Mokslas ir metafizika

Mokslas ir metafizika.

Mes gyvename planetoje, kurią galime regėti. Turime kūnus, kuriuos galime liesti, justi. Valgome maistą, turintį skonį ir kvapą. Šis pasaulis apribotas fizinių apraiškų. Bet ar tai galutinės ribos? Ar gali už fizinio pasaulio ribų egzistuoti nepriklausoma tikrovė? Nuo seniausių laikų mokslininkai gvildeno tokią problemą. Taip susiformavo filosofinis mokslas – metafizika.Žodis ”metafizika” aptinkamas jau graikų filosofijoje 300 m.pr.Kr. Metafizikos sąvoka atėjo iš Aristotelio veikalų. Viena šios sąvokos kilmės teorija teigia, kad žodis ”metafizika” prigijo filosofinėje kalboje tada, kai tarp kitų Aristotelio raštų buvo rastas vienas veikalas. Kadangi šis filosofo kūrinių sąvade ėjo po ankstesniojo darbo ”Fizika”, tai buvo nuspręsta jį pavadinti ”meta-fizika” (gr. meta – ”po”). ”Metafizikoje” mąstytojas skverbiasi jau tolyn už pojūčių pasaulio. Aristotelio metafizika buvo labai svarbus veiksnys, lemiantis tolesnę Europos filosofijos sampratą.Metafizika yra filosofijos mokslas, apimantis giliausias mūsų mintis bei klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo buvimą. Metafizika domisi, ar žmogaus protas pajėgus suprasti visatą, ar galbūt tikroji jos esmė mums neprieinama; yra amžinybė ar nėra jos; ar mūsų stebėjimai ir eksperimentai atskleidžia tikrovę, ar paprasčiausiai ją kuria. Metafizika ieško to, kas yra už fizikos.Kaip mokslas metafizika turi savo terminus – ”beprasmybė”, ”nesąmonė”, ”paprastumas”, ”šuolis” ir ”beprotiškas”, – tačiau jų prasmė neatitinka kasdienės kalbos. Šias sąvokas aiškinant, reikia pristatyti keletą Kanto (I.Kant) filosofijos terminų: 1) transcendencija – buvimas, egzistavimas už, anapus materialios, patirtinės (jusliškai pažįstamos) tikrovės;2) transcendentalus – pranokstantis fizinio pasaulio būties ir proto ribas; apibūdinantis metafizinio pažinimo dalykus (Tiesa, Gėris, Dievas); remiasi mūsų įsitikinimų ir idėjų priežastingumu, jų iškėlimo pagrindu;3) a priori – iš anksto, nepažinus faktų; iki patyrimo ir nepriklausomai nuo jo;

4) a posteriori – iš patirties; remiantis patyrimu, faktais.Kantas manė, jog reiškinius galima pažinti remiantis patirtimi, o kadangi nieko neįmanoma pažinti vien protu, be patyrimo, – daiktai patys savaime iš viso nėra pažinūs.Kanto pažinimo teoriją galima apibendrinti tokiais teiginiais:* Empiriniai objektai yra ”visi tie, kuriuos pažįstame ar postuluojame iš patyrimo”.* Empiriniai objektai realūs.* Kadangi transcendentinis objektas nepriklauso erdvės, laiko ir priežastingumo pasauliui, jo negalima suvokti.Kantas, turėdamas galvoje pasaulį, atsietą nuo išorinių jo apraiškų, siekė parodyti, kad mes tokio pasaulio, koks jis yra, pažinti negalime. Nors filosofas ir nemanė, kad mes gebame suvokti daiktus pačius savaime (mat mąstome erdvės ir laiko kategorijomis, skiriančiomis mus nuo daiktų esmės), bet ir neatmetė galimybės, kad mūsų pojūčiai pateikia mums tikrą realybės paveikslą, atspindi tikrovę tokią, kokia ji yra pati savaime. Dėl vieno dalyko jis buvo visiškai tikras: mes patys negalime tiksliai įsivaizduoti tikrovės. Taigi Kantas tikėjo, kad egzistuoja tikrovė aukštesnė nei ta tikrovė, kurią mes pažįstame iš mūsų empirinio pasaulio.

