Lietuvos istorija

Viduramžiai ir ankstyvieji naujieji laikai
Lietuvos valstybės susidarymas ir ankstyvoji istorija
Lietuvos istorijos pradžia laikomi 1009 metai. Tais metais Lietuva (Litua) pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Šis Lietuvos paminėjimas susijęs su šv.Brunono misija į Prūsiją. XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Ten minimi vienas ar keli žygiai į Lietuvą, taip pat Lietuva išvardinama šalia kitų kraštų kaip Kijevo Rusios duoklininkė.
Kada prasidėjo Lietuvos valstybės formavimasis dėl šaltinių stokos pasakyti sunku. Faktas tai, kad 1219 m. šis procesas jau buvo gerokai pažengęs, apie ką galime sppręsti iš sutartyje su Volyne išvardintų Lietuvos kunigaikščių skaičiaus bei tarpusavio susigiminiavimo. Sutartyje minimas ir Mindaugas, Dausprungo brolis. Mindaugas ėmė aktyviai vienyti Lietuvą, kovodamas su priešininkais ir giminaičiais.
Vienijimąsi vainikavo Mindaugo apsikrikštijimas 1251 m. ir karūnavimas 1253 m. liepos 6 d. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad “karūnuotas Lietuvoje”, pagal tai kai kurie istorikai sprendžia, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Mindaugas buvo vienintelis karalius Lietuvos istorijoje.
XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Kunigaikštis Gediminas gana žyymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis.
Lietuva į rytus plėtesi nuo pat valstybės susikūrimo, tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Ki

ijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir vakarų Rusijos. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos -Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV-XVI a. konkuravo su Maskva.
Algirdo sūnus Jogaila 1387 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Tuo pačiu buvo padėtas pagrindas Lietuvos-Lenkijos unijai.
Iki Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvą (kaip ir žemaičius) nuolat puldinėjo Kryžiuočių (iš vakarų) ir Livonijos arba Kalavijuočių (iš šiaurės) ordinai.

Žečpospolitos vaivadijos
Jogailos pradėta Lietuvos-Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos baajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną buvo suvienytos 1569 m. Liublino unija.
Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja pats Seimas dirbo labai neefektyviai – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama.
XVIII a. Žečpospolitos didikų pacifistinės ir federalistinės idėjos jau buvo privedusios valstybę prie žlugimo. Po Augusto III, pa

askutinio Saksų dinastijos atstovo mirties dėl sosto varžėsi tik vadinamoji Familija ir Patockiai, palaikomi Radvilų. Čartoriskius palaikė Rusija, todėl rusų kariuomenei spaudžiant Varšuvos seime karaliumi buvo išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas – buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas Seimo ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas liberum veto. Šios reformos nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar 1764 m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Žečpospolitoje anarchiją. 1767 m. susikūrė Rusijos remiama Radomo konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. 1768 m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė Prancūzija ir netiesiogiai Turkija.
Nuo 1717 m. “Nebyliojo” Seimo Žečpospolita akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.
Žečpospolitos padalijimai
XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos – Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.
Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį 1772 m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis 1793 m. Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius vykdydami es
smines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų idėjos.
Po trijų padalijimų 1772-1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Rusijai atiteko ir Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 000 gyventojų ir buvo vienas iš didžiausių imperijos miestų.
Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje
Iki Napoleono karų Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono karais, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija.
1807 m. kaip Lenkijos karalystės priklausančios Rusijos imperijai dalis Rusijai atiteko ir po padalinimų Prūsijos valdyta Lietuvos Užnemunė.
XIX a. vyko net du gan dideli sukilimai, bet jie buvo numalšinti.
Po 1863 m. sukilimo buvo uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo tik iš Prūsijos spaustuvių, iš kur jas kontrabanda į Lietuvą nešdavo knygnešiai. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo pravoslavų bažnyčios protegavimas.
XIX a. 9-ame dešimtmetyje tautinis sąjūdis palaipsniui žengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ri
ibomis.
