Lietuvos baltų gentys VI–X amžiuose

Lietuvos baltų gentys VI–X amžiuose

Vidurinis geležies amžius kelia daug klausimų. Pirmiausia įdomu, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a., dabar amžiaus pradžia siejama su V a. po Kr. viduriu. Kaip tik tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą. Čia vieningos nuomonės nėra. Daugelis manė, kad tai turėtų būti VIII ir IX a riba. Pastaraisiais metais A. Tautavičius teigia, kad pokyčiai, rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryyškėti tik X a. viduryje. Tada turtingieji visuomenės nariai atsiskiria nuo gentainių ir apsigyvena tik jiems skirtuose mažuose piliakalniuose. Apie šį laiką atsiranda stambūs žemių centrai, piliakalniuose statomi galingi gynybiniai įtvirtinimai.

Vidurinis geležies amžius dar vadinamas tautų kraustymosi arba karinės demokratijos laikotarpiu. Kalbant apie tautų kraustymąsi, pirmiausia norima pabrėžti laikotarpio išskirtinumą dėl Europoje vykusios genčių ir tautų migracijos. Antruoju apibūdinimu nusakoma baltų genčių socialinės organizacijos pakopa. Viduriniame geležies amžiuje sujudo visa Europa: tai ir hunų bei avarų įsiveržimai, ir germanų tautų kraustymasis, irr slavų veržimasis į Dniepro baseiną. VI–VII a. vyksta smarki slavų migracija į didelę Europos teritoriją. Slavų migracija į Dniepro baseiną lėmė rytų baltų likimą. Dalis jų nuo VI iki VII a. asimiliuojasi su slavais, o kita dalis migruoja arčiau baltų žemių branduolio. Pa

asikeičia etninis Europos žemėlapis: susikuria Polocko ir Volynės kunigaikštystės, Lenkijos valstybė, Kijevo Rusios valstybė. Atrodytų, kad Lietuva atsidūrė kiek labiau į šiaurę ir į rytus nuo tautų kraustymąsi lėmusių įvykių ir tiesiogiai juose nedalyvavo. V. Šimėnas pagrįstai teigia, kad ir Lietuvos baltų gentis šis procesas bus palietęs. Yra tiesioginių liudijimų, kad mūsų žemėje lankėsi karingieji klajokliai. Klajoklių strėlių gausu Aukštadvario, Kernavės, Vilniaus piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose, o štai VI a. keturgubame Plinkaigalio kape Nr. 162 rasta klajoklių nužudyta keturių asmenų šeima – vyras, žmona ir 2 vaikai. Moters šlaunikaulyje įstrigęs klajoklių vartotos tribriaunės strėlės antgalis. Mirusiųjų kaukolės sutrupintos ir deformuotos – matyt, žmonės buvo nukauti bukais ginklais. Be to, V–VI a. atsiranda vadinamieji „kunigaikštiški“ kapai Krikštonyse, Taurapilyje, Plinkaigalyje, Vidgiriuose. Dalis juose rastųjų ginklų ir papuošalų buvo pargabenti išš Padunojo arba Padnieprės. O tai jau daugiau nei akivaizdus tiesioginio baltų dalyvavimo tautų kraustymosi procesuose liudijimas. Nuo VI–VII a. visa Europa pajuto vikingų jėgą. Neaplenkė jie ir baltų kraštų. VII–X a. kuršių ir žiemgalių žemių gyventojai patyrė vikingų antpuolius.

Socialinės organizacijos požiūriu Lietuvos baltai, be jokių abejonių, gyveno karinės demokratijos (besikuriančios etninės valstybės požymis) sąlygomis. Karinei demokratijai būdinga paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Tokioje visuomenėje svarbiausioji valdžios institucija yra liaudies susirinkimas, kuriame renkami kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji. Pe

erduoti valdžios paveldėjimo keliu kunigaikščiai dar negalėjo. Jau pats pavadinimas rodo, kad šioje visuomenėje itin reikšmingas kariaunos ir karo vadų vaidmuo. Karinę demokratiją liudija ir anksčiau minėti „kunigaikštiški“ kapai. Beje, pastarųjų metų tyrimai leidžia teigti, kad vakarų baltai – prūsai, Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio kultūrų žmonės – karinėje demokratijoje gyveno jau II–III a.