Metafizikinis požiūris nuo Niutono iki kvantinės mechanikos”Beprasmybė” ir ”nesąmonė””Vienintelis dalykas, ką žinau, yra tai, kad nieko nežinau”, – tokie buvo garsieji Sokrato žodžiai. Remiantis Sokratu, sutikti su tokiu pasakymu, išties reiškia būti atviram tiesai. Kai kas pasakytų, kad tai tikra nesąmonė, nes nieko nežinojimas yra kvailumo ir neišsilavinimo išdava. Mat kiekvienas kažką žino.Gilinantis paaiškėja, kad žodžiai ”beprasmybė” ir ”nesąmonė” pasitaiko tada, kai susiduriame su prieštaravimu (pvz., kai eksperimento rezultatai neatitinka sveiko proto ar gamtos dėsnių). Ar tai paprasčiausiai nereiškia tiktai to, kad mes nesuprantam to, su kuo susiduriam, kai prieš mus kažkas neįprasta (”beprasmybė”). Kūrybiškas protas yra tvirtai įsitikinęs, kad esama požiūrio, pagal kurį beprasmybė nėra beprasmė, net, priešingai, labai aiški. Taigi beprasmybės svarba yra labai didelė bandant suvokti transcendentinį dalyką. Susiduriant su nepaaiškinamu reiškiniu, reikia rinktis: likti su tuo, kas gerai žinoma, ar ”daryti šuolį” į nežinomybę. Ypač muzikoje ir dailėje esama žmonių, drąsiai žengusių į nežinomą pasaul&aacu e;, ir jiems labiausiai sekėsi. Tokie žmonės turi ”kūdikio dovaną”, t.y. mato pasaulį kaip kūdikiai – tokį, koks jis iš tiesų yra, o ne tokį, koks jis turėtų būti remiantis mūsų turimomis žiniomis. Argi Jėzus nesakė: ”Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją”? (Mk 10, 14-45). Toks pat atviras ir klausiantis yra pradedančiųjų ieškoti protas. Toks protas yra tuščias ir laisvas nuo prigijusių įpročių, pasirengęs abejoti, atviras visoms galimybėms.