Pirmasis pasaulinis karas
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją bei Kuršą. Vokietija, užėmusi Lietuvą, turėjo ekonominių ir politinių tikslų: įsiviešpatavimas Baltijoje, įtakos stiprinimas skandinavijoje, Rusijos atkirtimas nuo Baltijos jūros, Lietuvos kaip žemės ūkio produktų šaltinio išnaudojimas.
Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti 1914 m. rudenį. Buvo bandoma nustatyti ką Lietuva gali gauti iš karo.
1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti steigti Berlyne Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko Lietuvos Tarybos prestižas.
Šalia nepriklausomybės idėjos tebebuvo svarstomi ir kiti variantai:
· Lietuvos-Lenkijos valstybė
· Kolaborantinė unija su Vokietija
· Autonomija Rusijos sudėtyje
Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918-1940 m.
Nepriklausomybės paskelbimas ir pripažinimas
1918 m. pradžioje, atsižvelgdama į nesėkmingą gruodžio 11 d. akto patirtį Lietuvos Taryba svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. Sausio 8 d. buvo pristatytas naujo akto projektas. jis pakartojo gruodžio 11 d. akto pirmąjį paragrafą. Dokumento pabaigoje buvo įrašyta pataisa apie Steigiamojo Seimo būtinybę.
Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas Augustiną Voldemarą paskyrė ministru pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją vyriausybę, kurioje buvo šios ministerijos:
· užsienio reikalų
· teisingumo
· vidaus reikalų ir kultų
· žemės ūkio ir valstybės turto
· finansų
· prekybos ir pramonės.
Šioje į Valstybės Tarybą įėjo ir tautinės mažumos: žydai ir baltarusiai. Lenkai valstybės Tarybos veikloje dalyvauti atsisakė.
1918 m. gruodžio mėnesį į Lietuvą įsiveržia Raudonoji armija. Iki 1919 m. vasaros puolimas sustabdomas ir bolševikai išstumiami iš Lietuvos. Bolševikų kurta Litbelo respublika išyra.
1919 m. balandžio 4 d. buvo priimta nauja laikinoji Konstitucija. Pagal šią Konstituciją įstatymų leidimas yra paskirstomas tarp Valstybės Tarybos ir Vyriausybės. Valstybės taryba yra principinė įstatymų leidimo ir sutarčių sudarymo institucija. Prezidentas turi teisę įstatymus leisti tarp Tarybos sesijų.
1919 m. rudenį Antantė nurodė Vokietijai išvesti iš Lietuvos kariuomenę.
Nors Lietuvos valstybė skelbėsi, kad jos sostinė yra Vilnius, tačiau 1920 m. spalio 9-spalio 10 d. Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė ir laikinąja sostine buvo paskelbtas Kaunas. Po to Lietuvos vyriausybė dar bandė ieškoti teisybės, bet nesėkmingai. Labiausiai kišosi lenkams palanki Prancūzija, kuri darė spaudimą susijungti su Lenkija.
1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva priimta į Tautų Sąjungą, 1922 m. liepos mėn. JAV pripažino Lietuvą de jure. 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė konstitucija, kuri atspindėjo tuo metu Vakaruose vyravusias liberalizmo, individualizmo ir pliuralizmo vertybes.
Valstybės raida ir 1926 m. perversmas
Iki Steigiamojo Seimo ir jame beveik visi politiniai veikėjai Lietuvoje sutarė, kad būsimoji Lietuvos santvarka bus demokratinė parlamentinė respublika, kas buvo įtvirtinta 1922 m. konstitucijoje. Bendra šios konstitucijos nustatyta valdžios sąranga buvo klasikinė parlamentinė, pagal tuometinės Prancūzijos pavyzdį.
1923 m. Lietuvai po inscenizuoto sukilimo pavyko prisijungti Klaipėdos kraštą su svarbiu jai uostu.
