583 m. sakoma kad, valdiniai iš visų kaimų sekmadieniais eitų į bažnyčią. Jei šeimininkas negalėdavo ateiti , turėdavo eiti žmona, sūnus ,duktė, ar šeimynykščiai. O jei ir jie negalėdavo ateiti , turėdavo pranešti mokslininkui, dėl ko neatėjo: Paaiškėjus kad, rimtos priežasties nebuvo Imdavo grašį baudos špitolės naudai.
Be to buvo liepta iš valsčiaus išvaryti va
agis, girtuoklius, plėšikus, svetimoteriautojus. Prie blogų žmonių buvo priskiriami, kerėtojai, burtininkai ir šeimos gyvenančios santuokoje be bažnyčios. Išvaromiems būdavo leista pasiimti puse gyvulių, grudų ir kitokio turto, o kitą pusę palikti tiems kurie ateis gyventi į jų sodybas.

Mokyklų steigimas

Revizoriaus J. Lankausko instrukcijose pasakyta, jog jis žinodamas, kad žmonių atmintis trumpa, o kaimų vaitai nemoka skaityti, ir norėdamas kad visi didžiojo kunigaikščio įsakymai būtų vykdomi, liepė įrašyti juos į teismo knygas, kad dvaro pareigūnai karts nuo karto tai vaitams primintų. J. Lankauskas apgailestavo, kad vaitai yra beraščiai, tačiau apie mokyklų steigimą ir rašto mokymą nei jo instrukcijoje, nei valakų nuostatuose nieko nepasakyta, nes švietimas buvo laikomas ne valstybės, o bažnyčios reikalu. Reformatai katalikų bažnyčią kaltino tuo, kad ji neatliko mokytojos pareigų, patys ragindami žemvaldžius steigti dvaruose mokyklas. Rungdamiesi su reformatais, ir katalikai pradėjo naudotis religiniais tekstais lietuvių kalba ir mokyklomis.
1576 m. Krakes vizitavo vyskupo įgaliotas T. Pekulas ir kalbėjosi su klebonu Mikalojum Daukša, su tuo pačiu kuris į lietuvių kalbą buvo išvertęs ; Katekizmą; pamokslų knygą, lankė jis taip pat mokytoją Adomą Grockį. Mokytojas pasisakė turįs 12 mokinių, kurie, nors jau buvo rugsėjo 23 diena, į mokyklą dar nėjo dėl to, jog miestelyje vykęs prekymetis ir atlaidai. Paklaustas ko jis moko vaikus, mokytojas atsakė, mokąs lotyniškos gramatikos, garbingo gy

yvenimo, ir mažojo katekizmo. Jo mokiniai galėjo būti miestelio ar artimiausio kaimo vaikai.

