Helenistinės valstybės

HELENISTINES VALSTYBES
1. Helenizmo sąvoka. Kalbėdami apie helenizmo epochą, turime galvoje beveik 300 metų trukusį Graikijos, Makedonijos, rytinės Viduržemio jūros pakrantės, Irano, Vidurinės Azijos šalių ir po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų prie jų pritapusių rajonų istorijos laikotarpį. Laikotarpis baigėsi, kai helenistines valstybes iš vakarų užkariavo Roma, o iš rytų — Partai. Tradicine data, ku¬ria baigiasi helenizmo epochos istorija, laikomi 30 m. pr. m. e., kai paskutinę nepriklausomą helenistinę valstybę — Ptolemėjų ka¬ralystę (Egiptą) — užkariavo Roma. Terminą „helenizmas” pirmą¬kart pavartojo daugiau kaip prieš šimtą metų vokiečių istorikas I. Drroizenas.
Buržuazinėje istoriografijoje helenizmo epocha modernizuoja¬ma. Graikų ir makedoniečių invazija paprastai traktuojama kaip „kultūringų kapitalistinių” Vakarų puolimas prieš „atsilikusius feodalinius” Rytus. Užkariautose šalyse prasidėjęs arba paspartė-jęs dėl graikų įtakos kapitalizmo vystymasis. Toli nuo tėvynės suklestėjusi graikų — helenistinė — kultūra.
Tarybinis istoriografijos mokslas parodė, kad helenizmo epocha yra Viduržemio jūros rytinės pakrantės vergovinės visuomenės su prisišliejusiomis ir glaudžiai su ja susijusiomis Irano ir Vidurinės Azijos teritorijomis vystymosi istorijos laikotarpis. Iki šiol tary¬binėje istoriografijoje vartojamas helenizmo apibūdinimas, kurį dar 4-ajame šio amžiaus dešimtmetyje suformulavo V. Seergejevas ir S. Kovaliovas, o vėliau išvystė A. Ranovičius: helenizmo epo¬cha esanti naujas, pažangus vergovinės visuomenės vystymosi eta¬pas. Yra ir kitas požiūris—K. Zeljino, kuris mano, kad heleniz¬mas nesąs vergovinės visuomenės vystymosi etapas, o vietinis įvairaus lygio visuomeninių santykių — vergovinės visuomenės ir

r pirmykštės bendruomeninės santvarkos liekanų — derinys.
Helenizmo laikotarpiu buvo glaudžiai susiję ir vieni kitus vei¬kė senovės Graikijos ir senovės Rytų socialiniai-ekonominiai, po¬litiniai ir kultūriniai santykiai. Kartu neregėtu iki tol mastu grai¬kai kolonizavo Artimuosius Rytus. Buvusios Persijos despotijos teritorijoje kūrėsi didelės helenistinės valstybės, inkorporavusios
arba pajungusios savo įtakai ir senovės graikų polius, ir vietinių genčių sąjungas, ir senovės Rytų amatų ir prekybos centrus.
Didėjančios prekinės gamybos sąlygomis imta vis labiau iš¬naudoti vergus ir įvairius priklausomus vietinių gyventojų sluoks¬nius, kuriuose buvo daug valstiečių bendruomenininkų.
Tarybinių istorikų pastaraisiais metais nuveiktas darbas lei¬džia patikslinti helenizmo laikotarpio charakteristiką. Yra rimto pagrindo teigti, kad tai vietinis konkretus Viduržemio jūros pa¬krantės vergovinės visuomenės ir prie jos pritapusių Rytų terito¬rijų aukščiausio išsivystymo etapo pradžios variantas. Ši visuome¬nė galutinai atgyveno savo amžių jau Roomos viešpatavimo laikais. Helenizmo epochai, ypač II ir I a. pr. m. e., būdingas klasių kovos paaštrėjimas, pasireiškęs tuo, kad valstiečiai bei amatinin¬kai masiškai traukėsi iš savo gyvenamųjų ir darbo vietų ir vals¬tiečiai, amatininkai bei vergai rengė masinius sukilimus, kurie iki pamatų sukrėtė helenistines valstybes.
Iki šių laikų išlikę šaltiniai nušviečia helenizmo epochos isto¬riją netolygiai. Trumpa laikotarpio apžvalga liko Pompėjaus Trogo istorijos konspekte, kurį sudarė Justinas, praėjus keliems šimtme¬čiams po šio autoriaus aprašytų įvykių. IV a. pr. m. e. pabaigą aprašė Di
iodoras, III a. pr. m. e. pabaigą ir II a. pr. m. e. pirmąją pusę — Polibijus. Ryšium su Romos agresija į Rytus paskutinį helenistinių valstybių egzistavimo šimtmetį iš dalies aprašė Livi¬jus ir Apianas. Itin svarbią reikšmę helenizmo laikotarpiui tirti turi įrašai, o Egipto šiam laikotarpiui — be to, gausūs papirusai, netiesiogiai nušviečiantys visuomeninius santykius ir kaimyninėse helenistinėse šalyse.
Pasibaigus daugiau kaip keturiasdešimt metų trukusiems vi¬daus karams ir atrėmus galatų antpuolį vidaus karų laikotarpio pabaigoje, tik III a. pr. m. e. aštuntajame dešimtmetyje atėjo pa¬lyginti ramus laikotarpis. Suirusioje Aleksandro Makedoniečio valstybėje galutinai išryškėjo ir nusistovėjo svarbiausiųjų helenis¬tinių valstybių sienos.
2. Helenistinis Egiptas (Ptolemėjų karalystė). Viena iš galin¬giausių helenistinių valstybių buvo Egiptas. Jo sostinė Aleksandri¬ja buvo didžiausias rytinės Viduržemio jūros pakrantės uostas, ama¬tų bei prekybos ir kultūros centras. Daugybę dalykinių, oficia¬lių ir privačių dokumentų, parašytų papirusuose, išsaugojo mums sausa Egipto žemė. Jų dėka galima gana detaliai, be to, betarpiškai išstudijuoti socialinius-ekonominius ir politinius tos valstybės san¬tykius, jos administracinę sistemą ir kitas gyvenimo puses. Tokių žinių neturime apie jokią kitą helenistinio pasaulio šalį. Todėl, apžvelgiant helenistinių šalių istoriją, geriausia iš pat pradžių apibūdinti Ptolemėjų visuomenę ir valstybę. Pastarosios pagrindinė teritorija — Nilo delta ir slėnis (hora) — nuo senų laikų tebebuvo padalyta į noraus. Kiekvieną nomą valdė karaliaus paskirtas stra¬tegas. Nomo ka
anceliariją ir archyvą tvarkė basilikogramatėjas (ka- raliaus sekretorius). Nomo finansinės ir ūkinės administracijos vadovas buvo ekonomas. Administraciniu atžvilgiu nomai buvo padalyti į toparchijas, o pastarosios — į komus (kaimus). Egiptie¬čiai galėjo būti tik patys žemiausi pareigūnai: kaimo seniūnai — komarchai ir kaimo raštininkai — komogramatėjai. Visus aukštes¬nius postus užimdavo graikai ir kiti suhelenėję svetimšaliai.
Pagrindinėje Egipto teritorijoje buvo trys graikų miestai: Aleksandrija, Ptolemaida ir Naukratis.
Sostinės Aleksandrijos centriniai kvartalai skendėjo prabango¬je, bet mieste netrūko ir lūšnų, kuriose gyveno įvairiagentė var¬guomenė, aptarnaujanti privilegijuotąją mažumą — Aleksandrijos piliečius, daugiausia makedoniečius ir graikus.
Aleksandrijoje buvo karaliaus dvaras. Karaliaus dvarui priklau¬sę didikai buvo karaliaus patarėjai. Jie turėjo garbingus karaliaus ,,giminaičių”, „bičiulių” ir pan. titulus. Iš jų tarpo karalius skir¬davo aukščiausius pareigūnus, kurių svarbiausias buvo finansinės administracijos viršininkas — dioiketas (valdytojas), karaliaus de¬šinioji ranka šalies valdymo reikaluose. Karalius ir karalienė buvo sudievinti.
Ptolemėjų valstybė turėjo nemaža teritorijų už Egipto ribų. Iš jų svarbiausios buvo Afrikoje, į vakarus nuo Egipto — Kirenaika, Azijoje — Kipro sala, Pietų Sirija, Finikija, dideli pajūrio plotai Mažosios Azijos pietuose ir vakaruose su ten esančiais graikų miestais ir Egėjo jūros salos.
Šios valdos paprastai turėdavo savo vietinę administraciją, bet ją kontroliuodavo Ptolemėjų vietininkai. Ptolemėjai turėjo didelį laivyną ir III amžiuje pr. m. e. kontroliavo jūros kelius rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Jų rankose buvo ir jūrų kelias į
Rytus per Raudonąją jūrą.
Pagal senovės Egipto tradiciją ir pagal užkariavimo teisę Pto-lemėjams priklausė visa Egipto žemė. Tikrieji žemės sklypų savi¬ninkai buvo laikomi valdytojais ir mokėjo už teisę naudotis šiais sklypais įvairius mokesčius ir rinkliavas, vykdė prievoles. Privile¬gijuotieji gyventojų sluoksniai mokesčių mokėjo mažiau, o nuo prievolių galėjo atsipirkti.
Didelę Egipto žemės dalį dirbo valstiečiai, tiesiogiai prižiūrimi karaliaus finansinės administracijos valdininkų. Dokumentuose ta žemė visada vadinama „karališkąja”. Kitą Egipto žemės dalį kara¬lius davė naudotis kariams, žyniams, didžiūnams ir pan. III a. pr.
m. e. šios žemių kategorijos buvo atitinkamai vadinamos kleruchų žeme, šventyklų žeme, dovanota žeme, o II a. pr. m. e. gavo bendrą perleistos žemės pavadinimą.
Didžioji gyventojų dauguma buvo Egipto valstiečiai (dokumen¬tuose vadinami laoi — žmonėmis) ir karališkieji žemdirbiai1 (basi-
1 „Karališkiesiems žemdirbiams” priklausė ir turtingi karališkosios žemės nuomo¬tojai. Bet pagrindinę tiesioginių gamintojų (karališkųjų žemdirbių) dalį sudarė laoi.
likoi georgoi). Jie gyveno kaimuose ir formaliai buvo išlaikę bendruomeninę organizaciją, kuri tiko vyriausybei, nes per ją bu¬vo lengviau rinkti mokesčius ir telkti valstiečius bei amatininkus įvairioms natūrinėms prievolėms atlikti. O valstiečius šitokia or¬ganizacija jau varžė. Daugelis iš jų traukėsi iš savo kaimų, gyveno ir dirbo kitose vietose. Valstiečiai buvo verčiami sudarinėti su ka¬raliumi sutartis tam tikram laikui dėl teisės naudotis žeme. Sąly¬gas vienašališkai diktavo karaliaus finansinė administracija. Su¬tartys būdavo periodiškai atnaujinamos, ir tai būdavo daroma urmu.