Iki 1926 m. vyriausybes sudarinėjo krikščionys demokratai su koalicinėmis partijomis. 1926 m., po vyriausybės krizės vyriausybę sudarė liaudininkai ir socialdemokratai, kurių vyriausybė ėmė aktyviai veikti sukeldama konfliktus su krikščionimis demokratais. Socialdemokratų vyrausybė stengėsi mažinti dvasininkijos įtaką ir atskirti valstybę nuo bažnyčios. Augančią įtampą didino ir atsinaujinę radikalų veiksmai, kai buvo panaikintas nuo nepriklausomybės kovų galiojusi karinė padėtis. Kontroversiškai vertintas ir Švietimo ministerijos leidimas įsikurti ir veikti naujoms 75 lenkų mokykloms.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo valstybė nustojo būti demokratine, valstybinė valdžia vis labiau telkėsi Antano Smetonos, kuris buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. išrinktas prezidentu, rankose. Seimo funkcijos buvo suvaržytos. Nors formaliai valstybinės institucijos išliko tos pačios, tačiau faktiškai jų įtaka pasikeitė, nes pagrindinių sprendimų priėmimas tapo Vyriausybės ir Prezidento prerogatyva. Gruodžio 27 d. bandant pateisinti perversmo būtinybę už antivalstybinę veiklą buvo sušaudyti 4 Lietuvos Komunistų partijos veikėjai (vadinamieji “keturi komunarai”).
Seimas 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas ir iš naujo susirinko tik 1936 m. Tačiau šis Seimas tebuvo valdžios įrankis, o ne nepriklausoma institucija. Pagal 1936 m. gegužės 9 d. įstatymą į Seimą kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. A.Smetonos priimta 1938 m. gegužės 5 d. konstitucija įteisino 1926 m. perversmą ir numatė, kad valstybei vadovauja prezidentas.
Perversmas nepridėjo valstybei stabilumo, A.Smetonai priešiškos jėgos kelis kartus nesėkmingai bandė suorganizuoti valstybinius perversmus (1927 m. birželį valstiečiai liaudininkai, 1927 m. lapkritį krikščionys demokratai ir 1934 m. birželio 7 d. vadinamieji voldemarininkai). 1936 m. vasario 1 d. paskelbtas draugijų įstatymas suvaržė draugijų veikimo laisvę.
1934 m. buvo sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis.
Valstybės raida po 1926 m. ir autoritarizmo stiprėjimas
1926-1933 m. vyko pati didžiausia lietuvių emigracija daugiausia į JAV, Kanadą, Pietų Ameriką. 1931 m. Lietuvoje pasireiškia pasaulinė ekonominė krizė. 1935 m. vyko ūkininkų streikai Suvalkijoje ir Dzūkijoje, kuriuos Smetonos režimas prievarta nuslopino.
1938 m. konstitucijoje galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. rugsėjo 14 d. A.Smetona išrenkamas prezidentu 7-rių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.
Nuo 1935 m. Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. Lenkai jautė pranašumą, nes buvo pasirašę 1934 m. sutartį su Vokietija, o Lietuvos – Vokietijos santykiai buvo labai prasti. Lenkai nelinko daryti nuolaidų, o lietuviai negalėjo sutikti su Vilniaus pripažinimu Lenkijai. 1938 m. derybos nutrūko, 1938 m. kovo 11 d. Lenkija paskelbė Lietuvai notą su reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius. Skubiai suformuotas Mirono kabinetas (J.Tūbelis buvo išvykęs) ultimatumą priėmė.
Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. Padėtis 1939 m. po Vokietijos ultimatumo Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 žmonių. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas “koalicinis” Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.
Prasidėjus Antrojam pasauliniam karui Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Nors 1939 rugsėjo 17 d. paskelbus dalinę mobilizaciją surinkta 100 000 karių, spalio 2 d. kariuomenė demobilizuota. Žlugus Lenkijai Lietuva nebeteko galimybės balansuoti tarp didžiųjų regiono valstybių ir jos likimą nulėmė Ribentropo-Molotovo paktu pasiekti susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis Pabaltijos valstybėmis atsidūrė Tarybų Sąjungos įtakos sferoje.
