Lietuvos bankininkai

Turinys
Įvadas 3
Tarpukario Lietuvos bankininkų gyvenimai ir darbai:
Lietuvos banko valdytojai 4
Žemės banko valdytojai 6
Taupomųjų valstybės kasų valdytojai 8
Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdytojai 9
Ūkio banko valdytojai 13
Kredito banko valdytojai 14
Kooperacijos banko valdytojai 15
Centralinio ūkininkų banko vadovai 17
Išvados 19
Literatūros sąrašas 21Įvadas
Pirmojo pasaulinio karo metu sugriautos lietuviškos bankinės sistemos atkūrimas prasidėjo 1918 metais, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Esant nualintai krašto ekonomikai buvo labai sudėtinga ieškoti kreditinei veiklai reikalingų išteklių. Situaciją dar labiau sunkino didelė infliacija ir savos valiutos neturėjimas. Tokiu sudėtingu laikotarpiu ėmė kurtis komerciniai bankai. Pirmasis Lietuvos nacionalinis bankas – Prekybos ir pramonės – buvo įkurtas 19918 m. Iki Lietuvos banko įkūrimo, Prekybos ir pramonės bankas atliko valstybės banko funkcijas. 1919 m. įsteigtas Ūkio bankas, kuris buvo stambiausias tarpukario Lietuvos komercinis bankas. 1920 m. įsteigtas Komercijos bankas, kuris daugiausia vertėsi vekselių operacijomis bei prekybos ir pramonės kreditavimu. 1921 m. įkurtas Centralinis žydų bankas, finansavęs Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves. Tais pačiais metais veiklą pradėjo Tarptautinis bankas, įsteigtas JAV lietuvių kapitalu ir susijęs su pramone. Kredito bankas savo paskolomis rėmė pirmiausia metalo, mašinų, tekstilės, medžio perdirbimo, spirito gamybos šakas. Ikki lito įvedimo visi Lietuvos bankai spekuliavo vokiškomis markėmis bei investavo lėšas į nekilnojamąjį turtą bei užsienio valiutą. 1922 metais įsteigus Lietuvos banką ir įvedus nacionalinę valiutą – litą – buvo užbaigtas nacionalinės kredito ir bankų sistemos pagrindo formavimas.
Antrojo pasaulinio karo metais nacionalizavus kr

redito įmones, jų aktyvi veikla sustojo, banko aktyvai ir pasyvai buvo perduoti įkurdintiems SSRS bankų padaliniams, kitos kredito įmonės buvo likviduojamos. Dauguma bankininkų, aktyviai dalyvavusių viso tarpukario periodo metu atkuriant nacionalinę kredito ir bankų sistemą, rusų invazijos metu buvo represuoti ir nužudyti.
Šio darbo pagrindinis tikslas – aptarti tarpukario Lietuvos bankininkų, labiausiai prisidėjusių prie nacionalinės bankinės sistemos sukūrimo po Pirmojo pasaulinio karo, gyvenimus bei darbus. Siekiant užsibrėžto tikslo, vykdysime tokį uždavinį: trumpai ir glaustai aprašysime svarbiausių tarpukario Lietuvos bankų (Lietuvos banko, Žemės banko, Taupomųjų valstybės kasų, Lietuvos prekybos ir pramonės banko, Kredito banko, Kooperacijos banko, Centralinio ūkininkų banko), valdytojų gyvenimus ir darbus.
Darbe naudojamasi Vlado Terlecko ir Vytauto Vaškelaičio knygomis bei moksliniais straipsniais, internetinių svetainių informacija, Lietuvos respublikos vyriausybės teikiama informacija.

Tarpukario Lietuvos baankininkų
gyvenimai ir darbaiLietuvos banko valdytojai
Vladas Jurgutis (1885-1966), neturtingų tėvų sūnus, įstengė puikiai baigti Peterburgo dvasinę akademiją ir Miuncheno universitetą. Šiame universitete 1910-1914 m. studijavo ekonomiką. Universiteto profesorių, populiarios istorinės ekonomikos mokyklos atstovų įtaka V.Jurgučiui buvo tokia didelė, kad jai liko ištikimas visą gyvenimą. Baigęs universitetą, V.Jurgutis profesoriavo kunigų seminarijose, 1920 m. buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, 1922 m. pradžioje tapo užsienio reikalų ministru, o 1922 m. rugsėjo 28 d. paskirtas vadovauti ką tik įkurtam Lietuvos bankui (centriniam bankui). Sumania pinigų politika V.Jurgutis su bendradarbiais sugebėjo st

tabilizuoti litą ir išsaugoti jo paritetą. Todėl pagrįstai vadinamas lito tėvu. 1929 m. pasitraukęs iš Lietuvos banko vadovų, profesoriavo Kauno universitete, labai įdomiai dėstė finansų ir bankininkystės disciplinas, parašė ir išleido 3 dideles monografijas (“Finansų mokslo pagrindai”, “Pinigai ir bankai”). Jos – pirmieji tokio pobūdžio darbai lietuvių kalba.
Vladas Stašinskas (1874 – 1944), baigęs Mintaujos gimnaziją, o 1902 m. – Maskvos universiteto teisės fakultetą, 1906 m. išrinktas į II Valstybės dūmą nuo Lietuvos socialdemokratų. I Augustino Voldemaro (1918 11 11 – 1918 12 26) Ministrų kabinete buvo Vidaus reikalų ministras bei laikinai einąs Maitinimo ir darbų ministro pareigas. O gruodžio mėn. pabaigoje, A. Voldemarui išvykus į užsienį, pavadavo jį ministro pirmininko poste. Vėliau buvo valstybės kontrolierius. XVIII Vlado Mirono (1938 03 24 – 1938 12 05) Ministrų kabinete buvo Teisingumo ministras, Tautos pažangos partijos narys. Bendradarbiavo “Teisėje”. Lietuvoje buvo advokato padėjėjas, vėliau advokatas Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metais vertėsi advokato praktika Vilniuje. Po karo dirbo advokatu Kaune, buvo Kauno miesto savivaldybės , Lietuvos banko bei kitų įstaigų juriskonsultu, o 1930 – 1938 m. – Lietuvos banko valdytoju. Dalyvavo kuriant Lietuvos šaulių sąjungą. Buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas. Dalyvavo nuolatiniame tarptautinio teisingumo teisme Hagoje.
Juozas Tūbelis (1882 – 1939) dalyvavo judėjime už Lietuvos laisvę nuo mokyklinių metų, vadovavo įvairioms ministerijoms nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo iki 1920 metų, dalyvavo įvairių valstybinių struktūrų kūrimo procesuose. 1920 – 1927 metais, palikęs viešąjį politinį gyvenimą, jis aktyviai įsitraukė į kooperatyvinių ekonominių organizacijų centrų kūrimą ir va
adovavimą, rūpinosi žemės ūkio produkcijos modernizavimu. Vėliau ėmėsi vadovauti Vyriausybei ir Finansų ministerijai, turėjo didelę įtaką nacionalinės ekonomikai, finansams ir monetarinei politikai. J. Tūbelis siekė konservatyvios, pragmatiškos politikos siekiant nacionalinio biudžeto subalansavimo ir užsienio prekybos optimizavimo, išlaikant lito paritetą ir išvengiant valstybės skolos. Tūbelio, kaip premjero, epocha sutampa su ekonomikos, mokslo, kultūros pakilimo laikotarpiu. J. Tūbelis – trečiasis Lietuvos banko valdytojas. Į šias pareigas jis buvo paskirtas 1938 metais. Bankui vadovavo vienus metus, iki savo mirties.
