Lietuvių tautos mitai, papročiai, patarlės

Turinys

Įvadas 3
Istorinės žinios 4
Dainos, pasakos, mitai 7
Patarlės, priežodžiai 8
Gyvybės atėjimas 9
Išvados 12
Literatūra 14Įvadas
Dvasinių ir materialinių vertybių visuma sudaro etninę kultūrą, kuri yra kiekvienos tautos kultūros pamatas. Gamtovaizdis ir istorija visuomenę sujungia į savitą bendriją, t.y. tautą − etnosą (A. Maceina). Kiekvienos tautos patirtis, priklausydama nuo gamtos, istorijos ir socialinių sąlygų, žmonių charakterio, antropologinių savybių, įgauna savitą raiškos būdą. Susiformuoja savitas pasaulio suvokimas ir vertybių sistema.
Lietuvių tautos praeities kultūros kloduose − mituose, papročiuose, religijoje, dainose, patarlėse atsispindi protėvių pažiūros į svarbiausius būties klausimus, žmonių tarpusavio santykius, gamtos objektus ir reiškinius. Mūsų prrotėvių tikyba tebėra paslaptinga. Dėl istorinių rašytinių šaltinių stokos sunku susidaryti aiškų senovės lietuvių gyvenimo vaizdą. Keliautojų, misionierių, kryžiaus karų dalyvių pateikti faktai gana padriki, dargi tendencingi arba dėl lietuvių kalbos nežinojimo iškraipyti. Autoriai dažnai vienas kitą kopijuoja arba įpina savo fantazijos vaisių. Mūsų tautosaka turtinga, joje galima aptikti ir atpažinti protėvių papročius, mitus, ritualus. Jeigu religiją ir mitologiją galima vadinti bendruomenės siela, tai etninę kultūrą – veidrodžiu, kuriame toji siela atsispindi. Norint geriau suprasti istoriją, papročius, tautosaką, liaudies muziką, šokius irr žaidimus, tautodailę, netgi architektūrą ir apsirengimą, būtina pažinti tautos religiją bei mitologiją (N.Vėlius, 1996). Senoji lietuvių pasaulėjauta nėra be pėdsakų išnykusi, ji formavo tradicijas, tautos charakterį, gyvenimo būdą. Tos pasaulėjautos blyksniai aptinkami ir šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Štai kaip jausmingai Vladislavas Si

irokomlė rašė [10] apie meilę gimtajai žemei, sakyčiau tėvynei: ,,.negalima pamilti Motinos − gimtosios žemės, gerai nepažinus viso jos veido. Išmokti žiūrėti į kibirkštį, kuri žėri jos akyse, verkti ašaromis, kurios riedėjo ar galėjo riedėti jos skruostais, net su meile skaičiuoti raukšles garbingame jos veide – tai būtinos mylėjimo sąlygos. Istorijos, gamtos, etnografijos, archeologijos, geografijos atžvilgiai tirti mūsų gimtąją žemę – tai, rodos, būtų tiksli išvada to, kas sutarta vadinti tėvynės meile, kaipgi kraują lieti už tai, ko nepažįstama ir nesuprantama? ”.
Šio darbo tikslas apžvelgti kaip lietuvių kultūriniame pavelde atsispindi jų gyvenimo moralinės − etinės nuostatos.Istorinės žinios
Visi senieji pagoniški lietuvių dievai ir dievybės neatskiriamai susiję su gamta, jos reiškiniais − gyvūnija ir augalija, dangaus ir žemės objektais, todėl senovės lietuviams gamtos galios buvo dieviškos ir garbinamos. Jooms buvo aukojama ir meldžiamasi, tuo pačiu bendraujama, prašoma pagalbos bei globos. Senoji religija skiepijo pagarbą gamtai, ją dievino. Nepaprastas galias baltai įžiūrėdavo daugelyje gamtos objektų ir mitinių būtybių. Štai Indraja [Šimkūnaitė E., 1963] – geroji ragana. Ji galiūnė, ji viską žino, gelbsti nuo bado ir gydo. Perkūnas [Gimbutienė M.. 2001, Vaicekauskas A.. 2001] valdo atmosferos reiškinius, suteikia gyvibingumą žemei ir žmonėms, Laima lemia žmonių likimą, Žemyna − žemės deivė, laumės dirba moteriškus darbus, globoja ar skriaudžia vaikus, aitvarai neša turtus, Gabija saugo ug
gnį, Austėja globoja bites. Miškeliai, vandens šaltiniai ir telkiniai, akmenys ir kalvelės teikia žmonėms maistą, prieglaudą bei paguodą, todėl yra šventi ir saugomi.