Kur kas aktyvesniais mokyklų steigėjais buvo reformatai. E. Valavičius 1583 m. Naujamiesčio dvaro nuostatuose paskelbė privalomą vaikų mokymą. Rudenį, tai yra po šv. Mykolo, baigią lauko darbus, valstiečiai turi leisti į mokyklą savo sūnų nuo 8 ar 9 metų, ne vyresnį kaip 15 metų, kad išmoktų poterių tikėjimo išpažinimo ir 10 dievo prisakymų. E. Valavičiaus nuostatuose sakoma, jei vaikai neturės namuose kuo misti, tada tokiems maistas bus duodamas iš mano dvaro ligi to laiko, kol išmoks. Šiluvos evangelikų mokyklos steigėja Sofija Vnučkienė paskyrė išlaikymą mokytojui ir dviem padėjėjams. Kaip pasakyta aprūpinamajame, vienas iš tų padėjėjų- dijokas- turės mokyti vaikus rusiškai. Prie mokytojo, vadinamo bakalauru, buvo liepiama paimti 4 neturtingos šlėktos, bet tik evangelikų, sūnus, duoti jiems priderama išlaikymą ir ruošti juos mokytojais ir pamokslininkais, kurie turi būti geru pavyzdžiu visokio dievobaimingumo ir pamaldumo suaugusiems bažnyčioje, o jaunuoliams ir vaikams mokykloje. Mokytojui skiriamas atlyginimas- 100 lenkiškų auksinių per metus, jo padėjėjui- 40 auksinių ir Dijokui- 30 auksinių. Be to jiems visiems duodamas išlaikymas- maistas ir butas. Mokytojas privalo mokyti visus vaikus kiek tik ateis į mokyklą, ir neimti jokio atlygio iš jo tėvų. Priimti į mokyklą reikia visu nepaisant kokiai bažnyčiai priklauso tėvai, ir išauklėti juos gerais krikščionimis, vadinasi, evangelikais re
eformatais. Ir reformatų ir katalikų mokyklose, steigiamose miesteliuose, dvaruose, buvo mokoma rašto religijai stiprinti ir skleisti, o kokių nors pasaulietiškų dalykų nebuvo mokoma. Vadovėlius atstojo elementoriai su katekizmais ir giesmynai. Valstiečiams neužteko maldų ir šventraščio ištraukų aiškinimo, nors tie aiškinimai turėjo ryškius gerai literatūriškai aptvarkytus siužetus. Buvo aiškinama kas yra raupsai, kas yra kaulų liga ir dėl ko dažniausiai ja susergama. Dažna susirgimų priežastis esą, besaikis gėrimas. Buvo aiškinama , kad raupsai labai limpa, jais greit galima apsikrėsti, net suolai išpūdavo nuo tų šašų ,kur sergantysis sėdėjo, taipogi ir sienos ir visos trobos buvo išgadinamos šita liga. Išpasakojus, kokių baisių ligų esama, pamoksle pridurdavo, kad saugotis tiri kiekvienas, karalius, ir jo tarnas, karalienė ir jos tarnaitė, susirgę ieškodavo mokančių gydyti ir labai dažnai žolėmis išsigydydavę.

Valstiečių bendravimas:

Valstiečiai darydavo sudėtines vaišes, jos buvo daromos rudenį miške. J. Dlugošas tai laikė, pagoniško kulto dalyku. Jėzuitų ordino istorikas S.Rostovskis išdėstė jėzuitų pasakojimus apie žemaičių alaus gėrimo apeigas, patirtas 1589 m. Jų žiniomis, artinantis Sekminėms, valstiečiai padarę alų sueidavo visi į puota prie upės. Papjovę aviną ar jautį, jį kepdavo ir susėda ant kranto vaišindavosi. Pirmas gerti ir valgyti aukojama gyvulį pradėdavo burtininkas, ar šiaip senesnis žmogus, o paskui jį ir kiti, pasimeldę gero oro ir derliaus. Jėzuitu pasakojimuose pabrėžiama, kad alaus gėrimo apeigos buvusios pagoniškos, o papjautas ir valgomas gyvulys- aukojamas dievams. Tokios sudėtinės vaišės XVI amžiuje buvo vadinamos –sambariomis.

Panašios vaišės, buvo daromos ir švenčiamos kitą dieną ,po visų šventųjų, t. y. lapkričio 2 d. Iš ūkinio pobūdžio aktų matyti, kad ilgės siejosi su valstiečių duoklėmis feodalui.
Dabar sunku pasakyti ar sambarios ir ilgės buvo susijusios su pagonybe, tačiau nebetina, kad svarbiausias jų tikslas buvo ne religinis, o visuomeninis,- tai viena iš kaimyninio bendravimo formų. Motiejus Stryjkovskis savo kronikoje aprašė vaišes darytas ne laukuose ar miškuos o troboje. Visus javus suvežę ir apdoroję, 3 ar 4 sodžiai keldavo sudėtinę puotą. Susirinkdavo su žmonomis, vaikais, tarnais. Vieną stalo galo apdengdavo šienu, kitą staltiese. Ant stalo pastatydavo alaus, ant visų keturių stalo kampų, padėdavo truputį duonos, atvesdavo po patiną ir patelę gyvulių ir paukščių. Juos visus užmušdavo, aukodami savo dievui. Po to kepdavo ar virdavo ir pradėdavo vaišintis. Tačiau prieš pradėdami puotauti , po tuputį visokio maisto numesdavo ,po stalu, po suolu, po krosnim , ir į kiekvieną trobos kertelę aukodami dievams. Žinias apie aukojimo apeigas vienas autorius paėmė iš kito. Bet tai juk ne aukojimo apeigos, o sudėtinės vaišės su valgiais ir gėrimais. O dievams atitekdavo tik trupiniai nuo stalo.
Kultūrinis judėjimas kaime

