Lietuvos istorija

Lietuvos valstybės susikūrimas
X a. pabaigoje Europos pasaulis priartėjo prie baltų. Baltų gentims iškilo jų istorinės egzistencijos klausimas. Didesnis nuotolis nuo Vokietijos saugojo Lietuvą, bet ir stabdė civilizacijos poveikį. X-XI a. sandūroje prasidėjo Katalikų Bažnyčios misijos baltų kraštuose. Tai buvo pirmieji kontaktai. 1009 m. Lietuvos (Litua) vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – vokiečių Kvedlinburgo miesto analuose.
XIII a. Lietuvai antrą kartą susidūrus su lotyniškąja Europa, ekspansija į Rytus jau vyko XII a. parengtais kryžiaus karų metodais. Ir vis dėlto Lietuva tapo ta kliūtimi, kuri neeleido vokiečių kolonijoms užimti baltų žemių. Lietuvos žemės buvo gerai organizuotos ir sugebėjo priešintis išorės kariniam spaudimui. Lietuvių kariuomenių užmojis ir gebėjimai aiškiai išsiskyrė iš visų baltų. XIII a. prie Baltijos jūros vyko tai, kas IX a. vyko visos Europos civilizacijos mastu: lietuviai kartojo vikingų vaidmenį. Kartojo lokaliniu mastu, sausumoje. Vikingiškoji Lietuvos valstybė radosi tuo metu, kai gyveno Mindaugas – suvienijęs lietuvių žemes ir tapęs pirmuoju Lietuvos karaliumi.
XIII a. pradžioje stiprios lietuvių kariaunos siaubė susiskaldžiusios Rusijos žemes. Į Lietuvą besiveržiantys vokiečių krryžininkai 1236 m. patyrė pirmą didelį pralaimėjimą Šiaulių mūšyje. Tai leido susikurti Lietuvos valstybei kaip tik tuo metu, kai iš trijų pusių prie jos sienų artėjo stiprios ir priešiškos politinės struktūros. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo apvainikuotas Lietuvos karaliumi. Sunkiomis karo są

ąlygomis Lietuva buvo pripažinta krikščioniškąja valstybe ir išsikovojo karalystės rangą.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV-XVIII a.
Susikūrusi Lietuvos valstybė dar beveik du šimtus metų vedė gynybinį karą dėl gimtosios žemės, kovojo su kryžiuočių ordinu ir tuo pačiu metu labai sparčiai plėtėsi į pietus ir į rytus. Tų laikų Lietuvos valstybė buvo originali tuo, kad pagoniška metropolija valdė kelis kartus didesnes krikščionių gyvenamas žemes. Visa tai buvo pasiekta XIII-XV a. iš dviejų pusių grasinant galingiausioms Europos ir Azijos jėgoms, vykstant nuolatiniams karams dviem frontais – prieš kryžiuočius ir totorius. Lietuvos valstybė apginta ir išplėsta didžiulių praradimų, sudėtingos karinės–diplomatinės kovos kaina. XIV a. karo arena tapo didžioji Lietuvos dalis. Žūtbūtinę gynybą simbolizavo Pilėnai (1336 m.), Kaunas (1362 m.).
Lietuvos valstybės plėtimo apogėjus pasiektas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto (1392-1430) laikais, kai valstybės riibos siekė Juodosios jūros krantus. LDK tapo daugiataute įvairių tikybų ir kultūrų valstybe, nors pagrindinį, gynybinį potencialą sudarė lietuvių tauta ir jos etninės žemės. XV a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija užėmė apie 1 mln. km2. Tai buvo Lietuvos valstybės ekspansijos ir jos teritorijos išplėtimo viršūnė. Pasiekusi ją, Lietuva sudarė uniją su Lenkija ir 1387 m. priėmė krikščionybę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė 1410 m. kartu su Lenkijos kariuomene Žalgirio (Griunvaldo) mūšyje galutinai sutriuškinus Kryžiuočių ordiną baigė karų su kryžiuočiais epochą. Didžiulių aukų kaina Or
rdinas sulaikytas prie Nemuno žemupio.
