R E F E R A T A S
LIETUVOS KATALIKŲ PADĖTIS LIETUVOJE XIX A. PABAIGOJE – XX A. PRADŽIOJE
KLAIPĖDA, 2002
Turinys
1. Įvadas
2. Lietuvos gyventojų lenkinimas
2.1 bažnyčios vaidmuo 2.2 Vilniaus vyskupystė 2.3 Žemaičių (Kauno) vyskupystė2.4 Seinų vyskupystė2.5 slaptųjų draugijų veikla
3. Lietuvos gyventojų rusinimas
3.1 rusų kolonizacija Lietuvoje 3.2 pravoslavų bažnyčios3.3 katalikų ir pravoslavų padėtis3.4 bažnyčių bei vienuolynų uždarinėjimai3.5 katalikybės varžymai
4. M. Valančiaus epocha
4.1 bažnyčios posūkis į lietuvybę4.2 blaivybės sąjūdis4.3 kova prieš rusinimą
5. Išvados
6. Literatūra
1. Įvadas
XIX ir XX amžiaus sandūroje lietuvių tauta išgyveno sunkiausius laikus, nes tuo metu rusų valdžia Lietuvoje buvo sudariusi politines ir ekonomines sąlygas tautai savaime sunykti. Iš tikrųjų lietuvių tauta nebuvo mirusi ir nesirengė mirti. Ji tik buvo netekusi daugumos savo aukštesnių visuomenės sluoksnių ir šviesuomenės, kurie dėl susiklosčiusių istorinių sąlygų prisiėmė svetimą kalbą ir kultūrą. Ligi 1905 metų revoliucijos lietuviai kovojo tik dėl savo tautinės egzistencijos. Ne tik rusai, bet ir lenkai skelbė sau naudingas pažiūras apie lietuvių tautinį identitetą ir kaitaliojo istorinius faktus toms pažiūroms paremti. Tačiau lietuvių tautinis sąjūdis tiek išaugo ir sutvirtėjo, kad XX a pradžioje jie turėjo pripažinti lietuvius atskira tauta ir sutikti su jos noru ne tik kultūriškai vystytis, bet ir taip pat siekti nusibrėžtų politinių tikslų. Kapitalizmo raida iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenės struktūrą, luominį ir tautinį gyventojų susiskirstymą, apie kurį galime spręsti iš 1897m. surašymo duomenų. Iš viso Lietuvoje tada gyveno maždaug 2.7 mln. žmonių.Tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis procentais: Lietuviai- 58.3 Žydai- 13.3 Lenkai- 10.3 Gudai- 9.1 Rusai- 4.3 Vokiečiai- 1.9 Latviai- 1.3 Ukrainiečiai- 1.2 Kiti- 0.3.Kai kurie istorikai patį istorijos vyksmą laiko individų, socialinių grupių bei tautų kova dėl laisvės. Laisvės idėjos plitimas ir slopinimas ypatingai matyti XIX a. pabaigoje.Lietuvos gyventojai, patekę rusų valdžion, savo nepasitenkinimą reiškė sukilimais ir įvairiais sąmokslais : steigėsi įvairios slaptos organizacijos, kurių tikslas buvo kova su Rusijos absoliutizmu ir iš jo išsilaisvinimas. Po nepasisekusių pasipriešinimų caro valdžiai, Lietuvoje politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygos sunkėjo: rusų valdžia mažino mokyklų skaičių, atiminėjo sukilėlių dvarus, uždarinėjo vienuolynus, atiminėjo bažnyčias, trėmė Lietuvos gyventojus. O po 1863 m. sukilimo ėmėsi įvairių priemonių lietuvių tautą surusinti : uždraudė lietuvių spaudą lotynų raidėmis, pašalino iš mokyklų lietuvių kalbą, mažino mokyklų skaičių, persekiojo religiją, draudė lietuvius priiminėti tarnauti valdžios įstaigose ir t.t..Tačiau lietuvių surusinimas nebuvo toks paprastas ir lengvas. Aktyvieji tautos veikėjai suorganizavo slaptą lietuvių spaudą užsienyje ir slaptą knygnešių tinklą, kuris platino spaudą ne tik Lietuvoje, bet ir kolonijose Rusijoje; steigė slaptąsias mokyklas, kuriose mokė ne tik lietuvių kalbos , bet ir meilės lietuvių kalbai bei tautai. Lenkai, nepaisydami lietuvių ir lenkų bendro politinio likimo, likiminėje kovoje su rusų priespauda nebuvo lietuvių talkininkai.Ypač lenkiško nusiteikimo Lietuvos dvarininkija bei dvasininkai buvo didžiausi lietuvių tautos atgimimo priešininkai, nes jie troško lietuvius nutautinti. Daugelis lenkų tada lietuvius laikė ne tauta, bet tik viena lenkų tautos gimine. Lietuvių tauta išėjo sunkią politinės kovos mokyklą ir tautiškai subrendo, nors dvarininkai lenkai paprastą lietuvį niekindavo, o lietuvių inteligentus pravardžiuodavo litvomanais. Praraja tarp lenkų ir lietuvių nuo pat lietuvių tautos atgimimo didėjo, nes lenkai, nelaikydami lietuvių atskira tauta, nenorėjo pripažinti jiems teisės savarankiškai kultūriškai ir politiškai plėtotis ir turėti savo tautai politinių siekimų.
2. Lietuvos gyventojų lenkinimas
Bažnyčios vaidmuo
Atsižvelgiant į ilgą Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiavimą ir jų bendrą istorinę praeitį, reikia kiek plačiau žvelgti į lietuvių lenkinimo problemą. Dėl susidariusių istorinių sąlygų lietuviai pavėluotai priėmė katalikų tikėjimą, lenkams tarpininkaujant Lenkų dvasininkija buvo glaudžiai suplakusi katalikų religiją su tautiškumu ir su lenkybe. Tas lenkiškojo nacionalizmo principas labai įsigalėjęs Lenkijoj, drauge su katalikybe buvo mėginamas perkelti ir Lietuvon. Lenkų dvasininkai, atvykę į Lietuvą, nesistengė išmokti lietuvių kalbos, bet pirmiausiai mėgino Lietuvos diduomenę palenkti lenkiškumui.Lietuvos Katalikų Bažnyčios viršūnėje ilgą laiką buvo lenkų kilimo arba sulenkėję dvasininkai. Jie valdė Vilniaus, Seinų ir Žemaičių vyskupystes, nuo jų priklausė ir kunigų skyrimas į parapijas. Lietuvos dvasininkija pradžioje lenkino tik aukštuomenę – Lietuvos bajoriją, o drauge su tuo vyko ir lenkiška įtaka Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Yra neginčijama istorinė tiesa, kad Lietuvos kunigų seminarijose (Varniuose, Kaune, Vilniuje, Seinuose) greta lotynų kalbos visa kita buvo dėstoma lenkų kalba, o ir iš klierikų reikalaujama seminarijos sienose kalbėti tik lenkiškai. Lenkėjimo procesas Lietuvoje pradžioje vyko palengva, vėliau antroje XIX a. pusėje dėl tam tikrų politinių sąlygų (spaudos uždraudimo ir kt.) lenkėjimas pradėjo spartėti ypač apie Vilnių, Kauną, Kėdainius, Daugpilį. Bažnyčios polonizacija visoje Lietuvoje ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo.