Lietuvos bajorai, tapatinę tautybę su pilietybe ir vadinę save Lietuvių kilmės lenkais, susidūrė su dilema: jeigu tauta gali ne tik išlikti, bet ir pakilti, neturėdama savo valstybės, tai kokia tauta gali gyvuoti Lietuvoje? Plito pažiūra, kad žmogaus tautybę lemia kalba ir kilmė, o ne valstybinė ir luominė priklausomybė. Šiai pažiūrai plisti pagelbėjo „lietuvių kilmės lenkų“ romantikų kūryba, nuostabiai išaukštinusi savo kilmę. Jie rašė lenkiškai, žavėdamiesi senovės Lietuva ir lietuviais. Antanas Klementas ( 1756- 1823) bajoras, dirbęs advokatu, 1810 m. lietuvių kalba eilėmis parašė laišką Žemaičių vyskupui Juozapui Giedraičiui. Jis aiškinosi, dėl ko drįsta kreiptis lietuviškai, ir teisinosi, kad jo kalba nebus tobula, nes jis, nors ir gimęs Žemaičiuose , bet daug metų gyvenęs Lenkijoje. Rašto jam tenka mokytis iš šnekamosios liaudies kalbos, kurioje, deja, prikaišiota daug lenkiškų žodžių. Jis teigia, kad mokymui neužtenka tik elementoriaus, nors ir tas seniai bebuvęs spausdintas. Nėra lietuvių kalbos taisyklių ir rodyklių. Esąs mažas K. Širvydo žodynėlis, jame ne visi žodžiai išversti, daug praleistų. A. Klemento nuomone, turėtų būti literatūrinė kalba. Jis ragina vyskupą reikalauti iš mokytojų , mokinių ir kunigų neprarasti lietuviškos kalbos.

Pradinės mokyklos buvo išlaikomos bažnyčių ir vienuolynų, paprastai būdavo vienklasės. F. Siesickis 1824 m. kovo 12 d. raporte universitetui panešė aptikęs, jog Šipelių mokykloje mokoma vien lietuviškai ir įsakęs visus būtinai mokyti lenkiškai. Lietuviškai mokyti tik tuos vaikus kurių tėvai to reikalaus.
Į vidurines mokyklas buvo galima įstoti tik mokant lenkiškai. Maža to, vidurinėse mokyklose mokiniams buvo draudžiama net lietuviškai kalbėti.
Universiteto bibliotekininkas ir adjutantas K . Kontrimas 1822 m. buvo įteikęs kuratoriui raštą, aiškinantį reikalą steigti lietuvių kalbos katedrą. Jis savo rašte teigė, kad to reikalauja visuomenė, kad to reikia būsimiesiems kunigams ir mokytojams. Jis rašė: kad Karaliaučiaus universitete iš seno dėstoma lietuvių kalba. Tačiau Lietuvių kalbos katedra nebuvo įkurta.