Žemdirbiai sėjo daugiausia kviečius, be to, linus — drobei ir aliejui gaminti, įvairius aliejinius ir kitus žemės ūkio augalus. Sėklą skolon duodavo iždas. Sėją, pasėlių priežiūrą ir piūtį griež¬čiausiai kontroliavo karaliaus finansinė administracija ir policija. Nuėmę derlių, karališkieji žemdirbiai turėjo jį gabenti į artimiau¬sią karaliaus kluoną, kur (taip pat kontroliuojami) jį kūlė ir mo¬kėjo gausius natūrinius mokesčius, kurių svarbiausias buvo ekfo-rionas — rentos mokestis už naudojimąsi žemės sklypu. Karališkie¬ji žemdirbiai grąžindavo pasiskolintą sėklą. Po visų sumokėjimų derliaus likutis būdavo oficialiai „atleidžiamas” ir, valdine kalba kalbant, kaip valstiečio ,,grynas pelnas” galėdavo būti iš kara¬liaus kluono gabenamas namo. Tai buvo menkutis pragyvenimo minimumas, iš kurio valstietis geriausiu atveju galėjo badmiriauti. Todėl dauguma valstiečių nebuvo suinteresuoti savo ūkio tvarky¬mu, pasyviai priešinosi karaliaus administracijai.
Grūdai, kuriuos karalius gaudavo iš karališkosios žemės, būda¬vo išvežami į užsienį ir sudarė pagrindines karaliaus pajamas, gaunamas, nuskurdinant pagrindinę dirbančiųjų gyventojų dau¬gumą.
Be karališkosios, buvo daug vadinamosios kleruchų žemės. Ja naudojosi kariai-kolonistai, kurie kaip algą už savo tarnybą gaudavo iš karaliaus iždo žemės sklypus. Tie sklypai būdavo įvai¬raus didumo — žiūrint kurioje kariuomenės rūšyje kleruchas tar¬navo ir kokias ėjo pareigas. Kleruchams nereikėjo mokėti sun¬kiausio rentos mokesčio — ekforiono, jie turėjo teisę apsodinti didesnę savo sklypų dalį, kaip jiems patiko. Kleruchų žemėse daž¬nai dirbdavo valstiečiai ir vergai, nes pats kleruchas tarnaudavo kariuomenėje.
Dar labiau privilegijuota buvo šventyklų žemė, kurios buvo vi¬same Egipte. Mokesčiai už šventyklų žemę atitekdavo žyniams, ku¬rie tam tikrą jų dalį atiduodavo karaliaus iždui. Šventyklų žemes dirbo karališkieji žemdirbiai ir įvairūs šventyklų vergai. Šventyk¬lų žemėse nuo senų laikų vystėsi ūkis, iš kurio ėmė pavyzdį Pto-lemėjų karališkasis ūkis. Didesnė šventyklų žemių dalis buvo apsė-jama žynių nuožiūra.
Aukščiausia socialinė žemių kategorija buvo dovanotinė žemė, kurios savininkams nereikėjo mokėti didelės dalies mokesčių. Di-
138
deliais sklypais (iki 10 tūkst. arurų1) dovanotinė žemė būdavo ati¬duodama naudotis įvairiems didžiūnams. Jų sudėtinguose komp¬
leksiniuose ūkiuose dirbo samdyti darbininkai iš karališkųjų žem¬dirbių tarpo ir įvairūs amatininkai. Be to, dovanotinių žemių ūkyje ir amatuose buvo paplitęs vergų darbas.
Karaliaus ūkis, be žemdirbystės, apėmė žemės gelmių eksploata¬vimą, kai kuriuos amatus, didelę dalį vidaus prekybos ir užsienio

prekybą. Šias ekonomikos šakas buvo visiškai ar iš dalies monopo¬lizavusi Ptolemėjų vyriausybė. Didelės dalies mokesčių rinkimo teisę ir monopolius Ptolemėjai kuriam laikui perleisdavo iš varžy¬tynių. Turtingų žmonių grupės įsigydavo šią teisę, siūlydamiesi iždui surinkti daugiausia mokesčių arba gauti didžiausią pelną iš monopolinių prekių gamybos ir pardavimo.
Gausiuose monopolizuotuose amatuose dirbo priklausomi amati¬ninkai — hipoteleis, kurių socialinė padėtis daug kuo buvo panaši į žemiausio karališkųjų žemdirbių sluoksnio padėtį.
Ptolemėjai vergoviniais metodais išnaudojo užkariautus vieti¬nius valstiečius ir amatininkus, todėl jiems ne tiek daug reikėjo pirktinių vergų, kurių Egipte buvo kur kas mažiau, negu, pavyz¬džiui, Graikijoje, Pergame, Finikijoje, Sirijoje. Tai buvo vietinė vergovinės visuomenės Ptolemėjų valstybėje ypatybė.
3. Seleukidų karalystė. Didesniąją helenistinio pasaulio dalį III a. pr. m. e. kontroliavo Seleukidų valstybė. Dėl sudėtingos vidaus struktūros jos sienos pasidarė palyginti stabilios kiek vė¬liau, negu Ptolemėjų valstybės.
1 Arura — 0,2756 ha
Seleukidai valdė karavanų ir vandens kelius, jungiančius Vi¬duržemio jūrą su Viduriniųjų Rytų šalimis, ir prekiavo per Centri¬nę Aziją ir Indiją net su Kinija. Šioje prekyboje jų konkurentai buvo Ptolemėjai, kurių žinioje buvo Pietų Sirijos ir Raudonosios juros prekybos keliai. Iš pradžių Seleukidai valdė didžiules terito¬rijas į rytus nuo Mesopotamijos — Irane ir Vidurinėje Azijoje, sie¬kusias Indiją. Seleukidų valstybė buvo genčių ir tautų konglome¬ratas, neturėjęs pagrindinės tautybės, kurios vardu ją būtų buvę galima pavadinti, todėl ji gavo valdančiosios dinastijos vardą.
Tvarkydami savo valstybę, Seleukidai, kaip ir Ptolemėjai, pa¬naudojo vietinį ir graikų bei makedoniečių patyrimą. Jie paliko persų administracini suskirstymą satrapijomis, bet jų vadovai da¬bar buvo karaliaus vietininkai — strategai. Satrapijos dalijosi į hiparchijas, kurias valdė hiparchai. Kaip ir helenistiniame Egipte, visa šalis dalijosi į graikų miestus ir horą. Visa horos žemė pri¬klausė karaliui. Bet graikų miestų ir horos struktūra Seleukidų valstybėje buvo sudėtingesnė, negu Ptolemėjų valstybėje. Siekda¬mi sustiprinti savo valstybę, Seleukidai suorganizavo ir pastatydi¬no daug graikų tipo miestų-tvirtovių. Jos buvo išsidėsčiusios pa¬lei prekybinius ir strateginius kelius visoje šalyje nuo Egėjo jūros iki Indijos. Miestai paprastai buvo suorganizuoti taip pat arba panašiai, kaip graikų poliai, bet, kaip ir Ptolemėjų valstybėje, iš tikrųjų buvo priklausomi nuo karaliaus. Kai kurie graikų miestai buvo žymus prekybos bei amatų ir kultūros centrai.
Horą Seleukidų valstybėje sudarė karaliaus žemė, kurią dirbo priklausomi valstiečiai bendruomenininkai, taip pat vadinasi laoi. Jie dirbo savo sklypuose karaliaus finansinės administracijos val¬dininkų prižiūrimi ir mokėjo karaliui dešimtinę nuo derliaus. Jų pagrindinis mokestis į iždą buvo mažesnis už Ptolemėjų ekforioną todėl, kad Seleukidai negalėjo taip įvaldyti savo didžiulių terito¬rijų, kaip tai pavyko Ptolemėjams, ir todėl turėjo daugiau skaitytis su pagrindine gyventojų dauguma.
Kaip ir helenistiniame Egipte, Seleukidų valstybėje buvo įvai¬rių perleistų žemių kategorijų. Tų žemių valdytojai buvo kur kas savarankiškesni, negu Ptolemėjų valstybėje. Itin didelę reikšmę turėjo teritorijos, kurios priklausė vietinėms senovinėms šventyk¬loms ir kurias valdė autoritetingas žynių luomas. Daugelis jų buvo faktiškai autonominės. Be šventyklų bendruomenių, didelį vaid¬menį vaidino gentiniai ir valstybiniai susivienijimai, kuriems vado¬vavo vietinės dinastijos. Jų paramos taip pat tikėjosi Seleukidų vyriausybė.
Visą šalį valdė karalius su savo dvaru, buvusiu Antiochijoje prie Oronto. Kaip ir Egipte, Seleukidų dinastijos karaliai ir kara¬lienės buvo sudievinti. Tiesioginis karaliaus padėjėjas buvo di¬džiūnas, turėjęs „reikalų valdytojo” titulą.
Pagrindinė Seleukidų atrama visada buvo armija, sudaryta iš makedoniečių, graikų ir įvairių suhelenėjusių elementų. Seleuki-
dai rėmėsi ne tik privilegijuotaisiais graikų miestų piliečiais ir karinėse gyvenvietėse — katoikijose — gyvenusiais piliečiais, bet ir išsišakojusia suhelenėjusių valdininkų armija, vietine žemės ūkio ir prekybos aristokratija, žyniais. Graikų, sirų, finikiečių ir Mesopotamijos miestuose vystėsi antikinės vergovės formos. An¬tikinė vergovė plito taip pat ir katoikijose — kleruchų žemėse. Šventyklų ūkiuose, išnaudojusiuose senuosius šventyklų vergus, daugėja pirktinių vergų. Didumą mokesčių Seleukidai imdavo pi¬nigais, bet svarbiausieji mokesčiai, pavyzdžiui žemės mokestis, liko natūriniai. Mokesčių sistema Seleukidų valstybėje buvo panaši į Ptolemėjų. Be antikinių vergų ir senovės Rytų tipo vergų, verg¬valdžiai išnaudojo vietinius valstiečius (laoi), kurių ir taip sunkią padėtį darė dar sunkesnę užkariavimo teisė.
Seleukidų valstybės sienos niekad nebuvo stabilios. III a. pr. m. e. viduryje Seleukidai neteko Irano ir Vidurinės Azijos.