V–X a. yra naujas laikotarpis ūkiniame gyvenime. Pilami nauji arba perstatomi jau apgyvendinti piliakalniai, gilinami grioviai, aukštinami pylimai (kai kada jie siekia net 6 m), pastarieji stiprinami akmenimis ir moliu. Ant pylimų statomos tvirtos dvigubos stulpinės konstrukcijos sienos, kurios dar glaistomos moliu. Tarp sienų paliekamas 1,5–2 m tarpas. Manoma, kad tokia siena buvusi dviaukštė. Jos pirmasis aukštas naudotas ūkiniams reikalams, antrasis – gynybai. Į pilies kiemą patekdavo per vartus, į kiemą vedė 3 m pločio akmenų kelias (Apuolės, Įpilties piliakalniai). Galimas daiktas, kad virš vartų taip pat buvo gynybinė siena.

Piliakalnio aikštelės pakraščiais stovėjo ilgi į nedideles kamaraites padalyti pastatai, kuriais naudojosi žmonės, pavojaus metu subėgę į pilį. Čia jie laikinai gyveno, susikraudavo savo turtą. Šių pastatų aklina išorinė siena kartu buvo ir pilies gynybinė siena. Aikštelės viduryje likdavo kiemas, kuriame tilpo gyvuliai, pašaras. Kiemas 500–2000 kv. m. Kai kur pasieniais riogsodavo krūvos akmenų, kuriais įgula pasitikdavo užpuolikus.
Kodėl to laikotarpio pilaitės buvo stiprinamos? Visų pirma padaugėjo genčių tarpusavio susidūrimų, atklysdavo ir

r visai svetimų žmonių, gerėjo karinė organizacija, tobulėjo ginklai. Šio laikotarpio piliakalnių funkcija buvo gynybinė. Tačiau taikos metu juose galėjo rinktis apylinkių ir visos genties vyrai bendruomenės reikalų aptarti, ginčų tarp bendruomenių spręsti. Čia galėjo būti saugomos visos bendruomenei priklausančios grūdų atsargos ar kitas turtas. Galimas daiktas, kad čia buvo genties kulto centras, vyko genčių sąjungos šventės ir kita.

Žmonės gyveno piliakalnių papėdėse, dažnai upių slėniuose, kur daugiau vietos ir vanduo arčiau. Kai kurios gyvenvietės buvo apsuptos grioviais, aptvertos rąstų tvoromis. Pastatai nedideli, atskirti vienas nuo kito. Tai daugiausia lėmė statybos lygis: mažesnius pastatus lengviau statyti. Gyvenamieji namai statyti toliau nuo ūkinių. Namai jau ne tik stulpinės konstrukcijos, bet ir renčiami iš kertėse sunertų sienojų. Trobesiai be pamatų. Stogai dvišlaičiai, naudota suneriamų gegnių stogo konstrukcija. Gyvenamuosiuose pastatuose buvo židiniai. Kaimelyje gyvendavo apie 6–10 šeimų.

Ūkio pagrindas – žemdirbystė ir sėsli gyvulininkystė. Iki VI a. vyraujanti žemdirbystės forma – lydiminė žemdirbystė, vėliau įsigali dvilaukė sistema. Augino miežius, kviečius, žirnius, pupas, soras, linus, ropes. To laikotarpio piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose randama daug trinamųjų girnų, o kapuose – derliaus nuėmimo įrankių: peilių palenkta įkote, pjautuvų aukštyn riestu smaigaliu ir išlenktomis geležtėmis.