Lenkų istorikas Jonas Dlugošas (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1t.,Vėlius N., 1996, Vilnius) apie senąją prūsų ir lietuvių religiją ir mitologiją rašė ,,.Tuo metu Prūsijos žmonės buvo laukiniai, žiaurūs stabmeldžiai, garbinantys demonus ir skendintys tokiame aklame ir tamsiame paklydime, jog saulę, mėnulį, žvaigždes, gyvulius, paukščius, ugnį bei kitus padarus laikė dievais, o kai kuriuos miškus, ežerus, vandenis manė esant šventais ir neleido juose nei žvejoti, nei medžioti, nei medžių kirsti. .Prūsai turėjo savitą kalbą, kilusią iš lotynų, giminingą lietuvių kalbai ir į ją panašią, garbino beveik tuos pačius dievus. .Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai, su svečiais jie mandagūs ir žmoniškai apsieina. Pirtyse prausiasi kasdien ir vyrai, ir moterys. Niekam nevalia elgetauti: išalkusiam tereikia užsukti į kokią nors trobą, ir jis tuoj pavalgydinamas.”

Pateiktas istorinės medžiagos fragmentas patvirtina senovės lietuvių (prūsų, žemaičių, t.y. baltų) dvasingą ryšį su visomis gamtos apraiškomis. Meilė ir pagarba gamtai, jos garbinimas ir saugojimas, švara buityje, vargšų globa bei mandagumas sutinkant taikų, be piktų kėslų, svečią.

Apie jotvingius J. Dlugošas rašė: ,,.O jotvingių kraštas nusidriekęs į šiaurę, ribojasi su Mazovijos, Rusijos ir
r Lietuvos žemėmis. Jų kalba labai panaši į prūsų ir lietuvių, ir šie gali ją suprasti. Jotvingiai − nepaprastai aukšti ir karingi žmonės ir taip geidžia šlovės bei išlikti atmintyje, kad dešimt jų kaunasi su šimtu priešų ir guodžiasi vienui viena viltimi, kad jiems žuvus ar mirus artimieji pagerbs giesmėmis jų šaunius žygius. Tas karingumas jiems buvo labai pražūtingas, nes dauguma lengvai gali įveikti mažumą; taigi pamažu beveik visa tauta žuvo pralaimėjusi karo lauke, nė vienam nepasitraukus iš nelygios kovos ir nesistengus pabėgti iš pradėto mūšio. .Juk jotvingiai nepakęsią to, kad jiems sveikiems esant jų kraštas būtų nusiaubtas. .Ir per vieną mūšį beveik visa jotvingių gentis, visi žmonės buvo taip išžudyti ir išnaikinti.” Koks tragiškas didingos, lietuviams giminingos, genties likimas. Tokios trumpos, lakoniškos J.Dlugošo žinios, bet kiek daug jos byloja apie baltų narsą ir pasiaukojimą. Ar ne taip pat kovojo Lietuvos partizanai 1944 – 1952 pokario metais, nors gerai suvokė savo neišvengiamą žūtį, bet tūkstančiai jų ėjo aukotis dėl laisvės.

Gotų istorikas Jordanas [9] rašė: ,, Prie pat Okeano kranto, kur trimis žiotimis įsilieja Vyslos vandenys, gyvena vidivarijai, kuriuos sudaro įvairios gentys. Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis”. Taigi aisčiai buvo labai taikingi. Pagal M. Gimbutienę [3], tai senosios Europos įtaka − priešingai indoeuropiečiams, senosios Eu
uropos gyventojai buvo taikūs.

Daug istorinių žinių pateikia šv. Adalberto (Vaitiekaus) žūties (997 04 23) aprašymas [9]. Tuo metu vyko žūtbūtiniai kryžiaus karai. Ir štai, vykstant kruvinai kovai tarp religijų, Vaitiekus atvyksta į stabmeldžių kraštą. skleisti naujos krikščioniškos religijos tiesas. Vaitiekų pradžioje du kartus perspėja, kad to nedarytų ir liepia skubiai išvykti iš krašto: ,,.Skubus grįžimas suteiks tau viltį, o mažas delsimas užtrauks tikrą pražūtį. Mus ir visą šią karalystę, kurios angoje mes esame, valdo bendri įstatymai ir vienodas gyvenimo būdas; o jūs (katalikai) ir nežinomų mums papročių žmonės, jei šią naktį nepasitrauksite iš čia, ryto metą neteksite galvų”. Taip aprašė, spėjama, benediktinų vienuolis Jonas Kanaparijus, pagonių tikrai nedailinantis. Vėlgi, Vaitiekaus brolio Gaudencijaus (Radimo) ir kito palydovo Benedikto (Buguso) nenužudė, o leido pabėgti. Dar atkreiptinas dėmesys, kad tai vyko religijų nuolatinių kruvinų karų laikotarpiu bei krašto pasienyje (karalystės angoje), kur ypač griežti įstatymai. Tai žūtbūtinė kova už savo protėvių papročius juos privertė, po kelių perspėjimų, atlikti žiaurią egzekuciją. Ta nesutaikoma žūtbūtinė kova aprašyta ir Vygando Marburgiečio (1394m.) Naujosios Prūsijos kronikoje [M.Bartninkas 1993, N.Vėlius1996] − Trapėnų žemės gynėjai nusprėndė geriau visi žūti Pilėnų pilyje, bet neatsisakyti savo dievų ir laisvės.

