Lietuvos kino istorija

Lietuvos kino istorija

Pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje, Vilniuje, įvyko jau 1897 metais, du metai po oficialios kinematografo įteisinimo datos. 1905-aisiais kūrėsi pirmieji kino teatrai, o apie 1911 metus Lietuvos teritorijoje jų buvo apie 30. Rodyti italų, rusų, po Pirmojo pasaulinio karo – amerikiečių, kiek vėliau – vokiečių filmai.
Pačios lietuvių kinematografijos pionieriumi daug kas iš tyrinėtojų laiko Kauno fotografą Vladislovą Starevičių, jau 1908-1909 metais dėjusiu čia tūrinės animacijos pagrindus. (Tai ginčytina, nes prie savų kūrėjų V.Starevičių priskiria ir rusai, ir lenkai, ir prancūzai, kurių krašte jis gyyveno nuo 1919 metų.) Pirmąsias kronikines juostas Lietuvoje ėmė filmuoti Amerikos lietuvis, operatorius Antanas Račiūnas (nuo 1909 metų iki karo pradžios); jo “vaizdinės” juostos turėjo didelį pasisekimą JAV lietuvių išeivijos kolonijose.

Nepriklausomos Lietuvos metais iškilo gabūs operatoriai kronikininkai Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Antanas Uibas, iš JAV atvyko broliai Kazys ir Mečys Motūzai. 1926 m. įsikūrė “Lietfilmo” ir “Akies” kino studijos. Sukurta trumpo metražo vaidybinių filmų (1927 m. – farsas “Gydytojas per prievartą”, 1928 m. – “Kareivis – Lietuvos gynėjas”), pilnametražis “Onytė ir Jonelis” (1931 m.), agituojantis jaunimą likti kaime. Pirmas gaarsinis lietuvių filmas – Henriko Kačinsko režisuotas marionečių “Storulio sapnas” (1938 m.). Dauguma šių juostų neišliko, o rimtų kultūros veikėjų Juozo Vaičkaus, Boriso Dauguviečio ir kitų idėjos sukurti pilnavertį vaidybinį filmą (tokie projektai – “Kražių skerdynės”, “Birutės daina”) realizuoti nebuvo.