4. Graikijos—Baktrijos valstybė. Po Seleukidų armijos, sudary¬
tos iš graikų ir makedoniečių, sukilimo, kurį parėmė vietinė aristo¬
kratija, Vidurinėje Azijoje susidarė nepriklausoma Graikijos—
Baktrijos helenistinė karalystė. Beveik tuo pat metu į vakarus nuo
jos, tarp Kaspijos jūros ir Persijos įlankos, Irano teritorijoje vie¬
tinės gentys sukilo prieš helenistinius užkariautojus. Vietinių gy¬
ventojų antihelenistinės išsivadavimo kovos dėka susikūrė nepri¬
klausoma Partų karalystė. Galimas daiktas, kad šis antihelenistinis
sukilimas buvo akstinas Seleukidų vietininkui Baktrijoje Diodotui
sukilti prieš savo tolimą, šiaurės Sirijoje buvusį valdovą ir, suda¬
rant nepriklausomą vyriausybę, sustiprinti graikišką-makedoniš-
ką valdančiosios klasės viršutinį sluoksnį. O tai rūpėjo ir Baktri¬
jos aristokratijai, kuri rėmė Diodotą. Kaip ir kiti helenistiniai kara¬
liai, Diodotas rėmėsi armija.
Graikijos—Baktrijos karalystės istorijos šaltiniai yra negausus ir fragmentiški. Žinių apie ją yra pateikę senovės graikų geogra¬fai, indų ir kinų rašytojai. Studijuoti Graikiją—Baktriją padeda ar¬cheologinė medžiaga, ypač monetos.
5. Pergamo karalystė. Dar tuo metu, kai kūrėsi Seleukidų vals¬
tybė, nuo jos vakaruose atsiskyrė arba sustiprino savo nepriklau¬
somybę keletas nedidelių valstybėlių, iš kurių III a. pr. m. e. ypač
žymų vaidmenį ėmė vaidinti helenistinė Pergamo valstybė.
Užimdama Mažosios Azijos šiaurės vakarų dalį, tarp Balkanų Graikijos, Pajuodjūrio ir helenistinių Rytų, Pergamo karalystė bu¬vo žymus helenistinio pasaulio prekybos bei amatų ir kultūros centras. Derlinga vietovė sudarė sąlygas vystyti žemės ūkį ir gauti iš jo didžiulę naudą.
Karalystės sostinė — Pergamo miestas oficialiai buvo graikų polis ir formaliai turėjo tokias pat įstaigas. Privilegijuotoji Perga¬mo miesto gyventojų dalis buvo Pergamo piliečiai. Kita šalies te¬ritorija, išskyrus keletą graikų miestų, buvo hora — kaimo vieto¬vė. Didesniąją jos dalį sudarė karališkoji žemė. Joje dirbo priklau-somi valstiečiai žemdirbiai, kurių padėtis buvo panaši į Egipto karališkųjų žemdirbių padėtį. Bet Pergame, ne taip, kaip Ptolemė-jų valstybėje, gausingose karaliaus dirbtuvėse dirbo antikiniai ver¬gai. Pergamo karalystė buvo viena iš helenistinių šalių, plačiau¬siai panaudojusių vergų darbą gamyboje.
III a. pr. m. e. pirmojoje pusėje Pergame įsitvirtino vietinė graikiška Atalidų dinastija.
6. Makedonija. Padėtis Europoje kiek skyrėsi nuo padėties Ar¬
timuosiuose Rytuose. Niokojamieji karai, įtraukę Makedoniją į pa¬
tį Artimųjų Rytų pasaulio įvykių sūkurį, atsiliepė jos socialiniam
ir politiniam vystymuisi. Šalį nusilpnino gyventojų plūdimas į
Rytus.
Agrariniai santykiai Makedonijoje, ne taip, kaip helenistinėse Rytų valstybėse, vystėsi antikinės nuosavybės formos pagrindu. Tačiau ir Makedonijoje buvo karališkųjų žemių; dalį jų karalius atidavė naudotis kariams ir tarnybinei aristokratijai, vadinamie¬siems karaliaus „bičiuliams”, kuriais dabar pasidarė senieji Make¬donijos hetairai. Tačiau Makedonijos didžiūnai naudojosi ne tik karališkąja, bet turėjo ir savo privačios žemės. Dėl to jie buvo ne visiškai priklausomi nuo karaliaus. Tai lėmė taip pat armijos reikšmę. Antai karo vadai turėjo įtakos, sprendžiant sosto paveldė¬jimo klausimus.
Salį valdė karalius. Jis vykdė kartu karo vado ir administra¬toriaus funkcijas. Jo patarėjai buvo „bičiuliai” — didžiūnai, suda¬rantys karaliaus dvarą. Bet karalius Makedonijoje nebuvo sudie¬vintas, vadinasi, nebuvo ten ir karaliaus kulto.
Pagrindinė Makedonijos užsienio politikos kryptis buvo sie¬kimas hegemonijos Graikijoje ir Egėjo jūroje.
7. Graikija. Graikija, kaip ir Makedonija, sunkiai pergyveno
ilgus metus jos teritorijoje vykusių karų ir perversmų padarinius.
Laipsniškai mažėjant šalies gyventojų skaičiui — emigruojant
jiems į Rytus, — socialinė krizė susilpnėjo.
III a. pr. m. e. nuosavybė toliau koncentravosi nedaugelio verg¬valdžių rankose.
Graikijos politinio gyvenimo centrai iš dalies persikėlė į anks¬čiau atsilikusius rajonus. Polių ir genčių teritorijų vienijimasis į mažas ir dideles sąjungas, vykęs dar IV a. pr. m. e., tebesitęsė per visą III a. pr. m. e. Be Etolijos sąjungos, apie kurią pirmą kartą užsimenama 367 m. pr. m. e., apie 280 m. pr. m. e. kovoje prieš Makedonijos pretenzijas įsiviešpatauti Graikijoje susidarė Achajų sąjunga. Etolijos ir Achajų sąjungos suvaidino svarbų vaidmenį III ir II a. pr. m. e. Graikijos istorijoje.
Kaip ir IV a. pr. m. e., socialinė Makedonijos atrama helenų tarpe tebebuvo pasiturintys ir turtingi gyventojų sluoksniai. Kad galėtų apginti savo padėtį ir turtus, jiems reikėjo stiprios Makedo¬nijos karaliaus valdžios. Tačiau karalius turėjo skaitytis su graikų polių, siekusių vienaip ar kitaip išsaugoti nepriklausomybę ar bent
jos regimybę, tradicinėmis valdymo ir politinio gyvenimo for¬momis.
Pagrindinė Etolijos sąjungos (apie 367—168 m. pr. m. e.) sritis buvo neturtinga ir atsilikusi kalnuotoji Etolija vakarinėje Vidu¬rio Graikijos dalyje. Pati Etolijos genčių sąjunga gyvavo nuo senų laikų. Bet ryšium su nuolatinių įsibrovimų grėsme ji buvo sustiprinta, įtraukiant prie jos pritapusius kaimynus.
Etolijos sąjunga buvo federacija, t. y. visos jai priklausiusios gentinės teritorijos ir poliai buvo lygiateisiai. Etolijos centras — Termo miestas — tapo ir Etolijos sąjungos centru. IV a. pr. m. e. pabaigoje ir III a. Etolijos sąjungai priklausė didesnioji Vidurio Graikijos dalis, įskaitant ir Delfus. Šiaurėje jai priklausė Tesalija, pietuose — dalis Peloponeso. Taip helenizmo laikotarpio sąlygomis buvo stengiamasi įveikti senovės graikų separatizmą.
Etolai nuolat kovojo su Makedonija už savo ir Elados nepri¬klausomybę. Antra vertus, išsivysčiusios tuo metu Graikijoje ver¬govinės ekonomikos sąlygomis socialiniu atžvilgiu atsilikusi Eto¬lijos sąjunga veikė ir kaip energingas piratas vergų pirklys, ap¬tarnaujantis daugiau į priekį pažengusius helenistinio pasaulio rajonus.
Aukščiausias valdymo organas — tautos susirinkimas (sinodas) rinkosi dukart per metus Terme. Rudeniniame susirinkime, šau¬kiamame po ekvinokcijos, būdavo renkami aukščiausi sąjungos pa¬reigūnai. Sąjungai vadovavo vieneriems metams renkamas strate¬gas. Pakartotinai rinkti jį buvo galima, tik praėjus vieneriems me¬tams nuo to laiko, kai pasibaigė jo įgaliojimai. Šios priemonės tikslas buvo neleisti įsitvirtinti vykdomajai valdžiai.
Peloponeso šiaurėje 12 nedidelių achajų gyvenviečių nuo senų laikų buvo sudariusios sąjungą, kuri iširo, įvedus Makedonijos he¬gemoniją Graikijoje paskutiniame IV a. pr. m. e. trečdalyje. Apie 280 m. pr. m. e. Achajų sąjunga atgimė kaip antimakedoniškas susivienijimas. Jos, kaip ir Etolijos sąjungos, visiems nariams buvo pripažįstama autonomija bei lygios teisės. Greit ji išaugo į galingą federaciją. Sąjungos centras buvo achajų miestas Egeionas. III a. pr. m. e. viduryje ir antrojoje pusėje Achajų sąjunga apėmė di¬desniąją Peloponeso dalį. Achajų sąjungos sudėtis ir jos socialinė atrama buvo kiek kitokios, negu Etolijos sąjungos, nors pagrindi¬nės abiejų sąjungų teritorijos apėmė atsilikusias Graikijos sritis. Achajų sąjunga buvo visų pirma polių susivienijimas, ir svar¬biausią vaidmenį jų tarpe vaidino ne achajiški, o prisijungę ar prijungti poliai, iš kurių į pirmąją vietą vėliau išsimušė Korintas.
Achajų sąjungos centrinio valdymo organai apskritai buvo pa¬našūs į Etolijos sąjungos valdymo organus. Turtingų ir pasiturin¬čių sluoksnių įtaka Achajų sąjungoje lėmė visą jos iš esmės anti¬demokratišką politiką. Šie sluoksniai siekė likti nepriklausomi nuo Makedonijos, antra vertus, jiems buvo reikalinga Makedonijos karaliaus parama varguomenės ir vergų pasipriešinimui slopinti.
Vystantis Achajų sąjungai, iš pradžių buvo išvytos makedo-niečių įgulos iš Peloponeso miestų. Svarbiausius laimėjimus acha¬jai pasiekė, vadovaujami savo žymaus politinio veikėjo — strate¬go Arato, kilusio iš Sikiono miesto.
8. Padėtis Spartoje. Agio ir Kleomeno reformos. Kaip ir Atė¬nai, Sparta III a. pr. m. e. nestojo į graikų miestų ir genčių sąjun¬gas. Nedidelės Spartos valstybės vidaus padėtis buvo sunki. Dėl socialinės krizės III a. pr. m. e. žemės nuosavybė susikon¬centravo šimto spartiatų šeimų rankose. Kiti buvo bežemiai. Pla¬čiose Spartos diduomenės žemės valdose dirbo ne tik helotai, bet ir pirktiniai vergai. Dalies perioikų ir helotų socialinė padėtis fak¬tiškai susilygino su Spartos varguomenės padėtimi dar IV a. pr. m. e. Spartos armija III a. pr. m. e. mažai bebuvo panaši į senovės spartiatų falangą, nes ją sudarė daugiausia samdiniai.