1940 m. Lietuva buvo okupuota ir prijungta prie Tarybų Sąjungos, iš kurios galutinai išsivadavo tik po 1990 m. kovo 11 d.
Nacių okupacinis režimas 1941 – 1944
Dar antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 m. Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą.
Sukilimas ir Lietuvos Vyriausybė
Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjunga Lietuvoje organizuojamas sukilimas. Birželio mėnesį suformuojama Lietuvos Vyriausybė vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus. Lietuvių politiniai veikėjai tikėjosi, kad vokiečiai šią vyriausybę pripažins ir leis atkurti nors ir marionetinę, bet formaliai nepriklausomą Lietuvos valstybę (analogiškai Slovakijos protektoratui).
Naujoji vyriausybė ėmėsi formuoti naują valdžios struktūrą, turėjusią užimti po sovietų pasitraukimo likusį vakuumą. Deja tai neįėjo į vokiečių planus ir vyriausybė po 43 dienų darbo vokiečių buvo paleista. Lietuvos laikinoji Vyriausybė buvo priėmusi ir išleidusi nemažai teisės aktų (dėl žemės grąžinimo ir denacionalizavimo), tačiau okupacinė valdžia neleido jų vykdyti ir galiausiai paskelbė juos negaliojančiais.
Lietuvos sukilėliai ir daugelis sukilimo vadovų bei Laikinosios vyriausybės narių iš pradžių nesuvokė tikrųjų nacių tikslų, bent jau pirmąją savaitę daugelis jų žiūrėjo į vokiečių kariuomenę kaip į išvaduotoją ir sąjungininkę.Todėl daugeliui jų tai, kad liepos mėnesio pabaigoje Lietuvoje, nepaisant gerai veikiančios Laikinosios vyriausybės sudarytos administracijos, buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia, buvo skaudus smūgis.
Vokiečių okupacinė valdžia
Tik užėmus Lietuvą didžiausią valdžią turėjo šalyje vokiečių karo vadai, vėliau karo komendantai. Vokiečiai panaikino visas piliečių teises ir laisves. Uždrausti susirinkimai ir eismas. Karo komendantai uždraudė išeiti iš namų nuo 21 iki 5 ryto.Valstiečiams nustatytos natūrinės duoklės, už kurių nevykdymą bausta mirties bausme, duokles išieškodavo apygardų ir apskričių viršininkai. Darbininkams už drausmės pažeidimus buvo taikomas areštas, baudos. Represijų mastas išsiplėtė 1944 m. priėmus nutarimą dėl ypatingų priemonių saugumui užtikrinti Lietuvos generalinėje srityje, juo leista asmenį ištremti, bausti didelėmis baudomis ir panašiai. Buvo net įvesta kolektyvinė atsakomybė už partizanų veiksmus.
1941-1944 m. Lietuva buvo įtraukta į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinė sritis, valdoma civilinės administracijos. Į Ostlandą taip pat įėjo Lietuva, Latvija, Estija ir didžioji Baltarusijos dalis. Šis regionas buvo skirstomas į 6 apygardas. Nuo 1942 m. balandžio 1 d. Lietuvos generalinei sričiai taip pat priklausė Svyrių ir Ašmenos apskritys ir dar kai kurie lietuvių etninių žemių valsčiai bei vietovės dabartinės Baltarusijos teritorijoje.