Adomas Brėmenietis [8] apie prūsus (1075 m.) rašė: ,, Semba yra rusų ir lenkų kaimynystėje. Joje gyvena sembai arba prūsai, labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų. Auksą ir sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių iš kitų šalių.Be abejo, ir po šiai dienai jų žemėje, nors visi kiti papročiai yra tokie kaip mūsų, neleidžiama lankyti miškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas suteršia.Žydraakiai, rusvos veido odos ir apaugę plaukais, be to, gyvendami tarp nepereinamų pelkių, nenori pakęsti savo tarpe jokio valdovo”. Labai iškalbingas liudijimas apie lietuvių artimus gentainius prūsus: žmoniški žmonės, skuba į pagalbą, niekina auksą, saugo miškelius bei šaltinius, žydraakiai, mylintys laisvę.

Magdeburgo analuose [8] rašoma: ,, (1147 m.) tais pačiais metais, apie šv. Petro šventę, dieviško įkvėpimo paskatinti ir daugybės vienuolių paraginti, labai daug krikščionių kovotojų, pasiėmę gaivinantį kryžiaus ženklą, išėjo prieš gyvenančius šiaurės pusėje pagonis, kad juos palenktų į krikščionių tikėjimą arba, Dievo padedami, visiškai sunaikintų. Į vieną sąjungą jau buvo susibūrę: Magdeburgo arkivyskupas Friderikas, Halerštato vyskupas Rotholfas, Marburgo – Reihaldas, Branderburgo – Wickeris, bei Moravijos vyskupas Henrikas, be to, maršalas Konradas, maršalas Adalbertas, dvaro palydovai Friderikas ir Hermanas su daugybe kitų palydovų ir šešiasdešimt tūkstančių ginkluotų karių. Kitoje sąjungoje tuo metu pulkavosi Brėmeno arkivyskupas Alberas, Saksonijos kunigaikštis Henrikas, Burgundijos kunigaikštis Konradas, pagarsėjęs princas Hartwigas su daugybe palydovų ir kilmingųjų bei keturiasdešimt tūkstančių ginkluotų karių. Prisidėjo dar ir Dakijos karalius su tos žemės vyskupais bei visu savo tautos branduoliu; sutelkęs labai daug laivų, jis parengė kariuomenę, susidedančią maždaug iš šimto tūkstančių karių. Išvyko ir Lenkijos kunigaikščio brolis su dvidešimt tūkstančių ginkluotų karių ir jo vyresnysis brolis su be galo didele kariuomene kovoti su žiauriaisiais barbarais prūsais ir ilgokai ten užgaišo. Aukščiausiojo Dievo valia patraukė prieš juos su didžiulėmis ginkluotomis pajėgomis ir rusai, kad ir nekatalikai, bet paženklinti krikščionių vardu. Taigi visi jie labai gerai pasirengę ir su didžiausiu užmoju įžengė į kelias pagoniškų žemių sritis, ir visa žemė nuo jų sudrebėjo. Beveik per tris mėnesius skersai išilgai trypdami nusiaubė visą tą kraštą, padegė pilis bei miestus, o šventyklą, kuri buvo prieš Malcho miestą, sugriovė su visais stabais ir sudegino kartu su pačiu miestu”. Čia buvo pateikta didoka Magdeburgo analų ištrauka, nes ji su siaubą keliančiu vaizdingumu byloja apie tragišką prūsų likimą: .dieviško įkvėpimo paskatinti.pasiėmę gaivinantį kryžiaus ženklą.Aukščiausiojo Dievo valia.su didžiausiu užmoju.tris mėnesiu.s skersai išilgai trypdami nusiaubė visą kraštą.”. Kokia buvo ištverminga prūsų tauta, dar ilgai gynusi save ir lietuvius nuo apsijungusios Europos kruvino krikšto.

Tenka pastebėti, kad apie baltų gentis pateikiama labai prieštaringa informacija. Adomas brėmenietis teigia, kad tai labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą, o Magdeburgo analuose jau vadinami žiauriaisiais barbarais, galbūt siekiant pateisinti savo pačių žiaurumus.

Oliveris Paderbornietis (apie 1225-1227) rašė [8], jie (lyviai, estai, prūsai) pasitikėjo miškeliais, kurių nė vienas kirvis nedrįso paliesti ir kuriuose šaltiniai ir medžiai, kalnai ir kalvos, uolos ir slėniai buvo garbinami”. Kaip matome iš istorinių šaltinių, baltų gentys nuo seno vertino tai, ką bando saugoti dabartiniai įstatymai.