Simonas Stanevičius 1829 m. perspausdino 1737 m. išleistą lietuvių kalbos gramatiką, pavadinęs ją „Trumpas pamokymas, kalbos lietuviškos arba žemaitiškos“ Tuo nebuvo pasitenkinama, lietuvių kalbos gramatikas rašė Kajetonas Nezabitauskis, Dominikas Mogėnas, Jurgis Pliateris, Kalikstas Kasakauskis ir kt. Tik iš rašytų gramatikų vos maža dalis buvo atspausdinta, o iš žodynų nei vienas: vieni jų buvo nebaigti , o kitų niekas neleido. Nors lietuvių kalba nebuvo įleista į vidurines mokyklas ir gujama iš pradinių mokyklų, jos rašto mokymasis kaime sparčiai plito. Mokė keliaujantys mokytojai, vadinti daraktoriais. Jiems atlygindavo patys tėvai. Apie mokymąsi galima spręsti ir iš vadovėlių tobulėjimo, jų plitimo. Nuo 1824 m. pradėjo eiti K. Nezabitauskio paruoštas elementorius. Nezabitauskio elementorius sudarytas pagal čeko J. A. Komenskio pedagogiką: atsižvelgiama į vaiko suvokimo galimybes, duodama su daug piešinių su paaiškinimais. 1842 m. pradėjo eiti Simono Daukanto „ Abėcėlė lietuvių- kalnėnų ir žemaičių kalbomis“. „ Mokslas skaitymo rašto lietuviško“- vienintelis elementorius, būdavo perspausdinamas kas dveji- ketveri metai, Nezabitauskio vadovėlis- kasmet, o Daukanto Abėcėlė- net po du kartus tais pačiais metais. Buvo rašomi lietuviški aritmetikos, geografijos ir istorijos vadovėliai. Jie išliko rankraščiais, išleisti nebuvo. Lietuviška privati mokykla kūrėsi kaime greta lenkiškų parapinių ir vidurinių, veikusių miestuose.
Buvo to meto autorių, rašiusių lenkiškai ir lietuviškai. Nesunku atskirti, ką jie rašė viena ir ką kita kalba. Tą, ką jie laikė mokslu, rašė tik lenkiškai, o ką grožine literatūra- lenkiškai ir lietuviškai, priklausomai nuo to, į ką norėjo prabilti. Susidarė net valstietiškos literatūros žanras- suplikos, vardą gavusios nuo lotyniško žodžio supplicatio. Pirmuoju suplikų autoriumi reikia laikyti jau minėtą aukštąjį mokslą baigusį žemaitį A. Klementą. Senovėj valstietis šiek tiek laisvės turėjęs, gyventi galėjęs ten, kur norėjęs, o „dabar nevalia pajudėti iš vietos“. Kraštas nuskurdęs ir liaudis išsekusi. Poetas kreipiasi: „Nejaugi nematote, šviesiosios akys, į kokias nelaimes valstietis patekęs?“ ir kreipiasi ne į valstiečius, o į bajorus, savojo luomo žmones, iš jų ir dvarininkus. A. Klementas norėjo jiems atverti akis, todėl rašė lenkiškai, be to, lenkiškai jis galėjo tikėtis atspausdinsiąs. Panašaus žanro kūriniai Lenkijoje buvo spausdinami, ieškant vienybės tarp valstiečių, miestiečių ir bajorų.
Lietuviškai parašyti panašaus žanro ir turinio kūriniai vargiai galėjo būti spausdinami, nes juos skaitytų daugiausia valstiečiai. Valstiečiams skirtą supliką parašė Dionizas Poška ( apie 1757- 1830 m. ) , pavadinęs ją „ Mužikas žemaičių ir Lietuvos“ Daugelyje kūrinio vietų jis kreipiasi į valstietį sušukdamas: Mužike, tu ciesorius ir karalius gini“, „ Mužike, kurs pasaulio esi geradėju“, Mužike, ką tu kalbi, teisus apsakymas“ ir t. t. Poška kalbasi su valstiečiu apie jo rūpesčius. Poetas išskaičiuoja