Lietuvių tautinis sąjūdis

Etapai ir periodizacija

Pirmuoju lietuvių tautinio judėjimo etapu laikytinas žemaičių lietuviškasis sąjūdis. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis neperaugo į brandesnę platesnės visuomeninės-politinės veiklos stadiją, nes tam sutrukdė carinės valdžios represijos po 1863-1864 m. sukilimo, iš kurių skaudžiausius padarinius turėjo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio veikėjai daugiausia klojo pamatus moderniai lietuvių kultūrai, bet galima kalbėti ir apie tam tikrą jų Lietuvos politinės ateities įsivaizdavimą. Pagrindinis akcentas čia turėjo būti išsivadavimas iš Rusijos imperijos priklausomybės. Šia prasme žemaičių lietuviškasis sąjūdis nebuvo opozicija bajoriškajam 1863 – 1864 m. sukilimui, kaai kurie su sąjūdžio aplinka susiję žmonės patys dalyvavo sukilime, kaip kad Mikalojus Akelaitis. Maždaug apie dvidešimt metų po 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo lietuvių tautinis judėjimas išgyveno pertrūkio periodą, nors lietuvišką veiklą ir tęsė dalis nuo sukilimo žymiau nenukentėjusių inteligentų. Iš jų išskirtinas Motiejus Valančius, nors daugiau ir bažnytiniais sumetimais, tačiau pirmasis suorganizavęs pasipriešinimą spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui ir inspiravęs vadinamąją knygnešystę. Į kokybiškai tą pačią nacionalinės kultūros kūrimo fazę kaip ir XIX a. 3 dešimtmetyje, o tuo pačiu ir į tautinio judėjimo atsigavimo arrba antrąjį jo etapą buvo įžengta su Jono Basanavičiaus pradėta leisti „Aušra“, t.y., nuo 1883 m. Ankstesnėje istoriografijoje, o dar ir dabar (ypač užsienio istorikų) „Aušra“ tebelaikoma lietuvių tautinio judėjimo pradininke, nors tai nėra visai teisinga. Šis antrasis lietuvių tautinio sąjūdžio et

tapas gana greitai peraugo į masinę stadiją su slaptų lietuviškų mokyklų kūrimu, knygnešystės plitimu ir nelegalių kultūrinių draugijų organizavimu. Apie 1896 m. moderni lietuvių tauta socialiniu ir kultūriniu požiūriu jau buvo susiformavusi, lietuvių tautinis judėjimas ėmė brandinti politinius tautos savarankiškumo siekius, kurie buvo visuomenei ir kitoms tautoms deklaruoti Didžiajame Vilniaus Seime

Žemaičių lietuviškasis sąjūdis

Žemaičių lietuviškasis sąjūdis – kultūrinis daugiausia iš Žemaitijos kilusių lietuvių inteligentų, kurių nemaža dalis buvo bajorai, sąjūdis XIX a. I pusėje, kurio tikslas buvo kultūrinis lietuvių atgimimas, pasirengimas socialinėms reformoms ir politiniam išsivadavimui. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikytinas pirmuoju tautinio lietuvių atgimimo ir lietuvių tautinio sąjūdžio etapu .

Žemaičių inteligentų grupės ir jų veikla iki 1830 – 1831 m. Sukilimo

Žemaičių lietuviškasis sąjūdis formavosi kaip atskirų, dažnai didikų mecenatystės būdu išlaikomų, sava kultūra besirūpinančių intelektualų grupių veiklos paadarinys. Jo pradžia yra būtent Žemaitijoje ir turėtų būti siejama su Juozapo Arnulfo Giedraičio aplinka. Šiai aplinkai priklausė tokie lietuvių kultūroje žinomi žmonės kaip Antanas Klementas ir Dionizas Poška. Pats J. A. Giedraitis domėjosi lietuvių kultūra, 1806 m. išvertė į lietuvių kalbą evangelijas, o 1816 m. visą Naująjį Testamentą. Buvo bandyta versti ir pasaulietinę literatūrą. 1809 m. Giedraitis vertė į lietuvių kalbą Torkvato Tasso kūrybą. Kiek vėliau susiformuoja žemaičių literatų, palaikiusių tarpusavio ryšius, grupė. Jai priklausė Dionizas Poška ir ekscentrikas poliglotas L. Uvainis. 1824 m. D. Po

