lietuvos kariuomenes susikurimas po 1918 metu

REFERATAS

LIETUVOS KARIUOMENĖS SUSIKŪRIMASPO 1918 METŲĮkūrimas1917 m. įvykus Vasario revoliucijai, jau vasarą Rusijoje susikūrė lietuvių karininkų sąjunga. Rusijos frontuose esantys lietuvių kariai pradėjo organizuotis ir telktis į lietuviškus dalinius tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Buvo sudaryti pusantro tūkstančio karių lietuvių batalionas Vitebske, atsargos batalionas Smolenske, lietuvių batalionas Rovne, Vytauto Didžiojo batalionas Sibire ir kiti. Tačiau karininkų sąjunga ir daliniai buvo priversti išsiskirstyti po Spalio perversmo, o kai kurie lietuvių kariai išžudyti ar paimti į Raudonąją armiją.1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918 m. pradžioje grįžo generolas Jurgis Kubilius, karo gydytojas papulkininkis Vladas Nagevičius, papulkininkis Stasys Nastopka, karininkai Kazys Škirpa, Mykolas Velykis, Petras Ruseckas ir kiti. 1918 m. gegužės 15 d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui Jonui Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėn. įsteigta Apsaugos komisija, vadovaujama Stasio Šilingo, kuri organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 1918 m. spalio mėn. pabaigoje Vilniuje pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti.Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Karininkų iniciatyva jau lapkričio 1 d. Vilniuje, vadovaujant Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, Lietuvos Tarybos rūsyje imtas kurti 1-asis pėstininkų pulkas. Lapkričio 11 d. ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras manė, kad pirmiausia reikia sukurti miliciją tvarkai šalies viduje palaikyti, o iš išorės apgins Vokietija, kuri buvo įsipareigojusi pagal Kompjeno paliaubas. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę, nes Vokietijos kariuomenė neatlaikė bolševikų puolimo.1918 m. lapkričio 23 d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.

Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje.Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.

Lietuvos kavalerija puola[taisyti] Pirmosios kovos1918 – 1920 m. kariuomenei teko kovoti už Lietuvos laisvę su rusų bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1918 m. gruodžio 12 d. rusų bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos, gruodžio 22 d. buvo užimti Švenčionys, gruodžio 23 d. – Utena, gruodžio 27 d. – Rokiškis, 1919 m. sausio 5 d. – Šiauliai, sausio 25 d. – Telšiai. Lietuvą puolusias rusų bolševikų pajėgas sudarė trys divizijos su artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 000 kovotojų. Lietuviai turėjo apie 3000 dar neapmokytų savanorių ir tik kai kuriose vietose pasipriešindavo besiveržiančiai rusų bolševikų kariuomenei. Lietuvos kariuomenė buvo labai prastai ginkluota. Į priešo rankas pateko net du trečdaliai Lietuvos teritorijos. Buvo užimta Lyda, Varėna, Daugai, Aukštadvaris, Žasliai, Ukmergė, Siesikai, Šėta, Truskava, Radviliškis, Luokė, Nevarėnai, Tirkšliai, Mažeikiai. Bolševikai siekė užimti Kauną ir prieiti Rytų Rytprūsių sieną.Pirmosios kautynės su puolančia rusų kariuomene įvyko 1919 m. vasario 7-8 d. ties Kėdainiais. Vasario 8 d. kautynėse ties Taučiūnų kaimu žuvo kareivis savanoris Povilas Lukšys. Tai buvo pirmoji Lietuvos kareivių auka. 1919 m. vasario 12 – 13 d. įvyko kautynės ties Alytumi, kurį puolė gausios raudonarmiečių pajėgos. Kautynėse žuvo 1-ojo pėstininkų pulko vadas Antanas Juozapavičius. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka. Tačiau bolševikų puolimas buvo sustabdytas. Į pagalbą besiformuojančiai kariuomenei daugelyje vietų atėjo iš vietos gyventojų susiformavę partizanų būriai.