Kad Spartos valstybė toliau nesilpnėtų, reikėjo socialinių ir politinių reformų. Pertvarkymų reikalavo „nusmukusieji” (spartia-tai), perioikai ir helotai. Kad jie būtini, suprato ir dalis Spartos diduomenės. Šiam sudėtingam socialiniam judėjimui vadovavo jau¬nas Spartos karalius Agis IV (245—241 m. pr. m. e.).
„Atkurti Likurgo santvarką, atgaivinti senąją spartietiška nar¬są ir karinę galią” — tokiais šūkiais kreipėsi Agis 243 m. pr. m. e. iš pradžių per savo šalininką eforą Lisandrą į gerusiją. Gerusija pasisakė prieš, nes, atkūrus Likurgo santvarką, būtų reikėję per¬dalyti žemes ir panaikinti skolas. Tada Agis pats kreipėsi į tautos susirinkimą — apelą — ir pasiūlė atimti žemę iš šimto stambių žemvaldžių spartiatų ir padalyti ją į 4500 sklypų Lakonijoje spar-tiatams, o už jos ribų — į 15 tūkst. sklypų perioikams, suteikiant jiems pilietines teises. Be to, buvo paskelbta skolų kasacija.
Reformos priešininkas antrasis karalius Leonidas neteko sosto ir buvo ištremtas. Agio dėdė eforas Agesilajas, stambus žemval¬dys, paskendęs skolose, energingai vykdė skolų kasacija. Bet, at¬sikratęs jų, tas pats Agesilajas kaip įmanydamas stabdė žemės per¬dalijimą. Tai pakirto jauno karaliaus autoritetą žemės netekusių piliečių tarpe.
Tuo metu Lakoniją užpuolė etoliečiai. Karalius Agis su spartiatų būriu turėjo išvykti į karą. Jam nesant, stambūs žemvaldžiai pasie¬kė, kad apela panaikintų reformą. Grįžusį iš žygio Agį eforai nu¬teisė mirti, išviliojo iš šventyklos, kurioje jis buvo pasislėpęs, ir Agio IV reformų tęsėju tapo karaliaus Leonido, Agio politinio priešo, sūnus jaunasis Kleomenas III (235—221 m. pr. m. e.). Taigi ir antrojo reformų mėginimo, kaip ir anksčiau, buvo imtasi iš vir¬šaus. Kleomenas atsižvelgė į nepasisekimą, kuris ištiko jo pirm¬taką, veikusį daugiausia taikiomis priemonėmis, ir nutarė surengti valstybės perversmą. Tam tikslui jis panaudojo visų pirma sam¬dinius, nes spartietisko j i jo armijos dalis pernelyg priklausė nuo turtuolių ir galėjo pritrūkti ryžto.
Achajų sąjunga, apėmusi didesniąją dalį Peloponeso, stengėsi įtraukti į savo narių tarpą ir Spartos valstybę. Kleomenas stojo į kovą su achajų kariuomene ir pasiekė pergalę. Paskui jis su sam¬dinių būriu grįžo į Spartą ir užpuolė posėdžiavusius eforus. Kleo¬menas likvidavo eforatą kaip kolegiją, susikūrusią po to, kai buvo įvesta Likurgo santvarka. Paskiau jis faktiškai likvidavo ir geru¬siją, kadangi ji buvo virtusi oligarchijos tvirtove. 80 oligarchų bu¬vo ištremta. Kleomeną parėmė apela. Vėl buvo įvykdyta skolų ka¬sacija. Kleomenas davė žemės bežemiams spartiatams ir perioi¬kams ir suteikė jiems pilietines teises.
Reformos dėka atsidūręs priešakyje kovingos armijos, faktiškai sudarytos iš karių kleruchų, Kleomenas pradėjo puolamuosius veiksmus, siekdamas užkariauti Peloponesą. Iš pradžių jam sekėsi. Kadangi Kleomeno pergalės sukėlė platų demokratinį judėjimą Pe¬loponese ir grėsė Achajų sąjungoje valdžią turėjusiai oligarchijai, tos sąjungos vadovas Aratas iš esmės pakeitė politinę orientaciją. Jis kreipėsi į Makedonijos karalių Antigoną Dozoną, prašydamas karinės pagalbos prieš Kleomeną. Tuo būdu Achajų sąjungos val¬dančiosios oligarchijos klasiniai interesai pasirodė esą stipresni už jos patriotinius jausmus.
Ruošdamasis dideliam karui prieš jungtines Makedonijos jr Achajų sąjungos jėgas, Kleomenas toliau vykdė reformas. Bet Spartos jėgos buvo mažesnės už jungtines jos priešininkų jėgas. 221 m. pr. m. e. šiaurinėje Lakonijos dalyje, prie Selasijos, beveik visa Kleomeno armija žuvo mūšyje. Pats Kleomenas su nedaugeliu išlikusių gyvų šalininkų pabėgo į Egiptą, kur netrukus žuvo.
Spartoje, kurią pirmąkart per visą jos istoriją užėmė priešų kariuomenė, vadovaujama Antigono Dozono, Kleomeno reformos buvo panaikintos ir atkurta oligarchija, bet be karaliaus valdžios. Lakoniją turėjo įstoti į Achajų sąjungą. Tačiau pastaroji pati buvo priversta prisijungti prie Helenų sąjungos, kuri buvo įsteigta, va¬ va¬dovaujant Makedonijos karaliui. Dabar Graikija, išskyrus Etolijos sąjungą ir Atėnus, pasidarė tiesiogiai priklausoma nuo Makedo¬nijos. Ši aplinkybė vėlei sustiprino antimakedoniškas nuotaikas.
145
Vykstant kovai su Makedonija, kai vis labiau plėtėsi tarptau¬tiniai ryšiai Viduržemio jūros pakrantėje, etoliečiai sudarė są¬jungos sutartį su savo galingu vakarų kaimynu — Roma. Orientuo¬tis į Romos paramą prieš Makedoniją ir Achajų sąjungą ėmė taip pat Sparta ir kaimyniniai poliai. Roma tuo metu kariavo sunkų karą su stipria finikiečių valstybe šiaurinėje Afrikoje — Kartagi¬na. Pergalingasis Kartaginos karvedys Hanibalas buvo užgrobęs dalį Italijos. Esant tokiai situacijai, Makedonijos karalius Pilypas V sudarė su Hanibalu sąjungą, paskelbdamas Romai karą, bet pralai¬mėjo. Kare romėnai kovojo prieš Makedoniją kaip Graikijos nepri¬klausomybės gynėjai ir dėl to tapo populiarūs graikų gyventojų tarpe.
10 Senovės istorija. II d.
9. Rodąs. Kaip labai svarbus prekybos centras, didelę reikšmę
III a. pr. m. e. įgavo graikų oligarchinė valstybė Rodo saloje. Ji
suklestėjo, plečiantis tarptautiniams ekonominiams ryšiams, ypač
jūrų prekybai su Rytais, Juodosios jūros pakrante ir Sicilija. Dėl
savo patogios padėties Mažosios Azijos pietvakarių pakrantėje,
ten, kur susilieja Egėjo ir Viduržemio jūros, Rodąs buvo tranzitinė
stotis prekybinių jūros kelių sankryžoje.
Nedidelė helenistinė Rodo valstybė buvo nepriklausoma, stojo į laikinas karines sąjungas ir net sėkmingai kariavo. Mat, jos ne¬priklausomybe vienu metu buvo suinteresuotos beveik visos hele¬nistinės valstybės, nes nė viena iš jų negalėjo užgrobti Rodo, ne¬susidūrusi su kitų pasipriešinimu.
Prieštaravimų tarp helenistinių valstybių paaštrėjimas III a. pr. m. e. pabaigoje privertė Rodą sudaryti sąjungą su Roma.
10. Didžioji Graikija ir Sirakūzai III a. pr. m. e. Graikų kolo¬
nijos Italijoje IV a. pr. m. e. pabaigoje ir III a. pradžioje pamažu
perėjo Romos respublikos valdžion. Ryžtingai pasipriešino Romai
tik Tarentas, paprašęs pagalbos iš Epyro karaliaus Piro. Karai su
Roma Epyrui buvo nesėkmingi, ir 272 m. pr. m. e. Tarentą užka¬
riavo romėnai.
Ilgėliau išlaikė nepriklausomybę graikai Sicilijoje. Didžiausia graikų valstybė čia, kaip ir anksčiau, buvo Sirakūzai.
Šiuo paskutiniu Sirakūzų nepriklausomybės laikotarpiu juose ilgai viešpatavo tironas Hieronas II. Jam labiausiai rūpėjo išla¬viruoti tarp dviejų galingų kaimynų -— Kartaginos ir Romos. Per pirmąjį Pūnų karą (t. y. Romos karą su Kartagina) ir antrojo ka¬ro pradžioje Sirakūzai buvo priverstinis Romos sąjungininkas. Po triuškinančio pralaimėjimo Hanibalo vadovaujamai Kartaginos ka¬riuomenei, kuris romėnus ištiko prie Kanų, ir po Hierono mirties Sirakūzai sudarė sąjungą su Kartagina, t. y. pasielgė panašiai kaip Makedonijos karalius Pilypas V.
Romėnai, pasinaudoję Hanibalo armijos pakrikimu, pradėjo puolamuosius veiksmus ir 211 m. pr. m. e. po ilgos apsiausties šturmu užėmė Sirakūzus. Plėsdami miestą, Romos kareiviai nu¬žudė vieną iš didžiausių senovės mokslininkų — sirakūzietį Ar¬chimedą.
Sirakūzai buvo pirmoji Romos užkariauta helenistinė valstybė.
11. Helenistinės valstybės III—I a. pr. m. e. Romėnų ir partų
nukariavimai. Galingiausios helenistinės valstybės — Seleukidų ir
Ptolemėjų karalystės — viena per kitą stengėsi įsiviešpatauti ry¬
tinėje Viduržemio jūros dalyje ir vaidinti aktyvų vaidmenį Grai¬
kijoje. Cia kartais susikomplikuodavo jų santykiai su trečia di¬
džiąja helenistine valstybe — Makedonija, kuri buvo betarpiškai
suinteresuota visada kontroliuoti Egėjo jūros baseiną.