Juozas Paknys (1883 – 1948), pasiturinčio ūkininko sūnus, aktyvi 1905 metų revoliucijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos figūra. Baigė Komercijos institutą Sankt Peterburge, turėjo patirties komercinėje bankininkystėje. Jau 1922 metais buvo išrinktas Lietuvos banko valdybos nariu, 1926 metais paskirtas valdytojo pavaduotoju, 1939 metais – banko valdytoju. Iš visų Lietuvos bankų valdytojų J. Paknys buvo vienintelis, nepertraukiamai dirbęs 18 metų, palaipsniui užimdamas visas valdymo pareigybes. Jis išgarsėjo savo pasipriešinimu Sovietų Sąjungai, reikalavusiai perleisti Banko aukso atsargas jiems ir nacių intencijai likviduoti Lietuvos banką. Savo vadovavimo tęstinumu, Paknys užtikrino kredito ir monetarinės politikos tęstinumo galimybę. Jis buvo didelis infliacijos ir lito devalvacijos priešininkas. Jo, kaip Lietuvos banko valdytojo, didžiausi laimėjimai yra cirkuliuojančios valiutos skaičiavimo procedūrų pake.itimas, lito pagrindimas aukso atsargomis, monetarinės reformos Vilniaus teritorijoje 1939 metais inicijavimas.
Povilas Kopustinskas (1902 – 1966), kilęs iš ūkininkų šeimos, gavęs aukštesnįjį ekonominį išsilavinimą, 1929 metais pradėjo bankininko karjerą Li
ietuvos banko skyriuje nuo žemiausios pozicijos. 1935 metais paskirtas Lietuvos banko Kretingos skyriaus direktoriumi, 1940 m. – Lietuvos banko valdybos nariu ir Kauno skyriaus direktoriumi. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, suformuota Sovietų invazijos pasipriešinimui 1941 metais, paskyrė Kopustinską Lietuvos banko valdytoju. Jo ryškus indėlis pasireiškė Lietuvos banko priešokupacinio statuso, kredito, atsiskaitymų, apskaičiavimo procedūrų atkūrimu. Nematydamas jokių galimybių sustabdyti nacių planus likviduoti Lietuvos banką, 1941 metais jis atsistatydino iš pareigų. Po karo Kopustinskas dirbo mokytoju Kauno vidurinėse mokyklose, vėliau – dėstė ekonomikos disciplinas Vilniaus universitete. Nepriklausomybės metais išleido keletą vertingų straipsnių apie Lietuvos banko monetarinę politiką lito atžvilgiu, jo padėties pokyčius, autarkinį ir planinį ūkį. 1940 metais išspausdintame straipsnyje „Dabartinė Lietuvos pinigų rinka“ jis pritarė valdžios finansų politikai, atmetusiai eksperimentus finansų rinkoje. Ankstesniuose straipsniuose teigiamai vertino didėjusį Lietuvos valstybinį kredito reguliavimą, kritikavo paskolų teikimą pagal kreditingumo metodą ir siūlė jį keisti, atsižvelgiant į paskolos reikalingumą. Taip pat kėlė Lietuvos bankų suvalstybinimo idėją, kad taip būtų sudarytos prielaidos planingai tvarkyti ūkį. Tačiau jis atmetė sovietinį bankų nacionalizavimo būdą, pasisakydamas už tai, kad valstybė išpirktų bankų akcijas.
Aleksandras Drobnys (1912 – 1998) kilęs iš vargingo ūkininko šeimos. Studijavo ekonomiką Vilniaus ir Kauno universitetuose. Prieš paskyrimą Lietuvos banko valdytoju (1940 metais), Drobnys dirbo šiame banke ir Finansų Ministerijoje. Jis vadovavo Lietuvos bankui iki karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžios, vėliau prisidėjo prie Banko nacionalizavimo ir jo darbuotojų perkėlimo, taip pat prie lito naikinimo. Karo metais gyveno ir dirbo Rusijoje. 1944 – 1957 dirbo Lietuvos LSSR Finansų ministru, vėliau – Planavimo komiteto valdytoju bei LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nuo 1956 metų – LKP CK narys. 1972 m. Drobniui suteiktas LSSR nusipelniusio ekonomisto vardas, 1983 m. paskirta LSSR valstybinė premija. Jam priskiriamos kelios propagandinės brošiūros, dalis kurių parašyta su kitais autoriais. Nuo 1981 m. pirmininkavo „Lietuvos TSR atlaso“ redakcinei kolegijai.
Juozas Bergas – sulietuvėjęs vokietis, baigęs aukštuosius mokslus Rusijoje ilgus metus dirbo Ūkio banko Marijampolės skyriaus direktoriumi, priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai. Apie Bergo likimą okupacijos metais pateikiama prieštaringa informacija, tačiau pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, jis buvo kalinamas Marijampolėje, vėliau perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, iš kur sugebėjo ištrūkti dėl vokiškos kilmės ir repatrijuoti į Vokietiją, iš kur karo metais grįžo į Lietuvą. 1942 metais vokiečių okupacinės administracijos buvo paskirtas komisariniu Lietuvos banko valdytoju, jau vykstant banko likvidavimo procesui. Bergui teko vykdyti nacinių okupantų sukurtos institucijos – Lietuvos bankų reorganizavimo ir balansų sureguliavimo įgaliotinio nurodymus. Iš Lietuvos banko buvo perimami ir perduodami vokiškosioms kredito įmonėms klientai, aktyvai ir pasyvai. 1943 metais balandžio 16d. Lietuvos bankas buvo priverstas nutraukti savo operacijas. 1944 metais Bergas pasitraukė į Vokietiją..Žemės banko valdytojai
Kazys Radušis (1891 – 1966) kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, baigęs Berlyno aukštąją komercijos mokyklą ir tarnavęs Diskonto banke (Vokietijos), tapo aukštos kvalifikacijos profesionaliu bankininku. Į Lietuvą jis grįžo apie 1919 m., dirbo Ūkio banko direktoriumi, 1925 m. paskirtas prieš metus įsteigto Žemės banko vadovu. 1926 m. kairiųjų valdžios atleistas iš šių pareigų, 1927 m. vėl grąžintas į jas, vadovavo šiam bankui iki 1940 m. sovietinės okupacijos. Žemės bankas buvo šalies didžiausias, vienintelis žemės ūkio ilgalaikio kreditavimo bankas. Jo paskolomis buvo pasiekta didelė žemės ūkio pažanga, sukurti prekiniai pavyzdiniai ūkiai, įsitvirtinta Europos rinkoje. Žemės banko veikloje buvo pritaikyta nemaža analogiškų Vokietijos bankų patirties. K.Radušis turėjo įtakos ne tik Žemės banko, bet ir Vyriausybės finansų politikai.
Petras Karvelis (1897 – 1976) daugiau pasižymėjo kaip valstybininkas, politikas, mažiau kaip bankininkas. 1919 m. jis pradėjo valstybės mokslų studijas Miuncheno universitete, vėliau jas tęsė Berlyno ir Breslau universitetuose. 1923 m. studijas baigęs, apgynė valstybės mokslų daktaro disertaciją. Grįžęs į tėvynę, dirbo finansų ministro patarėju, Finansų ministerijos Mokesčių departamento direktoriumi, finansų ministru. Nemažai prisidėjo prie mokesčių sistemos kūrimo, jų administravimo gerinimo. Buvo vienas žymiausių Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjų, 1924 m. išrinktas į Seimą. Jam buvo patikėta atlikti parengiamuosius Žemės banko steigimo darbus, nuo 1924 birželio buvo paskirtas pirmuoju jo valdytoju, klojo jo organizacijos ir politikos pagrindus. Vėliau buvo išrinktas Centralinio ūkininkų banko valdybos pirmininku, juo išbuvo iki banko bankroto 1931 m. Šis bankas buvo finansinis krikščioniškos orientacijos kredito kooperatyvų centras. Ketvirtąjį dešimtmetį P.Karvelis užsiėmė verslu, labai gyvai dalyvavo ekonomistų diskusijose dėl šalies ekonominės politikos, kuriose išsakytos mintys rodo didelę jo erudiciją.