Pagal piliakalniuose randamų gyvulių kaulų kiekį sprendžiama, kad tuo laikotarpiu naminių gyvulių mėsa sudarė 83–93% visos maistui vartotos mėsos. Daugiausia auginta st

tambiųjų raguočių (42%), antrą vietą užėmė kiaulės (26%), trečią – smulkūs raguočiai (ožkos ir avys). Vienai šeimai reikėjo apie 16–20 ha dirbamos žemės ir tiek pat ganyklų bei pievų. Todėl ir buvo gyvenama nedideliais kaimeliais.

Piliakalniuose ir gyvenvietėse randama nemažai geležies šlako, geležies sodrinimo krosnelių. Geležį gamino kiekviena bendruomenė, įrankius ir ginklus kalė kalviai. Vis daugiau ir įvairesnių darė geležinių ar plieninių dirbinių. Manoma, kad jų būta bent 30 rūšių. V–X a. labai padaugėjo iš spalvotojo metalo padarytų papuošalų. Daugiausiai naudotas žalvaris, rečiau dirbta su alavu, sidabru. Mūsų krašte auksas naudotas labai retai. Tiesą sakant, jis dengdavo tik atvežtinių dirbinių paviršius. V–VI a. gana gausiai naudotas sidabras. Dažnai ant žalvarinio dirbinio priklijuodavo sidabro lapelį arba daiktą darydavo iš gryno sidabro. Nuo V a. neberandama emalio, jį išstumia mėlyno stiklo akutė. Dirbinio paviršius puošiamas išimtinai geometriniu ornamentu. Baltų juvelyrams buvo žinomos Europos mados ir ten paplitusios technologijos. Kai kurie apdirbimo būdai ir technologijos perimti iš Europos, kiti naudoti savitai. Vyko prekyba tarp genčių ir su Vidurio Europos kraštais. Įveždavo ir spalvotuosius metalus, ir gatavus dirbinius: papuošalus, ginklus, stiklo karolius. Prekiavo su germanais, Padunojo avarais, finougrais. Už gaunamas prekes atsiskaitydavo kailiais, vašku, odomis, žemdirbystės produktais, gintaru.

Kintant ūkio sistemai, gausėjant gyventojų, bendruomenės turėjo labiau telktis, kad apgintų savo interesus. Todėl stiprėjo genčių organizacija, formavosi valdžios institucijos. IV–V a. senosios kultūrinės sritys suskilo į mažesnius genčių vienetus, iš jų susidarė genčių sąjungos, kurios išliko iki pat Lietuvos valstybės susidarymo. Nors visos šios gentys vertėsi žemdirbyste ir sėslia gyvulininkyste, naudojosi panašiais įrankiais ir nešiojo panašius papuošalus, jos išlaikė ir nemaža savitų kultūros bruožų. Skyrėsi kai kuriais mirusiųjų laidojimo papročiais, papuošalų kompleksu, jų nešiosena. Lietuvos teritorijoje tuo laikotarpiu skiriame devynias gentis – tai kuršiai, lamatiečiai, žemaičiai, žiemgaliai, skalviai, sėliai, aukštaičiai, jotvingiai-sūduviai ir lietuviai.

Kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje nykstant kapų su akmenų vainikais kultūrai. Lietuvos teritorijoje yra tik pietinė visų kuršių dalis. Šiaurėje jie siekė Ventos žiotis bei jos intaką Abavą, vakaruose – Ventą, Telšių bei Žarėnų apylinkes, pietuose – Medingėnų, Endriejavo bei Klaipėdos apylinkes. Pietuose kuršiai ribojosi su lamatiečiais, rytuose su žemaičiais bei žiemgaliais. Ankstyvąją kuršių kultūrą pažįstame iš tyrinėtų kapinynų Anduliuose, Aukštakiemiuose, Genčuose, Kiauleikiuose, Laistuose, Laiviuose, Lazdininkuose, Palangoje, Ramučiuose. Tyrinėti ir kuršių piliakalniai Apuolėje, Įpiltyje, Eketėje, Imbarėje.