1919 m. balandžio 26 d. Generalinio štabo viršininku paskirtas generolas Silvestras Žukauskas nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę. Norėdamas išsiaiškinti padėtį, S. Žukauskas lankėsi kariuomenės dalyse, kariniuose sandėliuose, kalbėjosi su kareiviais ir karininkais. Iš pakrikusios vokiečių kariuomenės, susitarus su jos vadovybe, sudaryti penki saksų savanorių batalionai. Vokiečių kariuomenės dalių Lietuvoje vadas buvo generolas W. Eberhardtas, ryšių karininkas prie Lietuvos kariuomenės vadovybės – pulkininkas D. ŠrioderisNerimą kėlė lenkai, 1919 m. balandžio 19 d. išviję bolševikus iš Vilniaus, jame įsitvirtinę ir toliau puolę rusų bolševikų kariuomenę Trakai|Trakų – Širvintų – Pabradės ir Ašmenos – Salų kryptimis. Lenkai sutriuškino raudonarmiečių Pabradės grupę ir nustūmė Švenčionių link. Persekiodami Širvintose stovėjusios raudonarmiečių grupės likučius, lenkai veržėsi Trakų, Maišiagalos ir Ukmergės link. Siekint užkirsti kelią lenkams gylyn į Lietuvą, balandžio 27 d. Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas užimti Vievio geležinkelio stotį ir patį miestelį. Gegužės 3 d. Panevėžio atsargos batalionas užėmė Ukmergę. Šiose kautynėse kartu su lietuviais dalyvavo ir saksų savanoriai. Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvųjų ginklų ir kitokio turto. Tęsiant puolimą, gegužės 7 d. buvo užimtos Širvintos. Čia lietuviai susitiko su lenkais ir susitarė kartu pulti Giedraičius. Jie buvo užimti gegužės 9 d. Tai buvo pirmosios stambesnės Lietuvos kariuomenės puolamosios kautynės. Nuo šiol ji perėmė iniciatyvą. 1919 m. gegužės 7 d. generolas S. Žukauskas buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, kartu paliekant eiti ir Generalinio štabo viršininko pareigas.Puolimas prasidėjo auštant ir išsiplėtojo į stambią operaciją. Panevėžio rinktinėje kovėsi vien lietuviai. Rinktinė buvo sutelkta prie Ramygalos ir Krekenavos. Puolimui sudarytos trys voros su rezervu. Rinktinė pradėjo puolimą ankstų gegužės 18 d. rytą. Gegužės 19 d. pavakaryje buvo užimtas Panevėžys. Gegužės 21 d. bolševikai vėl įsiveržė į Panevėžį. Lietuviai pergrupavo jėgas iš pietryčių pusės ir gegužės 23 d. išvadavo miestą.
Joniškėlio partizanų batalionas, vydamas raudonarmiečius, gegužės 24 d. užėmė Pasvalį, Pumpėnus, gegužės 25 d. – Krinčiną, Daujėnus, o gegužės 26 d. visai išvijo bolševikus iš šiaurinės Lietuvos ir įsitvirtino palei Latvijos sieną. Ukmergės rinktinė iš pozicijų prie Vidiškių miestelio pagal Šventosios upę trimis voromis pradėjo pulti abipus Ukmergės – Utenos plento. Gegužės 18 d. užėmus Kurklius, puolimas buvo nukreiptas į šiaurę. Gegužės 19 d. Ukmergės rinktinės kariai užėmė Anykščius, gegužės 20 d. – Andrioniškį, gegužės 21 d. – Viešintas. Toliau 1-ojo pėstininkų pulko daliniai puolė Utenos – Zarasų kryptimi. Gegužės 31 d. buvo užimtas Kupiškis, o birželio 3 d. – Skapiškis. Birželio 2 d. lietuviai kartu su saksų savanorių daliniais užėmė Uteną. Saksų savanorių