HIDROEKOLOGINIS JUODUPĖS UPĖS ĮVERTINIMAS

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

VANDENS ŪKIO FAKULTETAS
VANDENTVARKOS KATEDRA

HIDROEKOLOGINIS JUODUPĖS UPĖS ĮVERTINIMAS

Atliko: MF-II-3gr. Studentas
Linas Juonys
Tikrino: R.Tumas

Akademija 2003

Turinys

1. Reziumė..................
2. Įvadas...................
3. Darbo rezultatai...............
4. Išvados ..................
5. Naudota literatūra.............

Reziumė

Darbo tikslas – Juodupės hidroekologinis įvertinimas hidrologiniu, hidrocheminiu ir hidrobiologiniu požiūriais.

Analizuojamas upės mineralingumas ( suminis ištirpusių cheminių medžiagų kiekis ) ir tarša cheminėmis medžiagomis: bendruoju azotu (Nb ), fosfatais ( PO4 ), nitritais (NO3 ), amonio azotu ( NH4 ), bendruoju fosforu ( P ), ir biocheminio deguonies suvartojimo ( BDS7 ), bei ištirpusio deguonies ( O2 ), sezonninė kaita. Tam nubraižyti grafikai rodantys kiekvienų metų vidutines cheminių medžiagų koncentracijas upės vandenyje. Taip pat aptariami minėtų cheminių meedžiagų sezoninę kaitą ir šių medžiagų kaitos tendencijos. Pagal vienodai nuo visų taškų nutolusią pokrypio tiesę nustatyta minėtų medžiagų koncentracijų kitimo tendencijos Juodupės vandenyje.Pasinaudojant upių vandens bendro užterštumo klasifikacijos lentele, nustatyta analizuojamos upės vandens kokybės klasė.

Hidrobiologiškai įvertinant upę, nubraižyti 3 grafikai. Pirmajame parodyta fitoplanktono biomasės, o antrame – saprobiškumo indekso vidutinė metinė dinamika. Taip pat nustatyta pagal hidrobiologinius rodiklius kuriai vandens kokybės klasei priskiriama upė.

Analizuojant upę pagal hidrobiologinius rodiklius nustatyta, Juodupės upės vanduo priskiriamas IIIA kokybės klasei,vanduo Juodupės upėje yra vidutiniškai užterštas.

Raktiniai žodžiai: upė, biotinis indeksas, zooplanktonas, debitas, saprobiškumo indeksas.

Įvadas

Apie 80% Lietuvos upių užteršta biogeninėmis medžiagomis. Sunkiųjų metalų jonais upės užterštos nežymiai.Žemiau miestų sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtais ar net tūkstančiais kartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė.Lietuvos ežerai palyginus šv

varūs. Baltijos jūros pakrantes labai teršia naftos produktai. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojo vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse.

Jau seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiant sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymo įrenginiai, tai aktuali problema didmiesčiuose, kur užteršto vandens kiekiai labai dideli. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuo metu nebaigtų statinių sumažėjo, tačiau padėtis yra nepatenkinama, didieji Lietuvos miestai vis dar neturi biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetas suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausiai dėmesio skiriant didžiųjų miestų ir rajonų centrų nuotekų valymo įrenginių statybai.

Šiuo metu išgaunama apie vienas mln.m3/parą gėlo požeminio vandens. Jo gavyba sukoncentruota didžiųjų Lietuvos miestų apylinkėse. Mineralinio gydomojo vandens ir sūrumų kurortų pooreikiams išgaunama apie 1.5 tūkst.m3/parą. Dabartinė gėlo vandens gavyba sudaro apie 30% visų jo išteklių. Pastaraisiais metais požeminio vandens suvartojamas sumažėjo apie 22%.

Didelę Lietuvos Hidrografinio tinklo dalį sudaro reguliuotos upių atkarpos bei melioraciniai kanalai. Nustatyta, kad natūralios upių ir upelių atkarpos sudaro tik 15% bendro vandentėkmių ilgio . Didžiausias paviršinio vandens vartotojas šiuo metu yra Ignalinos Atominė elektrinė. Be Kauno HE ir Kruonio HAE, Lietuvoje veikia dar 12 mažų elektrinių . Ruošiami sugriautų ar užkonservuotų mažųjų jėgainių atstatymo bei rekonstrukcijos projektai.
Vandens, visų pirma upių, teršimas ir to
oliau lieka opiausia ekologinė problema. Tai akivaizdžiai rodo jau vien toks faktas, kad beveik pusę milijono gyventojų turintis Kaunas iki šiol neturi užteršto vandens įrenginių.Nors dėl pastarųjų metų pramonės nuosmukio bei sumažėjus chemikalų vartojimo žemės ūkyje gerokai sumažėjo ir vandens tarša. Tačiau daugelio Lietuvos upių, taipogi ir Kuršių Marių būklė ir toliau lieka krizinė. Apskaičiuota, kad pastačius Kauno nuotekų valymo įrenginių mechaninę dalį, o biologinius Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos valymo įrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų 70%. Tai tikrai pakeltų Lietuvos įvaizdi gamtosauginiais klausimais.
Nors buitinėms reikmėms suvartojama geros kokybės požeminio vandens, tačiau kaimo vietovėse vartojamas negilių šulinių vanduo gan dažnai yra užterštas nitratai gerokai už leistinų normų.
Vandens daugiausiai suvartojama buityje ir ūkyje.
Vidutinis Lietuvos upių tankumas skaičiuojamas 1 kvadratiniame kilometre. Pastaraisiais dešimtmečiais iškasus begalią melioracijos griovių,bendras hidrografinio tinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra: virš 29900 upių, upelių ir kanalų, kurių ilgis didesnis kaip 250 m.; 28200 upių, upelių ir kanalų, ne ilgesnių kaip 10 km.; 758 upės ilgesnės kaip 10 km.; 18 upių ilgesnių kaip 100 km.; 9 upės ilgesnės kaip 200 km.
Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475 km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal dydį upės – Neries-bendras ilgis 510 km, iš jų 276 km. teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki žiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249km, antroji pagal ilgį – 213km. – Minija.
Šiame ku
ursiniame darbe išnagrinėsiu Juodupės hidrologinę, hidrocheminę ir hidrobiologinę būkles.