Ypač atkakliai Seleukidai kovojo su Ptolemėjais dėl Kelesiri-jos (t. y. Pietų Sirijos), nes ties rytine Viduržemio jūros pakrante baigėsi prekybiniai keliai, ėję iš Indijos ir kitų rytų šalių, o Se-
leukidai valdė tik šiaurinę Sirijos dalį. Savo ruožtu, Ptolemėjai siekė pasistūmėti iš Kelesirijos į šiaurę. Tarp besivaržančių valsty¬bių III a. pr. m. e. kilo penki vadinamieji Sirijos karai.
III a. pr. m. e. viduryje didžiausią išorinę galybę pasiekė Egip¬tas. Ptolemėjas III Euergetas dinastinėmis vedybomis prisijungė prie Egipto Kirenaiką, o trečiojo Sirijos karo metu užgrobė visą Finikiją ir Siriją, užėmė Seleukidų sostinę Antiochiją prie Oronto. Tuo laiku Egipte įsiplieskė sukilimas prieš Ptolemėjų valdžią, pri¬vertęs Euergetą grįžti. Ar didelis buvo tas sukilimas ir kiek jis truko, nežinoma. Bet tai, kad Euergetas skubiai atsitraukė, rodo, kad sukilimo būta rimto.
Po pralaimėjimo trečiajame Sirijos kare ir paskesnių vidaus karų bei sukilimų Seleukidų karalystė kurį laiką buvo susilpnėju¬si. Tačiau III a. pr. m. e. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, įžen¬gus į sostą Antiochui III, ji vėlei sustiprėjo. Antiochas III pamė¬gino ne tik susigrąžinti po trečiojo Sirijos karo Ptolemėjų valdžio¬je likusias seleukidines Sirijos ir Finikijos sritis, bet ir išstumti Egiptą iš jam priklausiusios Kelesirijos.
Tačiau ketvirtąjį Sirijos karą Antiocho III armija pralaimėjo — 217 m. pr. m. e. ji buvo sumušta įnirtingose kautynėse ties Rafi-ja. Šios kautynės ir buvo paskutinis helenistinio Egipto karinis laimėjimas. Pergalę pasiekė Egipto kariai, kuriuos pirmąkart per daugiau kaip šimtmetį trukusį graikų ir makedoniecių viešpatavi¬mo Egipte laikotarpį Ptolemėjas IV Filopatoras ryžosi masiškai pašaukti į kariuomenę ir išmokyti makedoniškosios falangos ka¬ro meno. Bet, apginklavus pašauktuosius į kariuomenę Egipto valstiečius, po pergalės prie Rafijos siūbtelėjo Egipte galinga su¬kilimų banga. Ptolemėjas IV turėjo nutraukti karinius veiksmus Sirijoje ir sudaryti taiką su Antiochu III. Bet iki III a. pr. m. e. pabaigos Egiptui pavyko išlaikyti savo rankose Kelesiriją ir iš¬saugoti savo laivyno viešpatavimą rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
Seleukidų valstybė valdė didelę Mažosios Azijos dalį, mėgino atkurti savo įtaką atsimetusiuose Partuose ir Baktrijoje ir pagaliau 200 m. pr. m. e. užkariavo Kelesiriją, nugalėdama Ptolemėją V Epifaną penktajame Sirijos kare.
Spartoje 207 m. pr. m. e. valdžią užgrobė tironas Nabis (207— 192 m. pr. m. e.). Ne taip, kaip Agis ir Kleomenas, jis stengėsi remtis engiamaisiais sluoksniais. Nabis kasavo skolas, išdalijo žemę, panaikino helotiją, išlaisvino vergus. Spartos populiaru¬mas Peloponese didėjo. Kovodamas su Makedonija ir Achajų są¬junga, Nabis ilgai palaikė draugiškus santykius su Roma. Bet romėnai orientavosi į oligarchijos sluoksnius, o Nabis vykdė demokratinę politiką, todėl romėnų parama Nabiui buvo laikina.
Ptolemėjams pralaimėjus penktajame Sirijos kare su Antiochu III Seleukidų, Pilypas V Makedonietis užėmė Ptolemėjų valdas Trakijoje ir Karijoje, o drauge ir nuo Ptolemėjų priklausomus graikų polius. Bet Mažojoje Azijoje jis susidūrė su Pergamo ir Rodo pasipriešinimu. Prieš Pilypą V stojo Atėnai. Visos šios vals¬tybės paprašė pagalbos Romą, kuri tik ir laukė progos įsikišti į Artimųjų Rytų reikalus. Antrąjį Romos ir Makedonijos karą 200— 197 m. pr. m. e. pralaimėjo Makedonija, netekdama visų savo neseniai užkariautų teritorijų. Ištikimi savo politikai romėnai 196 m. pr. m. e. paskelbė helenų nepriklausomybę nuo Makedo¬nijos ir ėmė plėšti „išvaduotąsias” teritorijas. Oligarchinė Achajų sąjungos vadovybė stojo kartu su romėnais prieš Spartos tironą Nabį. 192 m. pr. m. e. jis buvo nužudytas Spartoje, o Spartos vals¬tybė vėl turėjo pasidaryti Achajų sąjungos nare.
Graikų gyventojų demokratinių sluoksnių nepasitenkinimas romėnų grobikų savavaliavimu davė dingstį Antiochui III, už¬grobus Ptolemėjų valdas Azijoje, pamėginti „išvaduoti” Graikiją iš ten įsibrovusių romėnų. Bet jis buvo sumuštas prie Termopilų, pasitraukė iš Graikijos ir galutinai pralaimėjo Mažojoje Azijoje mūšyje prie Magnezijos 190 m. pr. m. e. Stambiausia helenistinė valstybė neteko didelės dalies savo valdų Mažojoje Azijoje. Šias žemes Roma perdavė savo sąjungininkams Pergamui ir Rodui.
Nuo III a. pabaigos—II a. pr. m. e. pradžios pradėjo pamažu tolydžio smukti Ptolemėjų Egiptas.
Stipriausia helenistinė valstybė pirmojoje II a. pr. m. e. pusėje vėlei buvo Makedonija, dėl to Roma surengė prieš ją naują ag¬resiją. Trečiasis Romos ir Makedonijos karas (171—168 m. pr. m. e.) baigėsi tuo, kad romėnai užkariavo Makedoniją. Mū¬šyje prie Pidnos 168 m. pr. m. e. Makedonijos kariuomenė buvo sumušta, o paskutinis Makedonijos karalius Persėjas pateko į ne¬laisvę ir paskiau žuvo. Liovėsi gyvavusi ir Etolijos sąjunga. O Rodąs už tai, kad pareiškė pageidavimą tarpininkauti tarp romė¬nų ir nugalėto Persėjo, neteko vaidmens, kurį turėjo ilgus metus. Tarptautinį tranzitinį uostą romėnai perkėlė į Delo salą, paskelb¬dami, kad laivai tenai galėsią stovėti be mokesčio.
Makedonija ir Seleukidų valstybė vykdė antiromėnišką už¬sienio politiką, o Ptolemėjų Egiptas stengėsi sudaryti sąjungą su Roma, kuri jį rėmė kovoje su Seleukidais.
Romos viešpatavimas Makedonijoje ir Graikijoje kėlė nepasi¬tenkinimą. Praėjus 20 metų po mūšio prie Pidnos, prasidėjo suki¬limas ir 149—148 m. pr. m. e. karas prieš Romą. Makedonietis . Po šių įvykių sustiprėjo ekonominis romėnų skverbimasis į Mažąją Aziją. Baisus vietinių priklausomų gyventojų ir vergų išnaudojimas, toks būdingas helenizmo epochai, ypač sustiprėjo-II amžiuje pr. m. e. Masinis sukilimas grėsė Pergamo vergval¬džiams, kurie kreipė akis į galingą vergvaldinę Romą, tikėdamiesi apgynimo ir pagalbos. Pergamo karalius Atalas III 133 m. pr. m. e. mirdamas paliko savo karalystę Romai. Netrukus įsiplieskė di¬džiulis beturčių ir vergų sukilimas. Jam vadovavo nesantuokinis mirusiojo karaliaus brolis Aristonikas, raginęs kovoti už sukūrimą „saulės valstybės”, kurioje nebūtų nelygybės. Tą sukilimą romė¬nams pavyko numalšinti tik 130 m. pr. m. e.
Seleukidų valstybė antrojoje II a. pr. m. e. pusėje iš dviejų pusių buvo priremta galingų kaimynų: iš vakarų — Romos, o iš ry¬tų— tolydžio stiprėjusių Partų. Antrąją Seleukidų valstybės sosti¬nę— Seleukijos miestą prie Tigro ir visą Babiloniją užkariavo partai 141 m. pr. m. e., o tolimuose helenistiniuose rytuose gau¬sūs klajokliai tocharai užkariavo Baktriją. Tai, kas liko iš galu¬tinai iširusios Seleukidų valstybės — Sirija su daugeliu helenisti¬nių miestų — buvo prijungta prie Romos 64 m. pr. m. e.
Paskutinis formaliai nepriklausomos Ptolemėjų valstybės gy¬vavimo laikotarpis buvo glaudžiai susijęs su politine ir socialine kova Romoje. Avantiūristinė paskutinės Egipto karalienės Kleo¬patros VII politika rodo, kad paskutinė Egipto vyriausybė buvo visiškai izoliavusis net nuo didesniosios dalies Egipto viešpatau¬jančiosios klasės, kurios interesus geriau gynė užkariautojai ro¬mėnai. Egiptas buvo prijungtas prie Romos 30 m. pr. m. e. Šie metai laikomi tradicine helenizmo epochos istorijos pabaigos data. Helenistinį pasaulį palaipsniui užkariavo rytuose Partai, o va¬karuose Roma. Roma sudarė užkariautose teritorijose sąlygas ver¬govinei visuomenei toliau vystytis. O teritorijose, neprijungtose prie Romos, vergovė neperžengė helenistiniu laikotarpiu pasiekto lygio. Tenai ji toliau nebesivystė, užtat pamažu ėmė stiprėti feo-dalizacijos procesai.
XVIII SKYRIUS
HELENISTINE KULTŪRA (III—I A. PR. M. E.)
1. Bendri helenizmo kultūros bruožai. Helenistinio pasaulio kultūra buvo sudėtinga ir daugiapusiška. Tai graikų kultūros ir Artimųjų bei iš dalies Vidurinių Rytų kultūrų sintezė ir įvairūs jų deriniai.
Helenizmo laikotarpiu sustiprėjo atskirų šalių tarpusavio ry¬šiai. Tolimi karo žygiai, prekybinės kelionės, kėlimasis į Artimųjų Rytų šalis plėtė senovės graikų ir makedoniečių akiratį, jie ge¬riau, negu anksčiau, susipažino su senovės Rytų kultūra. Antra vertus, su graikų kultūra betarpiškai susipažino nemaža žmonių,
gyvenusių Aleksandro Makedoniečio užkariautose šalyse, taip pat rajonuose palei helenistinio pasaulio sienas.
