Baltijos jūros ekosistemos

Turinys

1. Įvadas

.........................

.......

2. Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies)......

3. Kuršių

nerija.......................

......

4. Kuršių

marios.......................

......

5. Nerijos

pajūrys......................

......

6. Palangos

pajūrys......................

......

7. Nemuno

delta......................

......

8.

Tyras.......................

..........

9.

Išvados.......................

..........

10.

Literatūra.....................

...........

Anotacija

Darbe nagrinėjamos Kuršių nerijos, Kuršių marių, Nerijos pajūrio,
Palangos pajūrio, Nemuno deltos, Tyro ekosistemos.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Baltijos jūra, Kuršių marios, Kuršių nerija, Nemuno
delta, trofiniai ryšiai, ekosistema.

Įvadas

Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka
vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km),
kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos
gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas
fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi
ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos.
Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei ttinkamą atmosferą,
hidrosferą ir litosferą. Žemės ekosistemą sudaro gyvųjų organizmų bendrijos
ir juos supanti negyvoji gamta. Labai apibendrintai ekosistemą galima
apibrėžti kaip gyvųjų ir negyvųjų elementų sistemą, kurioje ją sudarančios
komponentės jungiasi tarpusavio ryšiais, užtikrinančiais gyvybei svarbius
medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesus. Tai gali būti
sausumos ar vandens plotai, kuriuose gyvena įvairiausi mikroorganizmai,
augalai, gyvūnai. Kartu su abiotine aplinka, t. y. šviesos, temperatūros,
drėgmės, cheminių elementų visuma, jie sudaro vieningą medžiagų ir
energijos apytakos sistemą. Tokia augalų, mikroorganizmų ir gyvūnų bendrija
su juos supančia negyvąja aplinka sudaro dinamišką kompleksą. TTarp gyvų
organizmų susidaro sudėtingi biotiniai veiksniai – vieni organizmai veikia
kitus. Ekosistemos yra labai įvairios: natūralios ar dirbtinės, didelės ir
mažos, gėlo vandens ar jūrinės, ariamo lauko ar pelkės. Labai bendra
ekosistemos schema tokia:

[pic]

Dideles makroekosistemas sunku aprėpti ir tyrinėti. Didesnėje
ekosistemoje tikslinga išskirti mažesnes ekosistemas. K

Kai vandens ar
sausumos plote tarp augmenijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų, medžiagų ir
energijos apykaitos procese, susiformuoja palyginti pastovūs tarpusavio
santykiai bei ryšiai, tai tokia visuma vadinama biocenoze. Ekosistemos
biotinės dalys yra skirstomos pagal tai, kaip jas sudarantys organizmai
gauna maisto.

Energija į ekosistemą patenka fotosintezės metu, o prarandama
daugiausia šilumos pavidale, kai organizmas ją naudoja gyvybei palaikyti.
Principinis energijos ir medžiagų apytakos ratas toks:

[pic]

Fotosintezės metu žali augalai, panaudodami saulės energiją, anglies
dvideginio, vandens ir mineralinių elementų junginius pertvarko į
organinius junginius, kuriuose dalis saulės energijos kaupiasi cheminės
energijos pavidalu. Organinės medžiagos tampa energijos šaltiniu pačiam
žaliam augalui, o pastarasis – gyvam organizmui. Energija, esanti maiste,
išsilaisvina kvėpuojant. Kvėpavimui reikalingas deguonis, o šio proceso
metu atsiranda anglies dvideginis, vanduo ir energija, panaudojama darbui
bei virstanti šiluma.
Fotosintezės schema:
Energija + anglies dvideginis + vanduo = angliavandeniai + vanduo +
deguonis
Energija + CO2 + 2H2O = CH2O + H2O + O2
Kvėpavimo prrocesas:
organinė medžiaga + deguonis = anglies dvideginis + vanduo + energija
C6H12O6 + 6O2 = energija + 6CO + 6H2O

Prarasta energija turi būti nuolat papildoma saulės šviesos pavidalu.
Vanduo ir mitybos elementai daro apytaką tokiu ratu:
vandens telkinys ar gruntas – augalas – žolėdis – (arba) ir mėsėdis –
bakterijos, grybai, vabzdžiai – vandens telkinys ar gruntas.
Gyviems organizmams būtini šeši elementai: anglis, vandenilis, deguonis,
azotas, fosforas ir siera.