Rytų Lietuvoje – Vilniaus bei Seinų vyskupystėse lenkinimas buvo vykdomas su tikslu suvienodinti pridėtines pamaldas. Tose srityse lietuvių kalba buvo svetima gudams ir lenkams, o lenkų kalba jungė gudus ir lenkus prieš lietuvius.Kovos su lenkinimu Vilniaus vyskupystėje
Platesnis lietuvių tautinis sąjūdis prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Lietuviškoji gimnazijų moksleivija, studentija ir lietuviškai nusiteikusi kunigų seminarijų klierikai ėmė organizuoti įvairius ratelius ir kuopeles, sekdami Vakarų Europoje kylančiais tautiniais sąjūdžiais, pradėjo nagrinėti lietuvių tautos praeitį, jos liūdną dabartį ir būdus, kaip išsilaisvinti iš rusų priespaudos.Po 1863 m. sukilimo numalšinimo, greta lenkinimo, prasidėjo intensyvesnis lietuvių tautos rusinimas per mokyklas, per administraciją ir kolonizavimu. Todėl vėliau jaunam atgimimo sąjūdžiui teko kovoti dviem frontais – ir su polonizacija, ir su rusifikacija. Augantį lietuvių tautinį sąjūdį lenkai laikė rusų valdžios intrigų padariniu. Betgi lietuviai niekada nebuvo rusų valdžios globojami, o atvirkščiai, visą laiką buvo caro valdžios persekiojami. Tačiau, nepaisant rusų persekiojimų ir lenkų didelės paniekos lietuvybei, tautinis sąjūdis augo, plėtėsi, įtraukdamas į aktyvią veiklą vis platesnes gyventojų mases.Į tautinį lietuvių atgimimo sąjūdį įsitraukė ir daug lietuvių kunigų, kurie pirmiausiai plačiu mastu pradėjo kovoti dėl pridėtinių pamaldų lietuvių kalba ir ne tik lietuviškose, bet ir mišriose parapijose. 1882 m. kunigas A. Burba pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba Žaslių bažnyčioje. Jo pavyzdžiu pasekė ir daugiau lietuvių kunigų ir taip pradėjo plisti lietuviškas religinis atgimimas.Be kunigų Jono ir Aleksandro Burbų Vilniaus vyskupystėje lietuviškoje veikloje pradėjo dalyvauti kunigai S. Gimžauskas, St. Stakelė, Jagminas ir kiti.Kun. S.Gimžauskas savo veikla buvo pavyzdys ir daugeliui kitų lietuvių kunigų, kurie, patekę į lietuviškas parapijas, ne tik lietuviškai visas pamaldas laikydavo, bet pradėjo platinti ir lietuviškąją spaudą. Jie platino ne vien maldaknyges ir religinio turinio knygeles, bet ir pasaulietiško turinio knygas.O XIX a. pabaigoj ir XX a. Pradžioje kunigai lietuviai jau buvo pradėję kovą su monopoline lenkybe bažnyčiose visose vyskupystėse – Vilniaus, Žemaičių (Kauno) ir Seinų. Tuo metu Vilniaus vyskupystėje vyskupai ar vyskupysčių valdytojai buvo tik lenkai arba sulenkėję lietuviai, kurie netrukdę Vilniaus vyskupystės kurijoje kunigams lenkams skelbti “lenkų religiją”.Lietuviai kovojo dėl pamokslų lietuviškai, o lenkai triukšmavo ne tam, kad tam tikrų teisių įgytų sau, bet kad jas atimtų iš kitų. Todėl vėliau po 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo mišriomis parapijomis buvo sutarta laikyti tokias parapijas, kuriose ne mažiau kaip 300 asmenų namuose vartoja kitą kalbą, negu parapiečių daugumas. Kunigai, užtariantys lietuvius, lenkų buvo vadinami šovinistais, litvomanais, o kunigai lenkai, skelbusieji neapykantą lietuviams, būdavo iš vikarų pakeliami į klebonus. XIX a. pabaigoje po daugelio riaušių bažnyčiose dėl lietuviškų pamaldų, tuo reikalu kilo polemika ir spaudoje. Lietuvių pradėtoji kova su lenkinimu greitino tautinį susipratimą ne tik lietuvių bet ir gudų. Tuo metu Lietuvoje jau pradėjo nykti senoji “lietuvio” sąvoka, o jos vieton kilo moderni tautinio požymio sąvoka. Vilniaus krašto bažnytinės kovos, o kai kada peštynės, buvusios naudingos ir lietuviams, ir lenkams, tiek, jog jos padėjo žmonėms tautiškai subręsti, apsispręsti ir įsisamoninti istorinės Lietuvos ir lietuvio sąvokąKartais į šias lietuvių ir lenkų kalbines kovas įsikišdavo ir rusų administracija, kai kada paremdama vienus, kai kada – kitus. Kai parapiečiai lenkų kunigų buvo nepaprastai stipriai sukurstomi, tai rusų administracija tokių didesnių išsišokimų netoleruodavo. Kartais kaltininkus ir teismas nubausdavo. Mišriose vietovėse arba daugiau gudų gyvenamose vietovėse lenkų kunigai ir dvarininkai norėjo tas vietoves visiškai sulenkinti.Kovai su lenkinimu XIX a. pabaigoje Vilniuje įsisteigė slapta Vilniaus lietuvių 12 apaštalų kuopa. Šios slaptos kuopos tikslas buvo gauti lietuviams Vilniuje atskirą bažnyčią, o taip pat ir kitose Vilniaus bažnyčiose rūpintis lietuviškomis pamaldomis. Tenka pridurti, kad dažnai Vilniaus vyskupystės parapijose lenkiškos pamaldos (vieton lietuviškų) buvo pradėtos laikyti ne dėl parapiečių noro, bet dėl vieno kito sulenkėjusio dvarininko ar sulenkėjusio klebono pageidavimo.Vilniaus vyskupystės kapituloje buvo vien lenkų kunigai, Vilniaus mokyklose kapelionai irgi lenkai, net ir Vilniaus kunigų seminarijoje klierikai nebuvo mokomi lietuvių kalbos. Bet rusų kalba, rusų literatūra ir Rusijos istorija Vilniaus kunigų seminarijoje jau buvo dėstoma nuo 1869 m. Tačiau nuo 1906 m. Vilniaus kunigų seminarijoje lietuvių jau buvo dėstoma, nors ir nepriverstinai, bet tik norintiems ją išmokti. Ir lenkiškoji Vilniaus kunigų seminarijos vadovybė (rektorius Buiko) darė kliūčių lietuviams į tą seminariją įstoti, o susipratusius klierikus lietuvius dažnai iš seminarijos pašalindavo. Vilniaus seminarijoje buvo reikalaujama, kad klierikai tobulai išmoktų lenkų kalbą, o nepakankamai gerai lenkų kalbą mokančių į kunigus nešventindavo.