Prasidėjo vis dažnesni karai su stiprėjančia Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Lietuvos valdomų slaviškų žemių. 1494-1522 metais Maskva nukariavo apie trečdalį Vytauto Didžiojo valdytos valstybės. Tai vertė ieškoti atramos Lenkijos karalystėje.
1569 m. pagal Liublino uniją Lietuva ir Lenkija sudarė bendrą valstybę – Žečpospolitą (Respubliką). Lietuva išsaugojo savo valstybingumą – vadovavosi savo įstatymais (Lietuvos Statutu), išlaikė savo teritoriją, atskiras valdymo institucijas, turėjo atskirą iždą, kariuomenę ir kt. Bajorų demokratija neleido susiformuoti stipriai karališkai valdžiai ir gimti kaimyninių valstybių pagrindu absoliučiai monarchijai. Vyko lietuvių bajorijos spartaus nutautėjimo procesas. Dėl nuolatinių karų su Rusija ir Švedija valstybė patirdavo didelių sukrėtimų, po kurių vis sunkiau atsigaudavo. Tik laikini kariniai laimėjimai, tokie kaip Europoje pagarsėjusi 1605 m. pergalė prieš švedų kariuomenę ties Salaspiliu, vos kuriam laikui pristabdydavo kaimyninių valstybių agresiją. XVII a. viduryje, praėjus daugiau kaip 200 metų po karų su kryžiuočiais, į lietuvių gyvenamas žemes vėl įžengė svetimų valstybių kariuomenės. 1655 m. rusai pirmą kartą užėmė Vilnių. Nuo XVII a. pabaigos dėl nuolatinių tarpusavio didikų karų didelę įtaką valstybės politikai turėjo užsienio valstybės. XVIII a. pradžioje prasidėjo ilgas nuolatinio Rusijos kišimosi į valstybės vidaus reikalus laikotarpis, trukęs iki pat valstybės žlugimo.
XVIII a. pabaigoje susilpnėjusią iš vidaus ir nusilpnintą iš išorės Lietuvos ir Lenkijos valstybę Rusija, Austrija ir Prūsija pasidalija pe
er tris kartus – 1772, 1793 ir 1795 metais. 1794 m. kovo 24 d. prasidėjo patriotinių jėgų sukilimas prieš Rusijos įsigalėjimą, už Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo atkūrimą. Sukilo Lietuvos kariuomenė. Svarbiausia sukilimo malšintoja ir valstybės naikintoja buvo Rusija. 1795 m. įvyko trečias ir galutinis Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas. Lietuvą prisijungė Rusija. Taip buvo likviduota beveik 600 metų gyvavusi valstybė, kartu žlugo ir jos kariuomenė, turėjusi savitas tradicijas ir savąją karo mokyklą. Pakanka paminėti, kad Vilniaus universiteto auklėtinio Kazimiero Simonavičiaus veikalas “Didysis artilerijos menas” (“Artis magnae artileriae”, išleistas 1650 m. Amsterdame) pusantro šimto metų buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje. Jame pirmą kartą iškelta daugiapakopių raketų ir raketinės artilerijos idėja.
Lietuva Rusijos priespaudoje 1795-1915 m.
Inkorporavus Lietuvos žemes į Rusijos imperiją buvo įvesta svetima tvarka. Siekiai atkurti valstybę buvo žymūs Napoleonui 1812 m. įžengus į Lietuvą bei 1831 m. ir 1863 m. nacionalinio išsivadavimo sukilimų laikotarpiais. Sukilimai buvo numalšinti. 9 tūkst. 1831 m. sukilimo dalyvių ir beveik 10 tūkst. 1863 m. sukilimo dalyvių buvo suimta, ištremta į Sibirą. Kaip pasipriešinimo židinys 1832 m. uždarytas vienas seniausių Rytų Europoje Vilniaus universitetas (įsteigtas 1579 m.), 1864 m. uždrausta lietuviška spauda, mokymasis lietuvių kalba. Tada lietuviai sukūrė savo slaptą švietimo sistemą, kurios dėka Lietuvoje buvo vienas didžiausių gyventojų raštingumo rodiklių Rusijos imperijoje. Už lietuviškų knygų platinimą, skaitymą ir mokymą gimtąja kalba lietuviai buvo persekiojami, tremiami į Sibirą. Ko
ovą su tautine priespauda, rusifikacija, už lietuvių tautos teises 1904 m. gegužės 7 d. vainikavo sėkmė – panaikintas lietuvių spaudos draudimas. 1905 m. lietuvių tautos atstovų visuotinis suvažiavimas iškėlė idėją sukurti autonominę Lietuvos valstybę. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. Lietuvą okupavo Vokietijos kariuomenė. 1917 m. lietuvių konferencijoje sudaryta Lietuvos Taryba pradėjo siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo etnografinėse žemėse.