Žemės gyvybei yra svarbūs vandens, anglies, azoto, fosforo apytakos
ratai. Biosferoje vanduo keliaja ratu. Gėlas vanduo susidaro garuojant
vandenynams ir iškrenta kaip lietus į sausumą ir vandens telkinius. Vanduo
į orą taip pat patenka garuojant gė

ėlo vandens telkiniams, iš sausumos ir
augalų. Vandens apytakos ratas toks:

[pic]

Anglis dalyvauja augalų fotosintezės ir ląstelių aerobinio kvėpavimo
procese. Žalieji augalai gyvūnams yra ne tik maistas, bet ir deguonies
gamintojai. Anglies apytakos rate sausumos augalai pasisavina anglies
dioksidą iš oro ir fotosintezės metu paverčia organinėmis medžiagomis ir
jas vartoja gamintojai ir vartotojai. Vandens ekosistemos anglies dioksido
mainus su atmosfera atlieka netiesiogiai.Ore esantis anglies dioksidas
reaguoja su vandeniu ir susidaro biokarbonatas. Jį panaudoja vandens
dumbliai ir sintetina maisto medžiagas sau ir kitiems gyviems organizmams.
Jiems kvėpuojant pašalinamas anglies dioksidas ir virsta bikarbonatu. Tarp
vandenyje esančio bikarbonato ir ore esančio anglies dioksido susidaro
pusiausvyra. Be to anglies šaltiniu yra gyvi ir žuvę organizmai.

Anglies apytakos ratas toks:
[pic]

Atmosferoje daugiausia yra azoto – 78 %. Jo trūkumas dirvoje riboja
augalų augimą. Augalai ore esančio azoto negali tiesiogiai pasisavinti ir
priklauso nuo bakterijų, kurios sugeba azotą įjungti į organines molekules
– azoto fiksacijos procesas. Yra žemės augalų šaknų gumbeliuose bakterijų,
kurios taip pat gali fiksuoti azotą. Bakterijų fiksuotą azotą augalai
gauna iš dirvos. Azoto pavertimas nitratai vyksta dviem etapais. Vienos
bakterijos amoniaką paverčia nitritu, o kitos nitritą – nitratu. Šis
procesas vadinamas nitrifikacija. Yra ir denitrifikuojančių bakterijų,
kurios atlieka priešingą azoto fiksavimui procesą, t.y. nitratus verčia
azoto oksidais ir azoto dujomis. Žmonės, gamindami ir naudodami trąšas,
labai pagreitina azoto fiksavimą, vandenis užteršia fosfatai ir pagreitina
eutrofikaciją.

Azoto apytakos ratas toks:

[pic]

Dūlėjant uolienoms fosfatai patenka į dirvą ir ju

uos gali pasisavinti
augalai. Dalis fosfatų išplaunama į vandens ekosistemas. Nespėjusius
nusėsti dugne fosfatus pasisavina dumbliai, o nugrimzdę virsta geologinėmis
nuosėdomis ir į žemės paviršių, divą, patenka geologinių procesų dėka arba
žmonių pagalba. Žmonių veikla (kasyba, gyvulininkystė, trąšų bei skalbimo
priemonių gamyba) labai padidina fosfatų kiekį ekosistemose, suintensyvina
eutrofikaciją. Fosforas į atmosferą nepatenka. Labai apibendrintos
globalinės medžiagų apykaitos schema atrodo taip;

[pic]

Žali augalai vadinami producentais – jie patys pasigamina maistą, o
bakterijos, grybai ir kai kurie vabzdžiai bei kirmėlės, mintantys
dvėseliena, vadinami reducentais – jie panaudoja žuvusių augalų maistingas
medžiagas ir skaido į paprastesnius organinius junginius. Ekosistema galėtų
egzistuoti neapibrėžtai ilgai, jeigu ją sudarytų tik producentai ir
reducentai. Tačiau didelę energijos dalį, sukauptą producentuose, panaudoja
konsumentai: žolėdžiai, visaėdžiai, parazitai bei mėsėdžiai, mintantys
žolėdžiais. Globalinė energijos ir medžiagų apykaitos schema tokia:

[pic]

Tiriant organizmų, kurie sudaro ekosistemą, mitybą, galima sudaryti
mitybos tinklą, kuris atspindi energijos ir maisto elementų srautus.
Ekosistemoje susidarę mitybos lygiai vadinami trofiniais lygiais. Pirmą
lygį sudaro augalai – producentai, antras – konsumentai (žolėdžiai),
trečias – antriniai konsumentai (mėsėdžiai). Bakterijos, grybai, vabzdžiai
– reducentai panaudoja žuvusių augalų maistingas medžiagas ir organinius
junginius skaido į paprastesnius neorganinius junginius, kuriuos sugeba
įsisavinti augalai. Principinė ekosistemos komponenčių schema tokia:

[pic]

Ekosistemoje vienu metu egzistuoja keletas susijusių mitybos grandžių,
dažniausiai 3 – 4. Bendras greitis, kokiu augalai įsisavina saulės
energiją, vadinamas bendru pirminiu produktyvumu. Beveik pusę tos
energijos, sukauptos fotosintezės metu, sunaudoja patys augalai kvėpavimui.
Likusi energijos dalis vadinama grynu pirminiu produktyvumu. Pereinant iš
vieno mitybos lygmens į kitą p

produkcija sumažėja 10 kartų. Produkcijos
lygtis tokia:

gryna produkcija = bendra produkcija – sąnaudos kvėpavimui.