O tuo tarpu šioje vyskupystėje net 29 parapijose reikėjo kunigų, mokančių lietuviškai. Pagaliau tik 1907m., dar barono Roppo vyskupavimo metu, Vilniaus kunigų seminarijoje lietuvių kalbą pradėjo dėstyti, kaip visiems privalomą dalyką.Kadangi caro valdžia ligi 1905 m. revoliucijos lietuviams neleido steigti net ir religinių organizacijų, todėl jos kūrėsi ir veikė nelegaliai. Vilniuje savo veikla pasižymėjo 12 Apaštalų kuopa, o 1906m. Vilniuje jau legaliai įsisteigė Sąjunga susigrąžinti Romos katalikų bažnyčioje lietuvių kalbos teises. 1915m. Petrapilyje taip pat buvo įsteigta Sąjunga lietuvių kalbos teisėms atieškoti katalikų bažnyčiose Mogiliovo arkivyskupystėje, t.y. visoje Rusijos imperijoje, kur tik lietuvių gyvenama.Kovos su lenkinimu Žemaičių ( Kauno) vyskupystėje
Nors žemaičių vyskupystėje nebuvo didelių pastangų gyventojus lenkinti, tačiau Bažnyčios hierarchija trukdė lietuvių kalbai tobulėti it tapti literatūrine kalba, paliekant ją vartoti tik liaudžiai. 1900 m. Tėvynės sargas 1 nr. Išspausdino labai įdomią Žemaičių vyskupystės kunigų charakteristiką dėl jų nusistatymo lietuvių tautinio judėjimo atžvilgiu ir, būtent: tada vyskupystėje buvo iš viso 650 kunigų, kurių 315 ( iki 40 metų amžiaus ) buvo lietuvių tautinio judėjimo šalininkai, 145 kunigai ( 60-90 metų amžiaus ) laikytini unijinio nusistatymo ir 190 kunigų ( 40-60 metų amžiaus ) – neutralūs.Kadangi Kauno kunigų seminarijoje beveik išimtinai visi klierikai buvo lietuviai, kuriems nepatiko lietuvių kalbos niekinimas, tai 1900 m. jie įteikė seminarijos vadovybei prašymą, kad ji ( vadovybė ) liautųsi persekioti klierikus dėl lietuvių kalbos vartojimo, grasindami, jog jeigu vadovybė savo persekiojimų nesustabdys, tai visi klierikai solidariai iš seminarijos pasitrauks. Dar 1893 m. du klierikai lietuviai buvo iš šios seminarijos pašalinti dėl jų lietuviškumo. Sulenkėjusiose kunigų seminarijose išauklėti parapijų klebonai norėjo, kad ir lietuvių inteligentai būtų taip pat palankūs kunigams, kaip ir lenkų aristokratai ir
dvarininkai. Senieji kunigai, nesuprasdami suliberalėjusių inteligentų kitokio nusiteikimo lietuvių tautiniu klausimu, suplakdavo juos su bedieviais ir tuo būdu juos dar labiau atitolindavo nuo Bažnyčios.
Kovos su lenkinimu Seinų vyskupystėje
Seinų vyskupystėje nebuvo geriau. Sunkiausias metas kunigams lietuviams šioje vyskupystėje buvo P. Strašinskio vyskupavimas (1837-1847). Pats vyskupas labai niekino lietuvių kalbą, šalino lietuvių kalbą iš bažnyčių, nerašė ganytojinių laiškų lietuviškai, daugelyje grynai lietuviškų parapijų draudė lietuviškai giedoti ar rožinį kalbėti. Ir pridėtines pamaldas jis įsakė laikyti tik lenkų kalba. Į lietuviškas parapijas jis pradėjo skirti kunigus mozūrus, t.y. lenkus. Katalikų Bažnyčios aukštojoje hierarchijoje, tai ir Baranauskui ir Antanavičiui valdant Seinų vyskupystę, pastangos lietuvius lenkinti vis nesiliovė.O tuo tarpu caro administracija atidžiai sekė šias lietuvių ir lenkų kovas bažnyčiose. Suvalkų gubernatorius Vatači 1900-1901m. savo ataskaitoje carui pastebėjo, kad tų neramumų priežastis yra lenkų dvasinės hierarchijos primesta lenkų kalba bažnyčiose. Gi dvasininkai lietuviai ir liaudis kovoja dėl savo teisių bažnyčiose.
Slaptųjų draugijų veikla
Lietuvių inteligentija ėmė organizuoti draudžiamosios spaudos leidimą užsienyje. Daugiausia nelegalių lietuviškų leidinių buvo spausdinama Mažosios Lietuvos spaustuvėse Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Iš ten spaudą organizuotai gabeno knygnešiai, kuriems teko sunkiomis sąlygomis pereiti sieną. Iš pradžių buvo gabenamos daugiausia religinės knygos, o nuo 1883 m. – ir periodinė spauda. 1863 m. sukilimo pralaimėjimasir po jo prasidėjusios represijos kuriam laikui pakirto lietuvių tautinį sąjūdį, sustabdė lietuvių tautinį atgimimą. M. Valančiaus vadovaujama Katalikų bažnyčios nelegali kova prieš rusifikaciją, lieyuviškos literatūros leidimas Rytų Prūsijoje, slapto vaikų mokymo gimtąja kalba skatinimas bei organizavimas sužlugdė caro užmačias , palaikė lietuvybę, plėtė socialinę bazę tautiniam atgimimui ir sukūrė materialines-organizacines sąlygas nelegaliam tautiniam sąjūdžiui plėtotis, tautinio budinimo darbui dirbti. Tačiau tai dar nebuvo tikrasis tautinio atgimomo sąjūdis. “ Aušra ” lietuvių tautinį sąjūdį bei tautinį atgimimą išjudino iš naujo. Tik jo socialinis pagrindas buvo kitoks negu iki 1863 m., – grynai liaudiškas, valstietiškas.Žiaurios caro valdžios represijos vertė aušrininkus vengti bekompromisinės kovos pavojingos politikos. Jie stengėsi sujungti patriotines jėgas ir tik tada aktyviai veikti. “ Aušra “ sugebėjo burti jaunąją Lietuvos šviesuomenę bendram dideliam tautos darbui, padrąsino ją griežčiau reikšti savo pageidavimus, paskatino skelbti bei platinti tautos pabudimo idėją. Drauge ji parengė dirvą kitiems periodiniams leidiniams, kai ėmė aiškėti požiūrių į Lietuvos ateitį nevienodumas. “ Aušra “ ugdė supratimą, jog lietuviai ir Lietuva yra viena tauta, vienas kraštas. Ne veltui dalis istorikų ligi šiol “ Aušros” pasirodymą laiko tikrojo lietuvių atgimimo pradžia.
Pirmosios nelegalios lietuvių klierikų draugijos Kauno ir Seinų kunigų seminarijose įsisteigė 1888m. Jų tikslas buvo ugdyti lietuvių kalbą bei platinti religinę literatūrą. Kauno seminarijoje slaptos klierikų draugijos steigėjas buvo J. Tumas. 1888-1890m. tai draugijai priklausė apie 20 klierikų. Ji vadinosi Lietuvių mylėtojų draugija. Kun. Tumas nuo veiklos pradžios kovojo su Lietuvos lenkinimu, tačiau su Lietuvos dvarininkais stengėsi sutarti geruoju, tikėdamas kad galės juos patraukti tautinio atgimimo pusėn. Tais pačiais metais ir Seinų kunigų seminarijoje įsisteigė slapta klierikų draugija. Jų nariai turėjo tikslą ne tik platinti lietuvių spaudą, bet ir ugdyti žmonėse lietuvišką dvasią.Seinų seminarijos klierikai pritarė “ Varpo“ leidimui ir kurį laiką jį rėmė. Tačiau seiniškių klierikų gal vienas svarbiausių tikslų buvo “atlietuvinti” kunigiją. Kunigų seminarijoms daugiausia vadovavo šovinistai lenkai, tai ir Seinų, ir Kauno, ir Vilniaus seminarijose klierikams buvo draudžiama kalbėti lietuviškai.Bet nepaisant visų varžymų lietuviškumo srovė veržėsi ir į kunigų seminarijas per slaptas klierikų organizacijas, slaptąją spaudą, slaptus laikraštėlius ir t.t.. Todėl 1904 m. ir Seinų kunigų seminarijoje jau oficialiai buvo įvestas lietuvių kalbos dėstymas, o 1918m. Seinų seminarija jau buvo sulietuvėjusi. Bet lenkams Seinus užgrobus, seminarijos lietuvius klierikus ištrėmė į nepriklausomą Lietuvą.2. Lietuvos gyventojų rusinimas