Vienas tokių pavyzdžių gamtos moksle yra Heizenbergas (V.Heisenberg). 1920 m. jam, devyniolikmečiui studentui, buvo pavesta tyrinėti kvantinę teoriją. Jo užduotis buvo surasti kvantinius skaičius, kurie galėtų paaiškinti, kodėl spektro linijos yra pasidalijusios poromis arba dvigubu kiekiu. Per keletą savaičių jis rado atsakymą. Jaunuolis, kuris dar nebuvo išmokęs vadovautis duotu modeliu, rado patį paprasčiausią problemos sprendimą. Jo kolegos ir prof. Somerfeldas (Sommerfeld) buvo sugluminti. Profesoriui, kuris sekė pripažintąja Boro (N.Bohr) atomo sistema, sprendimas pasirodė tikra nesąmonė. Jauno studento rezultatai buvo tuoj pat atmesti. O kai po keleto mėnesių tą pačią teoriją paskelbė mokslininkas Landė (A.Landée), tas paprastas sprendimas pasirodė turįs di žiulę vertę kvantinei mechanikai, pakreipiantis tyrinėjimus visiškai nauja kryptimi.Pasaulyje vis dar plačiai taikoma Niutono (I.Newton) fizika netinka subatominei aplinkai, neregimam pasauliui, kuris savo pamatines struktūras stato aplink mus visur. Niutonas mechanikos dėsnius, kuriuos šiandien žino kone kiekvienas, suformulavo, remdamasis kasdienio pasaulio stebėjimais. Tačiau tuomet jie prieštaravo to meto didžiausiems autoritetams, ypač Aristoteliui. Pasak Aristotelio, kiekvieno judančio objekto tendencija yra grįžti į įprastą ramybės vietą: akmuo krinta žemyn, o plunksna skrenda aukštyn todėl, kad akmens įprastoji ramybės vieta yra žemė, o plunksnos – dangus. Taigi galima įsivaizduoti mokslininkų ir filosofų reakciją prieš 300 metų, kai Niutonas paskelbė savo dėsnius.Remiantis šiais dėsniais, galima būtų tiksliai nustatyti dalelės elgseną pagal jos tarpusavio ryšius su kitomis dalelėmis. Tačiau, jei būtų įmanoma žinoti kiekvienos dalelės vietą ir greitį visatoje, būtų įmanoma numatyti kiekvienos dalelės ateitį – visatos ateitį. Ar tai reiškia, kad visata yra tarsi laikrodis, kūrėjo paleistas tobulai nustatytu kursu? Tokiu atveju liktų labai mažai erdvės veikti gerai valiai arba atsitiktinumams. Ar gali būti, kad mes visi esame kažkokios marionetės, einančios per gyvenimą iš anksto numatytu keliu ir neturinčios jokios pasirinkimo galimybės?
Niutonas paaiškino, kad balta šviesa yra visų vaivorykštės spalvų junginys. Vadinasi, čia vienu pavidalu egzistuoja dvi skirtingos būsenos: vieną sudaro skirtingos spektro spalvos, o kitą – tik viena – balta. Tad kad ir kokią matytume šviesą, tuo pačiu metu tai yra dvi būsenos kartu.Kitas filosofas, tuomet mąstęs apie kitus galimus pasaulius (būsenas), buvo Leibnicas (G.W.Leibniz). Kaip krikščionį, jį slėgė šio pasaulio vaizdas. Kodėl pasaulis toks blogas, kai jį sukūręs Dievas yra tik geras? Galiausiai Leibnicas priėjo išvadą, kad jei Dievas pasirinko šį pasaulį iš visų galimų – jis turėjo būti geriausias. Todėl Leibnicas teigė, kad mes gyvename viename pasaulyje, kuris turėtų būti geriausias, bet, žvelgiant Dievo akimis – tai ne vienintelis pasaulis, kuriame galime egzistuoti. Nesąmonė? Kiekvieną kartą mokslui tekdavo susidurti su naujais, regis, neturinčiais prasmės mąstymo būdais. Ir iš pradžių naujas, neįprastas požiūris būdavo skelbiamas nesąmone. O kol ”nesąmonė” tapdavo prasminga, mokslas ne ažai prisidėdavo prie tikrovės pažinimo.

PaprastumasXX a. pradžioje pasirodę Einšteino (A.Einstein) darbai sujungė Niutono idėjas, susijusias su gravitacijos jėgomis, ir Dž.K.Maksvelio (J.C.Maxwell) darbus. 1873 m. paskelbta Maksvelio teorija teigė šviesą esant elektromagnetiniu reiškiniu. Tačiau ji prieštaravo kai kuriems Niutono samprotavimams. Niutonas manė, kad kūnai gali judėti šviesos greičiu, Maksvelio požiūriu tai – neįmanoma. Todėl Einšteinas iškėlė paprastą klausimą: ”Kas įvyktų, jei objektai judėtų šviesos greičiu?”Einšteino darbai įrodė, kad stebėtojas yra ir vykstančio proceso dalis:* Jeigu jūs nejudėdami stovite paplūdimyje, tai matote judantį vandenį.* Jeigu jūs sėdite valtyje ir judate kartu su bangomis, tai nematote bangų judėjimo, o tiktai tiesą liniją.