Procesas, kurio metu mažo produktyvumo ekosistema palaipsniui tampa
produktyvia, dėl pastovaus maistinių medžiagų pasipildymo, vadinamas
eutrofikacija. Dėl žmogaus ūkinės veiklos procesas gali paspartėti ir
sukelti ekosistemos degradaciją. Vandens telkiniuose eutrofikacija
pasireiškia: toksiškų dumblių žydėjimu, vandens skaidrumo sumažėjimu,
deguonies deficitu, pokyčiais žuvų ištekliuose, biologinės įvairovės
pokyčiais.

Ekosistema yra dinamiškas darinys, todėl vienos organizmų rūšys
išnyksta, o kitos atsiranda. Toks procesas, kai vieną ekosistemą pakeičia
kita, vadinamas ekologine sukcesija, kitaip – kaita. Vieni pokyčiai būna
trumpalaikiai, o kiti ilgalaikiai, visiškai pakeičiantys ekosistemą. Štai
karšta 2002 metų vasara pažėrė daug netikėtumų. Po audros ant kranto rasta
rudadumblių pūslėtųjų guveinių, jūrinių andrių. Taip pat aptiktos
mėlynžnyplės krevetės, sugauta durklažuvė, pasirodė nauja žuvų rūšis –
juodadėmis grundalas. Dėl padidėjusio vandens druskingumo pagerėjo sąlygos

jūriniams gyvūnams ir augalams, štai jie ir pasirodė.

Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies, pakrantės)

Baltijos jūros baseinas apima vienuolika regionų, kur yra daug
gamtinių biotipų ir buveinių. Pakrančių ekosistemos nyksta dėl miestų,
gamybos, žemės ūkio, turizmo plėtros, blogo atliekų tvarkymo. Baltijos
jūros aplinkoj kai kurioms faunos ir floros rūšims gresia išnykimas, nes
dėl žmonių veiklos prarandamos jų gyvenamos vietos. Pakrančių žemė
ekologoškai labai vertinga, čia daug biotipų. Lietuvos dalies Baltijos
jūros aplinkoje turime unikalias ekosistemas – Baltijos jūros ekonominė
zona, Kuršių nerija, Kuršių marios, Nerijos pajūrys, Palangos pajūrys,
Nemuno delta, Tyras. Kuršių Nerija 2000 metais įtraukta UNESCO pasaulio
paveldo sąrašą. Unikaliai Kuršių nerijos gamtai, kraštovaizdžiui net
įprastas turizmas gali kelti pavojų. Turizmo infrostruktūra kaskart užima
vis didesnę kraštovaizdžio dalį. Cheminių medžiagų, naftos transportavimas
ar net jos gavyba Baltijos jūroje gali negrįžtamai pažeisti Kuršių nerijos,
Baltijos jūros ir jos priekrantės ekosistemą. Intensyvi ūkinė veikla
įtakoja gamtinius procesus visame Baltijos ir Kuršių marių baseine,
greitina jų eutrofizaciją. Ekosistemos degradacijos pradžią dažniausiai
lemia gamtos ar žmonių (antropogeninės) sukeltos katastrofos. Baltijos
jūros ekosistemai didelę įtaką daro Klaipėdos uostas, Būtingės naftos
terminalas, Nemuno upyno nuotėkiai, numatomas Šventosios uostas.
Susirūpinimą kelia galimi naftos gręžiniai Baltijos jūroje (Karaliaučiaus
teritorijos dalyje). Pastaruoju metu Nemuno upyno sistemoje įrengiami
nuotėkų valymo įrenginiai ir Nemuno upės baseino neigiamas poveikis mažėja.
Dabar gilinamas Klaipėdos sąsmaukos gylis iki 14 metrų. Kasmet uosto
akvatorijoje iškasama 2-3 mln m3 įvairios sudėties grunto. Nugramzdintas
gruntas keičia jūros dugno landšaftą ir jo biocenozes. Atliekamas sunkus ir
ilgalaikis uosto akvatorijos tvarkymas kovojant su užnešimu. Žemyninėje
pakrantėje nuo Būtingės iki Klaipėdos nuolat vyksta kranto išplovimas, per
paskutinius 30 metų jūron nugrimzdo 9 ha Būtingės pakrantės, todėl
pakrančių apsauga išlieka aktuali. Didele problema lieka Klaipėdoje
susikaupusio užteršto grunto nusausinimas, valymas, transportavimas ir
laidojimas. Tokio grunto susikaupė Danėje, laivų remonto dokų duobėse. Pats
didžiausias užterštumas nustatytas Klaipėdos sąsiaurio-uosto pietrytinėje
dalyje, ir šiai vietai būtinas rimtas dėmesys ir pastangos. Prognozuojama,
kad ateityje Kuršių marių plotas mažės, bus išplaunami Kuršių nerijos
krantai nuo Rasytės iki Preilos. Tą įtakos keičiama Nemuno tekmės kryptis
pietų link, nes jau dabar Pilkopės gyvenvietėje kasmet nuardoma iki 1,7 m
kranto. Ateityje Kuršių marios seks, o Kuršių nerija palaipsniui virs
kontinentinių kopų virtine. Tokį procesą lemia natūralūs, gamtos nulemti,
veiksniai [3].