Lietuvos rusinimas
Lietuvos rusinimas ypač suaktualėjo po 1863 m. sukilimo, nes rusinimo tikslui buvo lietuviams uždrausta spauda lotynų raidėmis. M. Muravjov 1864 m. gegužės 14 d. rašytame carui memorandume siūlė įstiprinti rusiškumą ir pravoslavų religiją Lietuvoje, kad nebūtų pavojaus, jog šis kraštas kada nors galėtų likti lenkiškas. Jis siūlė materiališkai remti pravoslavų dvasininkus, kad jie nebūtų priklausomi nuo vietos dvarininkų, mokykloje mokyti tik rusiškus dalykus ir joms vadovauti skirti tik pravoslavų dvasininkus; pasaulietiškas pradžios mokyklas steigti tik ten, kur nėra pravoslavų dvasininkų, o ir vidurinių mokyklų skaičių sumažinti, kadangi jos valstybei brangiai atsieina ir iš jų išeina tik Rusijos priešai; “žemaičių” kalbos reikia mokyti visose pradžios mokyklose, bet tik iš rusų raidėmis spausdintu abėcėlių; Lietuvos gubernijų kai kurias apskritis atskirti ir priskirti prie rytinių rusiškų gubernijų.Intensyviausioji rusifikacija buvo vykdoma 1864-1904 m., kolonizuojant Lietuvą rusais, draudžiant pirkti žemę katalikams, t.y. lietuviams, dauginant rusų valdininkų skaičių, draudžiant ne rusų kalbą vartoti valdžios įstaigose, mokyklose, net kelių rodyklėse, iškabose ir t.t.. Bet lietuviai atkakliai kovojo su šia rusinimo apraiška.1894 m. susisiekimo ministro patvirtintomis taisyklėmis net ir centrinėse Rusijos gubernijose buvo įsakyta atleisti geležinkeliečius katalikus. 1886 m. Rusijos geležinkeliuose tarnautojų buvo 50% katalikų, daugiausia lenkų, tačiau nemaža ir lietuvių, bet 1897m. liko tik 33.5%. Net katalikes žmonas vedę rusai buvo nebepatikimi. Tiesioginį lietuvių nutautinimo darbą vykdė visi ištikimi caro valdininkai. Rusų valdininkai, dvasininkai, mokytojai, gyvendami didesniuose miestuose, steigė draugijas savo tikslams siekti. Jų tikslas buvo tarnauti Rusijos reikalams ir padėti rusams.Vilniuje ta draugija turėjo daugiau kaip 1000 narių. Caro valdžios politika rėmėsi principu, kad Rusijoje yra vienas caras, turi būti tik viena religija ir viena tauta; siekė kad visi jos valdiniai jaustųsi Rusijos patriotais, rusų tautos nariais ir pagaliau paliktų pravoslavais. Lietuvoje padaugėjo kariuomenės, policijos, valdininkų ir dvaruose bei kaimuose kaimiečių rusų kolonistų. Generalgubernatorius Muravjov po 1863 m. sukilimo pradėjo rusus kurdinti konfiskuotose dvaruose arba tremtinių žemėse, duodamas jiems iš magazinų javų, statybinės medžiagos ir 50 rublių tiems, kurie gaudavo žemę be trobesių. Po 1863 m. sukilimo nukentėjo ne tik dvarai, bet ir kaimai. Kai kur Lietuvoje ištisi kaimai buvo išvežti į Rusijos rytus, kur iš 41 kiemo tik 7 kiemuose paliko lietuviai.Į ištremtųjų vietas buvo vežami kolonistai rusai, o sodžiai pervadinami rusiškais vardais ir tik nedaugelis vietovių, kur buvo atkeldinti rusų kolonistai, paliko su savais lietuviškais vardais.Tuo pat metu kai kuriose Rusijos gubernijose, kaime atsirado ištisos kolonijos ištremtųjų lietuvių kaimiečių, o Tomsko gubernijoje net susidarė kaimų su lietuviškais pavadinimais- naujoji Baisogala, naujoji Šeduva ir t.t.. Visų Lietuvos gyventojų luomų, kaip dvarininkų, taip ir valstiečių, teisės dėl žemės nuosavybės buvo susiaurintos, aprėžtos. Lietuvoje padaugėjo ne tik rusų dvarininkų, bet ir vokiečių dvarininkų skaičius, nes evangelikų religijos dvarininkams taip pat nebuvo kliūčių Lietuvoje dvarus įsigyti. 1865 m. gruodžio 10 d. įstatymu buvo griežtai nustatyta žemės nuosavybės savininko teisė į žemę. Kataliko dvarininko valdomą žemę tegalėjo paveldėti tik tiesioginiai jo įpėdiniai. Lietuvoje ne tik katalikai dvarininkai negalėjo laisvai pirkti ar parduoti žemes, bet ir valstietis katalikas negalėjo pirkti žemės iš dvarininkų. O jeigu duodavo leidimus valstiečiams žemės nusipirkti, tai visų pirma ištirdavo valstiečio politinį patikimumą, kuria kalba jis kalba, ar nėra kunigo giminaitis ir kurios bažnytinės organizacijos narys. Ir iš varžytinių parduodamas žemes Lietuvoje tegalėjo pirkti tik lenkų ir ne žydų kilmės asmenys.
1863-1891 m. vien Kauno gubernijoje buvo atgabenta 2,987 naujakurių rusų šeimos, daugiausia sentikių, ir jiems išdalyta 33,381 dešimtinė žemės. Pagal 1866 m. įstatymą kolonistų žemių negalėjo atpirkti Lietuvos gyventojai katalikai.1868 m. surinkus žinias apie kolonistus rusus Kauno gubernijoje, ir caro vyriausybė pradėjo stebėti kolonistų gyvenimą bei padėtį. Pvz., 1868 m. Lietuvoje buvo 269 rusų gyvenvietės su 1,371 ūkio vienetais ir 6,869 gyventojais, iš kurių 3,253 buvo sentikiai ir 3,616 pravoslavų. Tose gyvenvietėse dar buvo 200 katalikų bei liuteronų ir ten sentikiai su pravoslavais bei katalikais gyveno mišriai. Kauno gubernatorius baiminosi dėl pravoslavų, kurie nesą tvirto tikėjimo, netaptų katalikais. Kolonizacijai paspartinti 1866 m. įsteigta Lietuvos dvarų supirkinėtojų bendrovė, kuri po metų perorganizuota į Savitarpio kredito draugiją. Ši draugija įsteigta dvarams supirkinėti. 1897-1901 m. laikotarpyje 21,8 % suteiktos kolonistams žemės vėl pateko arba pravoslavams lietuviams arba šiaip lietuviams, nes dalis kolonistų sulietuvėdavo. Tada caro vyriausybė rūpinosi, kad ištisi kaimai būtų rusų gyvenami. Caro administracija, patyrusi nesėkmingus kolonizacijos padarinius Lietuvoje, apie kolonistų ūkių nelegalų pardavinėjimą Lietuvos valstiečiams, ėmėsi griežtesnių priemonių. 1899 m. caras paskelbė Goremykino įstatymą, kuriuo buvo netiesiogiai draudžiama nepravoslavų religijos asmenims įsigyti žemės Lietuvoje. Nepravoslavai ir netiesioginiai įpėdiniai, paveldėję žemę, turėjo ją per trejus metus parduoti pravoslavų religijos asmeniui.tačiau lietuviai abejojo tuo įstatymo teisėtumu ir kreipėsi į aukščiausiąjį teismą. 1901 m. sausio 27 d. priimtas įstatymas leido duoti leidimus Lietuvos valstiečiams pirkti žemę; taip pat liuterų, reformetų ir machometonų religijos asmenys, taip pat ir žydai, priėmę pravoslavų religiją, yra nepageidaujami dvarų pirkėjai, o katalikams visai nebuvo leidžiama pirkti dvarų. Naujame įstatyme lietuviai katalikai nebebuvo vadinami lenkų kilmės asmenimis, bet Romos Katalikais. Be šių kolonizavimo priemonių rusai dar buvo planavę kolonizuoti vien rusais visus ruožus pagal geležinkelių linijas, tačiau 1905 m. revoliucija visus planus sužlugdė: buvo panaikinti visi suvaržymai žemę pirkti ar parduoti; pirkti dvarus iš lenkų kilmės asmenų, valdyti juos ir nuomoti.Pravoslavų bažnyčios