Abu teiginiai yra teisingi. Einšteinas įrodė, kad tikrovė yra kaip tik tokia. Mums gali atrodyti, kad mes esame ramybės būsenoje, tačiau iš tikrųjų judame – gyvename ant besisukančio Žemės rutulio, kuris keliauja orbita aplink Saulę nepaliaujamai kintančioje visatoje.Tuo metu, kai mokslininkus glumino bandymų rezultatai, įrodę šviesos greičio pastovumą, Einšteinas su tuo sutiko ir tą reiškinį paprasčiausiai pavadino ”pastoviojo šviesos greičio” dėsniu. Kai šis mokslininkas atmetė mintį apie absoliutų nejudėjimą, jo teorija paprasčiausiai tapo reliatyvumo teorija.Specialioji reliatyvumo teorija teigia, kad bet koks judėjimas yra reliatyvus, o šviesos greitis vakuume – pastovus. Remiantis klasikiniu transformacijos dėsniu ir sveiku protu, šviesos, išeinančios iš šviesos šaltinio, greitis turėtų būti pridėtas prie stebėtojo greičio arba atimtas iš jo, atsižvelgiant į jo judėjimą link šviesos šaltinio ar nuo jo. Štai du traukiniai: pirmasis juda 90 km/h greičiu, o iš paskos atriedantis antrasis – 80 km/h. Pirmasis traukinys juda 10 km/h greičiu antrojo atžvilgiu. Tačiau eksperimentai parodė, kad šviesos greitis lieka lygiai toks pat, stebėtojo judėjimas neturi jam jokios reikšmės. Nepriklausomai nuo to, kaip greitai keliaujame, šviesa visuomet sklinda maždaug 300 000 km/s greičiu (vadinasi, net jei judėtume greičiu, prilygstančiu pusei šviesos greičio vis tiek šviesa mus pasiektų ne 150 km/s, o 300 000 km/s greičiu). Logiškai mąstant, sunku suvokti tokias eksperimentų išvadas. Einšteinas sakė, kad jei mes negalim tyrinėti to, kas iš tikrųjų egzistuoja (eksperimento rezultatai), mūsų pačių sveikas protas turėtų būti neteisus. Paprastai paneigdamas sveiką protą, Einšteinas drąsiai žengė žingsnį į nežinomybę, už to, ką galima įsivaizduoti. Paprastumas yra transcendencijos raktas.

ŠuolisKvantinė dalelė gali persikelti iš vieno erdvės taško į kitą, visiškai tarp jų neužimdama tarpinės erdvės. Toks reiškinys yra vadinamas kvantiniu šuoliu. Nesigilinant į radioaktyviųjų medžiagų sudėtingumą, tarkime, kad jos yra energetiškai nepastovios, tarsi laiko bombos, laukiančios progos susprogti. Kalno viršūnėje gulintis kamuolys yra ir pastovus, ir nepastovus. Nepastovus todėl, kad jei kas nors jį pastumtų, jis riedėtų nuo kalno vis didėjančiu greičiu. O pastovus todėl, kad jam reikia stūmio tam, kad nuo kalno nuriedėtų. Kamuolys niekada nenuriedės spontaniškai. Viskas, kas vyksta mūsų kasdieniame pasaulyje, turi priežastį. Tačiau kvantinis pasaulis yra visiškai kitoks. Remiantis sveiku protu, sunku suprasti radioaktyviuosius atomus. Čia vietoj ilgai trunkančio keitimosi įvyksta staigus šuolis. Vienu akimirksniu elementarioji dalelė yra branduolio viduje, kitu – jos ten nebėra. Nėra jokios tarpinės būsenos.