Atviroje jūros ekvatorijoje veisiasi strimėlės, bretlingės ir menkės,
o gėlesnėse priekrantėse – uotai, upinės plekšnės, gėlavandenės žuvys.
Lietuvos ekonominė zona yra viena žuvingiausių. Lietuvos Baltijos jūros
pakrantėje yra tarptautinės svarbos paukščių migracijos poilsiaviečių ir
žiemojimo bei veisimosi vietos. Tarptautinė paukščių apsaugos tarnyba
(Internacional Council for Bird Preservation, ICBP) sukūrė specialią
paukščių apsaugos programą, reglamentuojačią sparnuočių buveinių nustatymą
ir apsaugą. Kuršių nerija, Kuršių marios, Nerijos pajūris, Palangos
pajūris, Nemuno delta, Tyras yra vienos iš 57 paukščiams svarbiausių
Lietuvos teritorijų | 6 |. Šios vietos svarbios populiacijoms ir rūšims
išsaugoti.Trumpame Baltijos jūros ruože ties Lietuvos krantais reguliariai
aptinkama keliasdešimt tūkstančių paukščių, daugiausia jūrinių ančių:
nuodėgulių, juodųjų bei ledinių ančių, sibirinių gagų. Taip pat stebimi
rudakakliai narai, auksuotieji kragai, didieji dančiasnapiai, alkos [6].

Kuršių nerija

Kuršių nerijos pusiasalis driekiasi 99 km tarp Baltijos jūros ir
Kuršių marių. Plotis svyruoja nuo 0,4 iki 4 km. Lietuvos dalis – 52 km
ilgio, Kaliningrado srities – 47 km. Bendras plotas – 9700 ha. Visa Kuršių
nerijos teritorija įtraukta į Paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas
004). Teritorija susiformavo anstyvojo poledynmečio periodu.
Susiformavusios kopos apaugusios įvairia augmenija, 70 procentų sausumos –
miškai, 25 procentų – smėlynai. Miškų plotas – 6852 ha, daugiausia pušynai,
o lapuočių – 20 procentų. Čia auga daugiau kaip 960 augalų rūšių, iš jų 190
reti ir labai reti. Per 10 metų nerijos plotas sumažėjo 10 ha. Į Lietuvos
raudonąją knygą įtraukta 40 nykstančių paukščių, 15 vabzdžių, viena šliužų
, 4 žinduolių, 25 augalų, 3 kerpių, 1 dumlių, 8 grybų rūšys. Nerijoje
didžiausią grėsmę gamtos vertybėms kelia cheminių medžiagų ir naftos
transportavimas ar gavyba (Kaliningrado srityje), gaisrai, miško darbai,
smėlio kopų apsodinimas sumedėjusia augalija, didėjantis turistų srautas.
Ypač pastaroji grėsmė, didėjantis lankytojų skaičius – ardomas paklotas,
baidomi perintys ir besiilsintys paukščiai, sukeliami gaisrai. Būtina
turistų srautus nukreipti specialiai paruoštais maršrutais. Reikia
išsaugoti brandaus miško plotus, kur peri ypač reti plėšrieji paukščiai, o
jūriniams ereliams reikia kelti ir dirbtinius lizdus. Kormoranai Lietuvoje
vėl pradėjo kurtis prieš 14 metų. Geriausiai žinoma jų kolonija yra prie
Juodkrantės. Tai pelikaninių paukščių šeimai priklausanti rūšis, jų
kolonija Lietuvoje greitai išsiplėtė ir dabar palikta savireguliacijai. Yra
kilęs konfliktas tarp žvejų ir gamtosaugininkų, tačiau kormoranų daromos
žalos dydis dar nežinomas. Yra rašoma, kad kormoranai daugiausia maitinasi
menkavertėmis žuvimis. Europos valstybės jau išmoko apsaugoti savo
pramoninius vandens telkinius nuo kormoranų daromos žalos: šalina prie
vandens kyšančius stulpus, išdžiūvusius medžius, įrengia atbaidančius
įtaisus. Taip ekologonėmis priemonėmis randamas kompromisas. Visos
ekosistemos yra save reguliuojančios. Populiacijai viršijus tam tikrai dydį
pradeda veikti dauginimąsi stabdantys veiksniai. Visi ekosistemų
komponentai vis labiau priklauso nuo žmogaus veiklos, keičiančios
natūraliai susiklosčiusias sąlygas.