Juodupė

Ši upė teka Biržų rajone, Tatulos dešinysis intakas, ilgis siekia 28 kilometrus, baseino plotas 62 km2. Upės pradžia prie Deikiškių, 6 kilometrai į šiaurę nuo Vabalninko. Teka į šiaurę, įteka į Tatulą 18 kilometrų nuo jos žiočių, ties Pabirže.Juodupė turi 3 bevardžius intakus. Vidutinis nuolydis 74 cm/km. Vidutinis debitas žiotyse 0.32 m3/s.

Darbo išvados

1. Ištirpusio deguonies DLK >6 mg/l. Labai mažai ištirpusio deguonies 1995 m.Apie 1 mg/l daugiausia ištirpusio deguonies pastebėta 1996 m. Vidurkis per 1993-1998 m. laikotarpį buvo 12 mg/l.
2. Nitratų kiekis per visą tiriamąjį laikotarpį kito. Didžiausias buvo 1995m. 1.5 mg/l. Dažnai kito ir nukrisdavo iki 1 mg/l.
3. Nitritų DLK 0.02 mg/l. Labiausiai ši koncentracija viršyta 1998 m. mėnesiais, o nuo 1997 m. buvo vienoda.
4. Bendrojo fosforo koncentracija 0.02 mg P/l, tačiau ši koncentracija buvo viršyta 1995 m. ir siekė apie 2.5 mg P/l.
5. Fosfatų DLK yra 0.08 mg/l, ši koncentracija daugiausiai viršyta 1995 ir 1996 m. Siekia iki 1.7 mg/l. Nuo 1997 metų koncentracijos vidurkis buvo 0.4 mg/l ir beveik nekito.
6. Chloridų DLK 300 mg/l. Ši koncentracija per visą tiriamąjį laikotarpį nebuvo viršyta. Didžiausias kiekis buvo 1996 m. iki 1.4 mg/l, o nuo 1997 m. palaipsniui mažėjo.
7. Bendro azoto DLK yra 0.02 mg/l. Per tiriamąjį laikotarpį ši koncentracija buvo dažnai viršyta, bet dažnai ir buvo sumažėjusi. 1999 m. pradžioje ši koncentracija siekė net 9 mg/l.
8. Biocheminio deguonies suvartojamo 5-7 paras didžiausia leistina koncentracija 2.3 mg/l. Ši koncentracija buvo viršyta 1995 m. gegužę ir 1996 lapkritį 10-11 mg/l, be

et nuo 1997 buvo artima leistinai.
9. Didžiausias saprobiškumo indeksas pagal fitoplanktoną buvo per 1993-1997m., 1993 m. laikotarpį buvo 2.6 mg/l, o didžiausias biomasės kiekis 1997 m. – 3 mg/l. Juodupė yra pusiau vidutiniškai užteršta, o vandens kokybės klasė – IIIA.
10. Didžiausias biomasės ir saprobiškumo indeksas pagal zooplanktoną buvo 1996 m.: biomasės kiekis siekė 0.5 mg/l, o saprobiškumo indeksas 4.5 mg/l.
11. Didžiausias santykinis oligochetų kiekis pagal zoobentosą buvo 1996 m. 4.5 mg/l. Biotinis indeksas pagal zoobentosą 1996 m. taip pat buvo didžiausias 1.5mg/l. Upės užterštumas mažai keitėsi 1999m. laikotarpyje.
12. N:P santykis rodo, kuris elementas riboja dumblių augimą Juodupės upėje. N:P vidurkis buvo 10:1, o dumbliai geriausiai auga kai N:P yra 10:1 iki 20:1. Taigi Juodupės upėje dumbliams vystytis yra optimalios sąlygos.
Naudota literatūra

1. Kilkus K. Lietuvos vandenų geografija.-V.,1998.-250 p.
2. Lietuvos upių vandens kokybės 2000 m. metraštis.- V. Lietuvos respublikos Aplinkos apsaugos departamentas, 2000 m.
3. Tumas R. Vandenų ekologija.-Kaunas.,1999-131 p.
4. Lietuvos TSR upių kadastras V. 1d, 3d.
5. Baslykas A. Lietuvos upės.-V.-1956-132p.

Leave a Comment