Vytautas Račkauskas (1881 – 1941), kilęs iš caro laikų tremtinio šeimos, Maskvos Konstantino matavimo institute įgavo geodezijos inžinieriaus specialybę. 1918 metais grįžęs į Lietuvą vadovavo Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamentui. 1926 metais paskirtas Žemės banko valdytoju. Nors šiam bankui jis vadovavo nepilnus metus, spėjo patobulinti jo veiklą: pagerėjo banko tvarkymas, kredito išteklių vadyba. Dėl Račkausko nesutikimo finansuoti bet kurias partijas ir jų organizacijas, prasidėjo dešiniosios spaudos išpuoliai prieš jį, kurie, manoma, nulėmė jo atleidimą iš valdytojo pareigų. Nuo 1930 metų jis nuolat buvo renkamas į Žemės banko tarybą. Po atleidimo iki 1941 metų dirbo įvairiose geležinkelio tarnybose, Valstybės Taryboje referentu. Apskritai jis daugiau nusipelnė susisiekimo geležinkeliais kūrimo ir tobulinimo srityje negu bankininkystėje, kuri jo biografijoje buvo tik epizodas. Račkauskas paliko gilius pėdsakus ir visuomeninėje veikloje: priklausė Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungai, Restoranų, alinių savininkų sąjungai, Lietuvos ir Amerikos lietuvių susiartinimo draugijai.
Bronius Bieliukas (1908 – 1992) – naujos kartos, profesionaliai brendusios Lietuvos nepriklausomybės laikais, atstovas. Baigęs teisės mokslus Vytauto Didžiojo universitete, dirbo žemės banke juriskonsultu, vėliau okupacinės valdžios paskirtas šio banko valdytoju. Jam teko griauti Žemės banką, atleidinėti jo vadovus, tarnautojus ir inkorporuoti į SSRS žemės ūkio banko sistemą. Tačiau dar dirbdamas juriskonsultu, aktyviai dalyvavo varpininkų veikloje, buvo vienas iš pogrindinio laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ steigėjų ir leidėjų, „Lietuvos laisvės trimito“ leidimo iniciatorius. B. Bieliukas buvo laikomas energingu antinacinio pasipriešinimo veikėju, prisidėjo kuriant bendrą rezistencinį centrą – VLIK. 1944 metais gestapui išaiškinus VLIK veikėjus, jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir įkalintas. Amerikiečiams užėmus Bairoitą, Bieliukas išėjo į laisvę, vėliau persikėlė į JAV, .kur toliau tęsė rezistencinę veiklą iki mirties.Taupomųjų valstybės kasų valdytojai
Andrius Matulaitis (1856 – 1932) gimęs Suvalkijoje, baigęs Maskvos universitetą matematikos mokslų kandidato laipsniu, dirbo Rusijos valstybiniame banke Maskvoje iki 1920 metų. Grįžęs į Lietuvą, įsidarbino Finansų ministerijoje ypatingųjų reikalų valdininku, vėliau paaukštintas iki vicedirektoriaus pareigų. 1922 metais paskirtas Taupomųjų valstybės kasų valdybos nariu, o 1926 metais – valdytoju (šias pareigas ėjo iki pat mirties). Be bankininko darbo, Matulaitis dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. Dar gyvendamas Maskvoje, kartu su J. Baltrušaičiu ir kitais poetais padėjo įsteigti draugiją besimokiusiems Maskvoje šelpti. Nepriklausomoje Lietuvoje Matulaitis, kaip tautinio judėjimo veteranas, priklausė Lietuvos atgimimo draugijai, kuri siekė gaivinti tautinį susipratimą, kovoti su karjerizmu ir kitomis negerovėmis. Matulaitis pasižymėjo darbštumu, pavyzdingu pareigingumu, nepaprastu kuklumu bei nemėgimu afišuotis.
Antanas Vaitkevičius (Vaitkus) (1894 – 1966) gimęs Kėdainių apskrityje, studijavęs Odesoje bei Kaune Vytauto Didžiojo universitete, dirbti pradėjo Rygos muitinėje. 1923 metais išrinktas Kooperacijos banko valdybos nariu ir Lietuvos banko centrinio diskonto komiteto nariu. 1932 03 09 paskirtas laikinuoju, o nuo 1932 07 04 – nuolatiniu Taupomųjų valstybės kasų valdytoju. Jam dirbant Taupomosios valstybės kasos išgyveno dideles permainas ir pakilimą. 1932 – 1939 m. Vaitkevičius ėjo ir Valstybės loterijos įstaigos direktoriaus pareigas. Kaip Taupomųjų valstybės kasų valdytojui teko atstovauti Finansų ministerijai Kiaulių kainų palaikymo, Namų savininkų įkaitų paskolų grąžinimui reguliuoti, Taupomųjų valstybės kasų rūmų statybos, Taupomųjų valstybės kasų čekių operacijų įvedimo komisijose, Finansų ministerijos įmonių veiklai išlyginti bei tobulinti taryboje. 1933 metais Vaitkevičius įstojo į Ekonominių studijų draugiją, 1938 m. apdovanotas DLK Gedimino II laipsnio ordinu. 1944 metais Vaitkevičius pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. persikėlė į JAV.
Vaclavas Saudargas (1910 – ) gimęs Rietavo valsčiuje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete įgydamas ekonomikos specialybę. 1932 metais V. Saudargas pradėjo tarnybą Kooperacijos banke kredito kooperatyvų instruktoriumi, revizoriumi, rašė apžvalgas apie kredito kooperatyvus, Taupomąsias valstybės kasas į „Tautos ūkį“ ir „Talką“. 1940 metais buvo iškeltas į Taupomųjų valstybės kasų valdytojo postą, kartu jis tapo Taupomųjų valstybės kasų rūmų statybos ir Paskolų lakštų tiražo komisijos pirmininku, lenkiškos pašto taupomosios kasos (PKO) likvidatoriumi. Taip pat jis buvo prie Socialinės apsaugos ministerijos veikusios tarpžinybinės komisijos, kuri sprendė klausimus dėl pensijų, pašalpų „ypač tėvynei nusipelniusiems asmenims“ ir dėl akademinių pensijų skyrimo, narys. 1941 metais įtarus, kad Saudargas bendradarbiauja su sovietų okupantais, jis buvo atleistas iš pareigų. 1944 metais jis pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Australiją, kur įkūrė odos galanterijos fabriką bei toliau aktyviai dalyvavo vietos lietuvių visuomeninėje veikloje.
Gediminas Galvanauskas (Galva) (1905-1979), pirmuoju studentu baigęs (1929 m.) Kauno universiteto ekonomikos skyrių, 1929-1931 m. studijavo tarptautinę ekonomiką Berlyne, Paryžiuje, Romoje, Ženevoje. Grįžęs į Lietuvą, užėmė aukštas pareigas Centraliniame statistikos biure. Dėl politinių priežasčių buvo priverstas iš biuro išeiti, persikelti į Klaipėdą. 1934-1940 m. šio miesto Prekybos institute dėstė įvairias ekonomines disciplinas, išleido jų paskaitų konspektus, ekonominėmis temomis daug rašė spaudai. Skelbtuose straipsniuose pateikė daug originalių, vertingų, ekonominiais skaičiavimais pagrįstų pasiūlymų. Apskritai G.Galvanauskas buvo produktyviausias jaunosios kartos ekonomistas, buvo vienas iš „Ūkio ir rinkos“ redaktorių, 1931 – 1934 m. redagavo „Prekybą“, 1935 -1936 m. vadovavo „Ryto“ bendrovei, daug rašė į spaudą, pirmininkavo Lietuvių – latvių draugijos Klaipėdos skyriui. 1941-1942 m. jis vadovavo Taupomosioms valstybės kasoms. Bankinę G.Galvanaus.ko karjerą nutraukė gestapas. 1944 metais jis buvo priverstas pasitraukti į Vokietiją, kur redagavo „Eltos“ biuletenį, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. 1949 m. atvyko į JAV, kur dėstė Europos ūkio kursą ir kt. Nuo 1953 m. kurį laiką gyveno Europoje ir vadovavo lietuviškoms radijo laidoms. 1979 metais mirė Čikagoje.
