Lietuvos istorija

1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu
Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la¬bai įtempti. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas; jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Bet ir po to lietuviai nuo¬lat reikalavo, kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas; o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti, buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto.
Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi¬miero mirties. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me¬tus (1490—1492 m.) Kazimieras sa avo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą, šis neturėjo jokio juridinio titulo, bet, kaip valdovo sūnus, buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Kazimierui 1492 m. mirus Gardine, Lie¬tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš¬čiu išrinko Aleksandrą. Lenkams jie pranešė, kad Kazimieras
mirdamas palikęs testamentą, kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Aleksandrą, o Lenkijai
jo vyresnįjį brolį Joną Albrechtą. Esą, jie įvykdę velionies valią ir turį viltį, kad ją
įvykdysią ir lenkai. Jogaila ir jo sūnus Vladislovas, nors iš tikrųjų
jis Lietuvoje neturėjo jokios va aldžios, ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie¬tuva, pradėjusi sunkų karą su Maskva, ėmė ieškoti Lenkų para¬mos. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su¬sivienijimo dokumentus. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. O ka

ai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara¬lium išsirinko Aleksandrą, tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Nuo to meto jos jau visą laiką, iki pat vals¬tybės pabaigos, buvo valdomos vieno valdovo. Tad Alek¬sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, ją valdęs atskirai nuo Lenkijos.
Bau kiekvienu momentu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų, bet Hcarų. Karai iš tikro greit ir prasidėjo.
Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos, B pasirodė, kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su Maskva. Priešingai, jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da-
progos Jonui III rasti naujų priekabių. Kunigaikštienė Ele-
tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka.Pirmiausia jos
as pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo
issiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia tu urėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai Hciai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos Bhtykius turi palaikyti su katalikais ir t.t. Tuo būdu iš padarytosios (1494 m.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas III ir toliau palaike ryšius su Lietuvos priešu, Krimo chanu Mengli-Girėju,
ir kurstė jį pulti Lietuvą. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės, kad spau džiąs pravoslavus ir t.t. Pagaliau 1499 m., prisidengdamas pra¬voslavų gynimu, jis net pradėjo karą su Lietuva.
Karas su Maskva. 14
499 m. Aleksandro broliai, Lenkų ka¬ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo¬vas, padarė sąjungą kariauti su Turkais. Prie jos turėjo pri¬sidėti ir Aleksandras. Jonas III, matydamas, kad Lenkija, su¬sirūpinusi karu su Turkais, negalės duoti Lietuvai pagalbos, nutarė pulti Lietuvą. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo¬nijos ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio totorių chanas Sach-Achmetas. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m., nors buvo paskelbtas tik 1500 m. Jį Lietuva pralaimėjo, nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė, vedama kunigaikščio Konstanti¬no Ostrogiškio, buvo sumušta ties V e d r o š a, ir pats vadas pateko į nelaisvę. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę, taciau, negaudamas iš Aleksandro paramos, negalėjo spirtis prieš Maskvą. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas, Užvolgio chanas Šach-Achmetas. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą, tačiau gausinga jo kariuo¬menė, negaudama iš Aleksandro paramos, pritrūkusi maistoir Maskvos sąjungininkų, Krimo totorių, nuolat puolama,ėmė nykti. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Iš čia didžioji Šach-
Achmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui, o patsaiSach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. Už tai jis buvozuimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Tuo būdu, dėl Aleksandro nerangumo, visos sąjungininkų pastangos
kuėjo niekais.
1503 m. paliaubos. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara¬lius Jo
onas Albrechtas. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis, kad tam tektų Lenkų karūna; Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi, nes kėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Alek-Itndras iš tikro gavo karūną, tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai ar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo pgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Alek-jiandras pradėjo derybas dėl taikos. Tačiau amžinosios taikos ijam nepasisekė padaryti; buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas, Sta-Hodubas ir Okos paupiai. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep-wą. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že¬mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun-knius ir pirklius. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į Likos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).
Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek ne-fcagerėjo. Kaip ir prieš karą, Jonas III nuolat kišdavosi į Lietuvtos vidaus reikalus, tarsi gindamas pravoslavus. Jo pasiun-itiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą” ir nuo¬lat šnipinėjo. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį, kad Elenai negalima priimti katalikybės, net jeigu ji ir pati panor retų. Buvo aišku, kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Nebuvo taikos nė su totoriais, kuriuos Jonas III visada pa¬laikė ir kurstė prieš Lietuvą. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa¬tavimo” me
etu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo, Podolės, Voluinės ir Galicijos žemes). Alek¬sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą; bet pagaliau ties Klecku juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas, Glinskis. Aleksandras kaip tik tada mirė, ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo.