dalys pasitraukė iš fronto ir liepos mėnesį išvyko iš Lietuvos. Lietuvių kariuomenės dalys tęsė puolimą. Birželio 3 d. užimti Užpaliai, Daugailiai ir Tauragnai, birželio 7 d. – Obeliai.Lietuvos kariuomenei pradėjus kovas dėl šalies nepriklausomybės, iškilo pasižymėjusių karių apdovanojimo klausimas. Iki atitinkamo pasižymėjimo ženklo įsteigimo buvo numatyta nusipelniusius karius apdovanoti raudonais kaspinėliais su juodais pakraščiais, nešiojamais sagos kilpelėje. Vyriausiasis karo vadas generolas S. Žukauskas 1919 m. gegužės 18 d. įpareigojo veikiančių karinių dalinių viršininkus pristatyti apdovanojimui mūšiuose pasižymėjusius karininkus bei kareivius, o birželio 28–29 d. pats aplankė Panevėžio rinktinę ir įteikė pirmuosius kaspinėlius. 1919 m. liepos 30 d. Laikinoji vyriausybė priėmė pirmąjį įstatymą dėl kryžiaus „Už Tėvynę“ įsteigimo.1919 m. liepos 18 d. generalinį puolimą vykdžiusi kariuomenė siekiant sustiprinti ir palengvinti vadovavimą kariuomenei buvo suskirstyta į brigadas. 1-ąją brigadą sudarė buvusios Ukmergės rinktinės dalys – 1-asis pėstininkų pulkas, Ukmergės ir Vilniaus batalionai, lengvosios artilerijos baterija ir husarų eskadronas. 2-ąją brigadą sudarė buvusios Panevėžio rinktinės dalys – 2-asis pėstininkų pulkas, Marijampolės, Panevėžio ir Joniškėlio batalionai, atskira gudų kuopa, trys lengvosios artilerijos baterijos ir husarų eskadronas.
1919 m. rugpjūčio 22 d. generolas S. Žukauskas, parengęs naują puolimo planą, įsakė Lietuvos kariuomenei pradėti paskutiniąją operaciją prieš rusų bolševikų kariuomenę ir išstumti ją už Dauguvos. Operaciją pradėjo 1-oji brigada. Rugpjūčio 24 d. ji prasiveržė pro sustiprintą Šventosios upės – Južinto bei Susieto ežerų ruožą ir sėkmingai žygiavo pirmyn. Rugpjūčio 25 d. buvo užimti Zarasai. Rugpjūčio 29 d. Marijampolės ir Panevėžio batalionai užėmė Alūkstės miestelį ir priėjo Dauguvos upę. Rugpjūčio 30 d. 1-oji brigada užėmė Kalkūnų bei Turmanto geležinkelio stotis ir savo kairiuoju sparnu priėjo prie Dauguvos. Bolševikai pasitraukė į šiaurinį Dauguvos upės krantą, tačiau išsilaikė Grivoje – Daugpilio priemiestyje. Tik 1920 m. sausio 5 d. latviai su lenkais paėmė Daugpilį, ir lietuviai nebeturėjo fronto su bolševikais. Kariuomenę teko pergrupuoti.Prasidėjo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos. 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė įžygiavo į Vilnių. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai. Bet spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo mėn.

Krašto apsaugos ministras brigados generolas Stasys Dirmantas ir Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis 1937 m.Kovos su lenkais vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daugybė derybų, niekšybių iš lenkų pusės, susitarimų nevykdymo. Lenkai nepakluso ir tarptautinių organizacijų tarpininkavimui. Didžiausia lenkų niekšybė buvo 1920 m. spalio 7 d. pasirašytos sutarties dėl karo veiksmų sustabdymo sulaužymas.