Vladas Balsys (1902 – ) – paskutinis Taupomųjų valstybės kasų valdytojas, gimęs Žemaitijoje, studijavęs ekonomiką Kauno universitete, įsidarbino Taupomųjų valstybės kasų buhalterio padėjėju. Pamažu kilo karjeros laiptais, ir Galvanauską atleidus iš pareigų buvo paskirtas Taupomųjų valstybės kasų valdytoju, kartu paliekant ir prieš tai eitas vyriausiojo buhalterio pareigas. Jas ėjo iki 1943 metų, po to jo likimas nežinomas. Balsys neapsiribojo vien studijomis ir tiesioginiu darbu, jis aktyviai dalyvavo įvairių ekonominių draugijų veikloje, rašė spaudoje: „Lietuvos aide“, „Jaunojoje kartoje“, „Mūsų rytojuje“, „Tautos ūkyje“. Iš pradžių rašė Taupomųjų valstybės kasų veiklos apžvalgas, vėliau – apie Vokietijos importo kontrolę, Lietuvos miškų ūkį, jo rentabilumą, audito institucijas užsienyje ir kt. V. Balsys buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo ženklu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdytojai
Martynas Yčas (1885 – 1941) gimęs Biržų apskrityje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigęs Tomsko universitetą aukso medalio, nepaisant vadovybės siūlymų likti rengtis profesūrai, Yčas grįžo į Lietuvą ir pradėjo advokatauti. 1912 m. buvo išrinktas Dūmos atstovu nuo Kauno gubernijos ir stengėsi maksimaliai įgyvendinti savo rinkėjų lūkesčius. Karo metais buvo išrinktas Rusijos miestų sąjungos įgaliotiniu Lietuvai ir Baltarusijai, tačiau greitai šių pareigų atsisakė ir ėmė organizuoti Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1915-17 m. M. Yčas įkūrė gimnazijas Voronežo ir Peterburgo lietuvių jaunimui. M. Yčas karo metais buvo įtrauktas į Rusijos Dūmos delegaciją vizitams į Angliją, Belgiją, Italiją, Prancūziją, kur nuvykęs būdavo pristatomas kaip Lietuvos atstovas Rusijos parlamente. Karo pabaigoje jis pradėjo reikštis lietuvių politiniame gyvenime: kartu su J. Tumu ir L. Noreika įkūrė tautos pažangos partiją, įėjo į Rusijos lietuvių tarybą, dalyvavo lietuvių seimo Petrograde darbe, pasisakydamas už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. 1918 m. M. Yčas vengdamas bolševikų persekiojimo grįžo į Lietuvą, kur buvo paskirtas Švietimo komisijos pirmininku ir su M. Biržiška, J. Purickiu – Vilniaus universiteto organizatoriumi. Lapkričio 11 d. Sudarytame ministrų kabinete M. Yčas buvo išrinktas finansų, prekybos ir pramonės bei susisiekimo ministru. 1919 m. M. Yčas buvo Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus Taikos konferencijos vicepirmininkas, kur jam pavyko rasti kalbą ir su didžiausiais Lietuvos priešais. Tais pačiais metais jis ministrų kabinetuose buvo pakeistas ir paskirtas generaliniu įgaliotiniu finansų reikalais užsienyje. Kartu su A. Prūsu, V. Petruliu, J. Alekna ir J. Yču įkurtame banke iki 1924 m. jis buvo valdybos pirmininkas, nuo 1922 m. – pagrindinis akcininkas. Tačiau bankine veikla jis neapsiribojo, kartu su kitais steigė įvairias įmones, aktyviai dalyvavo evangelikų bažnyčios gyvenime, siekė pažinti užsienio šalių kultūras, technikos naujoves, buvo daugybės organizacijų narys, užsiėmė žurnalistika bei vertimais.
Kazimieras Čepas (1882 – ) gimęs Rokiškio apskrityje, baigęs vos 7 klases pradėjo tarnauti Rusų – kinų banko Prochladensko skyriuje. Bolševikams užgrobus Šiaurės Kaukazą jis paskirtas Eisko finansų skyriuje vadovauti vietos kredito įmonių likvidavimo komisijai. 1922 metais grįžęs į Lietuvą Čepas paskirtas Lietuvos prekybos ir pramonės banko Telšių, vėliau – Panevėžio skyrių direktoriumi. 1924 metais išrinktas banko valdybos nariu. 1926 metais dėl banko žlugimo atsisakę pareigų ir perėjo į Lietuvos banką. 1940 metais Čepas su dar aštuonių skyrių direktoriais buvo atleisti iš pareigų, nes bankininkai SSRS represinių organų buvo priskirti socialiai pavojingų ir likviduotinų asmenų kategorijai. Po ilgų bandymų grįžti į darbą, 1941 metais Čepas buvo priimtas į banką eilinėms kredito inspektoriaus pareigoms. Tik užėjus vokiečiams ir atkūrus Lietuvos banką, jis vėl grąžintas į direktoriaus pareigas. Archyvinė medžiaga rodo, kad šias pareigas jis ėjo iki 1942 metų, tolesnis jo gyvenimas nežinomas.
Jonas Dobkevičius (1866 – 1934) gimęs Rokiškio apskrityje, studijavęs Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultete, nuo 1894 metų tarnavo Rusijos valstybiniame banke. Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo prancūzų automobilių ir lėktuvų prekybos firmai Maskvoje. 1918 metais bolševikams nacionalizavus firmą, grįžo į Lietuvą ir nuo 1919 metų pradėjo dirbti Finansų ministerijoje, buvo finansų komiteto narys, atstovavo vyriausybei Lietuvos prekybos ir pramonės banke, rengė Lietuvos banko ir nacionalinių pinigų įvedimo įstatymų projektus. 1922 vasario mėnesį jis paskirtas vadovauti Finansų, perkybos ir pramonės ministerijai. Dobkevičius nebuvo nacionalinių pinigų išleidimo entuziastas, jis netikėjo galimybe stabilizuoti savus pinigus negavus užsienio paskolos, nematė esant žmonių, sugebėsiančių vadovauti Lietuvos bankui. 1922 metais įėjo į Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdybą. 1924 metais kartu su M. Yču, .J. Šode ir J. Šernu atsistatydino iš valdybos dėl visai pašlijusių banko reikalų. 1925 – 1934 metais Dobkevičius dirbo Prekybos ir pramonės rūmų pirmininku, darė ūkio apžvalgas, kėlė aktualias problemas ir siūlė jų sprendimo būdus. Kitaip nei daugelis šviesuolių, caro laikais Dobkevičius nedalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, tačiau Nepriklausomybės laikais jis buvo išrinktas Lietuvos šachmatininkų sąjungos pirmininku, priklausė Vytauto Didžiojo muziejaus komitetui, padėjo įsteigti Lieutovs aeroklubą, dalyvavo Lietuvių klubo gyvenime.
Juozas Grigonis (1890 – ) gimęs Jiezne, mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, baigė Peterburgo dvasinę akademiją moksliniu teologijos kandidato laipsniu. 1918 metais grįžo į Lietuvą, 1920 metais pradėjo dirbti Lietuvos prekybos ir pramonės banko Užsienio operacijų skyriaus vedėju, 1922 metais pakeltas į vicedirektorius ir išrinktas valdybos nariu. 1925 metais perėjo į Žemės banko revizoriaus pareigas. 1935 metais dėl Lietuvos prekybos ir pramonės banko vadovų teisminio proceso pasitraukė iš tarnybos Žemės banke. 1937 metais, po teisės studijų Vytauto Didžiojo universitete, išlaikęs teisėjo egzaminus, paskirtas Kauno apylinkės teismo kandidatu. 1941 metais dirbo Kauno karo komendantūros būtų skyriuje. Tolesnis Grigonio gyvenimas nežinomas.