Kuršių marios

Kuršių marių dalis, patenkanti į Kuršių nerijos nacionalinio parko
teritoriją ir Helsinkio komisijos išskirta kaip Baltijos jūros saugoma
vieta, bei įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 003),
užima apie 4000 ha plotą. Kuršių marios ir nuo jūros skirianti Kuršių
nerija pradėjo formuotis prieš 5 tūkstančius metų. Kuršių marių plotas –
1584 km2, Lietuvos dalis – 413 km2. Marios seklios, vidutiniškai 2 m gylio,
o Klaipėdos sąsiauryje pagilinta iki 15 m. Maksimalus nuotakinės srovės
ties Klaipėdos sąsiauriu greitis 2,5 m/s, o centrinėje marių dalyje
neviršija 0,5 m/s. Pučiant stipresniems vakarų vėjams, srovė teka iš jūros
į marias. Vidutinis vandens lygis Kuršių mariose 12 cm aukštesnis nei
Baltijos jūroje. Maksimalus bangų aukštis 2,2 m. Per metus vanduo
pasikeičia 4,4 karto. Kasmet į marias patenka apie 20 km3 gėlo vandens ir
apie 5 km3 jūros vandens. Aukščiausia vandens temperatūra +200C, kartais
užšąlusi būna iki 40 dienų per metus. Rytinė pakrantė apaugusi nendrėmis ir
kita augalija. Dugno nuosėdos – smėlis, dumblas su smėliu, dublas,
riedulingas priemolis. Šiaurinė Kuršių marių dalis turtinga biotipų ir
faunos įvairove. Šioje dalyje yra intensyvus gėlo ir sūraus vandens
maišymasis, didesnės srovės, sparčiai vystosi planktonas, daug biogeninių
medžiagų. Dugno bendrijas sudaro sūrių, apysūrių ir gėlų vandenų atstovai.
Gyvena daugiašerės ir mažašerės kirmėlės, uodų trūklių lervos,
dvigeldžiai moliuskai, vėžiagyviai, mizidai, krevetės. Aptinkama apie 50
žuvų rūšių. Per metus sužvejojama apie 32 kg/ha žuvų. Žemiau pateikiama
A.Raznikovo ir P.Zemlio patrengta Kuršių marių ekosistemos trofinių
organizmų grupių parametrų lentelė [8].

|Trofinės |Biomasė|P/B |Q/B |EE |Laimiki|Eksporta|Srauta|
|grupės |gC/m2 |metini|metini|metini|s |s ir |s į |
| | |s |s |s |gC/m2/ |akumu- |detrit|
| | | | | |metus |liacija |ą |
| | | | | | |gC/m2/ |gC/m2/|
| | | | | | |metus |metus |
|Fitoplankto|1,26 |209,26|0 |0,11 |0 |0 |236,29|
|nas | | | | | | | |
|Pelaginės |0,14 |160,00|564,78|0,79 |0 |0 |21,04 |
|bakterijos | | | | | | | |
|Zooplankton|0,37 |39,75 |188,05|0,63 |0 |0 |19,08 |
|as | | | | | | | |
|Planktofagi|0,10 |0,67 |17,28 |0,97 |0,05 |0 |0,36 |
|nės žuvys | | | | | | | |
|Bentoso |1,12 |8,77 |41,08 |0,81 |0 |0 |11,04 |
|detritofaga| | | | | | | |
|i | | | | | | | |
|Bentofaginė|0,92 |0,47 |9,03 |0,88 |0,26 |0,01 |1,72 |
|s žuvys | | | | | | | |
|Plėšriosios|0,05 |0,58 |3,23 |0,84 |0,01 |0 |0,04 |
|žuvys | | | | | | | |
|Bentoso |0,78 |0,34 |3,54 |0,96 |0 |000,56 |0,04 |
|filtratoria| | | | | | | |
|i | | | | | | | |
|Detritas |2,48 |- |- |0,50 |0 |145,17 |- |

Pateikta aukščiau lentelė charakterizuoja tik dalį ekosistemos
organinės medžiagos, t.y. tik pelaginę Kuršių marių dalį.