Po Antrojo pasaulinio karo vi

isas kino platinimas ir kino gamyba pateko į perdiem ideologizuotos sovietų valdžios rankas. Kino teatrų ir tuo metu išplitusio kilnojamųjų kinų tinklo ekranus užplūdo propagandistiniai sovietų filmai. Kino gamyba pirmaisiais pokario metais apsiribojo tokia pat propagandistine kronika (nors Viktoro Starošo ir Liudgardo Maciulevičiaus teminiame 1945 m. žurnale “Išlaisvintoji žemė” yra istoriniu požiūriu vertingų kadrų). Pirmasis valdžios. Panašus ir Aleksandro Faincimerio filmas “Aušra prie Nemuno” (1953), kičo priemonėmis liaupsinęs kolektyvizaciją Lietuvos kaime. Buvo sukurta dar keletas panašių filmų, dažniausiai statytų antrojo ešelono rusų režisierių.
Lietuvos to meto kinui pavyko, kad pirmoji nacionalinės režisūros karta atėjo į gamybą, jau Stalinui mirus, ėmė veikti “atšilimo” sąlygomis. Pirmuoju, baigęs Maskvos Kinematografijos institutą (tuo vaidybinis filmas, reklamuotas kaip lietuviškas, – “Marytė” (1947) – su Lietuva, išskyrus peizažą ir lietuviškus personažų vardus nieko neeturėjo. Tai buvo Maskvos studijos “Mosfilm” produkcija su rusų režisiere Vera Strojeva priešakyje, su rusų aktoriais (net raudonąją partizanę Mariją Melnikaitę vaidino Tatjana Lennikova), tesiekusi vieno tikslo – įrodyti, kaip lietuvių tauta laukusi sovietų metu tai buvo vienintelė galimybė įsigyti profesinį išsilavinimą), į Lietuvą grįžo režisierius V.Žalakevičius, laikui bėgant, sugebėjęs suburti bendraminčių kolektyvą. Itin ryškiai ta pradinio lietuvių režisūros formavimosi etapo konsolidacija atsiskleidė novelių filme “Gyvieji didvyriai” (1960), ne tik pelniusiame regioninių bei tarptautinių (Karlovy Varų festivalio) premijų, bet, kas svarbiausia, subūrusiame į meninę vi
ienumą skirtingų manierų režisūrą:M.Giedrio socialinį realizmą,A.Žebriūno poetiškumą, B.Bratkausko potraukį herojinei dinamikai, V.Žalakevičiaus polinkį į psichologiškumą bei publicistiką.
Visų šio filmo novelių herojai – vaikai, ir tuo pradedama vėliau įsitvirtinusi lietuvių kino tradicija: mat, kalbant apie subtilų vaiko pasaulį, buvo įmanoma lengviau išvengti sovietinės cenzūros priekabių. Šią tradiciją tęsė daugelis A.Žebriūno juostų, taip pat Algirdo Aramino “Kai aš mažas buvau” (1968), “Maža išpažintis” (1972), “Andrius” (1980), vėlesnieji “Aš esu” (rež. Romas Lileikis, Stasys Motiejūnas, 1990, Didysis prizas Kosta do Estoriljo, Portugalija, festivalyje), Raimundo Banionio “Neatmenu tavo veido” (1989) ir “Vaikai iš “Amerikos” viešbučio” (1990). Kita tematinė lietuvių vaidybinio kino kryptis – pokario kaimas, dar neužgesusios kovos tarp patriotų ir prokomunistiškai nusiteikusiųjų. Nors sovietų valdžios sąlygomis paskutinieji, natūralu, privalėjo nugalėti ne vien fiziškai, bet ir morališkai, daugelis “atšilimo” meto filmų bandė parodyti visą dialektinį tos kovos nevienaprasmiškumą. Tai meniniu požiūriu skirtingos juostos – dinamiška epinė “Niekas nenorėjo mirti” (rež.V.Žalakevičius, 1965), psichologizuoti “Laiptai į dangų” (rež.R.Vabalas, 1966), detektyvinė “Sužeista tyla” (rež.Algimantas Kundelis, 1979), tragikomiška “Mėnulio Lietuva” (rež.G.Lukšas, 1997), – bet visos jos savaip siejasi į stambų tematinį bloką. Tai “vyriški” filmai, iš dalies paskleidę mitą apie lietuvių kino mokyklos atsiradimą, išpopuliarinę svetur lietuvių vyrus aktorius, ir neleidę atsirasti tokiems pat ryškiems ekrano moterų paveikslams. Nūdienis Lietuvos gyvenimas sovietų laikais buvo atspindimas kine kur kas silpniau, čia galima paminėti nebent aštrius pu
ublicistiškai psichologinius filmus “Vienos dienos kronika” (rež.V.Žalakevičius, 1963) ir “Birželis, vasaros pradžia” (rež.R.Vabalas, 1969). Kadangi abu jie turėjo labai nelengvą, konfliktišką likimą, lietuvių režisūra ilgam nusisuko nuo šios pavojingos terpės. Paskutiniaisiais sovietų valstybės merdėjimo laikais lietuvių kinas daugiausia nėrė į nepavojingą užsieninę tematiką, gana profesionaliai ekranizuodamas Vakarų literatūrinės klasikos kūrinius. Grynai nacionalinės, patriotinės gaidos skverbėsi į dar sovietmečiu, greta oficialiosios, susiformavusią savitą lietuvių dokumentikos mokyklą.
Atgimimas užklupo lietuvių kinematografininkus tarsi nelauktai. Visą laiką finansuojami – jeigu tik pavykdavo, apėjus cenzūros barjerus, prastumti scenarinę paraišką – iš Maskvos centro, jie (bent vyresnioji jų karta) niekada nesusirūpindavo dėl ekonominės finansinės kino gamybos pusės. Naujomis sąlygomis persiorientuoti psichologiškai pasirodė sunku, o kai kam – ir visai neįmanoma. Tuo labiau kad atėjo konkurencija, debiutavo nauji žmonės, įsikūrė aibė mažyčių (kartais tik vieną filmą ir teišleidžiančių) kino studijų, iš kurių rimčiausia atrodo į pasaulį išleidusi visą būrį jaunų talentingų kūrėjų studija “Kinema”. Lietuvos kino studija prarado monopolisto padėtį ir šiuo metu egzistuoja daugiau kaip bazė, teikianti paslaugas užsieninėms kino bei televizijos ekipoms. Valstybė, Kultūros ministerijai pasiūlius, įstengia dalinai finansuoti du- tris vaidybinius ir apie 10 dokumentinių filmų per metus (sovietmečiu – 5-7 vaidybiniai ir apie 20 dokumentinių juostų).
Šiomis sąlygomis atėjusi dirbti jaunoji kinematografininkų karta yra grūdinama jau nuo pirmųjų savo žingsnių mene. Beje, jie – jau skirtingų ki
ino mokyklų (ne tik Maskvos, o ir Prahos FAMU, lietuvių išeivioJ.Meko, Tbilisio kino mokyklos, Lietuvos Muzikos akademijos, įkūrusios kino fakultetą ) auklėtiniai. Apie jų pasiekimus arba dabartinio lietuvių kino kryptį dar anksti kalbėti. Iškilo keletas ryškių individualybių – elitinės koprodukcijos atstovasŠ. Bartas, įdomūs nauji dokumentininkai. Bet dabartinėje Lietuvoje jų menas yra mažai kam žinomas. Kadangi filmų distribucijos sistema irgi prarado valstybės monopolį (liko dar viena dotuojama tokia firma – “Lietuvos kinas”), kino teatrų ekranai šiuo metu beveik išimtinai užversti amerikine produkcija, o europinei ir ypač – nacionalinei, kino tinklui siaurėjant, paprasčiausiai nebeatsiranda vietos.