oška parašo, o 1829 m. lenkų kalba Varšuvoje atspausdina publicistinį darbą „Kaimiečio artojo mąstymai“, kur kelia mintis apie būtinumą mokytis Lietuvos istorijos ir rašyti darbus apie Lietuvos istoriją. D. Poška rūpinosi užmegzti ryšius su Vilniaus universiteto profesoriais J. Lobojka ir J. Leleveliu, žinomu Lietuvos teisės tyrinėtoju T. Čackiu. XIX a. 3 dešimtmetyje aktyviausiai veikia Vilniuje susibūrusių žemaičių, universiteto studentų grupė. 1822-1823 mokslo metais Vilniaus universitete studijavo 78 studentai iš Žemaitijos, t.y., beveik dešimtadalis visų studentų. Aktyvios lietuviškos kultūrinės veiklos lyderiais laikytini Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir grafas Jurgis Plateris. 1824 m. Kajetonas Nezabitauskis išspausdina greitai išpopuliarėjantį lietuvių (žemaičių) kalbos elementorių. Jis ir vėliau sielojasi, kad yra tokių, kurie, tik paminėjus kelis žemaitiškus žodžius, ar nuraustą ar nusijuokią, o kiti jaučia pasibjaurėjimą, nors nė vienas protingas žmogus čia negalėsiąs rasti nieko juokingo ar bjauraus. Tai tipiška savo gimtąją kalbą puoselėti raginančio tautinio judėjimo atstovo pozicija, XIX a. sutinkama daugelyje pavergtų tautų. K. Nezabitauskis kėlė ir žurnalo leidimo žemaičių kalba planus, bet jie liko nerealizuoti.

Žemaičių aktyvistai 1831-1863 m.

Vilniaus universiteto uždarymas ir 1830-1831 m. sukilimo nesėkmė išblaškė ir žemaičių intelektualus. Bet ir po sukilimo jų veikla buvo tęsiama. 1835 m. į Peterburgą atvykus S. Daukantui, apie jį vėl susitelkia eilė kitų Lietuvos patriotų. Tarp jų – I. Onacevičius, V. Anastasevičius, J. Kr

rižanauskis ir kt. 1842 m. į Peterburgo žemaičių būrelio veiklą įsijungia ir Motiejus Valančius. Būtent būrelio idėjų veikiamas M. Valančius parengė Žemaičių vyskupystės istoriją lietuvių kalba. Šis darbas aiškiai buvo įtakotas S. Daukanto veikalų iš Lietuvos istorijos, su kurių rankraščiais M. Valančius buvo supažindintas. M. Valančiui nuo 1845 m. pabaigos įsikūrus Varniuose, lietuviškosios kultūros vystymo entuziastai ėmė telktis Varniuose. Tapęs Žemaičių vyskupu M. Valančius pasikvietė į Varnius ir S. Daukantą. Seni bendražygiai čia susipyko, greičiausiai dėl skirtingų veiklos prioritetų(M. Valančiui svarbiausia buvo katalikų bažnyčia, o bažnyčios lietuviškumas ir mokymas lietuvių kalba buvo daugiau pastoracijos priemonė o S. Daukantui pirmiau visko buvo lietuviškoji kultūra ir jos ugdymas), nors visos konflikto aplinkybės taip ir yra neišaiškintos dėl šaltinių stokos. Nepaisant S. Daukanto pasitraukimo Valančius neapleidžia ir lietuviškos veiklos, 1859 m. yra siekiama gauti leidimą leisti lietuvių kalba laikraštį „Pakeleivingas“. Šie siekimai susiduria su Rusijos biurokratinės mašinos įtarumu ir žlunga. Be ryškiausių šio laikmečio figūrų lietuvių kultūros vystymu rūpinasi ir keli kiti asmenys, kurie turi kiek mažiau galimybių organizuotam kolektyviniam veikimui. Iš tokių minėtinas Liudvikas Adomas Jucevičius.