Vytautas Petrulis (1890 – 1941) gimęs Biržų apskrityje, baigęs Maskvos komercinį institutą, dirbo Maskvoje, Peterburge, Voroneže. Voroneže jis darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, prie jos išlaikomos gimnazijos organizavo buhalterinės apskaitos kursus. Jis priklausė Santaros partijai, buvo išrinktas į jos CK, tapo jo iždininku. 1918 metais V.Petrulis grįžo į Lietuvą, trumpai dirbo ,,Lietuvos aido” žurnalistu. Greitai jis buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą ir paskirtas į jos Finansų komisiją, kuri domėjosi ir bankų steigimo reikalais. 1919 m. V.Petrulis drauge su M.Yču ir A.Prūsu buvo išrinkti Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdybos nariais. Greta to V. Petrulis dirbo ir Lietuvos Valstybės Tarybos sekretoriumi. Jis įėjo į Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo redakcinę komisiją. V.Petruliui tapus finansų ministru, šios žinybos veikla pastebimai pagyvėjo, o savų pinigų įvedimo darbai tiesiog virte virė. Jo iniciatyva buvo įsteigta svarbi institucija – Kauno birža. V. Petrulis savo įsakymais daug padėjo sustiprėti lito pozicijoms apyvartoje. 1923 metais jis uždraudė mokesčius, rinkliavas priiminėti ne litais, liepė bankams užsienio pinigų perlaidas išmokėti litais. Daugiausia jo pastangomis buvo liberalizuotas ūkio reguliavimas, panaikinus išvežimo licencijas, sudarytos prielaidos Lietuvos gaminių eksportui didinti, protekcionuojama vidaus gamyba, tobulinami muitai. Taip siekta užsienio prekybos subalansavimo, valiutos atsargų didinimo ir lito stiprinimo. Prie to prisidėjo ir subalansuoto valstybės biudžeto politikos įgyvendinimas. V.Petrulis nusipelnė ir Lietuvos monetų istorijai. Jam vadovaujant Finansų ministerijai buvo organizuotas tarptautinis konkursas lietuviškoms monetoms nukaldinti. 1926 metais nusišalinęs nuo politinės veiklos užsiėmė ūkininkavimu. 1937 metais prisidėjo prie Eksporto prekybos bendrovės įkūrimo. 1940 metais buvo suimtas, jo dvare įkurdintas okupacinės kariuomenės dalinys. 1941 metais V. Petrulis buvo sušaudytas, pasak G. Galvanausko, kartu buvo sunaikintas ir jo vertingas veikalas ūkio klausimais.

Jokūbas Šernas (1888 – 1926) gimęs Biržų apskrityje, metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete persikėlė i Peterburgą tęsti teisės mokslų studijų vietos universitete. Baigęs studijas, atvyko į Vilnių, kur dirbo žurnalistu, redagavo „Lietuvos žinias“, aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeniniame, politiniame gyvenime, padėjo įsteigti „Ryto“ gimnaziją, kurioje dėstė istoriją, sekretoriavo „Ryto“ draugijos sudarytoje švietimo komisijoje, kuri rūpinosi mokyklomis visame Vilniaus krašte.. 1917 m. J. Šernas padėjo organizuoti Lietuvių konferenciją, dalyvavo joje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 19.18 m. vasario 16 d. pasirašė istorinį Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kartu su A. Smetona, J. Šauliu parašė Laikinąją konstituciją. Buvo Vyriausybės tardymo komisijos pirmininkas, 1920 m. pradžioje buvo deleguotas į Prūsų Lietuvos tautinę tarybą atstovauti Lietuvos Valstybės Tarybai. 1919 m. pabaigoje J. Šernas išrinktas į Lietuvos prekybos ir pramonės banko tarybą, o 1922 m. – į valdybą. Bankui reikėjo jo, kaip kvalifikuoto teisininko, žinių, gero administratoriaus patirties. Bankui patekus į finansinius sunkumus, J.Šernas iš valdybos atsistatydino, pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje referentu, vėliau pakilo iki Savivaldybių departamento vadovo posto.
Česlovas Landsbergis (1869 – ) gimęs Panevėžio apskrityje pagal išsilavinimą laikomas inžinieriumi. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo Vilniaus privataus komercijos banko Bobruisko ir Vilniaus skyriuose, porą mėnesių buvo lietuviško kredito kooperatyvo valdybos narys. Karo metais darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. Su kitais kūrė Lietuvos prekybos ir pramonės banką, organizavo jo skyrių Kaune, vadovavo Vilniaus skyriui. Lenkams uždarius banko skyrių (1921 m.) Landsbergis kalintas Lukiškių kalėjime. 1922 m. priimtas Lietuvos banko vyriausiuoju kasininku, kartu su J.Pakniu periminėjo iš iždinių į apyvartą neišleistus litų banknotus, tvarkė pinigų emisijos paskaitą. Vėliau vadovavo banko Klaipėdos, Kybartų skyriams.
Juozas Landsbergis (1886 – 1943) gimė Panevėžyje. Po studijų Peterburge ir atliktos karinės prievolės dirbo Vilniuje Peterburgo komercinio banko skyriuje. Buvo įvairių draugijų narys, renkamas į „Rūtos“ draugijos valdybą, priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1917 m. įsidarbino Rusijos valstybinio banko Vitebsko skyriuje kontrolieriumi, po metų grįžęs į Vilnių, su kitais pradėjo organizuoti Lietuvos prekybos ir pramonės banką, dirbo jame kontrolieriumi. Pradėjus kurti Lietuvos banką, J. Landsbergis priimtas banko vyriausiuoju buhalteriu. Vėliau dirbo finansų ministerijoje patarėju, 1932 m. perėjo į draudimo bendrovę „Lietuva“, iki 1940 m. dirbo direktoriumi, po to jam teko užsiimti šios bendrijos likvidavimu.Ūkio banko valdytojai
Broliai Vailokaičiai. Juozas Vailokaitis (1880 – 1953) po mokslų Seinų kunigų seminarijoje, kur su kitais lietuviais sukūrė „Šaltinio“ organizaciją, buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Grįžęs į Lietuvą dirbi įvairiose parapijose, paskirtas žurnalo „Šaltinis“ redaktoriumi. 1912 m. su broliu Jonu įkūrė „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją“ norėdami lietuviams padėti nusipirkti parceliuojamų dvarų žemės, kad ji nepatektų į rusų, lenkų rankas. Draugija atlikinėjo kai kurias bankų operacijas – teikė paskolas, priiminėjo indėlius – jos buvo numatytos įstatuose. Pagal atlikinėtas operacijas draugiją galima laikyti smulkia kredito įmone. 1919 m. tapo Katalikų veikimo centro pirmininku. Dalyvavo šalies politiniame gyvenime, rinkimų kovose, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kuriame jam buvo patikėta Ekonomikos komisijos pirmininko pozicija, išrinktas savo partijos frakcijos Prezidiumo nariu. J. Vailokaitis labai nusipelnė valstybei, Lietuvos bankui ir litui, pasipriešindamas Vyriausybės siūlymui neribotai į šį banką įsileisti užsieniečius ir jį padaryti paprasta, valstybės nekontroliuojama akcine bendrove.