Lietuviški kino filmai

“AMŽINOJI ŠVIESA” (1988) – lietuvių vaidybinis filmas, vienas raiškiausių pastarojo dešimtmečio šalies kino kūrinių. RežisieriusA.Puipa, statydamas šių juostų pagal Rimanto Šavelio apysaką, vėl grįžta į kaimą, prie šaknų, į tą pačią tradicinė lietuvių kinui 5-ojo dešimtmečio pabaigą. Skirtingai nuo daugumos šios medžiagos filmų, į pokarį čia pažvelgta ne publicistiškai, o lyriškai, subtiliai. Nors ginklai personažų rankose vis dar pasirodo, šūviai neaidi, o fabula iš esmės apsiriboja emociniais keturių pagrindinių personažų santykiais: matininkas Anicetas (Vidas Petkevičius) bodisi jį persekiojančia Prane (Daiva Stubraitė), veda karštai pamiltą Amilę (Virginija Kelmelytė), užklydusią iš kito kaimo, bet šioji, sunkiai suvokiamų vidinių impulsų vedama, nepatiki, kad čia dabar tikrieji jos namai, išeina su linksmuoliu mechanizatorium Zigmu (Kostas Smoriginas) neaiškios ateities, o iš tikrųjų – žūties pasitikti. Nors filme tiesiogiai beveik nekalbama nei apie karą, nei apie dramatiškus pokario mūšius, nei apie priverstinę kolektyvizaciją, visa ši sunkiai pakeliama istorinė praeities, dar netapusios praeitimi, našta slegia herojų pečius, lemia filmo atmosferos minorą bei kartėlį. Plastiškai stilizuota pagal senas, nostalgiją keliančias fotografijas (operatorius – Rimantas Juodvalkis), “Amžinoji šviesa” tuo pat metu įtaigiai rodo, kaip žmonės kyla, bando tiestis, siekti šviesos, ir šis filmo motyvas gražiai sutapo su vėl bundančia to meto tautine lietuvių savimone bei savigarba. Lokarno tarptautiniame kino festivalyje kūriniui buvo skirtas pagrindinis “Auksinių burių” prizas.

“JAUSMAI” – lietuvių vaidybinis filmas (1968), per 1997 metų žiūrovų ir kritikų apklausą Lietuvoje pripažintas geriausiu. Pagal V.Žalakevičiaus scenarijų režisavo Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius. Skirtingai nuo kitų populiarių anuo metu filmų, gyvenimo ir mirties problematika čia nesociologizuojama, neturi ir politinių priegaidžių. Tai pamario žvejų aistrų drama. Broliai dvyniai, vienas kurių (R.Adomaitis) tampa našliu su naujagimiais (irgi dvyniais) ant rankų – pagrindiniai personažai. Antrąjį brolį vaidina J.Budraitis. Abu įsipynė į sudėtingus santykius su pamario moterimis, tačiau ši linija perteikiama be jokio melodramatizmo, griežtai psichologizuojant. Filmo veiksmas rutuliojasi pokario metu, pamary dar slapstosi buvćs Vermachto kareivis (A.Masiulis), bet autorius daugiau domina ne situacijos konkretumas, kiek filosofiškai įprasmintas jos amžinumas. Labai aukšta “Jausmų” plastinė kultūra, nespalvotos juostos šviesotamsos žaismas (operatorius Jonas Tomaševičius). Sovietų Sąjungos (išskyrus Lietuvos) ekranuose “Jausmai” buvo uždrausti demonstruoti.