3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais
1499 m. aktas. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai; be valdovo asmens, jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš¬mės. Todėl, Kazimierui mirus, lietuviai, nieko nesakę lenkams, išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Jam valdant Lietuvą, o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją, abi valstybes rišo tik jų bro¬liški santykiai. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums, nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. Tad, norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len¬kija, 1495 m. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo, ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais, lenkai, norėdami gauti Lietuvos pa¬ramos, pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari¬mu. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para¬mos prieš Maskvą. Todėl 1499 m. buvo sudarytas naujas ak¬tas, kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su¬tvarkyti. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, o be to, dar buvo sutarta, kad nė viena valstybė be antrosios vals¬tybės žinios negali rinktis sau valdovo. Vadinasi, buvo suda-
ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo.
Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. aktas. Naujasis 1499 m. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran¬koje, nes 1501 m. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Len¬kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą; lietuviai tam ne tik nesipriešino, bet dar ir patys tuo rūpinosi.
Į Lenkų elekcinį seimą Fetrakavoj, remdamiesi 1499 m. su¬sitarimu, atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek¬sandras. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida¬tūrą. Lenkų reikalaujami, jie sutiko pasirašyti naują aktą, normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius; juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Naują susitarimą patvirtino trys doku¬mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de¬legatai susikeitė dokumentais, o kiek vėliau Melnike tą susita¬rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras, šiuo susita¬rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė, kuri turė¬tų bendrą seimą, bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą, bendrą apsaugą ir bendrus pinigus.1501 m. susitarimo likimas. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike, tai jis paprastai yra vadinamas Melniko aktu. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams, kad susitarimą patvirtins visos Lie¬tuvos seimas. Bet seimas jo nepatvirtino; jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. Mat, visa Lietu¬va pasirodė jam priešinga,— juo labiau, kad nelaimingai pasibai¬gęs karas su Maskva įrodė, jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti
pagalbos; tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. Be to, tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai; Aleksandfo brolis, Čekų karalius Vladislovas, savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius, tačiau Jogailos palikuonys manė, kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai; o tuo susitarimu buvo norima įvesti elekciją, taigi visai nebuvo atsižvelgiama į jų tei¬ ses. Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva
ir Lenkija, kaip ir anksčiau, liko atskiros valstybės, tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). Bet vis dėlto, kai po 50 m. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas, lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. Ir vėlesnės Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa¬ imti iš to paties Melniko akto.
4, ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai
Tarybos atsiradimas. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė; savo iš¬vaizda ji betgi ji artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus, — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais; Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba, vadinama senatu, — panaši didžiojo kunigaikš-č i o, arba ponU taryba atsirado ir Lietuvoje.
Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Švitrigailos, o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo, nes tik nuo jų paramos priklausydavo, kam teks didžiojo kunigaikš¬čio sostas; todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. Bet ypa¬tingai bajorija iškilo prie Kazimiero, kurį ponai išrinko val¬dovu ir, jam tebesant mažam, patys už jį valdė. Jam išvykus į Lenkiją, valdžia pasiliko ponų rankose. Todėl tuo laiku at¬sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų, kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba.
Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš¬kios. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam, kad kraštas uoliau remtų jo politiką. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos, kuriuos norėjo. Kartais tardavosi tik su tais, kurie tuo metu buvo arti jo, o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami vyskupai, dar išlikę kuni¬gaikščiai ir aukštesniąsias pareigas valsty¬bėje einą didikai. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi, tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos.
Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo, jog, išrinkusi Aleksandrą, pareikalavo, kad jis nustatytų jos kompetencijos ribas.
Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. privilegi¬joje, kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba, siusdamas į užsienius pasiuntinius. Be to, jis prilei¬do tarybą prie valstybės finansų tvarkymo. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe, tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga¬lėdavo leisti pinigų tiek savo, tiek valstybės reikalams. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo, nepasitaręs su taryba, nebe¬daryti jokių išlaidų. Be to, jis pasižadėjo, nepasita¬ręs su taryba, nebedalinti niekam valstybinių vietų. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam visiškai laisvai kal¬bėti; didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų, kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. Vis dėlto šia privilegija ta-
ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega¬lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio; išklausęs tarybos nuomonės, jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. Bet su tarybos nuomo¬ne sutikęs, jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti; tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. O nebetrukus atėjo ir tie lai¬kai, kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta¬rybos nuomone.
Tuo būdu 1492 m. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Ankstyvesnėmis (1387, 1413, 1434, 1447 m.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur¬to laisvė, o dabar jiems buvo pa¬tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Nuo to laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo į, ponų rankas Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai.
Seimai. Įsigalėjus tarybai, atsirado ir seimai. Mat, būdavo reikalų, kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma¬sių žinios. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalinga tada, kai po d. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni-gaikštį. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar¬būs, sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu, kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais, Lietuva turėjo remtis savo visuomenės balsu. Kazimierui 1447 m. privilegija at-leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty¬bei, karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo¬kesčiais bajoriją. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą, nes kiek¬vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. Tuo būdu bajorijos seimai, iš pradžių šaukiami retai, juo toliau, juo būdavo dažniai’ šaukiami: mat, pajutusi savo reikšmę, bajorija nebenorėjo sutikti kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma.
Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba, visi aukštes¬nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Bet kadang: dažnai j seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija, o ii tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo, tai įėjo į pa protį, kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. Taigi jokių seimo rinkimų ne¬buvo. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones, su kuriais no¬rėdavo pasitarti; o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti, galė¬davo atvykti į seimą ir nekviestas. Bet ilgainiui provincijom atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin¬gesni bajorai; tačiau būdavo atsitikimų, kad susirinkusi bajori¬ja ir rinkdavo atstovus. Pagaliau XVI amž. vidury (1566 m.) kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis), ir pavieti seimeliai ėmė rinkti atstovus.
Juo toliau, juo seimas darėsi vis įtakingesnis. O nuo XVI amž. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesni; reikalas. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymųmu; tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti; o ką tai atsakydavo didysis kunigaikštis, tas ir tapdavo įstatymu. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti, slies nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti j karą, nemokėti
mokesčių ir t. t. Tad d. kunigaikštis bajorijos pageidavimų dažnausiai klausydavo.

Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.)
i ‘ I.liko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri-
i 11 i h kiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepa-
Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl krikscionybes gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be to, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie ji griovė. Valstybe buvo valdoma ordino narių, kurie, būdami ateiviai
is Vokietijos kraštų ir, be to, dar vienuoliai, neturėjo

jokiu rysiu su vietos gyventojais. Neprileisdami prie valdžios

vietu bajoru ir miestiečių, jie nustatė juos prieš save. Dėl to ir
ivyko 1454m. krašto sukilimas, kurs pasibaigė tuo, kad 1466 m.dalis ordi-
no žemių buvo prijungta prie Lenkijos, o jis pats pasi-

dare Lenku karaliaus vasalu Pirmieji 5 magis-

trai vyke sutartį, tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. Ordinui atrode, kad bus galima issilaisvinti, isrinkus magistru Vokietijos kunigaiksti, kuris savo jegomis galetu spirtis pries Lenkija. Tokiais sumetimais ir buvo isrinktas magistru (1511m.) Ansbacho Hohencolernu seimos narys karaliaus Zigmanto seserenas (Kazimiero dukters sunus) Abrechtas.buvo tikimasi , kad jis sugebes geriau susitarti su Lenkija jau vien del savo giminystes su karalium. Taciau visi meginimai nenusiseke, ir ordinui teko pradeti su Lenkais kara. Karas ordinui nesisekė, ir teko padaryti paliaubas, nieko ne-
laimejus.Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi
reikalavo ordino reformos. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi-
nu ejo is to, kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas
Liuterio mokslas. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. Tada magi-
stras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu
Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus, vesti žmoną ii pasiskelbti kunigaikščiu. Gavęs dėdės, karaliaus Zigmanto, su tikimą, jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui, kaip Prūsų kunigaikštis.

8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona
Zigmantas valdovas. Zigmantas, dar būdamas Silezijoje, ja*u pasirodė geras valdytojas; ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvar¬kytas, daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą, tai jos vietoje buvo įves¬ta samdytinė kariuomenė. Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui.
Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pa¬gerėjo; ypač padaugėjo mokyklų. Bet kunigaikščio valdžia nuo¬lat silpnėjo. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis dau¬giau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. Be¬kovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje, tiek Lenki¬joje, Zigmanto energija pagaliau išseko. Savo gyvenimo pa¬baigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. Ieškodamas ramybės, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo, mirties ir užleido jas Habsburgams.
Karaliene Bona. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos, valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intri gante jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė B o f na S f orza. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus, kad vai” dovas turįs siekti valdžios, nesiskaitydamas su jokiomis prie monemis (MachiavelUo mokslas). Lenkijoje ji įgijo didelę vai džią ir šeimininkavo savo vyra vardu. Be valdžios, ji dar go- bejosi ir turtų. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dva¬rus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kan¬kinamas, Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favorit apsuptos žmonos įtakai. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. Užsieny jau daug kas manė, kad jis miręs; pavyzdžiui, Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo¬jautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams, siunčiamiems I į Krokuvą, instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, — pa¬reikšti užuojautą”. Zigmantas mirė 1548 m., sulaukęs 81 m.
amžiaus.

9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544—1548—1572 m.)
Išrinkimas. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m.
Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą, kai dar jis
tebebuvo kūdikis. Pir¬miausia buvo rūpinama¬si Lietuvos sostu: mat, išrinktąjį į Lietuvos sos¬tą, nenorėdami nutrauk¬ti ryšių su Lietuva, pa¬prastai ir Lenkai išrink¬davo savo karalium. To¬dėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. Zigmantas Au¬gustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldė¬toju. 1529 m. Bonai vi¬sokiomis intrygomis pa¬lenkus į savo pusę didi kus, o tėvui sutikus pa¬tvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą, dar labiau pra-plėtusį bajorijos teises. — Lietuvos seimas Zig¬mantą Augustą paskel¬bė didžiuoju kunigaikš¬čiu, o netrukus jį karū¬navo savo karalium ir lenkai (1530 m.). Tad jau tuomet buvo aišku, ad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse. Zigmanto Augusto auklėjimas. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais- Jis išmoko kalbėti lotyniškai, itališkai ir vokiškai. Tačiau, augdamas morališkai pakrikusiame mo¬tinos dvare, labai lepinamas, išaugo be charakterio. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų, ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. Matydamas netikusį jo auklėjimą, buvo susi-rūpinęs net Lenkų senatas, tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas, tačiau svy¬ruoklis, minkštas, nepaslankus, nedarbštus, viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena”.

Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m.). Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Zigmantas Au¬gustas teturėjo vos 8 m. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą, kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, rei-
kalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Todėl 1543 m. kilo mintis jau 23 m. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą; tėvas turėjo pa¬silikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams ta mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, didžiajam kunigaikščiui gy¬venant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj; tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.

10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais
Įsikurdamas Vilniuje, Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži
našlė Barbora Radvilaitė Goš-tautienė. Mirus žmonai, Z. Au¬gustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. Iš kuni¬gaikščių rūmų iki Radvilų rū¬mų per sodą Z. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą, kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Vie¬ną kartą Barboros brolis M i -k a 1 o j u s, vadinamas R u-d u o j u, ir jos pusbrolis M i-k a 1 o j u s, vadinamas Juo¬duoju, atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo, kad Z. Au¬gustas vestų Barborą, nes, esą, plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Zigmantas Augustas su tuo sutiko, ir tuo¬jau, pakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės. Jose dalyvavo tik patys Radvilos ir jų gimi-
naitis Kęsgailą.
Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima, tačiau buvo aišku, kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas, karalius, tiek Lenkų ir Lietuvos ponai, nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Todėl iš pradžios apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Zigmantas Augustas, nu¬vykęs j Krokuvą, pareiškė tėvui, jog norįs vesti Barborą. Bet tėvas, o ypač motina, pasirodė nesukalbami. Grįždamas į Vilnių, jis ne¬pasakė tėvams tiesos, ir tėvas, netrukus miręs, nebesužinojo apie sū-M.IUS vedybas. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare, Dubingiuose. Gavęs žinią apie tėvo mirtį, Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams Atlydėti žmoną į Vilnių. Cia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. Prieš Harborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. Sūnui su Harbora atvykstant į Lenkiją, ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Jos kurstomi, lenkai griežčiausiai reikalavo, kad Z. Augustas persi-•.kirtų su Barbora, nes vedybos esančios nelygios. Bet, šiaip būdamas •llpnavalis, Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos- Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė, jog esąs surištas visomis bažny¬tinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės, kad galėtų ardyti tą ryšį. Greit pasirodė, jog senatas ir seimas perdėjo, laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė Jokio nepasitenkinimo. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi¬leido, ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna; Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasi¬rodyti visoje karališkoje didybėje, bet jau nebebuvo kada: sunkios, nežinomos ligos pakirsta, ji mirė 1551 m. Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia, Zigmantas Augustas stengėsi |DS nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo, kad motina jos nenu¬nuodytų. Mirdama Barbora pareiškė norą, kad ją palaidotų ne Lenkijoje, kur tiek daug iškentėjo, bet Lietuvoje. Zigmantas Au¬gustas atlydėjo jos kūną į Vilnių, pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Ji buvo palaidota katedros rūsy, greta pirmosios Z. Augusto žmonos — Elžbietos. 1931 m. pradėjus katedros remontą, buvo atrasti ir jos kaulai.
Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti; visas dvaras paskendo gedule. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmo¬nos. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę, tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas.