Ankstyvieji kuršiai savo mirusiųjų nedegino. Juos laidodavo pailgose duobėse, kurios nuo VIII a. sudaro tvarkingas eiles. Laidojo su gausiomis įkapėmis. Vyrams prie šonų guldė dvi ietis, vienašmenius kalavijus medinėse geležimi kaustytose makštyse, prie kairiojo peties – žirgo kamanas. Darbo įrankius: dalgį (ar jo miniatiūrą) bei dažnai miniatiūrines vedegas, kaplius, kirvelius, galąstuvus – dėjo galvos ir pečių srityje. Vienas iš būdingiausių kuršių įkapių yra diržas, dažniausiai su puošnia sagtimi, apkaustytas žalvarinėmis plokštelėmis ir padabintas kutais. Paplitęs vyro aprangos elementas ir papuošalas – segė. Prie segės retkarčiais prikabindavo žalvarinį pincetą. Ankstyvosios kuršių kultūros metu vyrai beveik nenešiojo apyrankių ir labai retai puošėsi antkaklėmis. Savotiška kuršio vyro įkapė buvo gintarinis šukų formos kabutis.

Moterų kapuose darbo įrankių nedaug: geležinis peiliukas, yla, molinis ar gintarinis verpstelis. Užtat kuršių moterų kapuose gausu papuošalų. Galvos apdangalas prie dešiniojo smilkinio susegamas sege, o nuo IX–X a. – trikampio pavidalo smeigtuku. Moterys dažnai nešiojo antkakles, po kelias masyvias apyrankes, kurias mūvėdavo ant abiejų rankų. Būdingas moterų papuošalas – stambus (20–45 cm ilgio) smeigtukas, papuoštas mėlyno stiklo akutėmis. Į smeigtuko adatą įverdavo klevo sėklos arba pusmėnulio formos kabutį.

Kuršiai dėdavo ir papildomas įkapes: molinį puodelį, geriamąjį ragą. VIII–IX a. kuršiuose ėmė plisti kremacijos paprotys. Iš pradžių kapų duobės, įkapės ir jų išdėliojimo tvarka nieko nesiskyrė nuo nedegintų kapų.

Apie VI a. į pietus nuo kuršių susiformavo nedidelė lamatiečių gentis. Ji užėmė rytinį Kuršių marių krantą tarp Klaipėdos ir Nemuno žiočių. Žinomiausi lamatiečių kultūros laidojimo paminklai yra Vėžaičiuose, Jurgaičiuose, Rubokuose, Vilkų Kampe.

V–VII a. lamatiečiai kapus apdėdavo akmenų vainikais. Mirusiuosius laidojo nedegintus, dėdavo daug įkapių. Vyrus laidojo su darbo įrankiais, ginklais, brangiais papuošalais. Peties srityje ar prie kojos įdėdavo įmovinį kirvį, prie galvos – dalgį, galąstuvą, peiliuką, prie šono – siaurą kovos peilį arba trumpą kalaviją. Vyrai nešiojo masyvias storagales apyrankes. Dažnai prie vienos kojos pridėdavo ir pentiną. Vyrų kapuose randama žirgų kaukolių ar kitų griaučių liekanų, tačiau žirgų aprangos detalių nedaug.

Moterų kapuose darbo įrankiai nėra įvairūs. Tai verpstukai, ylos, peiliukai. Karoliais ir įvijomis puošė galvos apdangalus. Čia mėgti apskriti, pupelės-širdies formos kabučiai, kuriais puošdavo kepurėlės kraštus. Plaukus ar galvos apdangalą susegdavo ilgu virbalo formos smeigtuku. Dažniau nei kur kitur nešiotos įvijėlių ir gintaro karolių apvarėlės. Puošdavosi antkaklėmis. Drabužį susegdavo dviem smeigtukais ar sege. Mūvėdavo įvijines, storagales apyrankes. Ir vyrų, ir moterų kapuose randami pavieniai gintaro karoliukai, prie galvos padėti moliniai puodeliai, geriamųjų ragų apkalai.