Helenistinei kultūrai būdinga jos graikiška forma. Viešpatau¬jančioji klasė, kurią sudarė graikai, makedoniečiai, suhelenėjusi vietinė žemės ūkio ir prekybos aristokratija, valdininkai ir iš da¬lies žyniai, plačiai ėmė vartoti bendrąją graikų kalbą — koinė (tai reiškia „bendra”), nors nėra pagrindo manyti, kad ta kalba būtų giliau įsiskverbusi į kasdieninį gyvenimą. Salia jos tebe¬egzistavo ir senosios graikų tarmės. Vystėsi vietinės kalbos: egip¬tiečių (demotinė), įvairios kalbos Seleukidų valstybėje. Lygiagre¬čiai su koinė Seleukidų valstybėje buvo plačiai vartojama kaip valstybinė ir tarptautinė aramėjų kalba. Raštvedyba Egipte vyko ir graikų kalba, ir egiptiečių (demotinė), o Seleukidų valstybėje (Tarpupyje) — graikų ir akadų kalbomis ir t. t.
IV a. pr. m. e. graikų tarpe gimė nauja pasaulėžiūra, kuri he¬lenizmo epochoje ypač paplito ir buvo filosofiškai įforminta. Ji žinoma kosmopolitizmo pavadinimu. Graikų žodis kosmopolites reiškia „pasaulio pilietis”. Ankstesniu, klasikiniu laikotarpiu kiek¬vienas graikas save laikė tik savo miesto piliečiu (polites). Jo akiratis ribojosi gimtojo polio interesais. Padėtis pasikeitė, kilus vergovinio polio krizei IV a. pr. m. e., kai daugybė graikų betur¬čių atsidūrė svetur kaip samdiniai. Tame pačiame būryje tarnau¬davo išeiviai iš įvairių polių, kalbėję įvairiomis tarmėmis. Bet dabar svetimoje šalyje jie visi buvo tiesiog helenai. Pačioje Ela¬doje susidarė didelės federacijos — Etolijos ir Achajų, kiekviena su bendra pilietybe. Rytuose susikūrė didelės helenistinės valsty¬bės, kuriose graikai nors ir turėjo viešpataujančią padėtį, bet buvo svetimas, vietinių gyventojų nemėgstamas elementas. Visa tai pa¬dėjo plisti kosmopolitizmo idėjoms. Išsisklaidę didžiulėse hele¬nistinio pasaulio teritorijose graikai — kariai, valdininkai, ama¬tininkai, prekybininkai ir t. t. — įveikė polinį savo pažiūrų ribotu¬mą. Šiuo atžvilgiu kosmopolitizmas atspindėjo pažangą, kurią helenistinis pasaulis buvo pasiekęs palyginti su klasikine Graikija. Bet jis turėjo ir kitą pusę.
Kosmopolitizmas pasidarė svarbiu viešpataujančiosios klasės ideologijos bruožu, svarbiu oficialios helenistinių valstybių ideo¬logijos elementu. Jis stiprino palyginti nedaugelį išsisklaidžiusių visame pasaulyje helenų arba suhelenėjusių išnaudotojų.
Nusmukus poliams su jų senosiomis individo pajungimo pi¬liečių kolektyvo poreikiams tradicijomis, ėmė vystytis individua¬lizmas. Atitrūkę nuo savo gimtojo polio žmonės nebegalėjo tikė¬tis kitų piliečių paramos, turėjo pasikliauti tik savimi. Dažni per¬versmai, karai, visuotinis netikrumas dėl ateities sudarė itin palankią atmosferą plisti fatalizmui. Kosmopolitizmas, individua¬lizmas ir fatalizmas buvo esminiai helenistinio pasaulio gyvento¬jų pasaulėžiūros elementai.
Bet šalia tipiškų helenistinių reiškinių per visą šį laikotarpį gyvavo ir vystėsi vietinės kultūros, kurias tik šiek tiek buvo pa¬lietęs helenizmas.
2. Technika. Svarbus helenistinės kultūros bruožas buvo toles¬nis technikos vystymasis vergovinės visuomenės sąlygomis. Rytų ir Graikijos patyrimo sąveika sudarė palankias sąlygas tobulinti rankinius darbo įrankius ir rankinės amatų technikos operacijas, taip pat nesudėtingus žmogaus ar gyvulių raumenų jėga varomus mechanizmus. Antai didysis senovės graikų inžinierius ir moksli¬ninkas Archimedas, matyt, patobulino naudotą Egipte vandens kėlimo mechanizmą laukams drėkinti, kuris buvo graikų pava¬dintas „Archimedo sraigtu”. Helenistiniai meistrai patobulino se¬novės graikų audimo stakles su horizontaliu rėmu ir t. t.
Didžiausių laimėjimų buvo pasiekta karinėje ir statybinėje technikoje. Pagerėjo metalo lydinių, iš kurių būdavo gaminami kalavijai ir kiti ginklai, kokybė. Nuo IV a. pr. m. e. pabaigos paplito įvairūs svaidomieji pabūklai (senovės pasaulio artilerija). Pabūklais būdavo svaidomi akmenys ir sunkios įvairių kalibrų strėlės. Svaidomojo aparato pagrindą sudarė sudėtinga tampri lanko timpa, tiksliau sakant, lynas iš kelių gyvulio sausgyslių arba iš keleto pluoštų plaukų. Labiausiai paplitę buvo du svaido¬mieji pabūklai: katapultos ir balistos, šaudžiusios strėlėmis ir ak¬menimis, išsviedžiamais dviem stangrių lynų pluoštais, ir onagros, šaudžiusios dideliais akmenimis, išsviedžiamais vienu stangrių lynų pluoštu. Tvirtovėms apgulti, be anksčiau žinomų taranų, pra¬dėta naudoti specialius ant ratų pastatytus kilnojamuosius bokš¬tus— helepoles („imančias miestus”). Jos būdavo statomos taip, kad būtų aukštumo sulig priešų miesto tvirtovių sienomis ar dar aukštesnės. Helepoles viduje būdavo kariai, svaidomieji pabūklai su strėlių ir akmenų atsarga. Helepolėms perkelti reikėjo daugy¬bės žmonių.
Jūroje pradėta naudoti didesnius, negu anksčiau, laivus su pen¬kiomis (penteros) ir daugiau irkluotojų gretų.
Buvo patobulinti prekybos laivyno jūrų laivai. Jie vis daž¬niau plaukiodavo atviroje jūroje ir net leisdavosi į vandenyną. II a. pr. m. e. graikas Hipalas, keliaudamas į Indiją, pirmąkart pa¬sinaudojo musonais ir tuo parodė, kad galima plaukti atviru van¬denynu, padedant palankiam, tam tikra kryptimi pučiančiam vė¬jui. Vystantis jūrininkystei, reikėjo tobulesnių švyturių, uostų, prekybos krantinių su sandėliais ir kitais pagalbiniais pastatais. Ypač garsus buvo švyturys nedidelėje Faro saloje, rodęs kelią į Egipto uostą Aleksandriją.
Helenizmo architektūroje vyravo utilitarinės paskirties visuo¬meniniai ir privatūs pastatai. Klasikinės Graikijos architektūroje pagrindinis pastatas buvo šventovė — peripteris, o dabar — pri¬vatus namas — peristilis. Miestai paprastai buvo statomi pagal planą su tiesiomis, viena kitą stačiu kampu kertančiomis gatvėmis.
Apibendrinant žinias apie helenistinės technikos vystymosi laimėjimus ir ypatybes, reikia pabrėžti, kad patobulinimai buvo daromi, orientuojantis į pigią priklausomo žmogaus ir gyvulių raumenų jėgą. Išradėjai nesistengė mechaninių variklių pritaikyti gamyboje. Tai aiškiai rodė socialinį-ekonominį vergovinės san¬tvarkos ribotumą.
Didžiausias helenistinės visuomenės techninis laimėjimas, pri¬taikytas gamyboje, buvo vandens malūno išradimas Ponto kara¬lystėje I a. pr. m. e. Bet jo panaudojimas buvo ribotas ir iš esmės laikytinas išimtimi iš bendros taisyklės. Ištisus amžius vandens malūnų buvo maža, užtat žmonės maldavosi daugiausia gyvulių sukamais ar rankiniais malūnais, net paprastomis grūdų trintuvė-mis. Labiausiai atsilikęs technikos požiūriu ir sunkiausias darbas helenizmo laikotarpiu buvo kalnakasyba. Šachtose žūdavo daugy¬bė vergų, nuteistų nusikaltėlių, karo belaisvių ir pan.
3. Mokslas ir filosofija. Graikijoje ir senovės Rytuose sukaup¬tų žinių sąveika, technikos laimėjimai, taip pat praktinis plačių helenistinio pasaulio teritorijų įvaldymas sudarė sąlygas mokslui sparčiai vystytis.
Aplinkybės vertė helenistinius valdovus atkreipti dėmesį į mokslo ir technikos vystymą. Sostinėse kuriasi mokslo centrai ir bibliotekos. Ypač garsūs helenistinio pasaulio mokslo ir kultūros centrai buvo Aleksandrija Egipte, Pergamas, Antiochija prie Oron-to. Svarbus kultūros centras tebebuvo Atėnai.
Aleksandrijoje, Ptolemėjams globojant, buvo sukaupta didžiu¬lė tam metui biblioteka, kuri į helenistinio laikotarpio pabaigą turėjo apie 700 tūkst. papiruso ritinių. Ji plačiausiai aprėpė iki to laiko sukauptą Graikijos ir Rytų išmintį. Be bibliotekos, prie rūmų buvo organizuotas Muzėjonas — mokslo įstaiga su bendra¬bučiu mokslininkams, atiduota globoti mūzoms (iš čia ir pavadini¬mas— Muzėjonas). Ptolemėjai kviesdavosi į Muzėjoną graikų mokslininkus ir rašytojus iš visų helenistinio pasaulio šalių. Čia, karaliaus išlaikomi, jie dirbo mokslo darbą, filosofavo, rašė lite¬ratūros kūrinius.
Valdančioji viešpataujančios klasės grupė jautė, kad be moks¬lo išsiversti negalima. Bet ką būtent reikėjo vystyti moksle, val¬dantieji sluoksniai aiškiai nežinojo, todėl jie davė didelę moksli¬nio tyrimo laisvę nuo karaliaus priklausiusiems mokslininkams. Suprantama, iš jų būdavo reikalaujama lojalumo. Mokslų, litera¬tūros ir meno globojimas teikė prašmatnumo karaliaus rūmams, didino jų autoritetą, bet kartu rodė ir bendrą kultūros kilimą.
Aleksandrijos mokslininkai išgarsėjo savo pasiekimais mate¬matikos, gamtos ir technikos mokslų srityje, taip pat kaip specia¬listai filologai.