Į rusinimo programą įėjo ir katalikų religijos persekiojimas Kadangi Rusijos valstybė savo gyventojus skirstė ne tik pagal tautybes, bet daugiau pagal tikybas, tai kitų tikybų asmenys buvo laikomi Rusijos valstybingumo priešais. Pravoslavų dvasininkai turėjo atlikti svarbias pareigas Lietuvos gyventojus rusinant. Todėl visi unitai (unitais buvo laikomi Rytų arba bizantiškųjų apeigų krikščionys, sudarę uniją su Katalikų bažnyčia) 1839 m. prievarta įjungti į Pravoslavų bažnyčią, o unitų dvasininkai, nenorėję paklusti įsakymui, buvo vežami į Rusijos gilumą, į vienuolynus, perauklėti. Katalikų bažnyčią Rusijos nacionalistai slavofilai siūlė, kad pravoslavų dvasininkai į Šiaurės vakarų krašto gubernijas perkeltų “pravoslavų kultūrą”(kadangi katalikų bažnyčią jie laikė didžiuoju Rusijos priešu). Jie siūlė uždrausti viešas katalikų pamaldas, uždaryti bažnyčias, likviduoti dvasininkus, o katalikus prievarta supravoslavinti; pravoslavų pamaldose vartoti lietuvių arba lenkų kalbą, kad būtų galima pritraukti į pravoslavų cerkves žmones; jie rūpinosi išnaikinti lenkiškumą Lietuvoje ir teigė kad pirmiausia reikia gerinti pravoslavų dvasininkų padėtį, steigti mokyklas ir per jas skleisti rusiškumą ir pravoslaviškumą. Iki 1896 m. pravoslavų bažnyčių šventikai Lietuvoje galėjo naudotis valsčiaus gyventojų pastotėmis, nors ten beveik visi gyventojai būtų buvę tik lietuviai katalikai ir jų pareiga buvo rūpintis cerkvių bei parapijų trobesių statyba ir remontais. Pravoslavų dvasininkus išlaikydavo valsčiaus gyventojai mokėdami jiems algas iš vadinamų “zemskinių” mokesčių. Taip pat šventikai rinkdavo pinigus pirkti cerkvėms bei valsčių raštinėms ikonas. 1864 m. prie cerkvių pradėjo steigti cerkvines pradžios mokyklas visų religijų vaikams, tačiau jose dėstė tik pravoslavų šventikai ar jų pagalbininkai. XIX a II pus. Pravoslavų gyventojų išaugo daugiau kaip du kart (1869m. pravoslavai ir sentikiai Kauno gubernijoje sudarė 4,1% visų gyventojų, o 1897m. jau 5,1%, per tą patį laikotarpį katalikų sumažėjo iš 79,3%I iki 76.6%). Kad padidintų pravoslavų skaičių Lietuvoje, buvo įsakyta visus pamestinukus krikštyti pravoslavais. Rusinimui buvo naudojamos įvairios priemonės: dalijamos rusiškos knygos, pravoslaviški šventi paveikslėliai, kryžiukai ir t.t., caro šeimos švenčių metu mokiniai buvo verčiami giedoti Rusijos himną. Pravoslavinimo tikslui pravoslavų Šventasis sinodas leido Vilniaus arkivyskupui įvesti lietuvių kalbos pamokas į rusų dvasininkų seminariją , kad lietuvių kalbos dėka lengviau galėtų gundyti lietuvius pereiti į pravoslaviją. Po 1904 m. caro tolerancijos akto paskelbimo pradėtos vesti knygos naujai grįžtantiems į katalikų tikėjimą surašyti. Katalikai taip pat pasinaudojo šiuo aktu ir atgavo daug teisių: daug unitų grįžo į katalikų tikėjimą. Taip pat nors ir nedidelis mahometonų skaičius, vėl sugrįžo į savo senąją tikybą. Dar ir 1913 m. vien Vilniaus vyskupystėje 540 pravoslavų priėmė katalikų tikėjimą , o pačioje Lietuvoje – 18.000.
Katalikų ir pravoslavų padėtis.
Teisinė Katalikų bažnyčios ir pačių katalikų padėtis Rusijoje visą laką buvo skirtinga nuo pravoslavų.Vilniaus generalgubernatorius reiškė nepasitikėjimą katalikais net ir Rusijoje, o katalikai savo ruožtu nepasitikėjo carine Rusija. Todėl 1904 m. gruodžio 12 d. caras paskelbė tolerancijos aktą, suteikdamas gyventojams vieną kitą lengvatą: policijai ir teismams liepta nutraukti visas bylas dėl religijos; netaikyti gyventojams jokių suvaržymų dėl religijos; nebus jokių kliūčių sentikiams ir sektantams užimti valdžios tarnybas. Pagal šį aktą nebuvo laikoma nusikaltimu pasitraukti iš pravoslavų religijos bei nebaudžiama už sugundymą keisti religiją;asmeniui buvo suteikta laisvė pagal sąžinę pasirinkti religiją; sentikiams nebedraudžiama tuoktis su pravoslavais; religiją leista dėstyti mokinių gimtąja kalba ir tik dvasininkams.
Bažnyčių bei vienuolynų uždarinėjimai.
1841 m. gruodžio mėn. bei 1843 m. gruodžio mėn. buvo paskelbti du caro įsakymai dėl bažnytinių žemių sekuliarizacijos. Sekuliarizacija palietė vyskupijų kapitulų, vienuolynų ir kunigų seminarijų žemes. Žemės sekuliarizacijos dekretai buvo taikomi Vilniaus, Žemaičių (Kauno) ir Minsko vyskupijoms. Ji buvo vykdoma rusifikacijos tikslais. Iš evangelikų bažnyčios atimta 20 dvarų ir iš pravoslavų bažnyčios – 67 dvarai, kad Rusijos valdžia galėtų teisintis popiežiui, jog buvo sekuliarizuoti visų religijų bažnytiniai turtai. Parapijų žemės, kurias valdė klebonai, liko nepaliestos. Iš gautų katalikų bažnyčios turtų pajamų katalikų algoms ir seminarijoms išlaikyti buvo skirta ¼ visų pajamų, o kiti ¾ naudojami pravoslavų reikalams. Valdžia, atimdama iš Katalikų bažnyčios turtus norėjo materialiai ją susilpninti, kad neturėtų pakankamai pajamų seminarijoms išlaikyti, klierikus šelpti, spausdinti literatūrą ir t.t.. 1832 m. – 1893 m. vien Žemaičių vyskupystėje rusų valdžia uždarė 46 vienuolynus, taip pat ir jų bažnyčias. Uždarytų vienuolynų pastatus valdžia panaudojo kareivinėms, ligoninėms, mokykloms arba visai tuščius, kai kurios paverstos cerkvėmis.
Uždarinėjant vienuolynus ar atiminėjant bažnyčias, visur vyko stiprus katalikų pasipriešinimas, kildavo neramumų, būdavo areštų, bausmių ir trėmimų. Ypač nukentėjo bažnytiniai turtai. Nepaprastai žiauriu būdu buvo uždarytos Kestaičių ir Kražių bažnyčios (iškviesti eskadronai kazokų, kurie jėga nugalėjo valstiečius saugojusią bažnyčią, išplakė juos bizūnais, sunaikino altorių, paveikslus).Dar žiauresniu būdu buvo atimta Kražių vienuolyno bažnyčia: 1893 m. lapkričio mėn. Kauno gubernatoriaus vadovaujama policija, žandarai ir kazokai kardais ir pančiais pliekė besimeldžiančius žmones ir varyti juos iš bažnyčios; išvarytus žmones trypė savo arkliais ir varė į Kražantės upę; suimtieji buvo plakami rykštėmis, kiti buvo teisiami. Ir čia, anot P. Višinskio, žemaičiai prasčiokėliai parodė, kaip jiems brangus tėvų katalikiškas tikėjimas. Šis įvykis plačiai nuskambėjo pasaulyje, apie tai rašė straipsnius, brošiūras visi : ir katalikų, ir demokratų, ir socialistų lietuvių veikėjai. Kražių skerdynės tuo metu išgarsėjusios Vakarų pasaulyje, kuris pasmerkė rusų administracijos žiaurumą persekiojant religiją, tiek paveikė Rusijos valdžią, kad ši liovėsi uždarinėti bažnyčias Lietuvoje.