VII–VIII a. keičiasi laidosena: plinta mirusiųjų deginimas, tačiau dar IX a. randama ir griautinių kapų. Sudegintų mirusiųjų kapai įvairūs – kasamos tokio pat dydžio duobės kaip ir nedegintiems mirusiesiems, o duobės viduryje supilami kauliukai ir degėsiai. Įkapės tokiuose kapuose išdėstomos kaip ir griautiniuose. Kastos ir ovalo formos duobės, įkapės sudedamos kapo dugne, o ant jų supilami deginti kauliukai. Įkapės ir apdegusios, ir neliestos ugnies. Daiktai tokie pat kaip ir nedegintiniuose kapuose.

Skalvių gentis išsiskyrė jau V a. Jos gyventa teritorija apėmė Jūros žemupį, Nemuno dešinįjį krantą ir Tilžės apylinkes kairiajame Nemuno krante. Pietuose jos ribojasi su prie Priegliaus buvusia Nadruva, rytuose – su aukštaičiais, Šilalės apylinkių pietuose siekė žemaičius, o šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus. Žinomiausi paminklai – Greižėnų, Sodėnų, Vidgirių kapinynai ir Rambyno bei Ragainės piliakalniai.

V–VI a. mirusieji laidoti nedeginti, tačiau apie tą patį laiką ima skverbtis ir kremacijos paprotys. Buvo manoma, kad deginimo paprotys atėjo iš Rytų Lietuvos. Tačiau III–IV a. gretimoje Nadruvoje mirusiuosius degino, ir labiau tikėtina, kad iš čia deginimo paprotys pasiekė ir skalvių žemes. VII–VIII a. buvo laidojama ir deginant, ir nedeginant. Tik nuo IX a. įsigali mirusiųjų deginimo paprotys.

Skalvių įkapės V–V a. gana gausios, o nuo VII a. dar pagausėja. Vyrams į kapus dėjo darbo įrankius (dalgį, peilį), ginklus (ietis, kovos peilius ar siauraašmenius kalavijus). Moterų kapuose taip pat randama darbo įrankių. Dažniausiai tai peiliukas, rečiau – verpstukas. Kai kada ir vyrų, ir moterų kapuose randami lipdyti moliniai puodeliai, rago apkalai. Papuošalus nešiojo ir vyrai, ir moterys. Puoštasi įvairių formų antkaklėmis. Drabužį ir vieni, ir kiti susegdavo segėmis. Dažnai jas nešiojo po dvi. Moterys storagales apyrankes mūvėjo ant abiejų rankų, vyrai – ant vienos. Savitai moterys puošė galvos apdangalą. Prie jo būdavo tvirtinamas plonas žalvarinės juostelės lankelis, ant kurio kabinami gintaro karoliai, kibirėlio formos žalvariniai ar sidabriniai kabučiai. Nešioti ir apgalviai iš kelių įvijų eilių ir jas jungiančių skersinių plokštelių. Galvos apdangalą susegdavo ilgu žalvarinio virbo formos smeigtuku.

Jotvingių-sūduvių gentis išsiskyrė pietinėje Užnemunės dalyje ir Nemuno dešiniajame krante – tarp Merkio pietuose ir Strėvos šiaurėje bei Aukštadvario apylinkių šiaurės rytuose. Jotvingių-sūduvių paminklai išsiskiria dar IV a. antroje pusėje ir žinomi iki VII a. Žinomiausi tyrinėti laidojimo paminklai – Vilkiautinis, Papiškis, Eitulioniai, Migoniai, Maisiejūnai, o iš piliakalnių – Kaukai, Punia, Kunigiškis-Pajevonis.

Mirusiuosius laidojo pilkapiuose. Be apskritų sampilų, žinomi ir pavieniai ilgieji sampilai. Sampilus juosia stambių akmenų vainikas. Nesudeginti mirusieji dažniausiai laidoti po vieną. Tik retkarčiais vienoje duobėje randama kelių mirusiųjų griaučių. Nuo V a. antros pusės įsigali mirusiųjų deginimo paprotys. Degintiniams kapams kasamos stačiakampės duobės, kurių viduryje supilami kauliukai, o ant jų dedamos įkapės. Dažniau sudegintų mirusiųjų palaikai randami negiliose duobutėse ant pilkapio pagrindo, o kartais, apdėti akmenimis, ir pačiame sampile. Įkapės negausios.