Jei kas nors meta man kamuolį, šis išlekia iš metančiojo rankų, ir po akimirkos aš jį sugaunu. Tuo metu, kai kamuolys skrieja link manęs, jis būtinai kur nors yra: keliauja oru, užimdamas dalį erdvės. O kvantiniame pasaulyje taip nėra. Negalima nusakyti, kur tuo metu yra elektronas. Geigerio skaitiklio spragtelėjimas įgalina pasakyti, kad elektronas ką tik ėjo pro ypatingą erdvės dalį. Po momento antras aparatas gali registruoti elektrono atvykimą. Bet kur jis buvo tarp jų? Kažkur laboratorijoje? Saulės sistemoje? Remiantis Boru, vienintelis tikras dalykas yra du Geigerio matavimai. Tad kur yra atomo tikrovė? Kvantinis šuolis užmena ir kitą mįslę – nėra būdų numatyti, kada jis įvyks. Kvantinis šuolis yra visiškai atsitiktinis įvykis. Toks reiškinys tiksliai ir paaiškina sąvok agrave; ”šuolis”.Kierkegoras (S.Kierkegaard) atmeta, kad naują kokybę galima pasiekti per didesnę kiekybę, kaip daroma remiantis logika. Nauja kokybė, pasak jo, iškart, mįslingai staigiai atsiranda per šuolį. Šuolis neturi dimensijos. Tie žmonės, kurie išgyveno patį didžiausią liūdesį, nusivylimą ar baimę, staiga, mįslingu būdu pasijunta nebeturį to jausmo. Tai nėra ta pati būsena, kurioje jie buvo prieš panirdami į baimę ar liūdesį. Jie yra anksčiau nepatirtoje būsenoje. Jie – tarsi peržengę kažkokias ribas. Įvyko transcendentinis šuolis iš baimės ar liūdesio lygmens į naują (ramybės, pastovumo, gerovės) lygmenį. Vieną akimirką – viena būsena, kitą – kita. Ir niekas niekada nėra buvęs tarpinėje būsenoje. Tokia pati tis ateina iš aukščiau ir visai nepriklauso nuo paties žmogaus situacijos. Vyskupas J.Ramzėjus tokią būseną pavadino atsivėrimo situacija, nes, pasak jo, tada į žmogų tarsi įžengia kito pasaulio patyrimas.Kvantinė teorija teigia, kad kvantinių procesų lygmenyje nėra kvantinės tikrovės. Todėl kvantinė fizika privalo gyvuoti, remdamasi tikimybėmis ir neapibrėžtumais. Su tokia išvada niekada nesutiko Einšteinas, sakydamas: ”Dievas nežaidžia kauliukais su visata”. Kodėl Einšteinas, kurio tyrinėjimai atvėrė kelią kvantinei teorijai, jai prieštaravo? Jis visada tikėjo, kad už visko egzistuoja nepriklausoma tikrovė. Einšteinas teigė, kad privalo būti išsamesnė, kol kas dar neatrasta teorija, kuri atskleis ir nepriklausomą atomo tikrovę.
Klasikinė fizika siūlo visišką tikrumą ir pranašavimą, o kvantinė teorija – tikrovę, kurioje neįmanomas joks absoliutus žinojimas. Boras sakė: ”Ozo šalyje yra burtininkas, kuriantis tikrovę, bet kvantų šalyje nėra netgi to”.