Baltramiejus Anglas (apie 1190 − po1250) rašė [8]: ,, Semba yra derlingų dirvų ir gausių vaisių žemė, balota ir miškinga, juosiama daugelio upių ir ežerų. Jos žmonės gražaus sudėjimo, narsūs; visas kitas kaimynines gentis jie pralenkia talentais, menais ir amatais.”
Šio enciklopedisto žodžiai byloja, kad baltų gentims nesvetimi menas ir amatai, o šie dalykai reikalauja kruopštaus darbo, žinių ir talento.

Pasaulio aprašyme [8], manoma, rašyto 1255-1260 metais vokiečių kilmės dominikonų vienuolio Henriko, sakoma: ,, Rytuose Žemaitija ribojasi su gretima Rusijai žeme Lietuva. Jos pirmasis karalius Mindaugas buvo pakrikštytas, ir aš dalyvavau jo karūnavime, kai jis priėmė savo karališkąją valdžią iš Romos popiežiaus ir paliko ją savo palikuonims, kad jie rūpestingai ją saugotų. Minėtieji lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai yra lengvai pakrikštijami, kadangi nuo pat vystyklų yra auklėjami krikščionių auklių. Taigi galėsime tarp jų saugiau būti.” – ne taip sunkiai būtų pasikrikštijusios baltų tautos, jeigu tai būtų daroma ne kalaviju, o žodžiu.Dainos, pasakos, mitai
Lietuvių dvasiniai išgyvenimai gerai atsispindi liaudies dainose. Tekstai, ritmika, intonacijos nuostabiai susisieja su tautos žodine kultūra. Apstu jose senovinio žmonių mąstymo, archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia tai įžvelgti. Jos kupinos tikro nuoširdaus jausmo, išreikšto taupiu, taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija. Liaudies dainos yra etninio bei nacionalinio savitumo išraiškos lobynas, priemonė žmones telkti, bendrauti ir pakilti dvasiškai.

Lietuvių dainos garsina sveikos aplinkos svarbą, gamtos objektų ir reiškinių dvasingumą. Štai dainelės ,, Ir paaugo žalia liepa” žodžiai: ir paaugo žalia liepa kiemo vidurėly [1]. Kodėl kiemo vidurėly? Tai visokeriopai naudinga, gražu, malonus kvapas ir gera aura, bitelės neša medų, žiedlapiai gydo. Vėlgi dainelėje ,,Tu girele, tu žalioji” garbinamas vasaros gražumėlis − per tą patį gražumėlį girelė žaliuoja, mergelė dainuoja, bitelė lekioja gegutė kukuoja. Vos ne kiekvienoje dainoje veiksmas vyksta sveikoje gamtos aplinkoje. Štai dainelėje ,,Padainuosim mes sustoję” palyginama, kad dainuosim kaip paukšteliai žaliam gojuj, vienasėdy, palei upę. Dainuojama ne bet kur, o ant kalnelio, prie upelio, paežerėly, kur dvasiai ir kūnui atgaiva. Dainoje ,, Noriu miego” sakoma: vėjas pučia, vyšnios ūžia, lakštingės čiulbuoja, o koks saldus poilsėlis vyšnelių sodely. Nesunku pastebėti, kad dainose gausu malonybinių žodelių, meilės išraiškos priemonių visam tam, kas supa žmogų: ,,.vai broleli broleli, broleli sakalėli, kuo pašersi šyvą žirgą be lankelės šienelio?”[1].