Jonas Vailokaitis (1886 – 1944) buvo neatskiriamas bendražygis brolių ūkinėje veikloje, vyresniojo brolio sumanymų įgyvendintojas. Baigęs Peterburgo prekybos ir pramonės institutą, pradėjo buhalteriauti prekybos kooperatyve „Žagrė“. Vadovavo su broliu įkurtai draugijai Kaune. Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, kur dirbo iki išrinkimo į steigiamąjį Seimą. Nuolat atstovavo pramonininkams Prekybos ir pramonės rūmuose, buvo išrinktas prie jų sudaryto Tautinei pramonei kelti komiteto pirmininku. Komitetas ir jo pirmininkas sugebėjo sustiprinti Lietuvos pramonės, jos gaminių propagandą spaudoje, per radiją, išjudinti ekonomistų diskusijas šia tema. J. Vailokaitis net keturioms kadencijoms buvo renkamas į Lietuvos banko tarybą, iki 1926 m. jai vadovavo. Taigi net dvylika metų jis darė tam tikrą įtaką šio banko politikai. Broliai garsėjo kaip bankininkai ir pramonininkai. Jie įsteigė arba nupirko daug bendrovių visoje Lietuvoje. Būtent Vailokaičiai įsteigė bendrovę “Maistas”, Palemono plytinę, “Metalą”, Cukraus bendrovę, kuri pirmoji Lietuvoje pradėjo auginti cukrinius runkelius ir gaminti cukrų. Įsteigė ir kitas įmones, naudingas ne tik jiems, bet ir kraštui. Kaune broliai įsigijo didelį namą, kuriame įsikūrė Ūkio bankas. Banko steigėjais buvo ne tik broliai Vailokaičiai, bet ir A. Dubinskas, P. Grajauskas ir A. Stulginskis. Tik vėliau dauguma (98 proc.) banko akcijų susikaupė brolių rankose. Kaip savininkai broliai buvo paėmę į savo rankas banko valdymą: Jonas vadovavo valdybai, o Juozas – tarybai. Po 1918 m. Ūkio bankas pelnėsi iš valiutos perpardavimo. Nuo 1922 m. Ūkio bankas buvo didžiausias Lietuvos komercinis bankas savo kapitalu, turtu, antras bankas, įkurtas lietuvių kapitalu ir antras Lietuvoje pagal įkūrimo laiką. Bankas buvo Vailokaičių veiklos centras.Kredito banko valdytojai
Andrius Vosylius (1878 – ) turėjo galimybę ūkininkauti tėvų ūky, tačiau tokia perspektyva jo netraukė ir jis įsidarbino fabrike Kaune. Šiek tiek prasilavinęs jis išvyko i Varšuvą, kur dirbo fabrike. Priklausė Varšuvos lietuvių draugijai. Prieš pirmą Pasaulinį karo, persikėlė į Vilnių, ir dirbo P. Vileišiui priklausiusio žemės ūkio mašinų fabriko „Vilija“ agentu, prekybos skyriaus vedėju, o vėliau drauge su J. Smilgevičiumi nupirko fabriką ir tapo jo direktoriumi. Įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti maisto sekcijos vedėjas, organizavo valgyklas pabėgėliams ir tremtiniams. 1920 – 1925 m. jis su kitais įsteigė akcines bendroves „Ringuva“, „Lietuvos Loidas“, „Lietuvos Siemens“, „Nemunas“, medienos apdirbimo įmones „Venta“, „Miškas“, Kredito banką. Pats vadovavo Kredito bankui, „Lietuvos Loidui“. 1925 m. įtrauktas į Lietuvos prekybos ir pramonės delegaciją deryboms su SSRS. 1930 m. kartu su kitais įsteigė dar vieną medienos apdirbimo įmonę „Lietmedis“. Buvo vertinama A. Vosyliaus ūkinė patirtis, talentas, jis buvo nuolat renkamas į Lietuvos banko tarybą. Taip pat jis ilgus metus vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams, eidamas vicepirmininko pareigas, buvo įvairių jų komisijų narys. 1927 m. A. Vosylius su kitais įsteigė Lietuvių – estų draugiją, buvo Austrijos konsulu Lietuvoje, priklausė Kariuomenes pirmūnų sąjungai. Pasisakė prieš užsienio kapitalo pritraukimą, siūlė sekti pasaulio pavyzdžiu ir pradėti reguliuoti ūkį, kvietė didinti gamybos našumą, be reikalo nesiskolinti, mažinti neproduktyvias išlaidas, šalyje gaminti viską, ką pajėgūs.
Jonas Smilgevičius (1870 – 1942) gimė Telšių apskrityje. Baigęs gimnaziją, studijavo ekonomiką Karaliaučiaus universitete, po to perėjo į Berlyno universitetą studijuoti agronomiją. Baigęs studijas dėstytojavo Peterburgo žemės ūkio mokykloje. Iš ten persikėlė į Varšuvą, kur dirbo prekybos įmonių vedėju, priklausė Varšuvos lietuvių draugijai. Atvykęs į Vilnių, J. Smilgevičius įsteigė bendrovę, kuri nupirko subankrutavusį P. Vileišiui priklausiusį metalo gaminių fabriką, buvo jo direktorius, įsteigė kooperatinę pieninę. Pirmą kart Lietuvoje įveisė tabako plantaciją, įrengė modernų malūną, pastatė spirito varyklą, plytinę, pieninę, lentpjūvę, elektrinę. Karo metais priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti, padėjo organizuoti Lietuvių konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais kartu su kitais užsiėmė įmonių, Kredito banko steigimu, ne vienai jų vadovavo. Priklausė Ekonominių studijų draugijai, padėjo įsteigti Kauno namų savininkų draugiją, Lietuvos malūnininkų sąjungą, šiose ir kitose organizacijose užėmė vadovaujančius postus.
Jonas Lukauskas (1884 – ) atostogų metu padėdavo tėvams ūkyje, tačiau ūkininkavimo ateitis jo neviliojo ir 1905 m. pirmuoju mokiniu baigė Kauno komercijos mokyklą. Priimtas į Vilniaus privataus komercinio banko Kauno skyrių prokuristu, vėliau pakilo iki vyriausiojo buhalterio. 1913 m. buvo išsiųstas į to paties banko Gomelio skyrių. Ten pakilo iki skyriaus valdytojo pareigų. Turėjo galimybę susipažinti su Vokietijos bankų patirtimi. 1924 m. pradėjo dirbti Lietuvos komercijos banke. Čia padirbėjęs vos porą mėnesių, buvo pakviestas pereiti į įsisteigusį Kredito banką buhalteriu – organizatoriumi. 1922 m. jis išrinktas į Kredito banko valdybą, pradėjo eiti direktoriaus – tvarkytojo pareigas. Jam teko padėti kurti banką, o vėliau iki 1936 m. pavasario vadovauti jo veiklai. 1936 m. gegužės 1 d. J. Lukauskas pasitraukė iš Kredito banko dėl nesutarimo su valdybos pirmininku. Nuo tada pradėjo dirbti Lietuvos banko Kauno skyriaus vicedirektoriumi. 1937 m. išrinktas į Kauno biržos valdybą bei Prekybos, pramonės ir amatų rūmų Kredito korporaciją. 1940 m. gruodį buvo atleistas iš vicedirektoriaus pareigų ir laikinai paliktas kredito planavimo skyriaus vedėju. 1941 m. sausio 15 d. jo paties prašymu atleistas i.š banko. Tačiau 1942 m. vasario 1 d. vėl grįžo į Lietuvos banką, iš pradžių dirbo Kauno skyriuje inspektoriumi, o vėliau paskirtas jo vedėju. 1943 m. dėl ligos išėjo iš tarnybos banke.
Kooperacijos banko valdybos pirmininkai
Stasys Digrys (1886 – 1959) gimė Kėdainių apskrityje, baigęs Kauno komercijos mokyklą ir Peterburgo politechnikos instituto Ekonomikos fakultetą, dirbo Rusijos valstybiniame banke Peterburge. 1919 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas pirmuoju taupomųjų valstybės kasų valdytoju. Buvo nacionalinių taupomųjų kasų steigimo pradininku. Joms vadovavo iki išrinkimo į Steigiamąjį Seimą, kur dirbo Ekonomikos komisijoje. S. Digrys daugiau nusipelnė kaip Kooperacijos banko įsteigimo iniciatorius, organizatorius, pirmųjų operacijų atlikėjas, vienas iš jo vadovų. Išrinktas pirmuoju šio banko valdybos pirmininku ir juo išbuvo iki 1924 m. gegužės. Visa laiką jis buvo renkamas Lietuvos banko tarybos nariu, buvo jos sekretorius, o ketvirtą dešimtmetį direktoriavo Tarptautiniame banke, buvo vienas iš draudimo draugijos „Lietuva“ steigėjų ir jos valdybos pirmininkas. S.Digrys buvo vienas iš Kauno aukštųjų kursų organizatorių ir lektorių, skaitė Valstybinio banko istorijos paskaitas. Priklausė Ekonominių studijų, Kauno komercijos mokslams skleisti, Kauno namų savininkų, Prekybos mašinomis ir jų dalimis draugijoms.
Jonas Pranas Aleksa (1879 – 1955) gimė Kalvarijos apskrityje. Studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete gamtos mokslą ir agronomiją, vėliau sociologiją, agronomiją ir zootechniką Varšuvos aukštuosiuose žemės ūkio kursuose. 1918 m. atvyko į Vilnių, įsidarbino „Miškų ūkio“ redakcijoje, rašė žemės ūkio vadovėlius. Pakviestas vadovauti Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijai. Pasibaigus ministeriavimui, J. Aleksa direktoriavo Lietuvos prekybos ir pramonės bei Kooperacijos bankuose. 1924 m. birželį vykusiame Žemės banko akcininkų susirinkime išrinktas kandidatu į valdybos narius. Apie metus vadovavo Kooperacijos banko valdybai, po to apie metus buvo jos narys. J. Aleksa 1925 m. pradėjo leisti žurnalą „Žemės ūkis“, Kauno universitete dėstė žemės ūkio ekonomiką. Buvo išrinktas Lietuvos agronomų sąjungos vicepirmininku, o vėliau ir pirmininku. Puoselėjo idėją sukurti centrą, kuris skleistų ūkininkavimo pažangą. 1926 m. toks centras – Žemės ūkio rūmai – atsirado. Aleksa tapo jų pirmininku. Vadovaudamas Žemės ūkio ministerijai ir Žemės ūkio rūmams, J. Aleksa stengėsi suorganizuoti išsisklaidžiusius ūkininkus, šalinti jų kooperatinių organizacijų susiskaldymą, paralelizmą, skleisti ir diegti žemės ūkio gamybos pažangą. Rūpinosi kaimų išskirstymu į vienkiemius, įsteigė matininkų rengimo kursus. Pirmasis Lietuvoje žemės ūkį pradėjo tirti kompleksiškai (plėtros teorijos požiūriu), propagavo žemės ūkio kooperaciją, buvo ūkininkiškosios ideologijos kūrėjas Lietuvoje, savo mintis aprašęs knygose „Lietuvių tautos likimo klausimu“, „Lietuvos ūkininkas ir Lietuvos valstybė“, „Kuriuo keliu eisime?“ „Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu“ ir kt.