“NIEKAS NENORĖJO MIRTI” (1965) – lietuvių vaidybinis filmas, per visą šio kino egzistavimo metą sukėlęs kone didžiausią rezonansą. Ginčai dėl jo tebesitęsia. Nesiginčijama tik dėl vieno – meistrystės, didelio profesionalumo: labai tvirto scenarijaus, kurį parašė filmo režisierius V.Žalakevičius, tikslios “vesterno” stilistikos, išraiškingo, ekspresyvaus operatoriausJ.Griciaus darbo su nespalvota juosta, puikių aktorių vaidmenų. Diskusijas – kartais labai drastiškas – tebekelia filmo politinė ištarmė. Ekrane vaizduojamas Lietuvos pokario kaimas, jo kairiųjų jėgų, kurias čia atstovauja broliai Lokiai (estų aktorius Bruno Oja, o taip pat R.Adomaitis, J.Budraitis, A.Masiulis), kruvinas susidūrimas su dar tebegyvuojančia rezistencija. Tarp abiejų jėgų blaškosi tūlas Vaitkus (D.Banionis), tapęs lyg ir tikruoju kūrinio herojumi. Režisierius sakėsi norėjęs sukurti filmą sakmę, ir tikrai, ekrane apstu užšifruotų archetipų (smūtkeliai, pati brolių Lokių pavardė ir kt.). Bet Sovietų Sąjungoje “Niekas nenorėjo mirti” buvo sutiktas vienaprasmiškai, labai pozityviai ir apibertas visomis įmanomomis premijomis.