11. Livonijos prijungimas
Livonijos būklė XVI amžiuje. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė; joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty¬bės: 4 vyskupystės, ordinas ir Rygos miestas. Iš pradžių ir
ordinas priklausė Rygos arkivyskupui, bet XIV amžiuje (Ge¬dimino laikais, — žiūr. 71 psl.) jis nusikratė ta priklausomybe. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo; jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su po¬litinėmis teisėmis ir su savo seimais. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. jis buvo tų pačių kry¬žiuočių ordino šaka (žiūr. 50—51 psl.), bet, turėdamas skirtingas sąlygas, jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką po¬litiką. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikš¬tyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau, nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva, kuri norėjo pasiekti jūrą. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik ap¬sisaugoti nuo Maskvos, bet ir išspręsti bažnytinės valstybės pa¬naikinimo klausimą, nes krašte labai sparčiai plito protestantiz¬mas. Tačiau, nesant vieno valdovo, buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos; tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą.
Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Ji plito labai greitai, ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. Apie XVI amžiaus vidurj krašto diduma jau buvo protestantiška; tačiau d«r tebebuvo, kad ir pakrikusi, senoji ka¬talikų Bažnyčios sukurtoji organizacija, ir ordino magistras vis dar spyrėsi. Tuo tarpu Zigmantas Augustas, matydamas irstan¬čią ordino valstybę, ryžosi ją paimti j savo valdžią, nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys; tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. Zigmantas Augustas, surinkęs didelę lie¬tuvių ir lenkų kariuomenę, išsiruošė į žygį ir sustojo Pasvaly. Magistras Furstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklau¬somybę, tačiau nebeturėjo jėgų. Tuo tarpu jo pagalbininkas, Daugpilio komtūras Gotardas Ketleris, vadovavo tai partijai, kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. Jo partija lai-įėjo, ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo gynimosi sutartis (1557 m.). Bet Livonijos klausimas tuo
>ūdu dar nebuvo išspręstas.
1554 m. ordinas buvo sudaręs 15 mt. paliaubų sutartį su Maskva, kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. Todėl caras Jo¬nas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. sutarties sulaužymu rdino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. Tuo tarpu I pasenusio ir atsisakyti priversto Fiirstenbergo vietą buvo p.įstatytas Ketleris. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiun¬tiniai atvyko į Lietuvą, prašydami pagalbos. 1559 m. Lietuvos (eime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis, kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją; jam už tai buvo atiduotos S ordino ir 2 arkivyskupo pilys, kurias po karo šie galėjo išsi¬pirkti, — magistras už 600.000, o arkivyskupas už 100.000 auk¬sinų. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją; ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene.
Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. Vykdyti su¬tarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietu¬vos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris Mikalojus Radvila, vadinamas Juoduoju. Jis įgi¬jo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susi¬jungti su Lietuva. Tačiau, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui, kad norį susijungti ne su viena Lietuva, bet kartu ir su Lenkija, nes tikėjosi, kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m.), kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui, kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui; nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. Visai Livonijai bu¬vo pripažinta tikėjimo laisvė (mat, ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė, o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta ku¬nigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje), kuri buvo pa¬vesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui, ligi pasibaigs jo giminė. šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas; jis liko nepri¬klausomos iki 1582 m., kada jį nukariavo Steponas Batoras. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys¬kupystę, Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis, o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes, vadinamąją Pil-tenę, ir Saremos (Eželio) vyskupystę. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai.
Livonijos administratorium 1561 m. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto, ir 1566 m. valdytoju buvo paskirtas Jonas Jeronimas Katke¬vičius. Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. Tuo būdu tais pat 1566 m. Gardino seime buvo su¬daryta nauja sutartis, kuria Livonija pasidarė Lietuvos provin¬cija su kunigaikštystės titulu. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą. Len¬kai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo; jie nuo¬lat reikalavo, kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. To¬dėl 1569 m. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją, buvo galutinai paskelbta, kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. Tik didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį, jau karalių Vazų laikais (XVII a.), užgrobė švedai; Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo
I ictuvos ir Lenkijos lenas; ji buvo panaikinta, tik 1795 m. pa-l< kusi į Rusų valdžią.
12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais
Naujasis Maskvos kunigaikštis Jonas IV, vad. Žiau¬riuoju (1533—1584 m.), pasirodė esąs gabus valdovas. Kaip ir jo pirmatakai, siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiš¬kąsias žemes, jis pirmasis pasivadino Maskvos caru. .ictuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jj Maskvos lunigaikščiu. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai MI Maskva pasidarė dar painesni, ir derybos buvo sunkios. Bet laro su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos;
Iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m.)
padarytos paliaubos (žiūr. 204 psl.).
Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m.),
I Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą; 1559 m. Livonijai pasi¬davus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. pra¬sidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių
kišai Lietuvai. Pritrūkus karui pinigų, Zigmantas Augustas
pūpinosi jų pasiskolinti, tačiau niekur negavo. Tuo laiku (1562 m.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol
(caras pačios Lietuvos nepuolė, nors ši ir kariavo su juo Livo-
Inijoje), ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m.). Tuo būdu Maskva jau prisiarti-
mo prie etnografinių Lietuvos žemių. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas Mikalojus Radvila, vadinamas Ruduoju (Juodojo pusbrolis), smarkiai sumušė caro kariuo-menę ties Ula (1564 m. pradžioje; 4.000 lietuvių sumušė apie 30.000 maskviečių; kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmo¬sios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį). Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies, nes bajorija atsi¬sakė ir kariauti ir mokesčius mokėti.
Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebe-puolė Lietuvos, nes tikėjosi, kad, mirus bevaikiui karaliui, abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui, ir 1571 m. vėl buvo padarytos 3 mt. paliaubos.
Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesiša-linti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos su¬tartį. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija.
aktas
13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos
Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livoni¬jos. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksan¬dro nei Zigmanto II laikais. Aleksandrą renkant Lenkų kara¬lium 1501 m. padarytieji aktai (žiūr. 197 psl.), Lietuvos nepa¬tvirtinti, negaliojo. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. Tad Aleksandrui mi¬rus, jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams; šie tatai ir padarė. Zigmanto II rūpesčiu, 1529 m. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikš¬čiu Zigmantą Augustą. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva, len¬kai tuojau išrinko jį ir savo karalium, visą laiką svajodami vi¬siškai sujungti Lietuvą su Lenkija. O lietuviai tenorėjo sąjun¬gos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II ka¬rūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium, kad lenkai ne¬begalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos, o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių.
Lietuvos bajorija, rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį, visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. Kai 1522 m. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti statutą, kuris turėjo ap¬imti visas krašto teises. Alberto Goštauto vadovau¬jamas, tas darbas iki 1529 m. buvo baigtas, ir Zigmantas II, atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą, patvirtino statutą. Vi¬sas statutas buvo taip sutvarkytas, kad rodė Lietuvą esant vi¬siškai savarankišką valstybę; apie ryšį su Lenkija jame ne¬buvo nė žodžio. J jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai, kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. Len¬kams tas kaip tik labiausiai nepatiko, ir jie norėjo įrodyti, kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. Lie¬tuviai, nuolat reikalingi Lenkų paramos, nenorėjo visiškai nu-