valstiečio darbus dvare ir primena, jog tai dar ne viskas. Jis kemsynus pavertė dirvomis ir pievomis, nusausino pelkes, vieškelius, pasodino sodus, pastatė baltas trobas, mūrinyčias, iš plytų ar iš akmens blizgančias bažnyčias. „Vis tai kruvinas prakaitas yra mužiko delno“. Kreipdamasis į poną valstietis iš girsta: “Tylėk chame, O tai tuoj tarpuvartėj pakarsiu“. Poška griauna valstiečių pasitikėjimą bajorais užtarytojais, į kuriuos kreipiamasi skundą parašyti aukščiausiai valstybės valdžiai. Jeigu A. Klemento suplika, parašyta lenkiškai bajorams, liko rankraščiu, tai apie D. Poškos „ Mužiko“ atspausdinimą valstiečiams negalėjo būti nė kalbos. D. Poška mirė 1830 m. , nė vieno lietuviškai parašyto savo kūrinio neišvydęs atspausdinto. Jo „Mano darželis“ ir „ Gromata pas Tadeušą Čackį“ 1862 m. , jau baudžiavą panaikinus, paskelbė Laurynas Ivinskis (1811- 1881) savo kalendoriuje. „Mužiką“ 1886 m. atspausdino „ Aušra“. Visi maištingieji lietuviškai parašyti grožinės literatūros kūriniai liko dūlėti rankraščiais. Valstiečiai neskaitė ir Kristijono Donelaičio „Metų“, kuriuos tik 1818 m. paskelbė Liudvikas Rėza drauge su poemos vertimu į vokiečių kalbą. Leidinys buvo skirtas ne Prūsijos valstiečiams lietuviams, o vokiečiams mokslininkams. Liaudies dainos ar nežinomų autorių sukurtos eilės „Gadynė“ ir „vargdienio rauda“ yra suplikos, savo turiniu susišaukiančios su D. Poškos „Mužiku“. Jų negalima buvo spausdinti, jos plito kaip sakytinė literatūra. Į Daukanto „Daines žemaičių“ pateko Antano Strazdo ( 1763- 1833) „Avytės“. Romantikai idealizavo Lietuvos praeitį, cenzoriai to nedraudė, o valstiečiai, tokią literatūrą skaitydami, nebuvo linkę taikytis su esama padėtimi. Jie piktinosi svetima kalba kalbančiu dvarininku ne tik dėl skriaudų jiems, bet ir dėl padarytų praeityje visiems jų tėvynainiams. Į XIX a. vidurį nyko dvikalbiai rašytojai. Pirmasis, atsisakęs rašyti dviem kalbom, buvo Simonas Daukantas. Jis ne tik išleido elementorių, žemaičių dainas, knygeles apie apynių ir tabako auginimą, pamokymus, kaip rinkti medžių sėklas, apsisaugoti nuo ugnies, sėti pašarines žoles, užveisti sodus ir kitus ūkiškus reikalus, bet 1845 m. Peterburge atspausdino „Būdą senovės lietuvių- kalnėnų ir žemaičių“. Jis pirmas parašė lietuvių kalba du mokslo darbus „Lietuvos istorija“ ir „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Šių dviejų stambiausių jo darbų po mirties liko rankraščiai.

Lietuvių literatūra neturėjo mecenatų dvarininkų , tačiau negalima sakyti, kad jie lietuviškų tekstų iš viso nebūtų spausdinę. Jie spausdino ir dalijo savo valstiečiams „arendos kontraktų“ tekstus. Juliaus fon der Roppo 1853 m. dalyta „sukalba rendauna“. Kad valstiečiai nebesipriešintų, sakydami „nesuprantam, kas parašyta“. Dvarininkams teko tariamų sutarčių tekstus spausdinti jų kalba.

Naudota literatūra:

Juozas Jurginis
Lietuvos valstiečių istorija (Nuo seniausių laikų, iki baudžiavos panaikinimo)
Vilnius „ Mokslas“ 1978 m.

Leave a Comment