Lietuvos valstybės atkūrimas
Besibaigiant I pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Įkandin atsitraukiančios vokiečių kariuomenės besibraunanti Rusijos komunistų armija vertė Lietuvą kuo skubiausiai organizuoti Lietuvos kariuomenę, kuri apgintų valstybę nuo invazijos. 1918 m. lapkričio 23 d. Vyriausybė išleido pirmąjį įsakymą tuo reikalu, ir toji diena laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo data. 1919-1920 m. Nepriklausomybės karuose su Sovietinės Rusijos, Lenkijos karinėmis pajėgomis grūdinosi Lietuvos kariuomenė. Iš savanorių sudaryta Lietuvos kariuomenė iki 1919 m. rudens iš Lietuvos išstūmė Raudonąją armiją, iki metų pabaigos – plk. P. Bermonto vadovaujamą vokiečių-rusų savanorių kariuomenę. 1920 m. liepos mėn. sudaryta taikos sutartis su Rusija nustatė valstybės sieną žymiai toliau į rytus ir pietus, nei ji eina šiandien, pripažindama Lietuvai jos etnines žemes su Naručio, Svyrės ežerais, Lydą, Gardiną ir Vilnių su visa sritimi. Nepriklausomybė buvo išsaugota. Tačiau Lenkija 1920 m. balandžio 19 d. užėmė ir aneksavo Rytų Lietuvą su Vilniumi. Lietuvos kariuomenės 1920 m. lapkričio 18–21 d. prie Širvintų ir Giedraičių laimėti mūšiai prieš lenkų kariuomenę buvo paskutiniai ginkluoti susirėmimai XX a. konfliktuose su Lenkija. Bet Vilniaus problema visą tarpukario laikotarpį komplikavo Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Nepriklausomos valstybės dvidešimtmetis (1920–1940 m.)
1920-1926 m. parlamentinė Lietuvos Respublika (prezidentai Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius) įgyvendino reikšmingas reformas, stiprinusias Lietuvos valstybę. 1920 m. pirmųjų demokratinių rinkimų metu Lietuvoje išrinktas Steigiamasis Seimas, 1922 m. priimta moderniška Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuva priimama į Tautų Sąjungą ir tapo lygiateisė šios organizacijos narė. Lietuva pasiekė tarptautinį pripažinimą. 1922 m. liepos 25 d. Lietuvą pripažino Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija. 1923 m. sausio mėn. įvyko lietuvių sukilimas vokiečių valdomame Klaipėdos krašte, ir pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje šis kraštas tapo Lietuvos valstybės dalimi. Didžiulę reikšmę visam valstybės gyvenimui turėjo 1922 m. pradėta žemės reforma ir nacionalinės valiutos lito įvedimas. Žeme buvo aprūpinti ir keli tūkstančiai pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo buvo atsisakyta parlamentinio valdymo tradicijų. Valstybės valdymą perėmė Prezidentas Antanas Smetona. Lietuvos valstybei jis vadovavo iki 1940 m.
Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva žymiai sustiprino savo ekonominį ir kultūrinį potencialą. Pagal to meto reikalavimus buvo tvarkoma ir ginkluojama Lietuvos kariuomenė, kuri taikos metu turėjo apie 25 tūkst. karių ir mobilizacijos atveju galėjo padidėti iki 150 tūkst. karių. Prie kariuomenės modernizavimo ypač daug prisidėjo divizijos gen. Stasys Raštikis, brigados generolas Antanas Gustaitis, gen. Juozas Kraucevičius. Jų vadovaujama Lietuvos kariuomenė pasiekė modernios tų laikų kariuomenės lygį. 1940 m. pradžioje Lietuvos kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos, 4 artilerijos pulkai, 3 kavalerijos pulkai, karo aviacija ir karo technikos dalys, kurių ginkluotėje buvo daugiau kaip 700 pabūklų, 118 karo lėktuvų, 10 šarvuotų automobilių, 36 lengvieji tankai bei kita ginkluotė pagaminta Čekoslovakijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse.
