Lietuvos kariai Rusijos ir kt. valstybių armijose

Ų Įvadas......................3

Ų Napoleono kariuomenėje.............4

Ų Prūsijos karalystės dragūnų pulkas........4

Ų Lietuviai JAV kariuomenėje...........4

Ų Tarnyba Rusijos armijoje.............5

Ų Išvados....................6

Ų Literatūros sąrašas....................7

Įvadas

Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiu mes keletą kartų buvome pajungti svetimųjų, ir mūsų vyrai buvo priversti vilkėti svetimų šalių kariuomenių uniformas. Ilgiausiai tai tęsėsi po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, nuo 1795m. iki pat Nepriklausomybės kovų pradžios 1918-aisiais. Tuo metu mes neturėjome savo kariuomenės. Bet šis laikotarpis – neatskiriama mūsų istorijos, taip pat ir karinės, dalis.
Panaši padėtis XIXa. buvo daugelyje Centrinės ir Pietryčių Europos šalių (nuo Suomijos iki Graikijos), nors galima išskirti daaug ryškių specifinių bruožų. Lietuvos istorija šių šalių istorijos kontekste privalėtų susilaukti išsamesnių studijų.
XIX-XX pradž. Lietuvos karo istoriją galima tyrinėti gana plačiai ir geografiniu požiūriu. Kalbant apie lietuvius karius kitų valstybių armijose galima išskirti keturias tyrinėjimų kryptis:
1. Tarnyba Napoleono armijoje bei atskirų asmenų, dažniausiai emigrantų, dalyvavimas Prancūzijos, Italijos, D.Britanijos ir kt. šalių kovose.
2. Mažosios Lietuvos lietuvių dalyvavimas visose Prūsijos, o vėliau ir Vokietijos imperijos vykdytose karinėse operacijose.
3. Emigrantų Amerikoje kuriamos organizacijos. Lietuviai JAV kariuomenėje.
4. Tarnyba Rusijos armijoje.
Šio referato tikslas ir būtų supažindinti su šiomis tyyrinėjimų kryptimis.

Napoleono kariuomenėje

Naujos aplinkybės susidarė, Napoleonui pradėjus žygį į Rusiją. 1812m. jis užėmė Lietuvą, pro kurią ir ėjo pagrindinė žygio kryptis į Maskvą. Sulenkėjusi bajorija jo žygį priėmė entuziastingai, bet kaimas liko jam abejingas, nes jis nepanaikino baudžiavos. Napoleonas tuoj pradėjo organizuoti už

žimtą užnugarį, kuris turėjo duoti jo kariuomenei karių ir išteklių. Įvairiais laikotarpiais jo įsakymu buvo organizuojami 2 tautinės gvardijos batalionai Vilniuje, trečias gvardijos lengvosios kavalerijos ietininkų pulkas, penki pėstininkų pulkai ir keturi kavalerijos pulkai. Organizuoti sekėsi labai sunkiai, nes nemaža vyrų jau buvo rusų kariuomenėje, kraštas buvo nualintas, stigo lėšų ir kitų išteklių. Tačiau įvairių šaltinių duomenimis remiantis, skaičiuojama, kad įvairių rūšių dalyse Napoleono kariuomenėje tarnavo apie 19.000 lietuvių, iš jų 14.000 rikiuotėje. Lietuvių vienetai veikė užfrontėje, saugodami kelius ir sandėlius nuo rusų puldinėjimų ir dengė didžiosios armijos atsitraukimą. Napoleonui pasitraukiant per Nemuną, pasitraukė ir lietuvių vienetų likučiai, apie 6.000 karių. Kai kurie iš jų Lietuvon sugrįžo tik Napoleonui atsitraukus iš šalies.