Pakankamai beprotiškas1950 m. Everetas (H.Everett), tebebūdamas Prinstono (Princeton) universiteto studentas, buvo gluminamas tokio tikrovės aiškinimo, pagal kurį neegzistuoja tai, kas negali būti stebima. Tai stebėjimas atskleidžia tikrovę. Everetas pasiūlė alternatyvą. Jis paprasčiausiai sukūrė kvadratinės visatos modelį. Tai keletas pasaulių, egzistuojančių nepriklausomai vienas nuo kito, ir visi vienodai tikri. Prieš nagrinėdami Evereto alternatyvą, pažvelkime į vieną pavyzdį – Šrėdingerio (E.Schroedinger) katę.Jis aiškino, kad įdėjus katę į dėžę kartu su buteliu nuodų, įtaisytų taip, kad, radioaktyviajai medžiagai (kuri irgi yra dėžėje) pradėjus irti, butelis sudužtų ir katė nugaištų. Kasdieniame pasaulyje yra 50 proc. tikimybė, kad katė nugaiš ir 50 proc. – kad gyvens. Tačiau, nepažiūrėjus į dėžę, negalima pasakyti, ar katė gyva, ar nebegyva. Skilimas nei įvyko, nei neįvyko. Katė yra tarpinėje būsenoje, negalima nieko spręsti, kol nėra stebėta.Everetas eina dar toliau, skelbdamas, kad skirtinguose pasauliuose katė yra negyva tiek pat, kiek ir gyva. Einant nuo dėžės prie visatos, reikštų, kad padarius sprendimą, pasaulis suskyla į dvi savo paties versijas, išskyrus tai, kad viename pasaulyje galima rasti vieną galimą sprendimą, kitame – kitą. Skamba kaip mokslinė fantastika, bet tai veda į keletą įdomių išvadų. Kitų pasaulių egzistavimas teoriškai daro galimą kelionę erdve ir laiku.Matematiškai skirtingi Evereto pasauliai aiškinami 4 matmenimis: erdve ir laiku. Visi pasauliai yra išsidėstę stačiais kampais vienas į kitą. Įsivaizduokite medį, kurio šakos viena kitai statmenos. Kiekviena šaka yra atskiras pasaulis. Dabar įsivaizduokite, kad sėdite ant vienos iš jų – tai jūsų pasaulis. O juk galite ”peršokti” ir ant kitos, jai statmenos, šakos. Persikeldami jau keliaujate erdve ir laiku. Mokslinė fantastika? Galbūt. Tačiau kas atsitinka kiekvieną kartą darant pasirinkimą? Juk bet kurią akimirką vėl ir vėl renkamės. O kas atsitinka su tais dalykais, kurių nepasirenkam? Jie negali paprasčiausiai pradingti, juk galime vėl vieną iš jų pasirinkti. Tarkim, kad žmogus nori pabandyti kitą profesiją ir galiausiai nusprendžia taip padaryti. Po kurio laiko supr nta, kad tai jo netenkina taip, kaip manė. Jis teikia pirmenybę senajai profesijai ir vėl ją pasirenka. Galbūt jis negali atgauti turėtosios darbo vietos ir pats gali būti pasikeitęs, tačiau buvusioji profesija jo lauks, kad jis jos panorės. Žinoma, galima ginčytis, kad tai neįrodo, jog yra galimi kiti pasauliai, o jei ir būtų, neįrodo, kad galima patirti a posteriori patyrimą. Teisinga ir tai, kad tai neįrodo ir keliavimo erdve ir laiku galimybės, bet kaip tada mintys, sapnai, argi jie susiję tik su vienu egzistuojančiu pasauliu, vienu galutiniu laiku?

Norint plačiau atskleisti metafizikinę, irgi bedimensę sąvoką ”beprotiškas”, verta pacituoti knygos ”Šrėdingerio katės ieškojimas” autorių Dž.Griviną: ”Sakoma, kai studentas atėjo su laukine idėja pas N.Borą, šis pasakė: ”Tavo teorija yra beprotiška, bet nepakankamai beprotiška, kad būtų tiesa”. Aš pasakyčiau, kad Evereto teorija yra pakankamai beprotiška, kad būtų tiesa”.Mūsų jau žinomos, tikrovę aiškinančios tiesos yra reliatyvios, nieko negalima tikrai žinoti – tai aiškiai matyti iš mokslinių tyrinėjimų raidos (nuo Aristotelio tikrovės aiškinimo iki kvantų teorijos ir Einšteino reliatyvumo teorijos). Nėra galutinai ištyrinėtos tikrovės, todėl įdomu, kokios teorijos bus iškeltos ateityje.Siekiant tikro (kiek įmanoma) pažinimo, privalu atsikratyti visokių interpretacijos stereotipų, visų individualaus mąstymo įpročių. Žmonės turėtų žvelgti į visatą ne pro pasenusių įsitikinimų, prietarų tinklą, bet atviromis akimis. Taip elgėsi mokslininkai, kurių teorijos iš pradžių buvo laikomos nesąmonėmis, o vėliau revoliucingai pasitvirtindavo. Nenoras priimti kitokį, nestandartinį požiūrį yra proto ribotumo išdava. Svarbu ne galutinis rezultatas (jis mums, beje, ir nepasiekiamas), bet jo siekimas, tai yra artėjimas prie paties pažinimo ir jo esmės.

Pagal užsienio spaudą parengėIEVA MAČIONYTĖ