Dainose ryškios moralinės nuostatos rodo sveiką gyvenimo būdą. Dainelėje ,, Sėdžiu už stalo, rymau” mergelės ir bernelio klausiama kur jie buvo, gal karčiamėlėj gėrė − mergelė atsako, kad ne karčemėlėj buvo, o močiutei stakleles taisė, drobeles audė, o bernelis atsako, kad pas tėvelį žagrelę taisė, laukelį arė [1]. Dainose matome, kad mergelė bernelį dažniausiai sutinka ne tinginiaudama, o darbo vietoje, ar prie šaltinėlio vandenėlį semiant, linus raunant ar rugelius pjaunant. Darbas buvo pagrindinis ne tik gerovės, bet ir sveikų moralinių poreikių tenkinimo šaltinis. Dainelės ,,Vai, aukšti aukšti” pagrindinė mintis apie tai, kad kol bernelis buvo vainelėj, mergelei tėvelis padarė ąžuolo stovelius, brolelis − klevo šaudyklėlę, motulė išmokė plonai lygiai verpti, o sesulė − abrūselius austi. Darbo įgūdžiai ir patirtis perduodami iš kartos į kartą. Bernelis ir mergelė viens kitą vertina pagal tai, kaip jie atlieka darbus. Dainelėje ,,Vai, dariau dariau lyseles” sakoma − tik man patikai jauna mergelė (bernelis), tavo rankų darbeliai [1]. Geriems santykiams svarbi atjauta, abipusė pagalba ir pagarba. Dainelėje ,, Gieda gaideliai anksti rytelį” pastebima ,, dar nenupjoviau nė pradalgėlio – jau ir ateina mano mergelė, jau ir atneša man pusrytėlius.” Paveldimos moralės savybės buvo labai vertinamos, jaunoji ar jaunasis turėjo būti iš geros šeimos. Štai dainelėje ,, Eik, sesute, darželin” tvirtinama − man nereikia turtelių nei sukrautų kraitelių, man tik reikia mergelės, gerų tėvų dukrelės. Dainoje ,, Aš pasėjau balandėlę daržely” nuostatos tokios − aš alučio nė lašelio negėriau, arielkėlės nei rankelėn neėmiau, tik midučio po trupučio ragavau. Koks sektinas pavyzdys dabarties visuomenei [1].

Dažnai lietuvių tautosakoje gulbė simbolizuoja moters grožį, švelnumą, kūno formų grakštumą [2]. Gulbėmis pasiversdavo pačios gražiausios, gero būdo jaunos mergelės. Manytina, kad gulbės buvusios mirusių gražių merginų ar jaunamarčių vėlės. Tai dar matriarchato paveldas. O štai sakalo ar erelio įvaizdis jau susisluoksniavusios, kunigaikštysčių laikų, visuomenės hierarchinės viršūnės simbolis [2]. Ar neturime ir dabarties gyvenime netgi juokingų analogiškų pavyzdžių: ,, erelių , sakalų, gaidžių”?

Daugelyje senųjų lietuvių liaudies dainų jaučiamas ne vyriškasis, o moteriškasis substratas − malonybiniai žodeliai, rypavimas, paprastų kasdienių darbų ir gyvenimo svarbiausių įvykių gija. Ar tai ne senieji, dar iki.indoeuropiniai, t. y. Senosios Europos taikios gyvensenos obalsiai.Patarlės, priežodžiai
Patarlės ir priežodžiai atsirado kaip gyvenimo patyrimo lakoniškas ir taiklus apibendrinimas. Patarlėse ir priežodžiuose užfiksuota liaudies išmintis, pamokymai, tai ir etinių normų lobynas. Šioje liaudies kūryboje daug pamokančių žinių, kurios yra savotiška gyvenimo mokykla. Tie pamokymai ir pastebėjimai yra šmaikštūs bei lengvos pašaipos pavidalu, yra trumpi ir lengvai įsimenami, gali būti sakomi bet kuria tinkama proga. Apie darbą, tinginystę, amatą: darbas gėdos nedaro; verkia duonelė, tinginio valgoma; kas skaito, rašo duonos neprašo; baltos duonos tinginys nevalgo; ardami arti mokomės; akys − baisininkės, rankos − darbininkės; akys pamatys, rankos padarys; blogi darbai akis bado; darbas meistrą giria; devyni amatai, dešimtas − badas; kas nedirba, tas nevalgo ir kt. [5].
Dažniausiai patarlės yra daugiaprasmės, tinka daugeliui gyvenimiškų situacijų: ką pasėsi, tą ir pjausi; kiek darbo, tiek ir naudos; koks artojas, toks ir arklas; kokia sėkla, toks ir derlius; su daina darbas spartesnis; sunkios girnos plonai mala ir kt. [5]

Patarlėse ir priežodžiuose daug žmonių buities asociacijų, gyvenimiškų situacijų vertinimo: dūminėj pirkelėj ir vestuvės nelinksmos; gyvena kaip žirnis prie kelio; gyvena kaip silkės bačkoje; gražiai gyvename ir tvoras kūrename; kur trumpa, ten trūksta; batsiuvys basas; gera ten kur mūsų nėra; ne bėda, kad duonos yra; už darbų saulės nemato ir kt. [5].

Žmonių tarpusavio santykiai labai svarbi gyvenimo terpės dalis. Dar pasidairykime po patarlių ir priežodžių arimą: iš šiaudų išėjęs, o šieno nepavijęs; kas, į seimą renkant, nežada; kyšių neima, bet be dovanų neprisileidžia; vienas prasigyvens, dešimt nusigyvens; neduok, Dieve, iš mužiko ponu pavirsti ir kt. Kaip tai tinka šių dienų realijoms.