Spalio 8 dieną J.Pilsudskio palaimintas gen. L.Želigovskis suvaidino „maištą“ prieš Lenkijos vyriausybę, kuri ketino Vilnijos kraštą perleisti Lietuvai. Būdamas Vilnijos krašto sulenkėjęs lietuvis, jis, J.Pilsudskio skatinamas ir remiamas, pasiryžo Vilnijos kraštą atplėšti nuo Lietuvos. Žygis į Vilnių pavyko.Buvo atsiradusi viltis atgauti Vilnių po to, kai lapkričio 19 dieną lenkai buvo sutriuškinti ties Širvintomis. L.Želigovskiui pavyko automobiliu pabėgti – kelias į Vilnių buvo laisvas. Tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolinės komisijos pirmininkas pareikalavo, kad mūsų kariuomenės žygis būtų sustabdytas. Lietuva reikalavimui pakluso.Būta nuomonių, kad reikėjo nepaklusti ir atsiradus patogiai progai Vilnių atsiimti. Paklusti reikėjo. Jei būtume nepaklusę, J.Pilsudskis būtų pasinaudojęs „nepaklusnumu“ ir atskubėjęs į pagalbą L.Želigovskiui. Neaišku, kuo viskas tada būtų pasibaigę.Lapkričio 29 dieną Kaune pasirašytos karo paliaubos, tarp kariaujančių kariuomenių nustatyta neutrali zona. Lietuva paliaubas pasirašė su sąlyga, kad Lenkija grąžins Vilnijos kraštą Lietuvai. Deja…Nepavykus daugybei derybų, 1922 m. vasario 22 d. Lietuva pakvietė Lenkiją į Tarptautinį Hagos tribunolą dėl Vilnijos problemos sprendimo. Lenkija, suprasdama, kad pralaimės, atsisakė pakvietimo.Lietuvai neliko nieko kita, kaip nutraukti diplomatinius santykius su Lenkija.[taisyti] 1922–1940 m.Lietuvos Respublikai pavyko apsiginti tiek kariniame, tiek diplomatiniuose frontuose. Nežiūrint nepaprastai sunkios padėties ir skaudžių Vilniaus bei jo krašto praradimo, per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva pasiekė nemažų laimėjimų ekonomikos ir ypač kultūros bei švietimo srityse. Pagal to meto reikalavimus buvo pertvarkyta Lietuvos kariuomenė ir paruoštas profesionalus karininkų korpusas.Tarpukario metais Lietuvos kariuomenėje buvo 9 pėstininkų, 4 artilerijos ir 2 kavalerijos pulkai, karo aviacijos pajėgos ir pagalbinė kariuomenė, kurią sudarė inžinerijos, geležinkelininkų, ryšininkų ir transporto padaliniai. Lietuvos kariuomenė buvo apginkluota pačia geriausia užsienio ir savos gamybos karo technika. Ypač gerai vertinami buvo lėktuvai, kuriuos sukūrė Jurgis Dobkevičius ir Antanas Gustaitis.
1940 metais po TSRS ultimatumo Lietuvos politikai neišdrįso duoti įsakymo kariuomenei pasipriešinti agresoriui, o patys pabėgo į užsienį. 1940 m. liepos mėn. Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta liaudies kariuomene ir įjungta į Raudonąją armiją. Tačiau tuoj pat prasidėjo ir represijos. Naikindami Lietuvos kariuomenę sovietai didžiąją dalį karininkų ištrėmė arba išžudė. Nacių okupacijos metais buvo bandyta atkurti Lietuvos kariuomenę, bet paaiškėjus, kad ji gali būti panaudota ne Lietuvai ginti, rinktinė buvo paleista. Jos vadus vokiečiai represavo. Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai daugelis Lietuvos kariuomenės karininkų ir karių tęsė partizaninę kova ir žuvo.[taisyti] Atkūrimas1990 m. kovo 11 d. Vilniuje Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Lietuvos kariuomenė pradėta kurti iš naujo. Jau 1990 m. kovo 12 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad TSRS karinės prievolės įstatymas Lietuvos piliečiams negalioja. Kovo 14 d. nutarimu Aukščiausioji Taryba nutraukė TSRS karinių komisariatų veiklą Lietuvoje, ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Michailui Gorbačiovui pasiūlė derėtis dėl neteisėtai Lietuvoje esančios kariuomenės išvedimo. Tačiau atsakydamas M.Gorbačiovas 1990 m. balandį įvedė 74 dienas trukusią ekonominę blokadą.1990 m. balandžio 25 d. įsteigtas Krašto apsaugos departamentas, jam pavesta sukurti krašto apsaugos sistemą. Gegužės 31 d. prie Krašto apsaugos departamento įkurtas karinis -techninis sporto klubas su filialais, kuris būrė vyrus krašto apsaugos tarnybai. Birželį septyniose Lietuvos zonose įkurti Krašto apsaugos departamento skyriai, rugpjūčio 21 d. įsteigta Apsaugos tarnyba, rugsėjo 10 d. – Pasienio apsaugos tarnybos skyrius, gruodžio 20 d. Kaune įkurti Karininkų kursai. 1990 m. lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės įkūrimo sukakčiai paminėti Kaune įvyko pirmasis po pusės šimtmečio okupacijos Lietuvos karių paradas.Bet 1991 m. sausio mėn. TSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Nepriklausomybės gynėjai gyva siena apjuosė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą. Tomis dienomis krašto apsaugos kariai savanoriai prisiekė ištikimybę Lietuvai, nors buvo aišku, kad neturėdami tinkamos ir pakankamos ginkluotės nepajėgs ilgai priešintis. Tačiau okupantų mėginimas 1991 m. sausio 13 d. įvykdyti valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai. Ginkluoto sovietų užpuolimo metu prie Televizijos bokšto 13 Lietuvos laisvės gynėjų žuvo, apie 600 buvo sužeista ir traumuota.