1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga Molotovo-Ribentropo pakto slaptuoju protokolu pasidalijo Rytų Europą. Rugsėjo 28 d. Vokietija nauju slaptuoju protokolu Lietuvą perdavė Sovietų Sąjungos įtakos zonai. Užkariavus ir pasidalijus Lenkiją, 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai buvo primesta sutartis, pagal kurią ji buvo priversta (kaip ir Latvija bei Estija) įsileisti Sovietų Sąjungos karines įgulas. Tuo pačiu Lietuvai buvo sugrąžinta sostinė Vilnius ir tik mažesnė dalis etninių žemių, kurios 1920 m. taikos sutartimi buvo pripažintos Lietuvos dalimi.
Lietuvos okupacijos 1940-1944 m.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengusi Lietuvos sienas įsibrovė į Lietuvos valstybės teritoriją. Lietuvos kariuomenė pakluso politiniam šalies Vyriausybės sprendimui ir nesipriešino. Lietuvos valstybės Prezidentas, kartu buvęs ir Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės ginkluotųjų pajėgų vadu, pasitraukė į užsienį. Lietuvos kariuomenė buvo likviduota, dalis jos įtraukta į Raudonąją armiją. Lietuvos valstybė buvo sunaikinta. Prasidėjo 50 metų trukęs okupacijų laikotarpis. Masinių represijų metu Lietuvos piliečiai iš įvairių luomų ar socialinių sluoksnių buvo suiminėjami, žudomi, tremiami į Sibirą.
1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva neteisėtai buvo įjungta į Sovietų Sąjungą. 1940 m. rudenį prasidėjęs pasipriešinimas SSRS okupacinei valdžiai, 1941 m. birželio 22 d. virto sukilimu. Į sukilėlių pusę perėjo didesnė dalis į Raudonąją armiją inkorporuotų lietuviškų dalinių karių. Mūšiuose ir dėl okupantų teroro žuvo daugiau kaip 2000 sukilėlių ir beginklių žmonių. Sukilimo dėka iš kalėjimų išsivadavo arba buvo išlaisvinti tūkstančiai politinių kalinių. Susikūrusi ir 43 dienas veikusi Laikinoji Lietuvos vyriausybė negalėjo atkurti valstybės, nes nacistinės Vokietijos okupacinė administracija nutraukė jos veiklą.
Vokietijos okupacinė politika, Lietuvos piliečių – žydų masinis naikinimas skatino pasipriešinimą okupantui. Susikūrusios antinacinės organizacijos laikėsi pilietinio nepaklusnumo taktikos, siekdamos, kad nebūtų remiama nė viena iš Lietuvą okupavusių valstybių. Pilietinio nepaklusnumo akcijos lėmė tai, kad Lietuvoje, vienintelėje iš okupuotų Baltijos valstybių (Europoje tą patį pakartojo tik okupuota Graikija) vokiečiams nepavyko suformuoti lietuviškų SS dalinių. Buvo siekiama išaugoti gyvąsias tautos jėgas, viliantis, kad baigiantis karui pavyks atgauti nepriklausomybę. Tam turėjo pasitarnauti ir 1944 m. vasario-gegužės mėn. 83 dienas gyvavusi Vietinė rinktinė, į kurią užsirašė apie 20 tūkst. vyrų. Tikėtasi, kad Vietinė rinktinė bus nepriklausomos Lietuvos kariuomenės branduolys, kaip ir 1919-1920 m. ginsianti Lietuvos sienas. Dėl rinktinės vado brigados gen. Povilo Plechavičiaus atsisakymo vykdyti vokiečių nurodymus apie 100 lietuvių karių buvo sušaudyta, vadai įkalinti, likusieji kariai nuginkluoti ir išvežti į Vokietiją arba išsislapstė.
Ginkluota kova už Lietuvos nepriklausomybę 1944-1953 m.