Sąjūdžio raiška

Lietuvių tautinis sąjūdis 1883-1896 m. telkėsi pirmiausia apie nelegalius periodinius leidinius, kurie atsirado priešinantis spaudos draudimui. Pirmasis iš jų buvo „Aušra“(1883-1886), kuri daug rašė Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos temomis, propagavo tautinį sąmoningumą. „A

Aušra“ buvo mėnesinis žurnalas, leidžiamas 1000 egzempliorių tiražu, kurio apie trečdalis buvo platinamas prenumeratoriams. „Aušros“ idėjas pratęsė „Varpas“(1889-1905), kuris buvo skirtas pirmiausia inteligentams. Jame dominavo liberalios-demokratinės pažiūros, kur kas ryškiau nei „Aušroje“ pasisakyta prieš carinės patvaldystės režimą. Norėdami pasiekti liaudį varpininkai pradėjo leisti „Ūkininką“(1890-1905), kurio tiražas siekė iki 2000 egzempliorių. Varpininkai, skirtingai nuo „Aušros“ bendradarbių, vadintų aušrininkais, jau turėjo organizacinę struktūrą. 1889 m. vykęs lietuvių inteligentų susirinkimas Suvalkijoje išrinko varpininkų komitetą, kuris vėliau veikė pastoviai ir rūpinosi grupuotės veikla ir spaudos leidimu. Nelegalios spaudos sąlygomis visi „Varpo“ straipsniai pasirašinėti slapyvardžiais arba iš viso nepasirašyti. Pagal nustatytus slapyvardžius žinoma, kad „Varpe“ bendradarbiavo ne mažiau kaip 91 autorius. „Varpas“ bei „Ūkininkas“ atstovavo lietuvių tautinio sąjūdžio liberaliąją srovę. Konservatyvioji-katalikiškoji srovė nuo 1890 m. leido savo spaudą. Žymiausi šios srovės leidiniai buvo „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga“(1890-1896) ir „Tėvynės Sargas“(1896-1904), kurio tiražas taip pat siekė 2000 egzempliorių. Reikšmingiausia lietuvių tautinio sąjūdžio sėkmės sąlyga buvo liaudies įsijungimas, sąjūdžio peraugimas į masinio judėjimo stadiją. Ypač aktyviai lietuvių valstiečiai dalyvavo knygnešystės, t.y., lotyniškais rašmenimis spausdintos spaudos nelegalaus platinimo veikloje Lietuvoje. Veikė ne tik pavieniai knygnešiai, o ir jų organizacijos. Pirmąją knygnešių organizaciją, kaip ir patį lietuviškos spaudos kelią iš Prūsijos, suplanavo ir sukūrė Motiejus Valančius. O bene didžiausios ir plačiausiais veiklos mastais pasižymėjusios nelegalios spaudos platinimo draugijos „Sietynas“(veikė nuo 1894 m.) vadovais buvo paprasti valstiečiai. Draugijos nariai pagal gyvenamąją vietą būrėsi į 8 kuopeles. Marijampolėje ir jos apylinkėse veikė centrinė kuopelė. Augant tautinei valstiečių savimonei kūrėsi pirmosios valstiečių bibliotekėlės. Vien iš carinės valdžios susektų yra žinomos 38 tokios bibliotekėlės 1894-1904 m., turėjusios 1178 lietuviškus leidinius. Plito ir slaptos lietuviškos mokyklos. Vien carinės valdžios susektų 1883-1904 m. buvo 130, kuriose mokėsi 1136 mokiniai. Net ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo, kultūrinės priespaudos metais lietuviai tautinio sąjūdžio dėka XIX a. pabaigoje buvo viena iš raštingiausių Rusijos imperijos tautų, nusileisdami tik estams ir latviams.

Leave a Comment