Patarlėse ir priežodžiuose daug minčių apie žmonių dvasines ir fizines galias bei savybes: akys nori, širdis nepriima; baimė su meile drauge nevaikšto; dviejų amžių negyvensim; geri žmonės protą gerbia, pikti − pinigus; girtam ir baloj sausa; į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi; jaunystės griekai − senatvės vargai; kas nusidėjo, bijo ir vėjo; tyla − gera byla; kur miela, ten ir akys; tinginiui visada šventė; draugų prie stikliuko netruks; gerk vandenį iš savo šulinio; kas tau gera, tas ir kitam dera; nesijuok, kad kaimyno pirtis dega [5].

Patarlės visada daug pataria ir pamoko: ant gero žiedo ir bitė sėda; atras vanduo sau taką; be ašarų ir džiaugsmo nebūtų; be valios nėra galios; daug apžiosi − mažai nukąsi; dėvėk, kol pritinka, valgyk, kol patinka; geriau vienas kelias negu šimtas takų; nemesk kelio dėl takelio; gero daikto daug nereikia; ir vanduo bestovėdamas genda; kas klausia, tas neklysta; kas melagis, tas ir vagis; ko nematęs, nesakyk; nepadėjęs neieškok [5]. Daug liaudies išminties šioje kūryboje, kuri mus vedė ir veda doros ir darbštumo keliu, o pasakoma trumpai ir drūtai.Gyvybės atėjimas
Gyvybės atėjimas − ypatingos svarbos įvykis ir buvo suvokiamas kaip dievybės dovana. Tokiu svarbiu momentu gimdyvė nepaliekama viena. Nėščios motinos elgesys buvo pavyzdžiu būsimam kūdikiui, jo sveikata priklausė nuo motinos elgesio, gaudavo jos savybes ir net likimą [6]. Besilaukianti turi būti tvarkinga, neimti svetimo daikto, kad būsimas vaikas nebūtų vagis; vengti apkalbų, nes gali gimti nebylys; turi nesistebėti girtuokliais, negražiais, suluošintais, kad kūdikis neatsigimtų. Kaimo bendruomenės nuomonė nėščiąją atribodavo nuo kitų, ji turėjo laikytis senųjų tikėjimų, drausdavo jai bet ką skolintis, dalyvauti pasilinksminimuose, privalėjo vengti rizikos. Perspėdavo: ,, kol tuščia, motinėle, kaip ožka šokinėk, jei nėščia − užu pečiaus sėdėk”. Namų ruošoje padėdavo motina, anyta, vyras, bet ir pati judėdavo ,, kol pečius sugriūdavo”, kad gimdymas būtų lengvesnis. Jaunoji prieš vestuves eidavo per kaimą, atsibučiuodavo, susitaikydavo su visais. Sakydavo ,, kai atlais, tai ir palais”. Jai visi atleisdavo, suteikdavo dvasinę ramybę, norėdami palengvinti perėjimą į naują būties etapą [6].
Kūdikio vengianti moteris buvo smerkiama, todėl nėštumas buvo nutraukiamas labai retai. Gimdyvių papročiuose dorovinės vertybės egzistavo kaip privalomos moralės normos, kurias reglamentavo įsitikinimai, papročiai ir prietarai. Vaiko atsiradimui buvo ruošiamasi iš anksto. Žiūrėta, kad abu sutuoktiniai būtų sveiki. Protingai manyta, kad nuo jų doros, fizinių ir dvasinių galių, charakterių, gyvenimo būdo priklausys palikuonių prigimtis, darbštumas, sveikata, laimė. Kūdikis buvo auklėjamas dar įsčiose, laikantis papročių. Tikėta, kad