traukti ryšių su lenkais, todėl nevengė su jais derybų. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais, jie reikalavo pradėti derybas, visiškai neatsižiūrint į ankstyves¬niuosius dokumentus. Tad, prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos, lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas, ku¬rios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu.
Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. Svarbiausia ap¬linkybė, kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos, buvo Mask¬vos pavojus ir Lenkų paramos viltis. Be to, glaudžiam susiar¬tinimui su Lenkija ir uni-jos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinky¬bių: to meto Lietuvos didikai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplen¬kėję, su jais susigiminia¬vę, todėl jiems buvo ne¬lengva nutraukti ryšius su lenkais. Apie savos tautiškosios kultūros kė¬limą retai kas tegalvo¬jo. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. O be to, mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsi¬kurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Ukraina Lenkijos pa¬krašty. Tad, kai Lietu¬va prašydavo lenkus pa¬ramos prieš Maskvą, jie visuomet keldavo unijos klausimą.
Derybos dėl unijos 1563—4 m. lenkų seime Varšuvoje. Kai 1562 m. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos
klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti; tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. Todėl j 1563 m. Lenkų seimą Varšuvoje Z. Augustas pakvietė ir Lie¬tuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Kai prasidėjo derybos, len¬kai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus, o lietuviai pateikė visiškai naują projektą, kuriuo turėjo likti bendras kar¬tu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika; visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas spe¬cialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas M i-kalojus Radvila Juodasis tada pareiškė, kad jis abe¬jojąs, ar tam aktui pritarsiąs kraštas. Iš tikro iis nebuvo pa¬tvirtintas, ir todėl, kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas, teko iš naujo pradėti derybas.
Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. lap¬kričio 21 d. iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus, pa¬keičiant tik kai kuriuos jų punktus, lietuviai kaip įmanydami spyrėsi, reikalaudami derėtis visiškai iš naujo, nepaisant senųjų aktų, ka¬dangi jie jau nebegalioja. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atva¬žiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų, „nes Vilnius yra lygus su Krokuva, o Trakai — su Poznane”. Karalių sutiko rinkti bendrai, bet tik ne Lenkijos centre, o pačiame pasieny, ir reikalavo, kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. Dėl to suirzę, lenkai reikalavo, kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė, kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo, ir jis pats greičiau Įeisiąs nudeginti savo ranką, negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę, kuri mums būtų padaryta. Jei tas įvyks, mes ieškosim paramos ir dė¬simės pirmiausia su valdovais krikščionimis, o paskui net su pagoni¬mis” . Tai buvo įspėjimas lenkams, norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę, Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Bracla-vą), dėl kurių abi valstybės rungėsi XIV ir XV amž. Tuo būdu Lie¬tuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva, bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. Bet vis dėlto, lenkų spiriamas, Z
u^ustas viešai pareiškė, jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų lusių Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti l«u valdovą. Lenkai už tai jam padėkojo, o lietuviai pareiškė, jog ll*l gaUs spręsti tik Lietuvos seimas, o jie neturį tam įgaliojimų.
Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija, susirin-lusi ties Vitebsku, užuot kariavusi, ėmė seimuoti ir nutarė prašyti iralių, kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo bū-gausianti Lenkų paramos. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuo-1% unijos sąlygas, kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. |itas bajorijos reikalavimas atėjo j seimą per patį ginčų įkarštį ir pa-linkino Lietuvos delegatų būklę. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nu-llcisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo lunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje, sutiko su bendrais Pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų, tik nieku uidu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. Jie reikalavo, kad Įlundri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu tus liečiančius klausimus. Nesusitariant tuo klausimu, jis buvo Įtidėtas bendram, specialiai unijos reikalui sušauktam, seimui. Tuo rictu buvo surašytas specialus aktas, į kurį buvo įtraukti visi iš-ipręstieji klausimai, o neišspręstieji turėjo būti sprendžiami specia-jlnm seime. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą, |nų laikų įpročiu, buvo vadinamas r e c e s u (nuo lotyniškojo žodžio fecedere). O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj, tai jis gadinamas Varšuvos recesu.
Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos sei-įas, tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. Bendrasis jnijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. gale, o iš tikro susirinko lik 1569 m. sausio 10 d.—1564 m. iš Varšuvos išvažiuodamas, Lietuvos lelegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs, ar kraštas su-Itiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Ir iš tikro, 1 Lietuvos delegacija, atvykusi į 1569 m. seimą, vėl siūlė naujus unijos I projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas.
1569 m. Liublino seimo išvakarėse. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai, būtent bajorijos noras gauti Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su lenkų bajorais teises. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. seime: Lietuvos bajorijai buvo duo¬tos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės; visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus, o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai, kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai, urėdai ir seimo atstovai. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės
valdyme. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje ant¬rojoje statuto laidoje.
Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos tei¬sės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Su¬vienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitos pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svar¬biausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą, kurs pagaliau susirinko 1569 m. sausio 10 d.
Liublino seimo eiga ir unijos aktas. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals¬tybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų, per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių, lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d.). Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažia¬vus, lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų, kuriais Palenkė, Vo-luinė, Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino, kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai, bet kitos sritys niekad nie¬ko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui; nenorinčių jų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. Tuo tarpu j Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. Tačiau, negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos, jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų.
Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi iš¬siderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti. Tuo būdu jie sutiko, kad karalius būtų bendrai renkamas, ir atsisakė nuo reikalavimo, kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa-
keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuo-il.imasis, karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie¬tuvos kunigaikščiu. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei-fnų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių venatas. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. Tačiau visa tita pasiliko, kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai, Itskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t.t. Visa tai liepos 1 d. buvo patvirtinta trimis unijos aktais f- dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.
Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. Bu¬vo sprendžiami kiti, unijos akto nesureguliuoti, klausimai. Pir¬miausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. Į s e-matą pateko visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados, [kaštelionai, ministeriai), t. y. visi tie urėdai, kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji digni¬toriai, kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo icnatoriais. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo; tik ilgai spyrėsi, reikalaudami sau vietos senate, Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems prie-■•ingi, tai jie vis dėlto nepateko į senatą. Be to, dar buvo nu-•tatyta bendrųjų seimų vieta, kuria buvo paskirta Var-fiuva. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti, tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur, bet tik Lenkijoj. Nemaža dar ginčų sukėlė ir Livonijos klau-•imas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o Lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklausanti. Po ilgų ginčų buvo sutarta, kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm.
Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę Lietu¬voje įsigyti dvarų ir gauti urėdų. Kadangi Lie¬tuvos statute buvo nuostatų, tatai draudžiančių, todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą, reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai, — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose, — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. Statutui pataisyti buvo
sudaryta speciali komisija. Vėliau ji buvo pakeista kita komi¬sija, tačiau 1588 m. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. Tiesa, 1588 m. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų, betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų.
Liublino seimo scenos, šaukiant seimą, Lietuvos atstovai pir¬miausia susivažiavo atskirai pasitarti. Jie ilgai tarėsi dėl savo po¬zicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada, kai Zigmantas jiems davė raštą, garantuojantį, kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią, galėsią laisvai, niekieno nekliu¬domi, išvažiuoti; be jų nieko nebūsią daroma. Deja, Z. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. Lietuvių vadai seime buvo Mik. Rad¬vila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m.), Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius.
Seime, derybų pradžioje, lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu, kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę, šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. Be to, jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis, paėmus pagrindui se¬nuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. Besiginčijant Krokuvos vysk. Padnievskis pareiškė, kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jo¬gaila, ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės; ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti, tai kam jums dar derėtis dėl unijos?” O Radvila dar griežčiau pareiš¬kė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes mes esame laisvi žmonės. Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemai¬tukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones. Tad kiekvieną, kurs norėtų mane pavergti, aš laikyčiau tironu, o ne savo viešpačiu”.
Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pa¬siūlymus pateiktų raštu. Gavę juos, po trijų dienų lietuviai atnešė len¬kams savo projektą; lietuvių projektu, bendrai rinktas karalius tu¬rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu; kol nebusiąs pakeltas, tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai, bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečia reikalai. Seimai turį rinktis pakai¬tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. Savitiems reikalams abiejose valsty¬bėse turj būti atskiri seimai. Urėdai Lietuvoje turj būti duodami tik lietuviams, bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie¬tuvoje, tiek lietuviams Lenkijoje. Piniginis vienetas turįs būti vie¬nodas, bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios ko¬misijos.
Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajo-#ų kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes, luinoms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. Šita politika buvo
Budinama įstatymų vykdymu, arba — iš lotyniško — egzekucija.
Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos ponų rankas, — ypač Aleksandro laikais, nes jis juos dalino be iodairos, ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. Tdd ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo, kad karalius duotų garantiją, jog Lietuvoje nebū-Janti vykdoma vadinamoji egzekucija.
Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Jie ri-i-llavo derybų pagrindui 1501 m. Melniko ir 1564 m. Varšuvos jrso aktų. Bet lietuviai sakė, kad 1501 m. aktų Lietuva neprisiekusi, 1563—4 m. seime jos delegatai neturėję neribotų įgiliojimų. TuO Bddu vėl praėjo kelios dienos. Pagaliau karalius įsakė lietuvi.mr. Basario 28 d. ateiti j lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat, Ktį jų išvažiuota iš Liublino. Trys pasilikę Lietuvos senato! ui. fcranešę, kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti, taip pat atvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. Atvykę išvažiavusiųjų Įktuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prlcl fceimą duotuoju raštu; esą, jie buvę atvykę tik dėl unijos, bet, ma¬nydami, kad dėl jos nesusikalbėsią, jie nebeturėję ką veikti, ir i*-pažiavę. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą, ta* Kinu tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saik-Įdinami. Tai matydami, birželio 6 d. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai II seimelių naujai išrinkti atstovai, kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus, kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provin-< įjos, ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atsto Uu posėdžiavusios kartu su lenkais. Lenkams nenusileidžiant, v. I prasidėjo derybos. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis, Jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. Netekę didžiulių, tu gyvenamų žemių, Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni, ir nebe¬galėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Todėl dabar lietuviai dau¬giausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviš¬kės teisių. Derybos buvo gana sunkios. Lietuviams vadovavo K.it kevičius su Valavičium, nes senelis M. Radvila dabar jau nebeat-vyko. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus, ieškodamas kompromisų. Cia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. Tačiau, būdamas įsitikinęs unijos naudingumu, jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. Katkevičius pasakė karštą ir graudingą kalbą, maldaudamas karalni neskriausti Lietuvos. Ją baigdamas, didysis Livonijos gynėjas m t
apsiašarojo, o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. Tačiau tas nieko nepadėjo. Karalius ir lenkai ramino, kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik jnaudą Lietuvai. Gavę karaliaus atsakymą, lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė, jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. Po to prasidėjo priesaika, padėkos pa¬maldos, o liepos 1 d. buvo patvirtinti patys aktai.
Liublino unijos akto reikšmė, šis aktas buvo pirmasis, kui galima pavadinti unijos aktu. Jis sukūrė savotišką dviejų valsty^ bių junginį, kokio ligi tol dar nebuvo; iki tol abiejų pusių bu¬vo pripažinti tik 1413 m. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai, o vis^ kiti (1499, 1501, 1564 m.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. Zig¬manto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkosj tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš] Švitrigailą. Todėl, pavojui praėjus, niekas su tais aktais nebe siskaitė. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. akta nes Lietuva, nepaisydama jo nuostatų, rinkosi sau valdovus visiškai neatsiklausdama lenkų. Tiesa, nuo Kazimiero laikį lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybėj buvo vieno valdovo valdomos. Tačiau tą ryšį palaik ne aktai, bet Lenkijos, o kartais ir Lietuvos noras jo nenu¬traukti. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir tu¬rėti bendrą seimą. Tai buvo lenkų reikalavimas, kurio lietuviaij gal irgi būtų nesilaikę, kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnh susitarimų. Bet po trejų metų, mirus bevaikiui Z. Augustui nebebuvo ko rinkti valdovu. Maskvos pavojus lietuviams ne¬leido rinktis sau atskiro valdovo, tad noromis nenoromis jie turė¬davo rinktis tą patį valdovą, kurį rinkdavosi ir lenkai. Tačia^ dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nu^ lenkų. Taip pat, nepaisydami unijos akto nuostatų, jie dar ii šaukdavo ir savo atskirus seimus.
Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visišl atskira valstybės teritorija, atskira jos valdžia, atskira kariu< menė, atskiras iždas, atskiros teisės. Visa tai leido Lietuvai toliau gyventi visiškai savarankiškai. Seimai buvo bendri, bei juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei-
ingus įstatymus. Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai tuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Unijos aktas, sulie-.is valstybes, paliko daug spragų, kurias dar labiau padi-o lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės idicijos. Tuo būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir to-ili išliko visiškai savarankiška. Tačiau Lietuva palengva ar-ID prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su kų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo; lengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir vals-binėję organizacijoje. Tuo būdu XVIII amž. gale, kai abiejų litybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios, buvo ban-*a galutinai sujungti ir valstybes, bet jau nebepavyko, nes kaip tada abi valstybės žuvo, ir jų žemės buvo užgrobtos kai¬nų