Kuršių marių pakrantėse auga nendrės, plūdės, lūgnės, švendrės,
melsvieji meldai. Šios vietos svarbios migruojantiems ir žiemojantiems
paukščiams. Čia peri kormoranai, gulbė giesmininkė, mažoji gulbė,
smailiauodegė antis, rudagalvė antis, klykuolė, mažasis dančiasnapis,
didysis dančiasnapis, jūrinis erelis (globaliai nykstantis), mažasis kiras
ir kt.

Kuršių mariose aptiktos šešios žuvų rūšys, įrašytos į Lietuvos
raudonąją knygą: jūrinė nėgė, atlantinė lašiša, šlakys, perpelė, sturys,
sparis.

Lydekos paplitusios visose Kuršių marių vietose, gerai reguliuoja
mažesnės vertės žuvų gausumą, deja jų populiacija smarkiai sumažėjo.
Lydekos racioną sudaro kuojos – 36%, karšis – plakis – karosas – 11-13%,
pūgžlys – 16.7%. Pavasarį lydekos maitinasi beveik vien stintomis ir
pūgžliais. Migruojančią nerštui nėgę lydekos gaudo spalio mėnesį.
Stambesnės lydekos maitinasi ir savo jaunesniais atstovais. Pagrindinis
kuojų gausos reguliatorius yra lydekos. Tačiau rentabiliausiais plėšriųjų
žuvų atstovais yra starkis ir vėgėlė, jų maisto pagrindą sudaro menkavertės
žuvys.

Kuršių marių ekosistemai didžiausią pavojų kelia vandens tarša
organinėmis medžiagomis, eutrofizacija, žvejyba tinklais (paukščiai žūsta
tinkluose), besiplečiantis turizmas.

Nerijos pajūrys

Tai 45 km ilgio Baltijos jūros pakrantės vandenys. Bendras plotas apie
77000ha. Priekrantės vandenys, iki 3 km nuo kranto, priklauso Kuršių
nerijos nacionalinio parko teritorijai, užima apie 12000 ha ir įtraukta į
paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 002). Priekrantė intensyviai
naudojama gyventojų: žvejybai, laivininkystei ir gausiai lankoma turistų.
Apie 90 procentų ploto padengta smėliu, aptinkama dumblo, žvirgždo,
riedulių, morenos ruožų. Po smėliu yra ledynmečio sąnašos. Vėjas sukelia
iki 3 – 4 m aukščio bangas. Paplūdimio plotas nuo 25 iki 50 m. Daugiametė
vidutinė vandens temperatūra +8,40C. Stipriausias vėjas – iki 40 m/s.
Kuršių nerijos jūrinė priekrantė biologiškai produktyvi ir įvairi. Vyrauja
vėžiagyviai, dvigeldžiai moliuskai, planktonas, didelė biogeninių elementų
koncentracija. Prie dugno gyvena apysūrių ir sūrių vandenų atstovai. Ši
priekranties zona labai svarbi paukščiams žiemoti ir ilsėtis migruojant.
Šaltomis žiemomis registruota iki 900000 vandens paukščių. Čia aptinkama
atlantinė lašiša bei šlakys, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Kartais pasirodo ilgasnukiai ruoniai. Kuršių nerijos pajūriui pavojų kelia
teršimas naftos ar chemijos produktais (avarijų atvejai), žvejų tinklai,
kuriuose žūsta paukščiai, turizmo plėtra.

Palangos pajūrys

Tai seklūs Baltijos jūros priekrantės vandenys nuo Karklės iki
Šventosios 2-3 km nuo pakrantės ir gilūs iki 44 km nuo pakrantės. Bendras
plotas 113000 ha, tame tarpe pietinė dalis apie 3300 ha priklauso Pajūrio
regioninio parko teritorijai, yra Baltijos jūros saugoma vieta bei įtraukta
į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 001). Priekrantė intensyviai
naudojama: laivininkystė, žvejyba, turizmas. Šioje vandens teritorijoje
didelis hidrobiontų produktyvumas ir biogeninių elementų koncentracija.
Dugno bendrijas sudaro gėlavandenių, apysūrių ir sūrių vandenų atstovai.
Palangos – Šventosios ruože gyvena 34 žuvų rūšys [11]. Yra midijų,
dvigeldžių moliuskų, ūsakojų vėžiagyvių, šoniplaukų, smėlio krevečių,
samangyvių, daugiašėrių kirmėlių. Organizmų siekia 33000 egz/m2, o biomasė
iki 5 kg/m2. Šioje teritorijoje paukščiai žiemoja ir ilsisi migruojant:
narai, sibirinės gagos, dančiasnapiai, mažieji kirai, juodakakliai narai.
Aptinkama atlantinė lašiša ir šlakys. Dažnai apsilanko ruoniai:
žieduotieji, paprastieji, ilgasnukiai.