vaiko likimas ir sveikata priklauso nuo pradėjimo laiko, mėnulio fazės. Žindymą atjunkydavo tam tikromis dienomis. Mergaites žindydavo ilgiau, kad užaugusi būtų stipri gimdyvė. Motinos ir dukters santykis buvo labai svarbus, nuo gimimo rengdavo motinystei. Sėkmingą dukters motinystę motina siekė nulemti racionaliais ir magiškais veiksmais. Už dukters sveikatą duodavo išmaldos elgetoms, užprašydavo šv. Mišias, už ją melsdavosi. Didelį vaidmenį turėjo pribuvėjos ,, bobutės”, kurių būdavo kiekvienoje apylinkėje. Jos pareigos: kūdikio priėmimas, atskyrimas, pirmasis prausimas, prausiamo vandens išpylimas, placentos slėpimas, kūdikio apdovanojimas duona, vaiko ateities spėjimas pagal jo elgesį. Priimti reikėjo su staltiese, rankšluosčiu ar nauju švariu drabužiu. Pirmo prausimo metu į vandenį įberdavo druskos, šakelę ėglio ir šermukšnio ir būtinai peržegnodavo. Pirmasis kūdikio prausimas senovėje galėjo reikšti tartum krikštą. Prausdavo toje pačioje geldoje, kurioje buvo maudyti vyresni vaikai − kad mylėtų vienas kitą ir gyventų santarvėje. Vandenį išpildavo po krosnimi, kad būtų prisirišęs prie namų. Jei gimdavo mergaitė, tai vandenį išpildavo į gėlių darželį − nekaltybei saugoti, ar ant vartų stulpelio, kad greičiau ištekėtų. Gimus berniukui placentą užkasdavo po namų slenksčiu, kad būtų geras ūkio paveldėtojas, o gimus mergaitei − rūtų darželyje. Kad vaikas būtų turtingas, pribuvėja tarp vystyklų įdėdavo duonos. Pirmas garsus riksmas reiškė sveikatą ir ilgą gyvenimą, turės gerą balsą.
Kūmos parinkimas buvo svarbus gyvenimo momentas, nes nuo to priklausė tolesnis vaiko gyvenimas. Krikšto motinos parinkimas rėmėsi doros principu. Tuo pačiu tai žmogaus įvertinimo ženklas. Liaudies etika kūmai kėlė aukštus reikalavimus, nes krikštavaikis seks krikšto mamos pėdomis. Kūmų dvasinė globa privalėjo būti visą gyvenimą.
Gimtuvių papročiuose mokyta pagarbos naujai gyvybei, doros ir sveikos gyvensenos. Vaiko ugdymo nuostatos buvo perduodamos intuityviai per tikėjimus, prietarus bei draudimus ir lydėjo nėščią moterį nuo kūdikio pradėjimo iki jo atjunkymo. Buvo suvokiama, kad motina ne tik tenkina biologinius vaiko poreikius, bet veikia ir jo emocijas. Motinos meilės svarbą dažnai atspindi lietuvių tautosaka.Išvados
Kaip ir kitų tautų, lietuvių etinės gyvenimo nuostatos formavosi per tūkstančius metų. Daug būta ilgų ramių ir taikių periodų ir nuolatinių kruvinų karų laikotarpių, kada besiformuojančiai valstybei reikėjo ginti savo žmones, žemę, turtą ir tradicijas. Lietuviai (baltai) nebuvo uždaros gentys, nors ir gyveno gamtos apsaugotoje teritorijoje, jie vystė prekybinius mainus ir vykdė tolimus karo žygius. Jų papročiuose, kaip ir kitų tautų, ne viskas buvo dailu, būta žiaurumų: ne tik gyvūnų, bet ir belaisvių bei savo artimųjų aukų dievams.