Katalikybės varžymai.
Caras Mikalojus I 1837 m. buvo uždraudęs valstiečių vaikams stoti į kunigų seminarijas, o bajorai turėjo gauti generalgubernatoriaus leidimą į jas įstoti. Stojant į katalikų kunigų seminariją, nepakakdavo turėti mokslo cenzą, bet dar reikėjo ištikimybės liudijimo, apylinkės ir apygardos teismo pažymėjimo, kad asmuo nėra patrauktas teismo atsakomybėn, bei gubernatoriaus sutikimo į seminariją įstoti. O 1863-1870 m. visiškai nebuvo leidžiama priimti kandidatų į kunigų seminarijas. 1849 m. kunigų seminarijose buvo įvestas rusų kalbos bei rusų literatūros mokytojo etatas, vėliau buvo įsakyta klierikus pratinti pamokslus sakyti rusų kalba. Baigę kunigų seminarijas Lietuvoje, kunigai aukštesniojo mokslo galėjo siekti tik Dvasinėje akademijoje Petrapilyje. Visoje Rusijoje vyskupus skirdavo pats caras su popiežiumi susitaręs. Paskirtieji vyskupai apie tai galėdavo sužinoti tik per Rusijos vidaus reikalų ministeriją. Į vyskupystes niekada neskirdavo nuolatinio vyskupo, o tik vyskupystės administratorių. Jais tapdavo pataikaujantys dvasininkai ( jie buvo vadinami ritualistais – apeigininkais), kurie laikydavo pridėtines katalikų pamaldas bažnyčiose rusų kalba. Vyskupai, kurie priešinosi valdžios įsakymams buvo įvairiai baudžiami ( mažinama alga ). Po 1863 m. sukilimo buvo pradėta intensyviai pertvarkyti katalikų bažnyčios tvarką: kunigai be apskrities viršininko leidimo negalėjo išvykti iš savo parapijos ribų; net ir vyskupai turėjo gauti iš gubernatoriaus leidimą. Sugauti važinėjant be leidimo buvo baudžiami piniginėmis baudomis. Tokių draudimų pasėkoje atsirado kyšininkavimas. Su dvasininkijai taikomais varžymais drauge sekė bažnyčių statybų ir remontų varžymai. Be gubernatoriaus sutikimo Lietuvoje negalima buvo statyti bažnyčias, jas remontuoti, statyti koplyčias bei altarijas. Apskričių policija turėjo prižiūrėti šio įsakymo vykdymą. Parapijų klebonus baudė net už smulkmenas : už kapinių tvoros išmūrijimą, šventoriaus pataisymą, varpams sijos pakeitimą, už stogo nudažymą be leidimo ir t.t.
Kunigams rusų administracija draudė šventomis dienomis sakyti po du pamokslus (iš viso pamokslus galėjo sakyti tik klebonai ir gimnazijų kapelionai), ir tik caro vyriausybės patvirtintus ir išspausdintus pamokslus.Nuo 1864 m. visose mokyklose turėjo būti ir katalikų tikyba dėstoma rusų kalba. Kurį laiką šio įsakymo kunigai nepaisė ir tik vėliau (1868m) kun. M. Paliulionis, Kauno mergaičių gimnazijos kapelionas, pradėjo dėstyti tikybą rusiškai. Jeigu caras Mikalojus I 1848 m. griežtai uždraudė katalikų bažnyčiose vartoti rusų kalbą, tai caro Aleksandro II įsakymu, 1869 m. draudimas buvo atšauktas. Tada Katalikų bažnyčios reikalams buvo išspausdintas apeigynas rusų kalba, kur lotyniškas tekstas buvo pakeistas rusiškuoju. Žemaičių vyskupas M. Valančius pranešė Katalikų dvasinei kolegijai kad visi vyskupijos gyventojai nemoka skaityti rusiškai, todėl šio apeigyno jis nevartos. Be katalikiškų liturginių knygų spausdinimo rusiškomis raidėmis ir pravoslavų religinės liturginės knygos buvo verčiamos į lietuvių kalbą. Dar ir prieš spaudos uždraudimą rusų cenzūra dažnai neleisdavo spausdinti net religinių knygų, taip pat buvo cenzūruojami vyskupų ganytojiniai laiškai. Iš vyskupų buvo reikalaujama įteigti parapijų klebonus nerengti iškilmingų sutikimų, nestatyti papuoštų vartų, nedaryti puošnios palydos…Tačiau žmonės to nepaisė. Vietovėse, kur buvo netoli pravoslavų cerkvės, procesijų visai neleisdavo arba patardavo pasikviesti pravoslavų šventiką tokioms procesijoms vadovauti. 1894 m. Vilniaus generalgubernatorius net uždraudė giedoti numirėlį lydint į kapines, nešti bažnytines vėliavas, žibintus, ar skambinti varpais, liepė pasitenkinti tik kryžiaus nešimu. Rusai cenzūruodavo net vyskupijų kapitulų leidžiamus kalendorius – elenchus, draudė statyti statulas ar kryžius ( net kapinėse), turinčius simbolines reikšmes.Nuo 1880 m. Vilniaus mokslo apygardoje mokiniai katalikai caro ir jo šeimos švenčių proga buvo pradėti priverstinai vedžioti į cerkves melstis, taip pat caro valdžia norėjo kad pamaldos būtų laikomos rusų kalba. Nepaisydami valdžios įsakymų ir mokyklos vadovybės raginimo, mokiniai priešinosi ir į cerkves nėjo. Todėl 1889 m. gegužės 28 d. Aukščiausioji R.K. bažnyčios kongregacija Romoje, patvirtino nuostatą , kad katalikai negali dalyvauti kitų religijų pamaldose. Tai patvirtino ir popiežius. Bet lietuviai katalikai ir toliau griežtai atsisakė tokias priverstines pamaldas lankyti ir rusų švietimo įstaigos nebevertė lankyti pravoslavų pamaldų.Šias lietuvių gimnazistų kovas P. Višinskis Laiške saviesiems aprašė : “ 1899 metuose jauni Lietuvos sūnūs, mokintiniai Mintaujos, Liepojos ir Palangos gimnazijų, parodė, kaip brangi jiems jų tėvyniška kalba : jie nepanorėjo prie Dievo šauktis svetimojjiems rusiškoj kalboj ir tik tada nurimo, kaip buvo daleista jiems melstis nors lotyniškoj, visų katalikų Bažnyčios kalboj. Šiaulių gimnazistai tą pat parodė.” . 1896 m. įspūdingas lietuvių moksleivių katalikų pasipriešinimas įvyko Jelgavos (Mintaujos) gimnazijoje, kai visi moksleiviai lietuviai atsisakė melstis rusų kalba ir pasitraukė iš gimnazijos salės. Daugelis mokinių buvo pašalinti iš gimnazijos (tarp jų A. Smetona, K. Vasiliauskas, J. Šlapelis), kitiems buvo sumažintas elgesio pažymys. Po šio įvykio moksleiviai lietuviai pasiuntė prašymą popiežiui kad užtartų juos prieš rusų valdžią. Kitą prašymą pasiuntė Rusijos švietimo ministrui, prašydami leisti melstis lietuvių kalba, nes toje gimnazijoje latviai ir vokiečiai meldžiasi savo gimtąja kalba, o ir Rusijoje totorių jungo metu, totoriai nedraudė rusams melstis rusų kalba.4. Valančiaus epocha
Posūkis į lietuvybę
XIX amžiaus istorijoje svarbią vietą užima Katalikų bažnyčios pastangos apsaugoti lietuvių liaudį nuo prievartinės rusifikacijos pavojų, tačiau neretai šie dalykai užgožia ne mažiau reikšmingą pačios bažnytinės organizacijos depolonizacijos klausimą, kuris tiesiogiai susijęs su pirmuoju Valančiaus epochos etapu iki 1863 metų. Valančiaus užsiėmimų kryptį lėmė ne tik jo asmeninės nuostatos, bet reali Lietuvos bažnytinės organizacijos padėtis XIX amžiaus viduryje, t.y. tam tikras kunigų indiferentiškumas lietuvybei ir dar blogiau – didelis jų sulenkėjimas. Todėl tikėtina, kad būsimojo vyskupo apsisprendimas rašyti Žemaičių vyskupystę lietuviškai buvo gerai apgalvotas žingsnis, rodantis jo siekimų kryptį.Bažnyčios atsinaujinimas, posūkis į liaudį, vyko kartu su lietuvybės idėjų sklaida. Nuo 1853 m. Varniuose atsidaręs Zavadzkio knygyno filialas ir Valančiaus raginimas plėsti klebonijų bibliotekas prisidėjo prie naujos literatūros platinimo.Pirmosiomis Bažnyčios lituanizacijos apraiškomis galima laikyti jau 1845 m. pradėtą darbą – Varnių dvasinės seminarijos bibliotekoje imtasi komplektuoti lietuviškų knygų fondą. Nepraėjus nė dviem dešimtmečiams seminarijos biblioteka tapo iš ties svarbiu lituanistikos šaltiniu, leidžiančiu auklėti klierkus lietuviška dvasia.