Prūsijos karalystės dragūnų pulkas

Nemaža lietuvių buvo tarnavę ir Prūsijos karalystės viename dragūnų pulke. 17718m. tas pulkas iš Postdamo atvyko į Įsrutį, kur įsikūrė jo štabas, o daliniai stovėjo Tilžėje, Ragainėje, Goldapėje, Stalupėnuose ir Pilkalnyje. Tuo metu visas pulkas buvo grynai vokiškas, bet netrukus buvo pradėta verbuoti į jį apylinkių lietuvius. Įvairiais laikotarpiais tas pulkas buvo numeruojamas Nr.7, Nr.3, pagaliau galutinai nusistovėjo pavadinimas “Prūsijos princo Albrechto (lietuviškas) dragūnų pulkas Nr.1. Įvairiuose šaltiniuose šio pulko sąrašuose yra daug lietuviškų pavardžių, nors jos dar nereiškia, kad tie kariai buvo tikri lietuviai. Pulkas dalyvavo įvairiuose karuose ir buvo išformuotas ti

ik 1919m. pabaigoje. Dragūnų ginkluotė buvo kaip ir pėstininkų – kardas, ietis, šautuvas, pistoletas.
Kalbant apie Mažąją Lietuvą, išskirtinio dėmesio objektu privalėtu tapti Prancūzijos – Prūsijos karas, nes jame abiejuose kariaujančiose pusėse buvo lietuvių. Tačiau plačiausiai literatūroje iki šiol minimas I Pasaulinis karas, kariniai veiksmai Mažosios Lietuvos teritorijoje.

Lietuviai JAV kariuomenėje

Lietuviai, Amerikoje gavę jos pilietybę, privalėjo atlikti tarnybą Amerikos kariuomenėje kaip ir kitų tautų žmonės.
Jau pirmieji emigrantai JAV pradėjo jungtis į draugijas, kurios iš pradžių dažniausiai buvo sudaromos kartu su lenkais. Ne išimtis ir karinių draugijų kūrimas. Pirmoji žinoma mišri lietuvių ir lenkų karinė draugija, pavadinta “Gvardija Karaliaus Vladislovo Jagėlos”, susikūrė 1885m. Po trejeto metų Pitstone, kur tuomet gyveno daugiau kaip 2000 lietuvių, susikūrė lietuviška “Šv.Jurgio gvardija”. Tai paskatino ir kituose miestuose kurti gvardijas ir divizijas, kurių nariai rengdavosi puošniomis uniformomis ir prisijuosę kardus ant samdytų arklių susėdę dalyvaudavo paraduose. Iš viso JAV žinoma 14 tokių karinių draugijų.
JAV kariuomenėje per I Pasaulinį karą tarnavo daug lietuvių. Dar 1917m. lietuvių spaudoje buvo keliamas klausimas steigti JAV kariuomenėje lietuvių legioną, tačiau sumanymas įgyvendintas nebuvo.

Tarnyba Rusijos armijoje

Po Napoleono žygio į Rusiją žlugimo dalis lietuvių, įstojusių į jo kariuomenę pasitraukė į vakarus. Rusijos vėl okupuotoje Lietuvoje buvo įvestas rekrūtų ėmimas. Bet caras Aleksandras I, norėdamas pelnyti Lietuvos bajorijos palankumą, 1817m. liepos 1d. įsakė suformuoti ir