VII–IX a. jotvingių-sūduvių arealo šiaurės rytinėje dalyje, Nemuno dešiniajame krante, paplinta Rytų Lietuvos tipo pilkapiai su smėlio sampilu ir sudegintų mirusiųjų kapais. Iš akmenų sukrautus pilkapius su degintų ir nedegintų mirusiųjų kapais paliko viena iš jotvingių genčių, greičiausiai dainaviai.

Žemaičių gentis išsiskyrė V a. buvusios Pilkapių kultūros vakarinėje srityje tarp Dubysos ir Šušvės rytuose, Jūros bei Varduvos vakaruose, Ventos vidurupio šiaurėje. Žinomiausi laidojimo paminklai – Sauginiai, Maudžiorai, Pagrybis, Šarkai, Požėrė, Kaštaunaliai, o piliakalniai – Šatrija, Biržuvėnai, Laponys.
Mirusieji nuo V a. laidoti tik plokštiniuose kapinynuose ir nedeginti. Ankstyvesni kapai tarsi be tvarkos, o nuo VII–VIII a. sudaro eiles.

Vyrų ginklai – ietys – dėti prie šono. Nuo VII a. į kapą dėtos dvi arba trys ietys. Laidota ir su kovos peiliais, vėliau – su kalavijais. Į kapą dėdavo ir žirgo galvą. Šis paprotys būdingas pietvakarinei žemaičių sričiai. Be ginklų, kapuose negausiai randama ir darbo įrankių. Vyrai (kaip ir moterys) nešiojo įvairių formų antkakles, o drabužį susegdavo segėmis. Ant kairės rankos mūvėdavo apyrankę. Aprangą papildė diržas, susegtas ovalia ar keturkampe sagtimi. Moterų kapuose darbo įrankių taip pat nedaug – tai peiliukai, ylos, pjautuvėliai, verpstukai. Moterys galvos apdangalą dabino apgalviais iš įvijų ir plokštelių. Ant kaklo nešiotos įvijos ir karolių apvaros. Antkaklės taip pat labai įvairios. Drabužiui susegti buvo naudojama smeigtukų pora, sujungta grandinėlėmis. Kartais prie smeigtukų pririšdavo ir gintaro karolį. Mūvėjo apyrankes – rankogalines, įvijines, iškilia trikampe briauna.

Žiemgalių gentis, kaip ir žemaičių, atsirado buvusios Pilkapių kultūros centrinėje dalyje, tarp Ventos vakaruose ir Mūšos rytuose, nuo Rygos įlankos iki dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurinės ribos. Žiemgalių kultūra nevienalytė: pietinėje arealo dalyje ji artimesnė žemaičių kultūrai, o rytinėje – sėlių bei latgalių kultūroms.

Žinomiausi ankstyvųjų žiemgalių kapinynai – Jauneikiai, Linksmučiai, Pamiškiai, Stungiai, Šukioniai. Piliakalniai – Mežotnė, Tervetė (Latvijoje), Sidabrė, Žagarė, Papilė. Nuo pat V a. čia paplinta plokštiniai kapinynai su nedegintų mirusiųjų kapais. Žiemgaliai – vienintelė baltų gentis, kuri visą geležies amžių savo mirusiųjų nedegino. Nuo VIII a. kapinynuose randamos ir tvarkingos kapų eilės.

Vyrai per visą laikotarpį laidoti su ietimis, kurių ietigalių randama vienoje ar kitoje mirusiojo galvos pusėje. Nuo VIII a. iečių kapuose gausiau, net po 3–4. Laidota su kovos peiliais, kurie žiemgalių papročiu dėti skersai mirusiojo kūno dubens ar kojų srityje: laikotarpio pradžioje – siauras ilgas kovos peilis, o vėliau – platesnis kovos peilis-kalavijas. Vyrams į kapus dėti kirviai, peikenos, vedegos, peiliukai. Moterų darbo įrankiai negausūs. Tai ylos, peiliukai lenktomis nugarėlėmis ir kapliai.