1944 m. liepos mėn. frontui judant į Vakarus prasidėjo antroji sovietinė Lietuvos okupacija. Tūkstančiai Lietuvos patriotų pradėjo žūtbūtinę kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą. Kilo didelio masto partizaninis karas. Niekieno iš šalies neremiama lietuvių tauta ištisą dešimtmetį priešinosi reguliariajai okupacinės valstybės kariuomenei. Pirmiausia susibūrė Lietuvos kariuomenės karininkų vadovaujamos partizanų apygardos: Vyčio, Didžiosios Kovos, Žemaičių, Tauro, Vytauto, Dainavos, Kęstučio, vėliau – Algimanto, Prisikėlimo. Jos buvo organizuotos teritoriniu principu ir skirstėsi į rinktines, o mažėjant partizanų skaičiui – į tėvūnijas. Kiekvienas partizanų dalinys veikė griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Partizanai, kaip kariai savanoriai, dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, vadovavosi Lietuvos kariuomenės statutais. 1949 m. vasario mėn. visą šį ginkluoto pasipriešinimo sąjūdį apjungė vieninga partizanų karinė ir politinė vadovybė – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). ?i organizacija, vadovaujama gabaus vado, partizanų generolo Jono Žemaičio, parengė aukšto lygio karinius-politinius dokumentus ir 1949 m. vasario 16 d. paskelbė Deklaraciją, įteisinančią Sąjūdį kaip organizaciją, atstovaujančią Nepriklausomos Lietuvos idėjai okupuotame krašte. Ginkluota kova už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą buvo nuslopinta tik 1953 metais po brutalaus fizinio lietuvių tautos naikinimo, ištrėmus, įkalinus ir nužudžius šimtus tūkstančių lietuvių.
Dešimtmetį trukusi partizaninė kova iškėlė daug gabių karo vadų: partizanų pulkininką ir LLKS ginkluotųjų pajėgų vadą A. Ramanauską, Pietų Lietuvos partizanų vadą plk. ltn. J. Vitkų, du kartus per “geležinę uždangą” į Vakarus prasiveržusį partizanų majorą J. Lukšą ir kt. Partizanų kariniai sugebėjimai ir pasiaukojama kova už nepriklausomybę atsiskleidė ir tūkstančiuose kautynių ir susirėmimų su okupantų karinėmis pajėgomis. Kalniškės mūšis (1945 05 16), Varčios kautynės (1945 06 14), Virtukų kautynės (1945 07 19-22), Merkinės antpuolis (1945 12 15) ir daug kitų kovos su okupantais epizodų įrašyti į Lietuvos karybos istoriją. Taip pat istorijoje įrašyti ir okupantų naudoti barbariškiausi tautos kovos slopinimo būdai: partizanų šeimų ir jų rėmėjų sodybų naikinimas minosvaidžių ugnimi, žuvusiųjų kūnų viešas niekinimas miestelių ir kaimų aikštėse. Daugiau kaip 20 tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose mūšio lauke arba buvo nukankinti okupantų, dar tiek pat buvo suimti ir ilgam įkalinti sovietiniuose lageriuose, kur daugelis taip pat žuvo. Tada taip ir nepavyko pasiekti tikslo – atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
II pasaulinio karo metais ir per pirmąjį pokarinį dešimtmetį Lietuva dėl okupacijų neteko daugiau kaip 1 mln. gyventojų, iš kurių 240 tūkst.- nacistinės okupacijos metu, 360 tūkst.- sovietinės okupacijos metu ir dar apie 500 tūkst. žm. buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos.
Kova už Lietuvos nepriklausomybę 1954-1990 m.
Nuslopinus ginkluotą kovą, lietuvių tauta toliau nuosekliai siekė nepriklausomybės atstatymo. Vakarų valstybėse aktyviai veikė nacistinės okupacijos metais gimęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK), kuris kartu su kitomis lietuvių organizacijomis nuolat kėlė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bylą. Tebeveikė ir nepriklausomos Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje, kurios taip palaikydavo Jungtinių Valstijų ir dešimčių kitų valstybių vykdytą Lietuvos okupacijos nepripažinimo politiką.