Helenizmo laikotarpiu mokslai diferencijavosi ir sistematizavo-si. Peripatetikų — Aristotelio mokinių ir pasekėjų — istorija yra geras šio proceso pavyzdys. Aristotelio mokinys, perėmęs vado-
vavimą filosofinei peripatetikų mokyklai, — Teofrastas (apie 370—285 m. pr. m. e.) jau buvo ne tiek filosofas, kiek mokslinin¬kas — „botanikos tėvas”. Po Teofrasto mokyklai vadovavo Stra-tonas (JII a. pr. m. e.), senovėje pramintas „fiziku”. Itin didelis Stratono nuopelnas buvo tas, kad, tyrinėdamas fizinius reiškinius, jis stengėsi panaudoti eksperimentą. Vienas iš Stratono mokinių buvo puikus astronomas Aristarchas iš Šamo salos (apie 310— 230 m. pr. m. e.), kuris iškėlė hipotezę, kad žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę. Bet tuometinis mokslo lygis jam neleido įtikinamai įrodyti kitiems mokslininkams, kad jo atrasta helio¬centrinė sistema yra teisinga.
Pirmasis iš Aleksandrijos matematikų buvo Euklidas (III a. pr. m. e.), dirbęs pirmaisiais Muzėjono gyvavimo metais. Euklidas susistemino, apibendrino ir apvainikavo savo pirmtakų laimėji¬mus. Jo svarbiausias veikalas „Pradmenys” daugiau kaip 2 tūkst. metų yra elementariosios geometrijos vadovėlių pagrindas.
Įžymus geografas, astronomas, matematikas ir filologas buvo Muzėjono bibliotekos vedėjas ir sosto įpėdinio, būsimojo Ptolemė-jo IV Filopatoro, auklėtojas — Eratostenas iš Kirėnės (275—208 m. pr. m. e.). Jis gana tiksliai apskaičiavo Žemės rutulio apskritimo ilgį ir sukūrė fizinės-matematinės geografijos pagrindus. Pats ter¬minas „geografija” pirmąkart buvo jo pavartotas.
Kokia sudėtinga buvo Aleksandrijos mokslininkų padėtis, ma¬tyti iš šio ryškaus pavyzdžio. III a. pr. m. e. 5-ajame dešimtmetyje, vykstant trečiajam Sirijos karui, Egipto karalienė Berenikė nusi¬kirpo plaukus ir paskyrė juos deivei Afroditei Arsinojai, kad ji saugotų kare jos vyrą Ptolemėją III. Karaliui jau sugrįžus namo, buvo pastebėta, kad Berenikės plaukai iš šventyklos dingę. Šven¬tyklos žyniams iškilo pavojus, bet juos išgelbėjo Aleksandrijos astronomas Kononas, Archimedo draugas. Jisai paskelbė, kad plaukai pakilę į dangų ir tenai virtę neseniai suspindusiu žvaigž¬dynu. Žvaigždyną Kononas pavadino Berenikės Plaukais.
Aleksandrija buvo ne vienintelis mokslo centras. Teofrastas dirbo Atėnuose. Sirakūzuose gyveno Archimedas. Jis buvo ne tik įžymus inžinierius išradėjas, bet ir didelis mokslininkas teo¬retikas, sukūręs teorinės mechanikos, hidrostatikos, sferinės geo¬metrijos ir trigonometrijos pagrindus; jis patobulino aritmetinius didelių skaičių skaičiavimo metodus ir pradėjo kurti aukštosios matematikos skaičiavimo metodus. Archimedas buvo ir įžymus astronomas. tino vaistus. Kitas įžymus medikas buvo Erasistratas, dirbęs Alek¬sandrijoje ir Seleukidų valstybėje.
Įžymus II a. pr. m. e. astronomas ir geografas buvo Hiparchas iš Nikėjos. Jis patobulino ir išrado nemaža astronomijos instru¬mentų. Laikoma, kad jis atradęs ekvinokcijų precesiją, nors, gal būt, tai buvo padaryta Babilone. Jis sudarė nejudamų žvaigždžių katalogą, kuriame užfiksuota apie 900 šviesulių. Hiparchas patiks¬lino kalendorių, atstumą nuo Žemės iki Mėnulio, taip pat ži¬nias apie Žemės ir Saulės masę ir t. t. Bet, antra vertus, šis įžy¬mus mokslininkas pasisakė prieš Aristarcho heliocentrinę hipotezę ir savo autoritetu ilgam laikui įtvirtino astronomijoje klaidingą geocentrinę sistemą. Hiparchas padalijo pusiaują į 360 laipsnių ir įvedė ilgumos bei platumos sąvoką.
I a. pr. m. e. mechanikos klausimus toliau sėkmingai sprendė Heronas.
Helenizmo laikotarpiu atsirado ir vystėsi dvi naujos filosofinės sistemos — stoikų ir epikūrininkų. Stoikų filosofijos pradinin¬kas buvo nusigyvenęs pirklys, kilęs iš Kipro salos, Zenonas (apie 336—264 m. pr. m. e.). Jis mokė visus pageidaujančius jo klausyti judriausioje Atėnų vietoje — agoroje po ištapytu portiku — stoja (iš čia kilęs šios filosofinės sistemos pavadinimas). Stoiciz¬mas buvo nelyginant kokia Graikijos ir Rytų pažiūrų sintezė. Tai ne tik labiausiai paplitusi, bet ir ilgiausiai išsilaikiusi helenistinė filosofinė mokykla. Tai buvo idealistinė doktrina. Bet (ypač pradi¬nėje stadijoje) joje būta ir vulgarizuoto materializmo elementų. Stoikai viską vadino kūnu, tame tarpe mintį, žodį, ugnį ir t. t. Visą pasaulį stoikai laikė nuolat besivystančia kūrybine ugnimi. Dievas, jų nuomone, esąs pačioje gamtoje, jis tapatinamas su kū¬rybiniu gamtos pradu. Visata, mokė stoikai, gimusi iš ugnies, ir ateityje po tam tikro laiko ją turinti praryti ugnis, paskui ji vėl atgimsianti. Bet atgimusi visata būsianti tikslus to, kas buvo anks¬čiau, pasikartojimas. Visa, kas vyksta pasaulyje, — dėsninga ir būtina. Šį aukščiausią dėsningumą stoikai vadino likimu, lemti¬mi. Žmogus, būdamas visatos dalis, ją pažįstąs per pojūčius — įspaudus, atsirandančius, jo sielai susilietus su turimu pažinti objektu.
Siela, stoikų nuomone, esanti lengvas kūnas — šiltas alsavimas. Iš įspaudų žmogus susidarąs „suvokiamuosius vaizdinius”, tokius aiškius, kad jie darąsi kriterijumi, pagal kurį sprendžiame, kiek mes pažįstame objektyvųjį pasaulį.
Etika (mokymas apie žmogaus elgesį) — stoikų filosofijos da¬lis, turėjusi itin didelę įtaką to meto žmonių protams. Stoikai ma¬nė, kad visi žmonės galį būti laimingi, jei pasieksią dorybę. Vi¬suomeninis stoikų idealas buvo viena pasaulinė valstybė su vie¬na pilietybe. Jų filosofija teisino vykusią miestų-valstybių krizę ir didelių helenistinių monarchijų susidarymą. Stoikai mokė, kad kiekvienas žmogus turįs gyventi nesipriešindamas gamtai ir vyk-
dyti savąją gamtos skirtą pareigą, t. y. tenkintis savo vieta gy¬venime. Vykdydami savo pareigas, žmonės pamažu pasiekią dory¬bę ir darąsi dvasiškai ramūs ir laimingi. O dorybė esanti apatija, t. y. visiškas abejingumas viskam gyvenime. Vergas, velkantis sunkaus darbo jungą, vykdydamas tai,_ kas jam skirta, taip pat galįs pasiekti dorybę, t. y. apatiją, ir būti laimingas — „lygus ka¬raliams”, kaip sakydavo stoikai.
Tokia moralė visiškai tiko išnaudotojams. Tačiau stoicizmas buvo prieštaringas. Kovodami už dorybę su nenorinčiais žengti jos keliu, kai kurie stoikai buvo aktyvūs radikalių reformų da¬lyviai.
Helenistinės epikūrininkų filosofijos mokyklos pradininkas buvo Epikūras (341—270 m. pr. m. e.), kilęs iš Šamo salos. Jo tėvas buvo mokytojas. Vėliau Epikūras persikėlė į Atėnus. Ne taip, kaip Zenonas, jis mokė iš pradžių nedaug mokinių, tarp jų ir vergų, nuošaly nuo žmonių, savo sode ir dėl to jo mokykla buvo pavadinta „Epikūro sodu”. Jis buvo didis mąstytojas, fi¬losofas materialistas. Epikūras aiškino visatos esmę ir dėsningu¬mus, remdamasis atomistine Demokrito teorija. Jis išvystė šią teoriją toliau. Suprasdamas visatą kaip daugybės judančių tuštu¬moje atomų kombinaciją, prie Demokrito pažymėtų jų skirtumų pagal formą ir dydį Epikūras dar pridėjo skirtumą pagal svorį. Bet tuštumoje visi atomai krintą vienodu greičiu. Krisdami jie šiek tiek nukrypsta į šalį. Šiuos nukrypimus sąlygojančios ne iš¬orinės, o vidinės priežastys. Dėl nukrypimų atomai be galo dažnai susiduria vieni su kitais, ir dėl to atsirandą naujų įvairių kom¬binacijų ir savybių. Epikūras manė, kad vienas iš pagrindinių visatos dėsningumų esąs atsitiktinumo elementas, priklausantis nuo atomų imanentinių savybių. Žmonės, kaip ir visa, kas egzis¬tuoja, esą tam tikros atomų kombinacijos. Epikūras pripažino, kad žmogus turįs sielą. Bet ją taip pat sudarą labai subtilios me¬džiagos atomai, ir ji išsisklaidanti, suirus arba sudegus kūnui. Ati¬duodamas duoklę laikui, Epikūras pripažino dievų buvimą. Jie taip pat susideda iš atomų. Bet dievai esą toli, jie m’ėgaująsi nieko ne¬veikimu ir neturį jokios įtakos visatai ir žmonėms.
Epikūras mokė, kad objektyviai egzistuojantį ir nuolat besivys¬tantį išorinį pasaulį žmonės pažįsta per pojūčius. Per juos pasau¬lis suvokiamas visiškai patikimai. Remdamiesi susikaupusiais po¬jūčiais, mes susidarome bendras sąvokas.