Papuošalų gausu ir vyrų, ir moterų kapuose. Moterys galvas puošė apgalviais iš stambios plokštelės ir trumpų įvijėlių. Nuo VIII a. tokių apgalvių randama rečiau – galvos apdangalus imta dabinti žalvariniais spurgeliais. Ir vyrai, ir moterys nešiojo antkakles. Jų gausiau vėlesniuose kapuose. Nebuvo papročio nešioti karolių apvarų. Vyrai drabužį susegdavo sege, moterys – smeigtukų pora. Ir vyrai, ir moterys mūvėjo apyrankes – vyrai vieną, moterys ant abiejų rankų po vieną.

Sėlių gentis išsiskyrė VI–VII a. buvusios Pilkapių kultūros rytiniame pakraštyje. Sėliai gyveno šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje ir pietvakarinėje Latvijos dalyje, esančioje kairiajame Dauguvos krante. Sėlių paminklai Lietuvoje menkai ištirti.
Tai Visėtiškių, Pajuosčio pilkapiai. Mirusieji laidoti nedeginti. Įkapės negausios. Vyrams į kapus dėti siauraašmeniai pentiniai kirviai, ietys, retkarčiais – platusis kovos peilis. Moters darbo įrankiai – peiliukai ir pjautuvėliai. Moterys galvos apdangalą puošė apgalviais. Apgalviai gaminti iš įvijėlių ir skiriamųjų plokštelių, o pakaušio srityje nešiojo stambią įviją. Puošėsi ir apgalviais, pagamintais tik iš cilindriukų. Mūvėjo storagales ir įvijines apyrankes.

Susidaro įspūdis, kad šioje Lietuvos dalyje VII–VIII a. labai sumažėjo gyventojų, kraštas liko retai apgyvendintas. Yra duomenų, rodančių, kad iš II–IV a. pilkapių srities gyventojai migravo į šiaurę – į Padauguvį ir Vidžemę. Čia gyventojų padaugėjo ir susidarė sėlių centras, o už Dauguvos susiformavo latgalių gentys. Galbūt dalis žmonių iš šiaurinės rytų Lietuvos dalies IV a. migravo į Rytų Lietuvą ir ten susiliejo su Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojais. VIII–X a. šios srities gyventojai savo kultūra artimesni latgaliams.

Aukštaičių gentis susiformavo V a. Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų areale. Žinomiausi laidojimo paminklai – Marvelė, Kriemala, Pakalniškiai, Veršvai, Eiguliai, Griniūnai, Plinkaigalis, Obeliai.

Mirusieji laidoti nedeginti, tačiau šalia vyraujančių nedegintų kapų randama ir pavienių degintinių kapų. Vyrams į kapus dėjo darbo įrankius: pentinius siauraašmenius kirvius, retkarčiais pjautuvus, dalgius. Vyrai puošėsi įvairių formų antkaklėmis, o drabužį susegdavo lankinėmis segėmis, apyrankes nešiojo retai. Moterų kapuose, kaip ir vyrų, randama darbo įrankiai – ylos, pjautuvėliai, kapliai, verpstukai. Yra kapų, kuriuose prie kojos, dažniausiai kairiojo kelio srityje, randamas molinis puodelis. Kapuose gausu papuošalų. Mirusiųjų galvas dabino apgalviais, kaklą puošė karolių, įvijėlių, kabučių apvaros. Nešiojo antkakles – plonėjančiais galais, su kabliuku ir kilpele, šaukštines. Drabužį susegdavo lankinėmis segėmis arba sege ir smeigtuku, sujungtu grandinėle. Segės tokios pat kaip ir vyrų. Moterys mūvėjo apyrankes, dažniausiai randamos juostinės ir storagalės.