Ypatingo vaidmens Lietuvoje ėmėsi Katalikų Bažnyčia – ji ne tik oponavo komunistinei ideologijai, bet ir aktyviai gynė tikinčiųjų teises, rėmė nelegalią spaudą. Grupė kunigų ir tikinčiųjų 1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti pasaulyje pagarsėjusį nelegalų leidinį “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”. Nors nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio sušvelnėjo režimas ir sumažėjo represijų, toliau buvo vykdoma rusinimo ir kolonizavimo politika, varžomas tautos kultūrinis gyvenimas, pažeidžiamos žmogaus teisės. Visa tai stiprino pasipriešinimą režimui, kuris reiškėsi įvairiausiais būdais – buvo ne tik slapta švenčiamos tautinės ir religinės šventės, puoselėjami papročiai ir tradicijos, bet ir steigiamos pogrindinės grupės, leidžiama nelegali spauda. Pasak Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio, “visa nesubolševikinta Lietuva buvo pogrindis”. Protesto aktu tapo ir Romo Kalantos susideginimas 1972 m. gegužės 14 d. Kaune. Kilusios demonstracijos buvo nuslopintos jėga. 1976-1978 m. susibūrė žmogaus teises bei religines ir tautos teises ginančios organizacijos: Helsinkio grupė, Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti.
Naujas kovos už laisvę pakilimas prasidėjo 1988 m. birželio 3 d. susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui. Sąjūdį parėmė lietuvių tauta, kurios didžiulės manifestacijos drebino okupacinio režimo pamatus. 1 mln. 650 žmonių savo parašais patvirtino reikalavimą išvesti okupacinę kariuomenę, 700 tūkst. žmonių dalyvavo “Baltijos kelio” manifestacijoje 1989 m. Lietuvos Sąjūdis 1990 m. laimėjo rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, kuris 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos Respublikos atkūrimo Aktą: “.atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė”. Atkuriamojo Seimo Pirmininku ir tuo pačiu valstybės vadovu išrinktas prof. Vytautas Landsbergis.
Lietuvos kariuomenės atkūrimas ir okupacinės kariuomenės išvedimas
Paskelbus apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, svarbiausia buvo tą nepriklausomybę įtvirtinti, užtikrinti valstybės suverenumą. Realiai šalyje tebeveikiant okupacinės valstybės institucijoms, reikėjo pradėti nuo pamatų statyti nepriklausomą valstybę. Vienas iš skubiausių darbų buvo perimti iš SSRS KGB kariuomenės sienų kontrolę, pasiekti, kad iš nepriklausomos valstybės teritorijos būtų kuo greičiau išvesta okupacinė kariuomenė, ir sukurti savąją Lietuvos kariuomenę kraštui ginti. Šių darbų ir buvo imtasi nedelsiant. Jau 1990 m. kovo 12 d., kitą dieną po Lietuvos Respublikos atkūrimo akto paskelbimo, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad SSRS karinės prievolės įstatymas Lietuvos piliečiams negalioja. Kovo 14 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutraukė SSRS karinių komisariatų veiklą Lietuvoje, dieną prieš tai pasiuntusi SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Michailui Gorbačiovui kreipimąsi, kuriuo siūlė derėtis dėl neteisėtai Lietuvoje esančios kariuomenės išvedimo. SSRS Lietuvos atžvilgiu užėmė priešišką poziciją, skelbė ultimatumus, grasino, o 1990 m. balandį įvedė 74 dienas trukusią ekonominę blokadą.
Tokioje aplinkoje visus 1990-uosius metus buvo formuojama tvarkoma krašto apsauga. 1990 m. balandžio 25 d. buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas ir jam pavesta sukurti krašto apsaugos sistemą. Po mėnesio, gegužės 31 d., prie Krašto apsaugos departamento buvo įkurtas karinis-techninis sporto klubas su filialais, kuris būrė vyrus krašto apsaugos tarnybai. Birželį septyniose Lietuvos zonose įkurti Krašto apsaugos departamento skyriai, rugpjūčio 21 d. įsteigta Apsaugos tarnyba, rugsėjo 10 – Pasienio apsaugos tarnybos skyrius, gruodžio 20 d. Kaune įkurti Karininkų kursai.