Bet, kaip ir stoicizmo, pagrindinis epikūrinės filosofijos užda¬vinys buvo išaiškinti, kaip turi elgtis žmogus, kad pasiektų laimę. Tam tikslui Epikūras sukūrė teoriją apie savaimingus atomų nu¬krypimus. Kadangi žmonės susideda iš atomų, jie tuo pagrindu per individualų aktyvumą galį siekti laimės, kurią sudarą malo¬nūs pojūčiai. O juos suteikiąs kuklus gyvenimo būdas, filosofiniai pašnekesiai bičiulių ratelyje, toli nuo visuomeninio ir politinio gyvenimo rūpesčių. Jam priskiriama frazė: „Gyvenk nepastebi-
mai”. Toks gyvenimo būdas sklaidąs prietarus ir pamažu ugdąs žmoguje sielos ramybę, nesijaudinimą dėl visko, kas vyksta pa¬saulyje. Šis nesijaudinimas — ataraksija — esanti didžiausia iš¬minčiaus laimė.
Vadinasi, stoikai, teisindami esantį pasaulį, ragino visus žmo¬nes aktyviai vykdyti likimo jiems skirtą pareigą, o Epikūras, prie¬šingai, visokeriopai stengdamasis, kad laisvę galėtų pasiekti kiek¬vienas žmogus, nusigręžė nuo visuomeninės veiklos ir ragino individą tobulintis. Epikūrizmas atspindėjo pasyvų dalies antiki¬nės inteligentijos protestą prieš susidariusius visuomeninius san¬tykius ir rūsčius helenizmo laikotarpio įvykius.
Filosofinėms mokykloms, kurios susikūrė ir vystėsi helenizmo laikotarpiu, būdinga tai, kad vergams jos pripažino žmogišką orumą ir net teigė, kad jie galį turėti aukščiausių moralinių savy¬bių ir išminties.
4. Literatūra ir menas. Palyginus su matematikos, gamtos ir technikos mokslų pažanga, humanitariniai laimėjimai helenizmo laikotarpiu buvo menkesni.
Rytų ir Graikijos kultūrų sąveika skatino istoriografijos vysty¬mąsi Babilone ir Egipte. Pirmojoje III a. pr. m. e. pusėje sukuria¬mi du garsūs veikalai — Babilono žynio Beroso „Chaldėjos isto¬rija” ir Egipto žynio Manetono „Egipto istorija”. Abu veikalai buvo parašyti graikiškai, bet remiantis vietiniais šaltiniais. Deja, iš abiejų „Istorijų” iki šių laikų liko tik nedideli fragmentai, o iš Manetono veikalo — dar trumpas turinys, kurį sudaro chronolo¬ginis faraonų ir karalių dinastijų nuo seniausių laikų iki Aleksand¬ro Makedoniečio sąrašas.
Helenizmo laikotarpiu atsiranda literatūros mokslo užuomaz¬gų — tai filologinė kritika, klasikinių autorių, pradedant Homeru, originalių tekstų restauravimas ir komentavimas. Filologai rengia graikų kalbos gramatikos sistemą loginiu pagrindu.
Svarbiu graikų literatūros centru pasidarė Aleksandrijos Mu-zėjonas. Literatūros kryptis, kuri vystėsi čia ir kitose vietose, bu¬vo pavadinta aleksandrine.
Tai buvo poezija, reiškusi helenistinės visuomenės viršūnės nuotaikas. Pripažintas Aleksandrijos poetų vadovas buvo Kali-machas (apie 310—240 m. pr. m. e.), Muzėjono bibliotekos vedė¬jas ir sosto įpėdinio auklėtojas. Jis sudarė bibliotekos katalogą, buvo mokslininkas filologas. Kalimachas — nedidelių eilėraščių ir poemų mitologinėmis, istorinėmis ir literatūrinėmis temomis au¬torius. Įkvėpimo stoką jis kompensuodavo mokslingumu ir subti¬liu sąmojumi.
Senieji mitologiniai siužetai, kuriais, kaip ir anksčiau, naudojo¬si aleksandrine poezija, domino poetus kaip istorinė-filologinė medžiaga. Į juos buvo žiūrima ironiškai, kaip į smagius naivios praeities pasakojimus.
Žymiausias aleksandrinis poetas buvo jaunesnysis Kalimacho amžininkas — Teokritas. Jis įėjo į istoriją kaip autorius nedidelių lyrinių-dramatinių idilių, kuriose apdainavo taikius kaimo ir mies¬to gyvenimo vaizdelius, sentimentalius idealizuotų piemenų bei miesto vyrų ir moterų išgyvenimus. Teokritas — subtilus lyrikas, apdainuojantis gamtą, meilę. Jis pastebi daugybę buitinių detalių, kurios suteikia jo idilėms didelį gyvybingumą. Bet poetas negy¬vena bendro gyvenimo su savo herojais, jis jaučiasi aukštesnis už juos, nuolaidžiai juos paironizuoja.
Be aleksandrinės poezijos, didelę reikšmę helenizmo laikotar¬piu turėjo naujoji antikinė komedija, kurios svarbiausias atsto¬vas buvo atėnietis Menandras (apie 342—292 m. pr. m. e.). Jo komedijos mums tapo žinomos, Egipte radus papiruso ritinių su dalimis jo kūrinių. Menandro komedijų siužetai — šeimos, buiti¬nės dramos. Jų pabaigos laimingos. Menandro kūriniams toli iki Aristofano komedijų politinio tendencingumo — tai irgi heleniz¬mo laikotarpio literatūros ribotumas.
Įdomi helenistinės grožinės prozos rūšis buvo aprašymai, vaiz¬duojantys tolimas ir laimingas fantastines šalis, kuriose tariamai lankęsi keliautojai. Iki šių laikų išliko dvi tokios Diodoro atpasa¬kotos helenistinės utopijos — Euhemero ir Jambulo.
Vietinę helenizmo laikotarpio literatūrą sudaro senovės žydų biblijos knygos, kuriose yra puikios lyrinės poezijos ir filosofinių apmąstymų apie susidariusias socialines gyvenimo sąlygas.
Vietinių gyventojų neapykanta svetimšaliams pavergėjams li¬teratūrine forma buvo reiškiama pranašystėse. Įdomus tokio pobū¬džio paminklas yra egiptietiška puodžiaus pranašystė, kad ateityje neišvengiamai pražūsiąs miestas prie jūros (t. y. Aleksandrija) ir Egiptas atgausiąs nepriklausomybę.
Helenizmo laikotarpio vaizduojamasis menas buvo pasiekęs didelių laimėjimų. Tuo laiku buvo sukurti žymieji architektūros paminklai, derinant Graikijos ir Rytų tradicijas. Daugumai jų būdingas didingumas ir prašmatnumas.
Suklestėjo skulptūros menas, bet jo turinys skyrėsi nuo klasi¬kinės epochos tradicijų. Idealizuotas ir apibendrinančias dievų ir herojų statulas nustūmė natūralistiškai sukurti portretai, pabrė¬žiantys vaizduojamojo veido individualumą. Helenistiniai skulp¬toriai kūrė statulas ir skulptūrines grupes, kurios vaizduoja fizines ir dvasines kančias, kovą, laimėjimą, mirtį ir pan. Nauja, klasikai nebūdinga, skulptūroje buvo tai, kad imta vaizduoti pei¬zažą kaip foną, kuriame vyksta veiksmas. Gretimai skulptūroje plėtota ir paradinė tematika, tarpusi helenistinių monarchų rūmų prieglobstyje.
Helenistinėje skulptūroje žymu kelios kryptys, kurių pagrin¬dus padėjo didieji IV a. pr. m. e. meistrai. Atėnuose ir Aleksand¬rijoje buvo naudojami siužetai ir metodai, sietini dar su Praksi-teliu, pritaikyti pasiturinčių žmonių skoniui, kuriems meno kū-
kūrėsi gaivališkai, bet paminėtina čia ir kryptinga naujųjų Grai¬kijos ir Makedonijos helenistinių valdovų religinė-politinė veik¬la, kuriant parankias naujosioms valstybėms dievybes ir religi¬nius kultus. Ypač daug nuveikė Ptolemėjas I Soteras. Jo paliepimu graikų ir egiptiečių žyniams pavyko išvystyti ir įforminti Ozirio-Apio kultą, gimusį tarp atsikėlusių į Egiptą gyventi graikų ir ma-kedoniečių. Šiuo pagrindu buvo sukurta graikų-egiptiečių dievybė Sarapis. Jo, kaip dievo gydytojo ir pasaulio valdovo, kultas pa¬plito helenistiniame Egipte ir už jo ribų. Visur buvo diegiami oficialūs helenistinių valdd.ų kultai. Buvo sudievinami tiek mi¬rusieji, tiek ir gyvieji žemės dievai — karaliai ir karalienės. Jų garbinimas buvo pavaldinių lojalumo požymis, vadinasi, turėjo politinį atspalvį. Bet, antra vertus, religinis karalių kultas Rytuose buvo nuo seno žinomas, o Graikijoje jis buvo tapatinamas su se¬noviniu didvyrių kultu.
Graikuose paplito iš Mažosios Azijos atėjęs Didžiosios Moti¬nos — Kibelės kultas, taip pat babiloniečių ir sirų kultai. Bet ypač paplito Egipto Izidės, kuri dabar buvo laikoma naujojo dievo Sa-rapio žmona, garbinimas. Visi šie kultai turėjo sinkretizmo bruo¬žų, jie buvo mistinio pobūdžio. Per ypatingus religinius veiksmus ir apeigas — misterijas — tikintieji patekdavo į ekstazę ir vaiz¬duotėje bendraudavo su jų garbinama dievybe, t. y. gaudavo fan¬tastinį moralinį pasitenkinimą, atitrūkdami nuo realaus gyvenimo negandų.
Salia senųjų dievų, įgavusių naują turinį, tuo metu atsirado ir daug naujų, abstrakčių dievybių: teisingumas, sėkmė, likimas ir pan. Iš jų ypač populiari buvo likimo deivė Tiuchė, žaidžianti žmo¬nėmis.
Klasių kovos ir kovos prieš svetimšalius grobikus helenizmo laikotarpiu religinė išraiška buvo mesianizmas. Tai mokymas apie dieviškuosius pasiuntinius — mesijus, kurie ateisią pas savo garbintojus ir vadovausią pergalingam karui už nepriklausomybę arba už plačiųjų gyventojų sluoksnių gyvenimo sąlygų pagerini¬mą. Viltis sulaukti dieviškojo mesijo rodo, kad plačiosios gyven¬tojų masės buvo neorganizuotos ir per silpnos kovoti su išnau¬dotojais, todėl tuos tikėjimus daugiau ar mažiau rėmė ir net religiškai formino ne tik žemesniosios, bet ir aukštosios žynių kor¬poracijos.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad bendras helenizmo laiko¬tarpio kultūrinis palikimas sudaro esminę dalį to materialinio pa¬grindo, kuriuo remdamasi tūkstantmečius sėkmingai vystosi pa¬saulio kultūra.

Leave a Comment