Pavojai analogiški kaip Nerijos pajūriui: naftos ar chemijos
produktai, žvejų tinklai, turizmo plėtra. Palangos pajūrys vienas iš
pavojingiausių paukščiams pajūrio ruožų, nes čia jų daug telkiasi, o
žvejyba tinklais šioje vietoje yra intensyvi.

Nemuno delta

Deltos 26638 ha ploto regioninis parkas, įtrauktas į tarptautinės
svarbos pelkių ir seklių vandenų sąrašą (pagal Ramsaro konvencijos
nuostatus) bei į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 006). Šioje
teritorijoje intensyvus vandens turizmas, mėgėjiška žūklė. Nemuno deltos
žemumą intensyviai keičia Nemuno atšakos – Atmata, Skirvytė, o tai pat
Minijos, Šyšos, Tenenio ir kitų upių deltos. Nemuno deltoje kaupiasi
sąnašos ir delta didėja bei slenka Kuršių marių link. Pavasario potvynių
metu vanduo pakyla 2-3 m ir vanduo užlieja iki 25000 ha plotą. Apie 25
procentus teritorijos užima pelkės – Rupkalvių, Medžioklės, Berštų,
Aukštumalos. Pastarojoje kasamos durpės. Deltoje yra didžausia Lietuvoje
Rusnės sala, didžausias limaninės kilmės Krokų Lankos ežeras. Po nuosėdomis
yra palaidotų durpių plotai. Nemuno delta išsiskiria didele biotopų ir
faunos įvairove. Platūs plotai nendrynų, meldynų, švendrynų, melsvųjų
meldų. Yra pelkinių duonių, plačialapių plūdžių, paprastųjų lūgnynų,
viksvų, dryžutynų, snaputynų. Salose auga juodalksniai, karklai bei kiti
šlapių vietų medžiai. Dugne gausiasi dvigeldžiai moliuskai, daugiašerės
kirmėlės, uodų trūklių lervos, mažašerės kirmėlės. Ši teritorija ypač
svarbi perintiems, migruojantiems ir žiemojantiems paukščiams. Čia aptikta
40 paukščių, 12 žinduolių, 1 varliagyvių, 6 žuvų, 5 augalų rūšys, įtrauktos
į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltai pavojų kelia: vandens tarša,
eutrofizacija, sausinimo darbai, pavasarinis vandens pumpavimas, polderių,
pievų bei salų užžėlimas, durpių gavyba, žvejų tinklai, didėjantis
trikdymas.

Tyras

Tai aukštapelkė, besidriekianti 5 km piečiau Klaipėdos iki Klišupės
upelio, 2540 ha ploto, atitinkanti Corine, Ramsaro konvencijos reikalavimus
ir įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 005).
Leidžiama ribota ūkinė veikla, medžioklė, turizmas. Dalyje draustinio
įsikūręs Kairių karinis poligonas, dalyje šlapių pievų ganomi gyvuliai ir
šienaujama. Šioje teritorijoje yra didelė pelkių bendrijų įvairovė:
nendrynai, švendrynai, melsvieji meldai, viksvynai, vingiorykštynai,
vaistinės kraujalakės, dryžutynai, pelkiniai nendrynai, juodalksniai bei
karklynai. Pakrantėse auga lapuočių medynai. Pelkę sausina Klaipėdos
kanalas. Ši aukštapelkė svarbi perintiems paukščiams, čia peri kelios
globaliai nykstančios paukščių rūšies poros (jūrinių erelių), kelios
griciukų poros, apie 15 raudonkojų tulikų porų, didžiojo apuoko pora.
Aptikta 11 paukščių , 14 augalų rūšių, po vieną varliagyvių ir vabzdžių
rūšį, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą. Grėsmę kelia pievas ir pelkes
užželianti sumedėjusi augalija ir nendrės, sausėjimas, intensyvi
miškininkystė, karinis poligonas, didėjantis lankytojų srautas.