Vincas Kvieska (1889 – 1958) baigęs Peterburgo universiteto Istorijos – filosofijos fakultetą, mokytojavo Panevėžio, Ukmergės gimnazijose. Dalyvavo Lietuvių mokytojų profesinės sąjungos veikloje kaip Centro valdybos narys, dirbo „mokslas ir gyvenimas“ redakcijoje. Pasižymėjo politine veikla atstovaudamas liaudininkų partijai. Daugiausia gyvenimo metų paskyrė Kooperacijos bankui, kurio valdybos pirmininku dirbo nuo 1926 m. iki 1940 m. vasaros. Atsargia ir kūrybiška politika padėjo sustiprinti šio banko įtaką Lietuvos bankininkystei. Tarp bankininkų buvo pelnęs autoritetą, nes buvo išrinktas privačių bankų komiteto (vadintas Kredito įstaigų komitetu) pirmininku. Tobulinosi tarptautiniuose bankininkų kursuose Londone. Dažnai pasisakydavo spaudoje aktualiais bankininkystės klausimais.pasisakė už importo mažinimą, manė, kad ne visas pramonės šakas reikia saugoti muitais, prieštaravo lito nuvertinimui. Parašė studiją apie nacionalinį atgimimą „Lietuvių tautinis judėji.mas ir varpininkai“. Prisidėjo prie Lietuviškosios enciklopedijos leidimo, priklausė Ekonominių studijų draugijai, buvo Lietuvių – estų valdybos, Lietuvos kooperatyvų tarybos valdybos pirmininkas. 1940 m. buvo atleistas iš Kooperacijos banko valdybos pirmininko pareigų, vėliau NKVD areštuotas.
Vincas Zakarevičius (1891 – ) gimė Marijampolės apskrityje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigęs „Saulės“ draugijos buhalterinės apskaitos kursus, pasižymėjo kaip aktyvus įvairių kooperatinių organizacijų, tarp jų – Kooperacijos banko steigėjas ir vadovas. V. Zakarevičius banką steigė, organizavo, atlikinėjo operacijas, vadovavo. Nors banko valdybai vadovavo trumpai, tačiau daug metų dirbo valdybos pirmininko pavaduotoju, visąlaik ėjo direktoriaus – tvarkytojo pareigas. Aktyviai dalyvavo diskusijose dėl Kooperacijos banko ateities, jo pertvarkymo į akcinį. Drauge su kompanionais įsteigė Lietuvos žemės ūkio, „Parama“, draudimo „Lietuva“ draugijas. Artimai bendravo su kooperatine spauda, redagavo kooperatininkų laikraštį „Bendras darbas“. Skelbtuose straipsniuose jis kėlė kredito kooperatyvų veiklos negeroves, teikė pasiūlymus jiems šalinti, kreditui piginti. Pasisakė už litų emisijos didinimą, siūlė mažinti Lietuvos banko palūkanų normą, siūlė priimti įstatymą, kuris padėtų saugoti bankus nuo piktybiško skolininkų vengimo, išsisukinėjimo atsiskaityti. Įsteigė Tautos taupymui ugdyti draugiją, kurios tikslas buvo įvairiais būdais propaguoti taupymo idėją, skatinti jaunimo ir vaikų taupymo ratelių steigimą ir kt. Tai buvo pirmoji ir vienintelė tokio pobūdžio draugija. Įsteigė Ekonominių studijų draugiją, Lietuvos kooperatyvų sąjungą, Lietuvos žemės ūkio draugiją.Centralinio ūkininkų banko vadovai
Feliksas Mikšys (1893 – ) baigė Varšuvos veterinarijos institutą, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavo artilerijoje ir Centrinės veterinarijos ligoninės viršininku. Pasižymėjo aktyvia veikla steigiant įvairias ūkines organizacijas (akcines bendroves „Maistas“, „Lietuvos cukrus“, Lietuvos ūkininkų sąjungą, Centralinį ūkininkų banką). Buvo renkamas į įvairių organizacijų, įmonių vadovybę. Ilgus metus buvo Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas, nuo 1923 m. – Centralinio ūkininkų banko valdybos pirmininkas. Du kartus buvo išrinktas Lietuvos banko ir vieną – Žemės banko tarybų nariu, buvo Lietuvos prekybos ir pramonės rūmų narys. Būdamas Steigiamojo Seimo nariu priklausė Ekonomikos komisijai, vėliau – Krašto apsaugos komisijai. Vėliau dirbo veterinaru įvairiose įstaigose. Buvo Lietuvių – švedų draugijos narys, Lietuvos ūkiui tirti draugijos ir Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos steigėjas, valdybų narys.
Dionizas Trimakas (1895 – 1961) gimė Biržų apskrityje, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, Odesoje suorganizavo Odesos lietuvių karių sąjungą, pirmąjį Rumunijos fronto lietuvių karių suvažiavimą. Lietuvių karių sąjungos išrinktas atstovu į Rusijos lietuvių seimą Petrograde. Grįžęs į Lietuvą dirbo buhalterio darbą Teisingumo ministerijoje. Tuo pat laiku mokėsi „Saulės“ buhalterijos kursuose. 1922 m. pradėjo nuolatinį darbą Ūkininkų sąjungos centralinėje kasoje, kurią įsteigė kartu su kitais Ūkininkų sąjungos veikėjais. 1923 m. kasa perorganizuota į Centralinį ūkininkų banką, D. Trimakas išrinktas banko valdybos nariu. Kartu jis studijavo ekonomiką ką tik įsteigtame Kauno universitete. 1924 m. išrinktas į Žemės banko revizijos komisiją. 1927 m. buvo Centralinio ūkininkų banko valdybos pirmininkas. Aktyviai veikė Ūkininkų sąjungoje, atstovavo jai Seime, akcinėje bendrovėje „Maistas“, Žemės ūkio rūmuose. Gana daug rašė į spaudą, rašė ir leido leidinius kooperatininkams šviesti. Laikėsi požiūrio, kad Žemės bankas nereikalingas, kad jo funkcijas gali atlikti Lietuvos banko ilgalaikio kreditavimo skyrius. 1927 m. išrinktas Žemės ūkio rūmų nariu, 1928 m. – į Lietuvos vyriausiąjį kooperatyvų komitetą.
Antanas Arminas (1896 – ) studijavo Maskvos universitete Istorijos – filosofijos fakultete, darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, mokytojavo Marijampolės, Kauno gimnazijose. 1921 -1922 m. tarnavo Lietuvos prekybos ir pramonės banke. Išvyko studijuoti Paryžiaus aukštojoje komercijos mokykloje, kur įgijo retą finansų matematikos specialybę. Dirbo Kybartų gimnazijos specialiųjų dalykų mokytoju, vėliau tapo Tauragės aukštesniosios komercinės mokyklos direktoriumi, vadovavo Šiaulių berniukų gimnazijai. 1927 m. buvo Centralinio ūkininkų banko valdybos narys, nors išdėstyta A.Armino biografija kelia dėl to nemažai abejonių. 1933 – 1936 m. būdamas bedarbiu, parašė mokomąsias priemones „Finansų matematika“, „Gyvybės draudimas“, „Prekybos skaičiavimai“. Šiuos kursus vėliau dėstė Prekybos institute Klaipėdoje. 1936 m. pradžioje buvo priimtas Finansų ministerijos Finansų departamento referentu. Dalyvavo įvairių akcinių bendrovių susirinkimuose, įvairiausiose komisijose. 1938 m. paskirtas Paskolų skyriaus referentu.