Trūkstant žmonių vokiečių okupacinė valdžia leido formuoti vietos savivaldos organus, tačiau jie oficialiai nebuvo įteisinti. 1942 m. kovo 17 d. dėl nesėkmių rytų fronte paskelbta, kad Lietuvai suteikiama savivalda ir taip įteisinamos lietuviškosios įstaigos. Generaliniai tarėjai gavo teisę leisti potvarkius, tačiau liko okupacinių įstaigų kontrolė. Teritorija buvo suskirstyta į apskritis ir valsčius. Apygardas valdė komisarai, pavaldūs generaliniam komisarui. Buvo steigiami ir generaliniai tarėjai, jų žinybų darbą prižiūrėjo generalinio komisaro referentai. Apskričių viršininkų įstaigų darbuotojų apygardų komisarų įsakymu ir vidaus reikalų generalinio tarėjo nurodymu apmokestindavo gyventojus, vykdė įvairias rinkliavas, rekvizuodavo žemės ūkio produktus, rinko žmones į darbo stovyklą, skyrė baudas už prievolių ir valdžios įsakymų nevykdymą. Šis politika nesulaukė gyventojų pritarimo, maža to jai buvo priešinamasi, tačiau į tautos valią niekas dėmesio nekreipė – tokia politika buvo vykdoma ir toliau.
Reicho komisaras įsikūrė Rygoje. Lietuvai vadovavo generalinis komisaras A.Petelnas (dirbo Kaune). Jis turėjo didelį valdymo aparatą, kurio daugelis skyrių ir poskyrių atitiko lietuvių sudarytąsias valdymo struktūras: politinę ir ekonominę valdybas, karo, darbo ir socialinių reikalų skyrius. Vietose, kur buvo žydų getai, komisarai pasiskyrė patarėjus žydų reikalams. Komisarai pasiskyrė patarėjus ir lietuvių klausimais. Buvo ir generaliniai tarėjai atskiroms ūkio šakoms. Generaliniam komisarui buvo pavaldi ir slaptoji ir saugumo policija (SD ir gestapas).
Apskrityse vadovavo apskričių viršaičiai, valsčiuose – viršaičiai, miestuose burmistrai, pavaldūs apskričių viršininkams. Visos įstaigos turėjo bendrauti su vokiečiais ir vykdyti jų įstaigų įsakymus. Uždaviniai buvo užtikrinti saugumą ir tvarką: valstybės nuosavybės apsauga ir valdymas, vokiečių kariuomenės aprūpinimas. Okupuotame krašte daugelį klausimų sprendė ir karinė valdžia.
Teismai
Okupantai įsteigė teismus, prokuratūrą ir ypatinguosius teismus, kurie perėmė visas žydų ir vokiečių bylas: aukščiausias teismas visam Ostlandui – apeliacinė ir priežiūros institucija; vokiečių teismas – byloms, kurias gaudavo iš prokuroro arba policijos teismo. Nuo 1942 m. pradžios dar įsteigė ir karo lauko eismą, bet jis negalėjo teisti vokiečių, nes vienintelis to teismo nuosprendis buvo mirties bausmė. Karo lauko teismas buvo sudaromas iš policijos arba SS karininko, kuris tam teismui pirmininkavo, ir dviejų jam pavaldžių policijos pareigūnų ar esesininkų. Vokiečių teismai sprendė administracine tvarka bylas dėl vokiečių ir žydų, dėl žemės sklypų ir įmonių – jos perduodamos generalinio komisaro potvarkiu. Prie aukščiausiojo, vokiečių ir ypatingojo teismo buvo ir prokuratūros. Buvo sudaryti apylinkių, apygardų, apeliacinis teismai. Šių teismų kompetencija buvo ribota. Jei baudžiamosiose bylose teisiamieji buvo ne vokiečiai ir gresianti laisvės atėmimo bausmė buvo mažesnė nei 6 metai, tokias bylas spręsdavo lietuvių teismai. Jei vokiečių prokuroras nereikalauja perduoti bylos, tai byla sprendžiama lietuvių teisme, tačiau tereikia vokiečių prokurorui panorėti ir bet kokia byla iš lietuvių teismo keliaus į vokiečių teismą. Taigi ryškus vokiečių teismų vyravimas. Teismai, prokurorai ir tardytojai vadovaujasi Vokietijos įstatymais.
Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva patyrė didelių gyventojų nuostolių, kone visiškai buvo išnaikinta gausi žydų bendruomenė. Po karo, nepaisant visuomenės nuomonės, Lietuva buvo vėl okupuota Sovietų Sąjungos, grąžinta 1941 m. pabėgusi tarybinė vyriausybė. Vakarų šalys taikstėsi su šia okupacija, kita vertus formaliai niekada jos nepripažino.