Dar nėra aišku, iš kur atėjo mirusiųjų deginimo paprotys į aukštaičių žemę. Vieni mano, jog jis plito iš Rytų Lietuvos pilkapių kultūros. Tačiau pirmieji degintiniai kapai randami pietvakarinėje arealo dalyje, todėl kai kurie tyrinėtojai mano, jog šis paprotys paplito iš Nadruvos. To meto aukštaičiai ir nadruviai turėjo ir daugiau bendrų kultūros bei laidosenos bruožų: ir vieni, ir kiti retai dėjo ginklus į kapus, drabužiams susegti naudojo seges.

IV a. pamažu sunyko Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Ji suskilo į dvi kultūras: vakariniame arealo pakraštyje tarp Šventosios ir Nemuno vidurupio vakaruose ir Svyrių bei Naručio ežerų rytuose V a. susidarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o į rytus nuo jos, vidurio ir šiaurės Baltarusijoje – Bancerovo-Tušemlios kultūra. Brūkšniuotosios keramikos kultūros išnykimo ir naujų baltiškų kultūrų susidarymo procesas dar nėra ištirtas. Jame svarbų vaidmenį suvaidino ūkinė ir socialinė raida ir vietinė migracija. Gali būti, kad į šiaurės vakarinį kultūros pakraštį atsikraustė gyventojų iš gretimų (pvz., sėlių) genčių, kurie pamažu susiliejo su vietiniais gyventojais. Galėjo ateiti žmonių ir iš Užnemunės.

Žinomiausi ankstyvųjų lietuvių paminklai – Riklikų, Taurapilio, Cegelnės, Kairėnų, Karamzinų, Neravų pilkapynai, Kernavės, Aukštadvario, Vilniaus ir Maišiagalos piliakalniai. Ankstyvuosiuose (V a. vid. ir pab.) pilkapiuose mirusieji laidoti nedeginti. Sampilą supo stambių akmenų vainikas. Pilkapio sampilas iš smėlio, pagrinde pabirę smulkių degėsių. Duobė mirusiajam dažniausiai kasta po sampilu. Duobių randama ir pagrindo srityje. Duobėse po sampilu laidoti suaugę mirusieji (dažniausiai 2 arba 3), o vaikų kapai – sampile. Kai kuriuose pilkapiuose su nedegintų mirusiųjų kapais aptinkama ir degintų žmonių kapų. Mirusiųjų deginimo paprotys čia ėmė plisti IV–V a. sandūroje ir atėjo, matyt, iš pietvakarių.

Pilkapiai pilti iš smėlio, jų sampilą supo akmenų vainikas. Kiek vėliau, VII–VIII a., vainiko išorėje kartais būdavo kasamos kelios įvairaus dydžio ir formos duobės, dalis jų primena sampilą supantį griovį. Deginti žmonių kaulai pilkapyje laidoti be degėsių. Užkasami ir duobėje po sampilu, ir įvairiose sampilo vietose. Laidota nuo 1–2 iki 7–8 mirusiųjų. Ant sudegintų kaulų arba šalia jų sudėtos įkapės. Tvarkingai įkapės buvo dedamos V–VI a., o vėliau jos imtos maišyti su degintais kaulais.

Ankstyviesiems lietuviams po VI a. nebūdingos gausios įkapės. Vyrauja geležiniai daiktai. Vyrams dėti siauraašmeniai pentiniai kirviai, peiliai, ietys. Po dvi ietis dedama tik turtingiesiems. Pastaruosiuose kapuose randami pentinai, kirvis, kovos peilis, skydas, o labai turtingi laidoti ir su kalaviju bei šalia paguldytu žirgu. Papuošalų vyrų kapuose nedaug. Tai segės bei antkaklės.

Moterys laidotos su darbo įrankiais: ylomis, pjautuvais, keliais moliniais verpstukais. Nešiojo antsmilkinius, apvarėles iš įvijėlių ir spalvoto stiklo bei gintaro karolių, antkakles. Drabužį susegdavo sege. Segės tokios pat kaip ir vyrų. Retkarčiais vietoj segės randamas smeigtukas. Ant rankų mūvėjo storagales, rankogalines bei juostines apyrankes. Audinio kraštas dažnai buvo puošiamas žalvariniais cilindrėliais.

Leave a Comment