Jurgutis, pirmasis 1922 metais įsteigto Lietuvos banko valdytojas, įnešęs didžiausią indėlį į Lietuvos bankininkystės raidą. Sumania pinigų politika V.Jurgutis su bendradarbiais sugebėjo stabilizuoti litą ir išsaugoti jo paritetą, todėl pagrįstai vadinamas lito tėvu. Be to, parašė ir išleido 3 dideles monografijas apie finansus ir pinigų politiką, kurios buvo pirmieji tokio pobūdžio darbai lietuvių kalba. Jo pėdomis vėliau sekė Vladas Stašinskas, Juozas Tūbelis, Juozas Paknys, kurio, kaip Lietuvos banko valdytojo, didžiausi laimėjimai yra cirkuliuojančios valiutos skaičiavimo procedūrų pakeitimas, lito pagrindimas aukso atsargomis, monetarinės reformos Vilniaus teritorijoje 1939 metais inicijavimas. Penktas tarpukario Lietuvos banko valdytojas – Povilas Kopustinskas – įnešė ryškų indėlį atkuriant. Lietuvos banko priešokupacinį statusą ir kredito, atsiskaitymų bei apskaičiavimo procedūras. Aleksandras Drobnys pasižymėjo tuo, kad po vadovavimo Lietuvos bankui prisidėjo prie Banko nacionalizavimo ir jo darbuotojų perkėlimo, taip pat prie lito naikinimo. Juozui Bergui teko būti paskirtam Lietuvos banko valdytoju, vykstant Banko likvidavimo procesui, bei vykdyti nacinių okupantų sukurtos institucijos – Lietuvos bankų reorganizavimo ir balansų sureguliavimo įgaliotinio nurodymus.
Petras Karvelis – pirmasis Žemės banko valdytojas – atliko parengiamuosius šio banko steigimo darbus, paklojo jo organizacijos ir politikos pagrindus. Vytautas Račkauskas, vadovavęs Žemės bankui tik metus, spėjo patobulinti jo veiklą: pagerėjo banko tvarkymas, kredito išteklių vadyba. Bronius Bieliukas okupacinės valdžios buvo paskirtas Žemės banko valdytoju, kuriam teko griauti banką, atleidinėti jo vadovus, tarnautojus ir inkorporuoti į SSRS žemės ūkio banko sistemą.
Taupomųjų valstybės kasų valdytojais dirbo tokie žymūs valstybininkai bei visuomenės veikėjai kaip Andrius Matulaitis, Antanas Vaitkevičius (Vaitkus), kuriam valdant Taupomosios valstybės kasos išgyveno dideles permainas ir pakilimą, Vaclavas Saudargas, Gediminas Galvanauskas, kuris buvo produktyviausias jaunosios kartos ekonomistas, Vladas Balsys, rašęs Taupomųjų valstybės kasų veiklos apžvalgas bei kitas publikacijas įvairiomis ekonominėmis temomis.
Martynas Yčas – vienas Lietuvos prekybos ir pramonės banko kūrėjų, kurio veikla buvo labai plati ir įvairialypė – nuo bankinės veiklos iki evangelikų bažnyčios gyvenimo. Vėliau Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdytojais buvo Kazimieras Čepas, Jonas Dobkevičius, Juozas Grigonis, Vytautas Petrulis, kuris be bankinės veiklos užsiėmė ir valstybine veikla: kaip finansų ministras siekė užsienio prekybos subalansavimo, valiutos atsargų didinimo ir lito stiprinimo, prisidėjo prie subalansuoto valstybės biudžeto politikos įgyvendinimo, jam vadovaujant buvo organizuotas tarptautinis konkursas lietuviškoms monetoms nukaldinti. Jokūbas Šernas bankui buvo reikalingas dėl jo, kaip kvalifikuoto teisininko, žinių, gero administratoriaus patirties. Broliai Č. Ir J. Landsbergiai buvo vieni iš pirmųjų profesionalių bankininkų, Lietuvos Prekybos ir pramonės banko operacijų organizatorių bei atlikėjų.
Broliai Vailokaičiai, aktyviai dalyvavę šalies politiniame gyvenime, nusipelnę valstybei, Lietuvos bankui ir litui, buvo vieni iš Ūkio banko steigėjų, vėliau tapę banko savininkais. Broliai buvo paėmę banko valdymą į savo rankas ir padarę Ūkio banką didžiausių Lietuvos komerciniu banku. Tikėję valstybės ateitimi, broliai nepaslėpė savo kapitalo užsienyje, o įsteigė banką, kuris parėmė litą, padėjo Vyriausybei išsaugoti iš Sovietų Rusijos gautą auksą.
Andrius Vosylius – vienas iš Kredito banko steigėjų. Nuolatinis banko valdybos pirmininkas, vertinamas dėl savo patirties ir talento. Kartu su juo banką kūrė Jonas Smilgevičius, įsteigęs ir vadovavęs įvairioms bendrovėms bei Jonas Lukauskas – nepamainomas valdybos narys, ėjęs direktoriaus tvarkytojo pareigas. Jis pritraukė prie banko lenkų dvarininkus ir sumaniai tvarkė banko reikalus.
Kooperacijos banko valdybos pirmininkais buvo jo įsteigimo iniciatorius, organizatorius, pirmųjų operacijų atlikėjas Stasys Digrys, turėjęs garbės būti nacionalinių taupomųjų kasų pradininku, Vincas Zakarevičius, aktyvus įvairių kooperatinių organizacijų steigėjas ir vadovas, daug metų dirbęs valdybos pirmininko pavaduotoju, aktyviai dalyvavęs diskusijose dėl banko ateities, jo pertvarkymo į akcinį. Taip pat Jonas Aleksa, ne tik vadovavęs banko valdybai, bet ir buvęs Žemės ūkio ministru, bei Vincas Kvieska, pasižymėjęs politine veikla, atsargia ir kūrybiška politika padėjęs sustiprinti banko įtaką Lietuvos bankininkystei.
Centralinio ūkininkų banko, įsteigto Ūkininkų sąjungos, steigėjais bei valdybos nariais buvo Feliksas Mikšys, pasižymėjęs steigiant įvairias ūkines organizacijas, ilgus metus buvęs Lietuvos ūkininkų s.ąjungos valdybos pirmininku, Dionizas Trimakas – daugelio F. Mikšio darbų bendražygis, padėjęs įkurti bei vadovauti bankui. Taip pat banko valdybos nariu buvo A. Arminas – pirmasis Lietuvoje finansų matematikos specialistas.Literatūros sąrašas
1. Terleckas V. „Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918 – 1940“ , 2001 Vilnius
2. Terleckas V.“Lietuvos bankininkystės istorija : 1918-1941“, 2003 Vilnius
3. Vaškelaitis V. „Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas : teorija ir praktika“, 2003 Vilnius
4. „Vladas Stašinskas“

2005 03 30
5. Terleckas V. „Vokietijos aukštųjų mokyklų diplomantai – Lietuvos (1918 – 1940 m.) bankų vadovai“

2004 04 12
6. Terleckas V. „Gaspadoriškasis“ Juozas Tūbelis“, „Pinigų studijos“ 2000 Nr. 2

2005 04 12
7. Terleckas V. „Mažakalbis Juozas Paknys – ketvirtasis Lietuvos banko valdytojas”, „Pinigų studijos”, 2000 Nr.4

2005 04 12
8. Terleckas V. „Okupacijos laikų (1940 – 1943m.) Lietuvos banko vadovai“, „Pinigų studijos“, 2001 Nr.2

2005 04 12
9. Terleckas V. „Vadovavęs penkių ministrų kabinetų finansams“, „XXI amžius“ Nr.95 (2001)

2005 04 12
10. Terleckas V. „Pirmasis nacionalinis komercinis bankas“, „Pinigų studijos“, 1999 Nr.1

Leave a Comment