Šie tragiški įvykiai tik paskatino krašto apsaugos formavimą. 1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). 1991 – 1992 m. tūkstančiui savanorių buvo pavestos užduotys saugoti svarbius energetikos ir kitus valstybinius objektus. 1991 m. vasario 22 d. įsteigtas Mokomasis junginys, turėjęs rengti karius valstybės gynybai.Tuo tarpu Sovietų Sąjunga iki pat 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučo įvairiausiomis priemonėmis stengėsi Lietuvai vėl primesti sąjunginės respublikos statusą. Gegužės 19 d. Krakūnų pasienio kontrolės poste nužudytas pamainos viršininkas Gintaras Žagunis, o liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste žiauriai nužudyti septyni muitininkai ir policininkai. Šių žudynių vykdytojus ir organizatorius tebegloboja dabartinė Rusijos valdžia.Spalio 15 d. įkurta Gelbėjimo ir civilinės saugos tarnyba, kuri turėjo koordinuoti valstybės institucijų veiklą didelių nelaimių padariniams likviduoti. 1991 m. spalio 16 d. buvo likviduotas Krašto apsaugos departamentas, o spalio 18 d., paskirtas krašto apsaugos ministras. 1991 m. gruodžio 30 d. buvo suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai. 1992 m. sausio 2 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos ministerija.1991 m. spalį paskelbtas pirmas naujokų šaukimas į tikrąją krašto apsaugos tarnybą. Mokomasis junginys 1991 m. lapkričio 14 d. pertvarkytas į Greitojo reagavimo motodesantinę brigadą, kuri vėliau pavadinta Motorizuotąja pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“. Visus 1992 – 1993 m. buvo sparčiai kuriamos naujos Lietuvos kariuomenės pajėgos. 1992 m. sausio 2 d. atkurta Lietuvos karo aviacija – suformuota Krašto apsaugos aviacijos tarnyba. Pirmasis lėktuvas su Lietuvos karo oro pajėgų ženklais Barysių aerodrome pakilo birželio 18 d.1992 m. pradžioje pirmą kartą Lietuvoje apsilankė NATO generalinis sekretorius Manfredas Verneris, buvo akredituoti pirmieji karo atašė. 1992 m. vasario 3 d. darbą pradėjo Krašto apsaugos ministerijos Jungtinis štabas, kuris planavo kariuomenės operatyvinius veiksmus. Štabas pradėjo rengti Lietuvos kariuomenės norminius dokumentus, tobulinti jos struktūrą.