Manoma, kad mūsų krašte poledyninio laikotarpio gyventojai apsigyveno X tūkstantmetyje pr. Kristų. Tai buvo matriarchalinė gyvensena su besąlygine pagarba genties motinai [3]. Jie buvo sėslūs ir taikūs žmonės, negamino karo ginklų ir neturėjo žirgų. Žemės − Motinos kultas europinėje teritorijoje dominavo visą akmens amžiaus laikotarpį iki III tūkstantmečio pr. Kr. Tos epochos aidas mūsų laikus pasiekė per tautosaką ir papročius.Matriarchatinės gentys nebuvo agresyvios, jos neturėjo ginklų nei gynybinių įtvirtinimų, nes iki III tūkstantmečio pr. Kristų Baltijos rytiniame pakraštyje į jų gyvenimą niekas nesikėsino. Jų kapinynuose nerandama smurtinės mirties atvejų. Žmogus šioje sistemoje buvo ne savarankiška asmenybė, o tik gamtos dėsniams pavaldi ir paklusni būtybė. Šio žmogaus rūpestis buvo ne kūryba, ne aplinkos keitimas pagal žmogaus mintį, bet nuolatinis stengimasis apeigomis ir aukomis imituoti gyvūnų ir gamtos reiškinius, kuriuos valdo Žemė − Motina. Jis visiškai pakluso jos globai, o jo veiksmus buityje nurodinėjo genties motina – šventikė. Čia nebuvo vietos individualiam sąžinės sprendimui, nes tai būtų reiškę pasipriešinimą Motinai, o kartu atsiskyrimą nuo bendruomenės ir genties. Žmogus taikėsi prie aplinkos ir gyvenimo tėkmės, nes matriarchato pasaulėvaizdyje visa būtis buvo dieviška ir šventa, o žmogus joje turėjo elgtis kaip šventovėje.
Matriarchatas buvo žmonijos vaikystės amžius, todėl motinos gamtos ir genties motinos globą bei vadovavimą žmogus išgyveno kaip būtinybę, kaip šventą dalyką. Tokia gamtos dėsnių ir genties motinos valdomų bendruomenių epocha baltų kraštuose tęsėsi visą akmens amžių – kelis tūkstančius metų. Mūsų laikus pasiekė to lėtai besikeičiančio žmonių pasaulėvaizdžio aidas, iš dalies atsispindintis matriarchalinėje ir net vaikiškoje mūsų tautos pasaulėjautoje bei papročiuose.
III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje į dabartinės Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo indoeuropiečių gentys, atsinešdamos tobulesnius žemdirbystės įnagius, kviečių ir miežių kultūras bei galvijus, taip pat ir patriarchalinę santvarką, dangaus dievybių kultą ir savąją kalbą, kuri, šiek tiek sumišusi su vietinių gyventojų kalba, tapo baltų prokalbe. Ateiviai turėjo žirgus, kovos kirvius bei ietis, todėl be kliūčių nuslinko visu rytiniu Baltijos pakraščiu. Šiaurinėse ir rytinėse srityse indoeuropiečiai ištirpo tarp gausesnių ugrofinų, palikdami jų kalbose nemažai buitinių žodžių.
Tuo tarpu pietiniame rytų Pabaltijy šių ateivių įtaka buvo žymiai didesnė: čia prigijo naujoji žemdirbystė ir gyvulininkystė, o kartu įsigalėjo naujoji kalba, patriarchalinė gyvenimo tvarka, kunigaikštukų valdžia ir vyriškų dangaus dievybių kultas. Apeigoms vadovaudavo vyrai žyniai, aukodami vyriškiems indoeuropietiškiems dievams ožius, bulius, žirgus, galvijus ir net žmones. Net kunigaikštis Žygimantas, vadovaudamasis žynių ir raganų pranašavimu, įsakė išžudyti daug nekaltų žmonių. Karo veiksmai visada buvo derinami su dievais, todėl kiekvienas karas buvo dievų valios vykdymas.
III tūkstantmeti pr. Kristų į rytinį Baltijos pakraštį atslinkę indoeuropietiškos kilmės ekspansyvūs ateiviai visapusiškai skyrėsi nuo vietinių matriarchatinės santvarkos gyventojų, kurie garbino Žemę ir jos dievybes, tikėjo atgimimu medžiuose ir gyvūnuose. O indoeuropiečių Dievas buvo dangaus šviesa, jo sūnus Perkūnas reiškėsi žaibais ir griausmais, dangaus šviesos nešėja buvo Saulė, žmonės po mirties ne atgimdavo, bet .kildavo į dausas, o aukas dievams ne kur nors skandindavo, padėdavo ar suvalgydavo, bet ant aukurų ir laužų degindavo. Todėl ir bendruomenę valdė ne gimdančios Žemės, bet valdančio Dievo atstovai kriviai ir kunigaikščiai, kurie gyvenimą centralizavo, statė pilis ir gyvenvietes apie jas, įkūrė dievų garbinimo vietas. Jie vadovavo visam viešajam gyvenimui ir buvo kunigaikščių dinastijų pradininkai. Iš esmės tai buvo tam tikras gyventojų antsluoksnis arba aukštuomenė su savuoju kultu ir papročiais. Šio indoeuropietiško antsluoksnio kiekybinė persvara buvo ryški pietinių baltų gentyse – prūsuose ir jotvingiuose, todėl ir jų kalbos artimesnės sanskritui, jų dievybės vyriškos, o gyvenimo būdas žymiai nuožmesnis. Šioje santvarkoje visuomenė buvo susiskirsčiusi į dvasininkų, vadų ir karių sluoksnį, dirbančiųjų sluoksnį, vergų ir belaisvių sluoksnį. Šiaurinėse baltų gentyse, priešingai, dominavo matriarchalinių deivių kultas ir mažiau centralizuotas gyvenimas.
Dabartinės Lietuvos teritorija buvo tarpinėje padėtyje. Nors gyvenimas jau buvo tvarkomas patriarchališkai, tačiau gyventojai dar išlaikė ir daugelį matriarchato papročių. Šių dviejų pagrindinių epochų – matriarchato ir patriarchato arba Senosios Europos ir indoeuropinės – kaita ir suformavo savitas lietuvių gyvenimo etines nuostatas bei etninę kultūrą.Literatūra
1. Aušta aušrelė (Lietuvių liaudies dainos) Kaunas, Šviesa, 1989.
2. Bartnikas M. Senovės lietuviai. Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.
3. Gimbutienė M. Senovės lietuvių deivės ir dievai. Vilnius, 2002.
4. Greimas A.J. Tautos atminties beieškant. Vilnius – Chikago, 1990.
5. Patarlės ir priežodžiai. Vilnius, 1958.
6. Račiūnaitė R. Senvaitytė D. Vaicekauskas A. Senovės lietuvių pasaulėžiūra, Kaunas, 2001.
7. Šimkūnaitė E. Indraja. Mokslas ir gyvenimas, 1963, Nr.9.
8. Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 1996.
9. Vėlius N. Lietuvių mitologija. Vilnius, 1997.

10. V.Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vilnius, ,, Mintis”, 1991.

Leave a Comment