Lietuvos atkūrimas

Kovo 11-oji ir jos prasmė
Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį, prisimename ir prieš penkerius metus buvusią liūdną mums 200 metų sukaktį, kai pirmą kartą buvo likviduota Lietuvos valstybė. Apskritai pastarieji du šimtmečiai Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs. XVIII amžiaus pabaigoje Vakaruose žmogaus teisės, tautos apsisprendimas ir pilietybė išsikovojo istorinės ir pilietinės realijos statusą. Tai rado atgarsį ir to meto konfederacinėje lietuvių ir lenkų valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, savotiškame Europos politiniame fenomene. 1791 m. gegužės 3 d. šios Respublikos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo anntroji po JAV konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje. Tų metų spalio 20 d. konstituciniu aktu – Abiejų tautų abipusiu pasižadėjimu – buvo išsaugota Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto padėtis. Šitas ėjimas į demokratiją buvo sužlugdytas, kaimynams pasidalijus valstybę ir Lietuvą pašalinus iš pasaulio politinio žemėlapio.
Nepakartojamas istorinis šansas atkurti valstybę atsirado tik po 123 metų, kai vėl buvo iškeltas tautų apsisprendimo principas, – pirmojo pasaulinio karo pabaigoje JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas paskelbė 14-os punktų deklaraciją apie tautų apsisprendimą. Iškilo ir Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto atstatymas. Liietuva pasinaudojo šia galimybe. Kaip atsakas į 1795 m. spalio 24 d. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos valstybės visiško likvidavimo aktą atsirado 1918 m. vasario 16 d. aktas, kuriuo buvo paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.
1939 m. rudenį Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais bandyta pa

aneigti Lietuvai išties svarbų Vasario 16-osios aktą. Lietuva buvo okupuota ir po 6 savaičių aneksuota. 1941 m. vasarą tauta pabandė sugrįžti į Vasario 16-osios politinę erdvę. Prasidėjus Vokietijos-Sovietijos karui, Lietuvoje birželio 23-27 d. įvyko masinis Tautos sukilimas, kuris iškėlė Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Buvo paskelbta apie Nepriklausomybės atkūrimą. Tik naujas okupantas užgniaužė šį siekį. Ir 1941 m. Birželio sukilimas nedavė to, ko vylėsi tauta.
Lietuvai vilčių suteikė 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovų paskelbta Atlantos chartija. Joje deklaruota pokarinė pasaulio sandara, tautų suverenumo ir apsisprendimo teisės gerbimas. Tikėtasi greitai sugrįžti į suverenių pasaulio tautų šeimą. Tik Sovietija, apgavusi patiklų demokratinį pasaulį, antrajame pasauliniame kare laimėjo dvigubai: jai liko Molotovo-Ribentropo pakto rezultatai ir dar tapo Teherano-Jaltos-Potsdamo konferencijų ir paktų dalyve, Rytų Vidurio Europos reikalų tvarkytoja. Lietuvai teeko reokupuotos teritorijos dalis ir sunki devynerių metų partizanų kova, negaunat jokios išorinės pagalbos. Partizanai mąstė apie savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Partizanų apygardų atstovų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. buvo priimta politinė deklaracija, kurioje kalbama apie karinę tautos išsilaisvinimo kovą, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė valstybė. Ši Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija 1999 m. Seimo paskelbta Lietuvos Respublikos teisės aktu. Tik laisvės diena dar buvo toli.
Istorinei politinei situacijai, į kurią Lietuvą įklampino agresoriai, iššūkį metė 1990 m. Kovo 11-osios aktas. Kovo 11-osios ak
ktu Lietuva, deklaruodama Nepriklausomybės atkūrimą, tautų apsisprendimo teisę pakėlė į naują erdvę, kurioje prasidėjo grandininė reakcija, sugriovusi Sovietų imperiją.
Lietuva XX amžiuje trečią kartą pasinaudojo galimybe atkurti savo valstybės nepriklausomybę. Kovo 11-oji yra šalia Vasario 16-osios. Kovo 11-osios aktas yra unikalus. Nepasinaudojus ta istorinė galimybė dar kartą ji galėjo ir nebepasikartoti. Bet vis tik jos nebūtų buvę, jeigu ne Vasario
16-osios aktas. Nepriklausomybę Lietuva pasirinko 1918-aisiais. 1990 m. kovo 11-ąja Lietuva dar kartą patvirtino savo pasirinkimą.