14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis
Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar ne-Įigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos, ta-)u jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi luskva liovėsi puolus Lietuvą, tai karas savaime aprimo. Pa-Iliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ‘Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas tuo būdu lai-n«ii pasibaigė. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Au¬kšto mirties. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties kngti į Lietuvos ir Lenkijos sostus, o ypač tuo rūpinosi Aus- Habsburgai ir caras Jonas IV. Kaip tik dėl to caras ir fcbekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti; prie-Įngai, Zigmantui Augustui mirus, grasindamas karu galėjo rei-ulauti sosto sau arba sūnui.
Pagaliau 1572 m. (liepos 7 d.) mirė Zigmantas Augustas, lnė savo mėgiamajame Knišine, Palenkėję. Jam tada dar te-
buvo tik 52 m., tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs, silpnas {nelis. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik Iserys, kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi), tad turėjo
msidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi
Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Tiesa, dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių, bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto, nusigyvenę, ir todėl nebetiko kandidatais j valdovus.
Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. Tačiau] jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjoj nešiojo juodus apdarus, gyveno juodai išmuštuose kambariuose. Barborai mirus, jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę, ta¬čiau su ja negyveno; ji išvažiavo į Vieną. Negaudamas persisky¬rimo, jis nebegalėjo vesti. Gyveno atsiskyręs, visokių dvaro patai¬kūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis.
Diplomatas jis buvo neblogas. Mokėjo laukti patogaus nu mento, gerai pažino savo valdinius, mokėjo pastebėti žmonių silpni mus ir jais pasinaudoti. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovo su pasitaikančiais sunkumais. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėj kova tarp protestantų ir katalikų. Jis pats buvo svyruc jąs katalikas, tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvas. ninkais, todėl nerėmė protestantų. Jis ir pats buvo linkęs pereit.

Leave a Comment