Lietuvos kino dokumentika

Lietuvos kino raida ir prasidėjo nuo dokumentinių kronikinių juostų, kurtų dar iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukaryje. Reguliaresnį pobūdį ši veikla įgavo nuo 1935 metų, kai imta leisti kino žurnalas “Mūsų Lietuva”, o sovietmečiu – nuo 1945-ųjų (žurnalas “Tarybų Lietuva”). Nepaisant bendro pastarosios tendencingumo, per daugelį dešimtmečių joje buvo užfiksuota nemaža istorinė išliekamąją ar kultūrinė vertė turinčią kadrą. Pirmuosiuose žurnaluose ir dokumentiniuose pokario filmuose brendo kūrybiniai darbuotojai Leonas Tautrimas, Nota Liubošicas, Viktoras Starošas, Liudgardas Maciulevičius, Algirdas Mockus, vėliau tapęs vertinamu vaidybinio kino operatoriumi.
1950 metais pasirodęs pilno metražo pseudodokumentinis filmas “Tarybų Lietuva” pelnė jo autoriams (tarp jų – ir lietuviams, scenaristui T. Tilvyčiui, režisieriui L.Maciulevičiui, operatoriui V.Starošui, kompozitoriui B. Dvarionui) Stalininę premiją, nors tai tebuvo apžvalginis falsifikuotas kino pasakojimas apie nekonfliktišką ir laimingą Lietuvos gyvenimą prie sovietų.
Tikrasis lietuvių dokumentinio kino atgijimas paprastai siejamas su 1956 – 1960 metais, kai pasirodė neutralios gamtotyrinės tematikos L. Tautrimo apybraižos “Neringa” ir “Nemuno žiotyse”, kai V.Starošas pademonstravo didelį įdėmaus reportažininko talentą juostose “Tėviškėje” ir “IO dienų Lenkijoje”. Įdomiai dokumentiniame kine tuomet dirbo režisieriai vaidybininkai: A.Žebriūnas (“Juodoji procesija”, 1963), R.Vabalas (“Stinga tik fiurerio”, 1964), M.Giedrys (“Lino daina”, 1965). Jauni režisieriai Algirdas Tumas ir Algirdas Dausa, sukūrę juostą apie medinę lietuvių liaudies skulptūrą “Naktį prieš parodos atidarymą” (1964),A.Grikevičius – filmais”Saulės pasakos” (1964), “Trys taktai” (1966), “Laikas eina per miestą” (1967), R.Verba filmu “Senis ir žemė” (1965) nubrėžė labai aukštą profesinės meistrystės lyg, nuo paprasto informatyvumo pakildami iki filosofinio vaizduojamų žmonių bei reiškinių įprasminimo. Dauguma šių filmų atvėrė lietuvių dokumentikai kelius į tarptautinį pripažinimą.
Ir sovietmečiu, ir šiandien lietuvių kino dokumentika, skirtingai nuo vaidybinio kino, gali būti vadinama mokykla. Nepaisant to, kad jų sudarė ir sudaro labai skirtingos individualybės.R.Verbos lyrizmas ir filosofiškumas,H.Šablevičiaus graudokas komizmas, Gedimino Skvarnavičiaus ( “Prie mėsos reik drąsos”, 1975; “Ko ašaroja Medėja?”, 1979) polinkis į sovietiniu laiku nelengvai sau kelius skinusią satyrą, Petro Abukevičiaus (filmų apie meškutę Nidą ciklas) nepaprastai švelni meilė lietuviškai gamtai – tai vis Andrejaus Tarkovskio, Aleksandro Sokurovo filosofiškai niūrūs darbai, o laisvas struktūras įtakojo JAV lietuvio Jono Meko, pas kurį dauguma jaunųjų yra stažavusis, kino “dienoraščiai”. Tiesa, vidutiniosios kartos dokumentininkų Edmundo Zubavičiaus (“Krantai”, 1983; “Močutės pyragas” 1984; “Užuovėja”, 1986), Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmai, dar tarsi pratęsia R.Verbos gerumo tradiciją. Pažymėtinas ir vieno pirmųjų politinių lietuvių dokumentinių filmų “Vėliava iš plytų (Artūro Sakalausko šūviai)” (1988) kūrėjas Saulius Beržinis, jo pastangos įkomponuoti nūdienos Lietuvos problemas į platesnį tarptautinį kontekstą.
Jauniausia, filosofuojanti, reginti pasaulį ir dabartinę Lietuvą daugiausiai tamsiomis spalvomis dokumentininkų karta – tai ir šioje meno srityje pradėjęs veiklą Šarūnas Bartas ir “Felixo” laureatasAudrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Arūnas Matelis, Algimantas Maceina, tarp vaidybinio ir ekrane perteikiamo nacionalinio lietuvių charakterio briaunos.
Atgimimo laikais debiutavusi jaunoji dokumentinio kino režisūra irgi ir skirtinga, ir savaip vieninga. Galimas dalykas, jai padarė didesnį įspūdį ne savos dokumentikos, o rusų vaidybininkųdokumentinio kino tebesvyruojantis Valdas Navasaitis, Ramunė Kudzmanaitė, kiti, tebebręstantys Muzikos akademijoje kūrėjai, nuo kurių ir priklausys, ar XXI amžiaus dokumentikoje Lietuvos paveikslas bus tūrinis, įvairus, ar tik minorinis ir tuo pačiu – vienapusiškas.

Literatūra: Kurnatauskas, V. Kinematografijos menas. K., 1928; Žurauskas, L.Garsinė kinematografija. K., 1931; Alseika, V. Filmų priežiūra Lietuvoje. K., 1938; Malcienė, M.Lietuvos kino istorijos apybraiža. V., 1974; Malcienė, M. Tarybų Lietuvos kinas (Kino Sovetskoj Litvy). Leningrad, 1980; Lietuvių kino menas šiandien. V., 1981; Kino meno pagrindai. K., 1982; Lapas, R.M. Ten, ekrane sužibus (It happened on the silver screen). Amerikos lietuvių kinematografija, 1909 – 1979. Čikaga, 1983; Tapinas, L. Lietuvos kinematografininkai. V., 1986; Lietuvos TSR kinematografija (Bibliografinė rodyklė). V., 1987; Macaitis, S. 25 seansai. Vienos kartos kino biografija. V., 1990; Ekrane ir už ekrano. V., 1993.

Leave a Comment