Nuo pat savo ganytojiškos veiklos pradžios Valančius rūpinosi, kad kunigai visoje vyskupystėje mokėtų lietuviškai ir su liaudimi kalbėtų jos kalba. Svarbiausiose parapijose vyskupas stengdavosi paskirti savus seminarijos auklėtinius, kurie turėjo pakeisti sulenkėjusį ir luominiais barjerais nuo paprastų žmonių atsiskyrusį klerą. Ypač buvo proteguojami tie jaunos kartos kunigai, kurie prisidėjo prie lietuviškų knygų rašymo ir leidybos. Lietuvybė pamažu skverbėsi į seminariją, kuriją ir parapijų klebonijas. Nors lenkų kultūros ir kalbos įtaka nesumažėjo, lietuvių kalbos teisės nebuvo, kaip anksčiau, paminamos.Kartu su dvasininkijos lituanizacija skleidėsi ir kitos Valančiaus veiklos tendencijos, rodančios siekimą ne tik sulietuvinti bažnytinį gyvenimą, bet ir kontroliuoti visą ano meto lietuviškąjį sąjūdį, kurio priešaky stovėjo Daukantas.Vyskupas siekė daryti įtaką ir visos tos veiklos idėjiniam turiniui, net mėgindamas suimti į savo rankas visų lietuviškų spaudinių cenzūravimą.Valančius skatino didaktinių elementaraus pobūdžio leidinių ir tokios pat krypties švietimo plėtotę.Blaivybės sąjūdis
Vienas įspūdingiausiųValančiaus laimėjimų buvo masinio lietuvių valstiečių sąjūdžio – blaivybės brolijų – organizavimas.Masinis blaivybės judėjimas Lietuvoje turėjo savo priešistorę. Iki tol jau buvo išmėginta daugelis kompromisinių liaudies blaivinimo priemonių, kurios efekto neatnešė. Liko viena – steigti religines brolijas kovoti su girtavimu. Per Poznanės kunigaikštystę, Galiciją brolijų idėjos pasiekė lenkijos karalystę. Iki 1856 metų Lenkijoje beveik kiekvienoje parapijoje veikė blaivybės brolija, tačiau juridiškai jos padėtis buvo neapibrėžta.Būtent tokiomis aplinkybėmis pačiame Rusijos reformų rengimo įkarštyje blaivybė atkeliavo už Nemuno : 1858 metų rudenį įsikuria pirmosios žemaitiškos blaivybės brolijos. Blaivybės istorijos Lietuvoje tyrinėtojai yra pateikę daug pavyzdžių, rodančių, jog iš pat pradžių blaivybės brolijos steigėsi mažų mažiausiai neoficialiai.Jos nebuvo nelegalios, nes nebuvo įstatymo, jas draudžiančio ( išskyrus įsaką Lenkijos Karalystėje, kuris Lietuvos gubernijose negaliojo ). Miestuose ir miesteliuose į blaivybės brolijas buvo įstoję apie trečdalį katalikų, o kaimiškose parapijose blaivininkai sudarė iki 90 ir daugiau procentų visų parapijiečių.Masinis valstiečių dalyvavimas blaivybės akcijoje, sėkminga blaivybės brolijų veikla 1858-1864 metais iš esmės reiškė labai prieštaringus dalykus.Šioje akcijoje valstietija, liaudis, pasirodė kaip didelė ir drausminga jėga, kurios labiau negu kada nors anksčiau turėjo paisyti valdžia. Kita vertus, valstiečių sąjūdis organizacinį pobūdį įgijo dvasininkijos pastangomis. Ir Lietuvos dvasininkai, ir jų oponentai rusų administracijos atstovai matė Valančiaus autoritetą, apskritai sustiprėjusią Katalikų Bažnyčios įtaką liaudžiai. Ir katalikų dvasininkija, ir kapitalistinės raidos veikiamas bajorų luomas, ir rusų politikos vykdytojai suprato, kad valstietis tapo sąmoningu objektu, kurio ignoruoti nebebuvo galima. Į Valančiaus blaivybės akciją Lietuvos bajorai reagavo nevienodai. Didžiuma pažangių dvarininkų, sekdami paties vyskupo pagirtų didikų pavyzdžiu, uždarė savo dvaruose bravorus ir karčiamas , o kai kurie net įvedė savo valstiečiams tokį griežtą prohibicijos režimą, kad Valančius turėjo juos raminti, jog nebūtų per daug žeminamas paprasto žmogaus orumas.Kita dalis dvarininkų visaip kenkė dvasininkijos veiksmams.Nevienareikšmė buvo ir rusų valdžios pozicija blaivybės brolijų atžvilgiu. Rusijos valstybės iždo sistema ir su ja susijusi degtinės mokesčio atpirkėjų grupė, piestu stojo prieš blaivybės sąjūdį – caro vyriausybei net buvo siūloma ištremti Valančių iš Lietuvos kaip nusikaltėlį.Bet 1863-aisiais įsigaliojus naukiems akcizo nuostatoms ir prasidėjus sukilimui, požiūris į blaivybės brolijas pasikeitė – 1864 metais Muravjovo įsakymu brolijos buvo uždraustos kaip antivyriausybinės organizacijos. Rusų valdžia tik represijomis galėjo varžytis su Bažnyčia dėl įtakos liaudžiai.