1990 m. lapkričio 23-ąją Lietuvos kariuomenės įkūrimo sukakčiai paminėti Kaune įvyko pirmasis po pusės šimtmečio okupacijos Lietuvos karių paradas.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungos vadovybė, negalėdama susitaikyti su mintimi, kad Lietuva sprūsta iš jos gniaužtų, griebėsi agresijos: 1991 m. sausį SSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Nepriklausomybės gynėjai gyva siena apjuosė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą. Tomis dienomis krašto apsaugos kariai savanoriai prisiekė ištikimybę Lietuvai, nors buvo aišku, kad neturėdami tinkamos ir pakankamos ginkluotės nepajėgs ilgai priešintis. Tačiau okupantų mėginimas 1991 m. sausio 13 d. įvykdyti valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai. Ginkluoto sovietų užpuolimo metu prie Televizijos bokšto 13 Lietuvos laisvės gynėjų žuvo, apie 600 buvo sužeista ir traumuota.
Šie tragiški įvykiai tik paskatino krašto apsaugos formavimą. 1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). 1991 – 1992 m. tūkstančiui savanorių buvo pavestos itin atsakingos užduotys – saugoti svarbius energetikos ir kitus valstybinius objektus.
1991 m. vasario 22 d. įsteigtas Mokomasis junginys, turėjęs rengti karius valstybės gynybai.
Tuo tarpu Sovietų Sąjunga iki pat 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučo įvairiausiomis priemonėmis stengėsi Lietuvai vėl primesti sąjunginės respublikos statusą. 1991 m. pavasarį ir vasarą sovietų armija vykdė įvairius išpuolius prieš Lietuvos valstybės institucijas ir gyventojus. Daugiausia buvo užpuldinėjamos Pasienio apsaugos tarnybos ir muitinės, prieš jas nesiliovė baudžiamosios akcijos: buvo laužomi, naikinami, deginami pasienio postai, terorizuojami beginkliai pasieniečiai, muitininkai. Gegužės 19 d. Krakūnų pasienio kontrolės poste nužudytas pamainos viršininkas Gintaras Žagunis, o liepos 31-ąją įvykdytas šiurpus nusikaltimas Medininkų pasienio kontrolės poste – žiauriai nužudyti septyni muitininkai ir policininkai. Šių žudynių vykdytojus ir organizatorius tebegloboja dabartinė Rusijos valdžia.
1991 m. rugpjūčio mėn., komunistinio pučo Maskvoje metu, krašto apsaugos kariai buvo pasirengę ginklu ginti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybės rūmus, o prireikus – organizuoti pilietinį pasipriešinimą visoje šalyje.
Nesilpstant Sovietų Sąjungos spaudimui ir pastangoms išlaikyti Lietuvą savo rankose, atkurtoje valstybėje buvo surengti referendumai, kuriuose daugiau kaip 80 % gyventojų pasisakė už valstybės nepriklausomybę ir okupacinės kariuomenės išvedimą dar iki 1992 m. pabaigos bei okupacijos metu padarytos žalos atlyginimą. Tačiau Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos nepajudėjo iš vietos tol, kol po 1991 m. rugpjūčio mėn. pučo Rusijoje Lietuva neatkūrė diplomatinių santykių su daugeliu pasaulio valstybių.
Tuo pačiu metu imta intensyviai periminėti sovietų karinius komisariatus, steigti Lietuvos apskričių karo komendantūras, prasidėjo kiti pertvarkymai. Netrukus, spalio 15 d. įkurta Gelbėjimo ir civilinės saugos tarnyba, kuri turėjo koordinuoti valstybės institucijų veiklą didelių nelaimių padariniams likviduoti.
1991 m. spalio 16 d. buvo likviduotas Krašto apsaugos departamentas ir po poros dienų, spalio 18 d., paskirtas krašto apsaugos ministras. 1992 m. sausio 2 d. prad4jo dirbti Krašto apsaugos ministerija.
1991 metų gruodžio 30 d. buvo suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai.