1992 m. sausio 17 d. Maskvoje Lietuvos ir Rusijos vadovai Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos komunikatą, ir jau 1992 m. vasario 27 d. iš Lietuvos iškeliavo pirmasis svetimos kariuomenės dalinys. 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafikas. Iki 1992 m. pabaigos iš Lietuvos pasitraukė 78 proc. numatytų išvesti pajėgų. Lietuvos valdžia perėmė 52 karinius objektus, tarp jų ir didžiausią Vilniuje Šiaurės karinį miestelį, karinius miestelius Ukmergėje, Marijampolėje ir Pabradėje. Paskutinis Rusijos karinis ešelonas pervažiavo valstybinę Lietuvos sieną 1993 m. rugpjūčio 31 d., oficialiai užbaigdamas Rusijos kariuomenės išvedimą.Atkuriant Lietuvos kariuomenę, susirūpinta karininkų rengimu, tad 1992 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje duris atvėrė Krašto apsaugos mokykla. 1992 m. lapkričio 1 d. įkurta Karinių jūrų pajėgų flotilė, jai perduoti anksčiau suformuoto Atskirojo laivų diviziono laivai ir įranga. 1992 m. pabaigoje Lietuvos krašto apsaugos kariniai daliniai jau išaugo ir tapo Lietuvos kariuomene. 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžė Lietuvos valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus, nustatė nacionalinio saugumo užtikrinimo ir valstybės gynimo principus. Aukščiausioji Taryba 1992 m. lapkričio 19 d. iškilmingai paskelbė, kad atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė. Taip buvo baigtos kurti ginkluotosios pajėgos ir pradėta formuoti krašto apsaugos sistema, plečiamos atskiros kariuomenės rūšys.[taisyti] Lietuvos kariuomenė šiandienLietuvos kariuomenę sudaro:• Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ štabas ir jo aprūpinimo padaliniai yra dislokuoti Vilniuje. Brigadą sudaro: o Karaliaus Mindaugo motorizuotasis pėstininkų batalionas. Bataliono vadas mjr. Albertas Kondrotas o Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas. Bataliono vadas mjr. Vilmas Šatas o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės motorizuotasis pėstininkų batalionas. Bataliono vadas mjr. Ramūnas Baronas
o Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio motorizuotasis pėstininkų batalionas. Bataliono vadas mjr. Dalius Polekauskas o Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas. Artilerijos bataliono vadas plk. ltn. Rimantas Šiurys • Karinės oro pajėgos. KOP vadas plk. Artūras Leita o KOP štabas ir Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdyba dislokuoti Kaune. o Oro erdvės kontrolės centras įsikūręs Karmėlavoje prie Kauno. o KOP aviacijos bazė bei Ginkluotės ir technikos remonto depas dislokuoti Šiauliuose, Zoknių oro uoste ir Panevėžyje, Pajuostės aerodrome. o Oro gynybos batalionas dislokuotas Kairių seniūnijoje prie Šiaulių ir Radviliškyje. Vadas mjr. Ričardas Jarusevičius. • Karinės jūrų pajėgos. KJP vadas flotilės admirolas Kęstutis Macijauskas • Krašto apsaugos savanorių pajėgos. KASP vadas plk. Antanas Plieskis o KASP Dainavos apygardos 1-oji rinktinė, Alytus o KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė, Kaunas o KASP Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė, Klaipėda o KASP Vyčio apygardos 5-oji rinktinė, Panevėžys o KASP Didžiosios kovos apygardos 8-oji rinktinė, Vilnius o KASP Aviacijos rinktinė, Vilnius o Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų mokomasis batalionas • Išformuotos rinktinės: o KASP Tauro apygardos 4-oji rinktinė, Marijampolė o KASP Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, Šiauliai o KASP Vytauto apygardos 7-oji rinktinė, Utena o KASP Kęstučio apygardos 9-oji rinktinė, Tauragė o KASP Žemaičių apygardos 10-oji rinktinė, Telšiai • Logistikos pajėgos. Logistikos valdybos vadas plk. Virginijus Mažuika • Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija • Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykla • Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas • Karo inžinerijos mokykla • Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centras • Centrinis poligonas • Žvalgų mokykla 2004 m. kovo 17 d. NATO taryba priėmė politinį sprendimą dėl oro policijos funkcijų Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvėje bei reikalingų pajėgų dislokavimo Lietuvoje. 2005 m. kovo 25 d. krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius išleido įsakymą, kuriuo nuo kovo 29 d. NATO valstybių kariniams orlaiviams buvo leista Lietuvos oro erdvėje vykdyti oro policijos funkcijas. Šiuo įsakymu taip pat buvo leista į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykti šiuos skrydžius vykdantiems NATO valstybių kariams ir karinėms pajėgoms priskirtiems civiliams tarnautojams. 2004 m. kovo 29 d. Vašingtone, JAV deponavus Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo raštus, Lietuva tapo visateise NATO nare ir tuo pačiu NATO gynybos zona. Todėl nuo pat pirmos dienos Baltijos šalių , tame tarpe ir Lietuvos, oro erdvė buvo pradėta saugoti pagal tuos pačius standartus, kaip ir kitų NATO valstybių .