Kova prieš rusinimą
Po 1863 metų sukilimo caro valdžia, pradėjusi atviro visuotinio rusinimo politiką Vakarų krašte, siekė kad ne visiškai sunaikinti Katalikų bažnyčią, tai bent pakirsti jos dominuojantį vaidmenį visuomenės dvasiniame ir kultūriniame gyvenime, sudaryti sąlygas plisti stačiatikybei tarp katalikų ir įtvirtinti krašte rusų Stačiatikių Bažnyčios viršenybę.Šių tikslų buvo siekiama ribojant ir varžant Katalikų Bažnyčios veiklą, valstybiškai remiant ir stiprinant Stačiatikių Bažnyčią , taipogi diskriminuojant katalikų tikėjimą išpažįstančius asmenis ir siekiant surusinti pačią Katalikų Bažnyčią, pakirsti katalikybės tradicijas.
Patikėjęs kai kurių caro pareigūnų ir pusiau oficialių publicistų pareiškimais, esą valdžia nesieks surusinti lietuvių ir žemaičių, “ o tik suartinti jų interesus su vyriausybės interesais”, Valančius ėmėsi žygių, kad būtų vėl legalizuota ir išplėsta jo priežiūroje žemaičių ir lietuvių švietimo gimtąja kalba sistema.
Greitai, 1864 metų pavasarį, paaiškėjo, kad caro valdžia galutinia apsisprendė vadinamosiose Vakarų gubernijose “ visuomenę šviesti stačiatikybės ir rusų tautiškumo dvasia”. Valančius suprato pakliuvęs į rusifikatorių pinkles ir aprobuodamas pirmąsias lietuviškas knygas rusiškais rašmenimis. Tapo aišku kad šių knygų leidyba neturės nieko bendra su lietuvių raštijos plėtra, o bus tik “ lietuvių ir rusų suartinimo ”, t.y. lietuvių rusinimo priemonė. Tais metais vyskupas išleido potvarkį, kuriuo įpareigojo kunigus mokyti vaikus katekizmo lietuviškai. Valančius suorganizavo lietuviškų knygų spausdinimą Rytprūsiuose. Vien per dvejus metus, iki 1869-ųjų, čia išėjo apie 19 tūkstančių lietuviškų knygų, iš kurių apie 8 tūkstančius, caro valdžios akimis, buvo “kurstomojo” pobūdžio. Ne be vyskupo žinios iš kunigų, klierikų ir valstiečių susikūrė speciali slapta organizacija knygoms iš Prūsijos gabenti ir nelegaliai platinti Lietuvoje. Pats Valančius tuo metu parašė ir išspausdino 9 nelegalias knygeles, kuriose atskleidžiamas Katalikų Bažnyčios persekiojimas ir nedori caro valdžios tikslai.Telšių ir Seinų vyskupystėse ir toliau buvo laikomasi, gal ne taip energingai, Valančiaus principų. Tiesa, Suvalkiją apėmusi Seinų vyskupystė turėjo šiek tiek daugiau laisvės ir galimybių – rusifikacija čia, kaip žinoma, buvo švelnesnė.Atkaklus katalikų priešinimasis privertė caro valdžią trauktis, daryti nuolaidų. 1878 metais nustota beprasmiškai kovoti su kryžių statyba, 1897-aisiais panaikintas įsakymas, kuriuo katalikai mokiniai caro švenčių dienomis buvo verčiami eiti į cerkves. Tais pačiais metais panaikintas draudimas statyti bažnyčias. Daugelis katalikų, kurie ansčiau “virto stačiatikiais”, grįžo į katalikybę. Rusų stačiatikių Bažnyčia per trumpą laiką neteko tų savo “laimėjimų”, kuriuos buvo pasiekusi per 40 prievartos metų..
3. Išvados
Tautinis susipratimas skleidžiamas greičiau raštu negu žodžiu. Pradžioje raštas buvo vartojamas vien religiniams tikslams, bet vėliau ėmė tarnauti ir pasaulietiškiems tikslams. Religinės literatūros atsiradimas , kaip pvz., Biblijos vertimai į anglų, vokiečių ir kt. kalbas jau skleidė tą kalbą kaip literatūrinę, pradžioje į dvasininkus, o vėliau ir į pasauliečių šviesuomenę. Tačiau kalba dar nėra absoliutiškai vienintelis ir sprendžiamas veiksnys tautai susiformuoti. Kitas veiksnys yra religija. Ypač senovėje religija buvo vienas svarbiausiųjų požymių tautai atskirti. Religija yra daug pagelbėjusi tautinį susipratimą ugdyti, kartais sulaikiusi nuo nutautinimo, bet dažnai patarnavusi nutautinimui. Rusams lietuvių katalikų religija kaip tik ir buvo didelė kliūtis lietuvius rusinti. Kita vertus, mūsų kaimynams lenkams per Bažnyčią ir per aukštąjį žemvaldžių luomą religijos pagalba pavyko daug lietuvių nutautinti. Nemažinant kalbos svarbumo tautai susidaryti, neneigiant religijos reikšmės ir geografinės aplinkos, tenka dar pabrėžti ir kultūrinio gyvenimo reikšmę. Tik kultūrine prasme gyvenančios tautos, nori tapti tauta ir politine prasme, kovoja kaip ir atskiras individas dėl savo laisvės, dėl laisvų gyvenimo sąlygų tautai egzistuoti ir savo tautos kultūrinei veiklai plėtoti. Lietuvai, nepaisant pasaulio moralinio pritarimo tautų apsisprendimo principui, vis dėlto teko griebtis karo jėgos, kad sunkiausiu metu ir sunkiausiomis sąlygomis apgintų tautų apsisprendimo principą. Religija ir bažnyčia, kaip religijos skleidėja, turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautos, jos kalbos, kultūros išlikimui, kadangi anuomet kaip ir šiais laikais, bažnyčia yra laikoma šviesos ir tiesos skleidėja, dažnai daranti įtaką visuomenės nuomonės formavimuisi. Galima drąsiai teigti, jog katalikybės Lietuvoje ir pačios lietuvių tautos išlikimą padėjo išsaugoti bažnyčios šviesuoliai, lietuvių tautos puoselėtojai – kunigai, kunigų seminarijų klierikai. Jie, puikiai suvokdami religijos ir bažnyčios įtaką tautos raidai, atkaklioje kovoje su carine rusų valdžia bei priešiškai nusiteikusiais lenkų kunigais, puoselėjo lietuvybę, skaitė pamokslus lietuvių kalba, leido religinę literatūrą lietuvių kalba. Po sukilimo daug nukentėjusi, bet vis dėlto išlikusi ir pakankamai pajėgi Katalikų Bažnyčia Valančiaus vadovaujama sužlugdė rusifikatorių kėslus, palaikė lietuvybę, netgi plėtė socialinę bazę tautiniam atgimimui, sukūrė materialines bei organizacines sąlygas tautiniam sąjūdžiui plėtotis, tautinio žadinimo darbui dirbti.XX amžiaus pradžioje Katalikų Bažnyčios sąlygos tapo kur kas palankesnės. Atlietuvėjusi Bažnyčia ir toliau daug dėmesio skyrė mokyklai ir spaudai. Knygoms ir laikraščiams leisti buvo įkurtos dvi didelės bendrovės : Šv. Kazimiero draugija Kaune ir “ Šaltinio “ bendrovė Seinuose. Katalikiškoji spauda Lietuvoje vyravo (leidiniai Draugija, Ateitis, Pavasaris, Šaltinis, Rygoje leistas Rygos garsas, Aušra , Viltis…).
Taigi, Katalikų Bažnyčia, kaip viešpataujanti religinė institucija, suvaidino reikšmingą vaidmenį XIX amžiaus Lietuvos istorijoje.Literatūra
1. Pr. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija. I t, 1977 , dr.K.Griniaus fondas.
2. A. Smetona, Lietuvių santykiai su lenkais, 1936 .
3. V. Kudirka, Raštai II t., 1909 .
4. P. Višinskis, Raštai, 1964.
5. E. Aleksandravičius ir A. Kulakauskas, Carų valdžioje Lietuva XIX amžiuje,1996, leidykla Baltos lankos.