r atskirą lietuvių kariuomenės korpusą iš Lietuvos žemių, kuris po sukilimo buvo išformuotas.
Rusijos kariuomenėje buvo įsigalėjęs smurtas ir despotizmas, ypač prieš kitų tautų karius, kuriais buvo nepasitikima. Labai suvaržytos ir karininkų katalikų teisės. Jiems, pavyzdžiui, neleista tarnauti pulkų ir aukštesniuose štabuose. Dėl to ir lietuvių aukštesnio laipsnio karininkų Rusijos kariuomenėje visą laiką buvo labai mažai.
Karininkai, ypač po 1831m. ir 1863m. sukilimų, kuriuose jie aktyviai dalyvavo, buvo sąmoningai siunčiami tarnauti į kitą imperijos pakraštį. Lietuviais rusai ypač nepasitikėjo. Didelė jų dalis, atitarnavusi nustatytą laiką, pasilikdavo ten. Tik sulaukę pensijos, pavieniai asmenys sugrįždavo į Lietuva. Atkūrus nepriklausomybę dauguma jų parvažiavo namo.
Tik retas, ir tai tik ne katalikas, buvo priimamas į karo mokyklą. Ir ši padėtis pradėjo keistis tik I Pasaulinio karo metu.
Rusijos imperijos armija visą laiką didėjo. Daugėjo ir lietuvių šioje kariuomenėje. Carų valdžiai grįžus į Lietuvą, rekrūtai buvo imami kariuomenėn 25 metams. Ir vykdant daugumos kolonijinių valstybių politiką, Lietuvos gyventojams dažniausiai teko tarnauti toli nuo gimtųjų namų.
Šį faktą liudija ir to meto spauda: “Tankiausiai mūsų broliams prisieina tarnauti toli nuo tėvynės, dažnai už Kaukazo kalnų arba Siberijoj.”*
Nustatyti, kiek ir kada iš “lietuviškų gubernijų” būdavo paimama rekrūtų, sunku dėl to, kad gubernijų ribos būdavo keičiamos. Daugiausia lietuvių, kaip matyti iš statistinių duomenų, tarnavo artilerijos, po to pėstininkų da
aliniuose ir kavalerijoje.
Vėliau iš metinių ataskaitų galima sužinoti, kad iš Kauno ir Suvalkų gubernijų, kuriose lietuviai sudarė absoliučią daugumą, buvo paimami nuo 1904m. kasmet po 4000-5000 jaunuolių.
1914m. liepos 31d. Rusija paskelbė mobilizacija iškėlusi šūkį ginti “tikėjimą, carą ir tėvynę Rusiją”, kuris daugeliui lietuvių skambėjo kaip pasityčiojimas, tačiau vis dėl to daugelis pakluso mobilizacijai ir į Rusijos kariuomenę buvo paimta 64-65 tūkst. lietuvių vyrų. Didelė jų dalis buvo paimta pirmosiomis karo dienomis ir pateko į Prūsijon besiveržiančius Rusijos pulkus.
Vėliau Rusijoje buvo leista organizuoti ir lietuviškus pulkus, šių organizavimų centras buvo Smolenskas (1917m.), o Vitebske buvo suorganizuotas ir lietuvių batalionas. Bėgant laikui batalionu radosi vis daugiau, o jie buvo organizuojami
dažniausiai, kad išlaisvintų Lietuva iš vokiečių kariuomenės.
Anksčiau teko lietuviams dalyvauti ir žymiausiose imperijos vykdytose karinėse kampanijose. Dabar tik fragmentiškai užsimenama apie lietuvius, dalyvavusius užkariaujant Aziją, Kaukazo karuose, Krymo kare, kovose su Turkija, Balkanų ir Kaukazo frontuose. Vien 1877-1878m. karo metu, kurio rezultatas – atsikūrusi Bulgarija, Rusijos armijoje buvo apie 60.000 šešių šaukimų lietuvių. Dar apie 13.000 atsarginių buvo vien iš Kauno ir Suvalkų gubernijų. Iš jų 20-25 tūkst. lietuvių dalyvavo kautynėse ir apie 4.000 amžiams liko gulėti Bulgarijos žemėje*.

Daug Lietuvos vyrų dalyvavo Japonijos – Rusijos karo sūkuriuose. Neaplenkė jis ir lietuvių inteligentų. Todėl šis karas susilaukė itin daug Lietuvos visuomenės dėmesio. Puikiai to meto atmosferą aprašo Kipras Bielinis**. Mobilizuotieji entuziazmo nerodė, bet buvo priversti kariauti.

Išvados

Iki šiol tik epizodiškai, dažniausiai tyrinėjant kitas problemas, buvo minima lietuvių tarnyba svetimiesiems. Kaip galima pamatyti iš pateiktos literatūros – lietuviai neturėdami savosios buvo tikrai plačiai pasiskirstę kitų valstybių armijose ir svetimose kariuomenėse tarnaudami, jie buvo vertinami kaip geri, drausmingi, narsūs kariai, neretai lietuviai būdavo skiriami į rinktines, gvardijos dalis. Ypač reikšminga buvo lietuvių tarnyba Rusijos armijoje, nes būtent iš šios kariuomenės ėmė formuotis atskiri lietuvių daliniai, vėliau tapę mūsų nepriklausomos valstybės kariuomenės pagrindu bei pagrindine karine jėga, padėjusia šią nepriklausomybę pasiekti.

Literatūros sąrašas

1. Ališauskas K. kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-1920.
T. I, Čikaga, 1972.

2. Statkus V. Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918-1940m.
Čikaga, 1986.

3. Liekis A. Lietuvių karyba ir ginkluotė. – V., 2002.

4. Karo archyvas. – T. 14, p. 16-39.

5. Karo archyvas. – T. 15, p. 91-106.

Leave a Comment