Lietuvos TSR
1944 m. pabaigoje tarybinė kariuomenė grįžo į Lietuvą. 1944 rugsėjį susirinko Aukščiausiosios Tarybos sesija. Tačiau dėl aktyvaus partizaninio judėjimo Aukščiausiosio Tarybos rinkimai įvyko tik 1947 m. vasario mėn., o rinkimai į vietines tarybas – 1948 m. sausio mėn.
Lietuvos kontrolė buvo vykdoma per Lietuvos biurą, 1944 m. lapkričio 11 d. įsteigtą prie Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto. Tai buvo svarbiausias politinių sprendimų lygmuo Lietuvos sovietizacijos metu. Šią politiką vykdė respublikinės komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, užėmęs šias pareigas nuo 1940 m. Pirmiesiems sekretoriams prižiūrėti buvo skiriami antrieji sekretoriai – rusai.
Tarybų sąjungai okupavus Lietuvą, nemažai lietuvių buvo ištremti į Sibirą ar nužudyti, kitiems pavyko pasitraukti į Vakarų šalis. Nuo 1940 iki 1953 m. Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų, 1940-1941 ir 1944-1953 m. vykusių trėmimų metu į Sibirą ir kitas atokias Sovietų sąjungos vietas buvo ištremta mažiausiai 29.923 šeimų.
Iki 1953 m. Lietuvoje vyko organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai. Dalies mokslininkų nuomone, šios kovos sutrukdė okupanto užmačioms kolonizuoti šalį, vienintelėje Lietuvoje iš trijų naujai pavergtųjų Pabaltijo respublikų išliko aukštas lietuvių gyventojų nuošimtis.
Šiame laikotarpyje uždrausti tautiškumo simboliai – tautinė vėliava bei Tautiška Giesmė ir kiti, už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami.
Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą, tuo buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą su Sovietų Sąjunga ir skatinti pramoninį vystymąsi.
Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę – veikė dididentinės grupės, 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune.
1989 m. Gorbačiovo reformų įtakoje Lietuvos TSR vadovybė ėmė siekti vis didesnio savarankiškumo. 1989 m. lapkritį buvo priimtas pilietybės įstatymas. Šis įstatymas buvo labai liberalus, suteikęs teisę siekti pilietybės visiems nuolatiniams Lietuvos TSR gyventojams nepriklausomai nuo jų kilmės. Lietuvos pilietybę pasirinko daugiau kaip 90% šalies gyventojų nelietuvių. 1991 m. gruodį šis įstatymas buvo sugriežtintas reikalaujant 10 metų gyvenimo šalyje prieš kreipiantis dėl pilietybės.
Po 1990 metų
1985 m. Sovietų Sąjungos vadovu tapus M.Gorbačiovui prasideda santykinis sovietinės sistemos atšilimas. Gorbačiovinės perestrojkos metu atsirado balsų reikalaujančių suvereniteto bei nepriklausomybės atstatymo. 1988 birželio 3 d. susikuria Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, siekęs didesnio Lietuvos savarankiškumo, o vėliau ir nepriklausomybės. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas nepriklausomybės atstatymas. Sovietų Sąjunga priešinosi galimai Lietuvos nepriklausomybei ir konfrontacija su Lietuva apogėjų pasiekė 1991 sausio 13 d., kai sovietų kareiviai šturmavo televizijos bokštą.
Visame pasaulyje Lietuvos nerpiklausomybė buvo pripažinta po 1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje.
Paskutiniai Rusijos kareiviai Lietuvą palieka 1993 m. rugpjūčio 31 d.
Šių laikų Lietuva integruojasi į vakarietiškas karines bei ekonomines sąjungas – 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo pilnateise NATO nare, o 2004 m. gegužės 1 d. – Europos Sąjungos na

Leave a Comment