Kovo 11-oji ir jos prasmė
Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį, prisimename ir prieš penkerius metus buvusią liūdną mums 200 metų sukaktį, kai pirmą kartą buvo likviduota Lietuvos valstybė. Apskritai pastarieji du šimtmečiai Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs.
Kovo 11-osios Akto reikšmė

Ilgas ir sunkus Lietuvos kelias į laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvai laisvės niekas nedovanojo, ji pati sau laisvę turėjo išsikovoti ir toji kova iš mūsų tautos pareikalavo daug brangių aukų.
Mes tik ką paminėjome Mindaugo karūnavimo 750-tąsias metines, tai buvo Valstybingumo kūrimosi pradžia.
Vasario 16-oji 1918 metais įtvirtino ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Daug kas iš Jūsų gyvenote arba girdėjote apie tai iš savo tėvų ar senelių. Mes, gimę ir užaugę sovietinėje Lietuvoje, tai sužinojome tik iš senų knygų ir vadovėlių, todėl mums ir mano kartai 1990metų Kovo 11d. yra ypač svarbi. Lietuvos ne

epriklausomybės atkūrimas atvėrė mums kelius, suteikė kūrybinę, dvasinę

Įvykiai pasaulyje po 1990 kovo 11 d
· Kovo 15 d. – Michailas Gorbačiovas išrinktas pirmuoju Tarybų Sajungos prezidentu.
· Gegužės 22 d. – Jemenas suvienytas
· Liepos 3 d. – Baltarusija paskelbė atsiskirianti nuo Tarybų Sąjungos.
Rugpjūčio 30 d. – Tatarstanas paskelbia nepriklausomybę nuo Rusijoslaisvę.

Vasario 16-osios Akto signatarai

Pirmoji Lietuvos valstybės Taryba, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Stp. Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis.
Lietuvoje švenčiamos trys šalies valstybingumą žyminčios šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji. Kaip galėtume palyginti šias tris šventes, jų vietą mūsų istorinėje savimonėje. Kuri šventė Jums yra pati svarbiausia?
Kalbant apie Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, tenka naudoti „pirminės“ ir „antrinės šventės“ sąvokas. Jokiu būdu nemenkindamas 1990 metų kovo 11-ąją Nepriklausomybės atkūrimo aktą pasirašiusių signatarų nuopelnų, esu įsitikinęs: Kovo 11-oji yra antrinis Vasario 16-osios aidas. Vasario 16-oji lietuvių tautos sąmonėje ne tik žymi patį Valstybės atkūrimo aktą, bet ir turi ilgą šventimo okupacijos metais istoriją. Emociškai išgyventas trispalvės šmėstelėjimas vasario 16-ąją okupuotoje Lietuvoje giliai įsirėžė į

daugelio mūsų atmintį.
Šiandien dvi mūsų valstybės šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – sudaro vientisą emocinę erdvę ir labai gražiai dera su mūsų tautos istorine atmintimi. Suvokiame mūsų valstybės istorinį dvilypumą – senoji Lietuva, išreikšta Liepos 6-osios iškilmėmis, ir dvi moderniosios Lietuvos valstybės šventės. Žvelgiant istoriko ir piliečio akimis, būtent Vasario 16-oji man yra pati didžiausia šventė.
Galime sakyti – išsaugota mūsų tautos savimonė yra tarpukario Lietuvos nuopelnas.
Be abejo. Galiu tik su liūdesiu kalbėti, kad to iki galo neįvertiname. Savo tapatumą labiau esame linkę sieti su viduramžių kunigaikščių, o ne su Lietuvos Tarybos ar Atkuriamojo Seimo darbais. Jungtinės Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovų rūmams Vilniuje skiriame didesnį dėmesį nei Kaune esančiai Prisikėlimo bažnyčiai – atgimusios, modernios lietuvių tautos sukurtam stebuklui.
Kas yra svaresnis mūsų tautos didybės simbolis? Sąjūdžio metais emociškai iš tarpukario Lietuvos sėmėmės labai daug. Tuomet jautėme, kad atkuriame po Vasario 16-osios susiformavusią Lietuvos valstybę. Mes atkūrinėjome penkiasdešimt metų neveikusias institucijas, partijas, netgi akimirkai atkūrėme 1938 metų Konstituciją, kad galėtume pasakyti – mes tęsiame Nepriklausomą Lietuvą. Tačiau tarpukario Lietuva kol kas nepakankamai įvertinta ir nušviesta. Galbūt taip yra dėl to, kad tolimoji praeitis mūsų lyg ir neįpareigoja, tačiau ji labai artima mums emociškai. O tarpukario Lietuva – šalia, vos per penkis dešimtmečius, tačiau tautos sąmonėje jos reikšmė mažesnė.

Leave a Comment