Išvados

Lietuvos Baltijos jūros priekrantę sudaro natūralių ekosistemų
kompleksai. Čia telkiasi didelė gyvybės formų įvairovė – vandens gyvūnų,
paukščių, augmenijos. Ši teritorija saugotina ne tik Lietuvos, bet ir
tarptautiniais įsipareigojimais. Pajūrio ekosistemų kompleksams grėsmę
kelia pramonės tarša (Nemuno upyno blogai valyti vandenys), žmonių sukeltos
avarijos (laivyboje, naftos gavyboje), žvejyba tinklais, intensyvus
turizmas, gaisrai, vandens telkinių eutrofizacija, sausinimo darbai,
intensyvus ūkininkavimas (miško ruoša, durpių gavyba, gyvulininkystė),
didėjantis trikdymas, pavasariniai vandens pumpavimai, polderių, šlapių
pievų ir salų užžėlimas. Unikalių natūralių Baltijos jūros ekosistemų
išsaugojimui būtina veiksminga įstatyminė bazė, ekologinės kultūros ugdymas

visose žmogaus amžiaus stadijose, visų gamtos apsaugos ir kontrolės
grandžių darnus darbas. Būtini ilgalaikiai ir trumpalaikiai apsaugos
priemonių planai.

LITERATŪRA

1.Doc. dr.Vytautas Raškauskas. Ekologijos samprata ir sąvokos.Mokslas ir
gyvenimas, 1997 (8).

2.Prof. habil.dr. Juozas Virbickas. Lietuvos vandens ekosistemos ir jų
apsauga.

3.Doc.dr. Olegas Pustelnikovas. Lietuvos pajūrio ekologinė būklė.

4.Lietuvos raudonoji knyga. ,Mokslas‘, Vilnius, 1984.

5.P.Kemp, K.Arms. Įvadas į biologiją (rus.).,,Mir“, 1988.

6.Liutauras Raudonikis, Petras Kurlavičius. Paukščiams svarbiausios
teritorijos Lietuvoje. ,,Lututė“, 2000.

7.Algirdas Stankevičius, Benediktas Tilickis. Hidrometeorologinis režimas
Baltijos Pajūryje. Jūra ir aplinka, 1999, 2.

8.Artūras Razinkovas, Petras Zemlys. Organinės medžiagos balansas Kuršių
marių ekosistemoje. Jūra ir aplinka, 2000, 1(3).

9.Ramūnas Žydelis. Paukščių apsaugos problemos ir galimi sprendimai
Lietuvos pajūryje.

10.Stanislovas Sinkevičius. Epikontinentinės jūros ekologija. Vilniaus
universiteto leidykla, 2000.

11.Vytautas Gudelis. Lietuvos įjūris ir pajūris. ,,Lietuvos mokslas“, 1998.
———————–
Energijos
praradimas

Gaunama
energija
(Saulės)

Neorganinės maisto medžiagos (vanduo, oras, iš dirvos)

Producentai Reducentai
(žali augalai) (bakterijos, grybai, vabzdžiai)

Žolėdžiai Mėsėdžiai

Neorganinės medžiagos, vanduo

Augmenija

Gyvūnija

Atliekos

CO2

O2

Saulės
energ.

Litosfera

Hidrosfera

Atmosfera

Kosmosas

Saulė

Biologinė aplinka

Organiniai junginiai

(biocenozė)

Fizikinė aplinka
Neorganiniai junginiai

(biotopai)

Fotosintezė

Energijos naudojimas

Kvėpavimas Šiluma

Energijos Judėjimas
grąžinimas

debesys

debesys

miškai

laukai

upės, ežerai

VANDENYNAI

ledynai

krituliai

garai

krituliai

garai

nuotėkis

vėjas

atmosferos anglies dioksidas

pramonė

augmenija, gyvūnija

dirvožemis: negyvi organ.,

išmatos, puviniai
karbonizacija

rūgštusis karbonatas

VANDENYNAI

nuosėdos

difuzija

fotosintezė
kvėpavimas

deginimo
dujos

puvimo

dujos

nuotėkis

atmosferos azotas

azoto denitrifikuojančios
fiksacija bakterijos

žuvę organizmai NO3-

išmatos NO2+

nitrifikuojančios
skaidytojai NH4+ bakterijos (bakterijos)

augmenija

Žmogaus
veikla

nitrifikacija

nuotėkis

nuosėdos

azoto fiksacija

skaidytojai

denitrifikuojančios bakter.
melsvabakterės

NO3-

NH4+ fitoplanktonas

denitrifikacija

azoto fiks.

iškasenos

nuosėdos

detritas

ištirpę fosfatai

bendrija

bendrija

augmenija

gyvūnai, išmatos,
šlapimas

skaidytojai

fosfatai dirvoje

trąšos

nuotėkis

dūlėjimas

krituliai

Saulė

Panaudota
energija

Augalai

Organinės medžiagos

Cheminė energ.

Deguonis

Panaudota energ.

Gyvūnai, bakterijos

Maisto medžiagos

Energija

Mineralinės medžiagos

Anglies dioksidas

augalai

Geologinis procesas

Leave a Comment