Tų pačių metų spalį paskelbtas pirmasis naujokų šaukimas į tikrąją krašto apsaugos tarnybą ir Mokomasis junginys 1991 m. lapkričio 14 d. pertvarkytas į Greitojo reagavimo motodesantinę brigadą, kuri vėliau pavadinta Motorizuotąja pėstininkų brigada “Geležinis Vilkas”.
Visus 1992 – 1993 m. buvo sparčiai kuriamos naujos Lietuvos kariuomenės pajėgos. 1992 m. sausio 2 d. atkurta Lietuvos karo aviacija – suformuota Krašto apsaugos aviacijos tarnyba. Pirmasis lėktuvas su karo oro pajėgų ženklais pakilo jau vasarą, birželio 18-ąją.
1992 m. pradžioje pirmą kartą Lietuvoje apsilankė NATO generalinis sekretorius Manfredas Verneris, buvo akredituoti pirmieji karo atašė.
1992 m. vasario 3 d. darbą pradėjo Krašto apsaugos ministerijos Jungtinis štabas, kuris planavo kariuomenės operatyvinius veiksmus. Štabas pradėjo rengti Lietuvos kariuomenės norminius dokumentus, tobulinti jos struktūrą.
Pajudėjo ir sovietinės kariuomenės išvedimo reikalai. 1992 m. sausio 17 d. Maskvoje Lietuvos ir Rusijos vadovai – Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas – pasirašė komunikatą apie Rusijos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, ir jau 1992 m. vasario 27 d. iš Lietuvos iškeliavo pirmasis, nors ir simboliškai mažas, svetimos kariuomenės dalinys. 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafikas. Iki 1992 m. pabaigos iš Lietuvos pasitraukė 78 % pasirašytame grafike numatytų išvesti 1992 m. pajėgų. (Kartu su kitais daliniais iš Vilniaus buvo išvesta 107-oji motorizuota šaulių divizija, išgarsėjusi 1991 m. sausio 13 d. šturmuodama Vilniaus Televizijos bokštą ir Spaudos rūmus, taip pat visa pasienio kariuomenė, 169 ir 466 raketinių brigadų daliniai iš Visorių ties Vilniumi). Lietuvos valdžia perėmė 52 karinius objektus, tarp jų ir stambiausią Šiaurės karinį miestelį Vilniuje, karinius miestelius Ukmergėje, Marijampolėje ir Pabradėje.
Paskutinįjį 1992 m. ketvirtį Rusijos kariuomenės išvedimas jau vyko intensyviai. Paskutinis Rusijos karinis ešelonas pervažiavo valstybinę Lietuvos sieną 1993 m. rugpjūčio mėn. 31 d., oficialiai užbaigdamas Rusijos kariuomenės išvedimą. Lietuvos valdžios leidimu trim mėnesiams pasiliko tik nedideli dviejų sandėlių su artilerijos sviediniais apsaugos būriai.
Atkuriant Lietuvos kariuomenę susirūpinta karininkų rengimu, tad 1992 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje duris atvėrė Krašto apsaugos mokykla.
1992 m. lapkričio 1 d. įkurta Karinių jūrų pajėgų flotilė, jai perduoti anksčiau suformuoto Atskirojo laivų diviziono laivai ir įranga.
1992 m. pabaigoje Lietuvos krašto apsaugos kariniai daliniai jau išaugo ir tapo Lietuvos kariuomene. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. lapkričio 19 d. iškilmingai paskelbė, kad atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė.
Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimo aktas
Minėdama narsias Nepriklausomybės kovas ir dabarties savanoriø pradėtą krašto apsaugos darbą, rūpindamasi Lietuvos žmonių saugia dabartimi ir ateitimi, Lietuvos Respublikos teritorijos ir valstybės sienos apsauga, vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba šiuo aktu iškilmingai skelbia, kad nuo šios dienos yra atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė.
Lietuvos Respublikos kariuomenės veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis

Vilnius, 1992 lapkričio 19 d.
Nr. 1-3066

Taip buvo baigtos kurti ginkluotosios pajėgos ir prasidėjo krašto apsaugos sistemos formavimas, atskirų kariuomenės rūšių plėtra.
1992 m. spalio 25 d. referendume priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžė Lietuvos valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus, nustatė nacionalinio saugumo užtikrinimo ir valstybės gynimo principus.

Leave a Comment