Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 – 1980 metais

Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 – 1980 metais

Planas

1. Įžanga.2. Valdas Anelauskas.3. Katalikų Bažnyčia.4. Lietuvos Laisvės Lyga.5. Helsinkio konferencija ir Lietuvos Helsinkio Grupė.6. VLIK_as.7. Romas Kalanta.8. Išvados.

Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose “viešintiems” lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas. Daugelis šių žmonių neturėjo ko prarasti, dėl to dalis jų stojo į visokiausias pasipriešinimo organizacijas. Todėl 1956 metais buvo įkurta “Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga”, kurią įsteigė Petras Paulaitis. Kad geriau įsivaizduotume to meto pasipriešinimą, galime pasiremti statistika: 1956-1957 metais Lietuvoje įvyko 229 antitarybinės veiklos pasireiškimai. Iš jų, 2 teroristiniai aktai, 5 bandymai suorganizuoti tokį aktą, 22 tarpukario Lietuvos nacionalinės vėliavos iškabinimo viešose vietose atvejai. Iki 1958 metų bausmę atlikę grįžo virš 400 buvusiųjų ginkluotų gaujų narių, apie tūkstantis nacionalistinių organizacijų vadovų ir aktyvių dalyvių, apie 300 kunigų. Vienu žodžiu, Lietuvos potencialas pasipriešinimui buvo didelis, ir gana smarkiai padidėjo po “kalinių” sugrįžimo, deja, daugelis žmonių matyt jau buvo pamatę “gerą” gyvenimą tiek Rusijos pakraščiuose, tiek ir pačioje Lietuvoje, todėl pasipriešinimas nebebuvo toks didelis, nes jau 1949 metais kovotojų jėgos ėmė sekti, o Vakarai nesiėmė jokių priemonių. Apie 1970 metus, kaip teigia iš TSRS emigravęs lietuvis Valdas Anelauskas, Katalikų bažnyčia vaidino bene svarbiausią vaidmenį visame rezistenciniame judėjime. Ji ir vadovavo šiam rezistenciniam paradui, ir jį rėmė. Nieko nuostabaus, juk 90% lietuvių laiko save katalikais. Jis sako, kad Katalikų Bažnyčiai, tuo metu kovojusiai prieš TSRS, kitų tikėjimų žmonės buvo ne mažiau engiami už pačius komunistus, dėl šios priežasties, disidentinis judėjimas nebuvo vieningas, ypač jaunimo tarpe. Anelauskas pirmą kartą buvo pripažintas disidentu, kai jam buvo 14 metų – jis nunešė gėlių ant Romo Kalantos kapo . . .

Disidentas – skirtingai galvojantis ir veikiantis žmogus, negu valdantieji reikalauja. Disidentinis judėjimas sustiprėjo atėjus Chruščiovui į valdžią. Maskvoje žmonės dalyvaujantys šiame judėjime dar buvo vadinami refiuzninkais. Disidentai daugiausia buvo inteligentai.Bažnyčiai religinė laisvė buvo daug svarbesnė už politinę. Valdas nors ir nebuvo katalikas, tačiau vis tiek bandė tartis su Bažnyčia, kol galiausiai ji pati pradėjo į Valdą žiūrėti kaip į atskalūną. Jis keliavo po TSRS ir sutiko daug disidentų kitose tautose, važiavo su jais į stovyklas, kūrė planus. Tai daugiausia buvo jaunimas, rašytojai, pogrindinių roko grupių muzikantai.1978 metais Leningrade turėjo vykti roko koncertas, tačiau jis buvo atšauktas prieš kelias valandas nuo pradžios: komunistai bijojo, kad šis koncertas gali virsti į politinę akciją. Jaunimas pradėjo protestuoti ir į darbą buvo pakviesta miliciją. Šimtai žmonių buvo areštuota, tačiau daugelis turėjo būti paleisti, nes paprasčiausiai kalėjime nebuvo vietos . . .Valdas buvo įstojęs į Lietuvos Laisvės Lygą (LLL), kuri, kaip jis teigia, buvo pagrindinė jėga kovojanti už Lietuvos nepriklausomybę. LLL buvo daugiau politinių kalinių karinė ir jaunųjų ekstremistų organizacija. Jis įkūrė Žmogaus teisių organizacijos Lietuvos skyrių. Ši organizacija stebėjo visus nusižengimus, padarytus Sovietų Sąjungoje, ir juos užsirašinėjo. Jos būstinė buvo įkurta Frankfurte, Vokietijoje, tačiau biuras buvo ir Vilniuje, kurį KGB jį prižiūrėjo 24 valandas per parą. Šis lietuvis turėjo du “asmens sargybinius” iš KGB, net jo žmona turėjo “draugą” iš KGB, kuris ją stebėjo ištisą parą. Separatistinės jėgos prieš TSRS augo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, nors komunistinė propaganda teigė:“Stambių, nemažas ideologines pajėgas sutraukusių Vakarų antikomunistinių centrų kakaofonijoje lietuvių “vaduotojai” – tik vienas balsas. Jų (kaip ir kitų – ukrainiečių, latvių, estų – konservatyvių išeivių) gretos tolydžio retėja, aktyvumas mažėja. Nelabai ką gelbsti atkaklios pastangos įvelti į veiklą lietuvių kilmės jausmą.”Anelauskas buvo sumąstęs palikti TSRS, tačiau jis buvo švelniai įspėtas “Gali atsitikti blogi dalykai, mano drauge, nelaimingi atsitikimai, tragiškos eismo nelaimės, apsinuodijimai.” Tačiau tai jau devintasis dešimtmetis. 1978 metais Lietuvoje buvo įsteigtas Tikinčiųjų Teisių Gynimo Katalikų Komitetas (TTGKK), kuriam priklausė daugelis to meto žymių kunigų, labiau žinomi Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis. Šios organizacijos įkūrimas buvo praneštas Maskvoje, užsienio žurnalistų konferencijoje. Buvo pažymėta, kad šis komitetas sieks tik laisvės tikintiesiems ir nesikiš į politiką (tai ir teigė Valdas Aneliauskas). Ši organizacija buvo pasiuntusi laišką pačiam Popiežiui, kuriame džiaugiamasi, jog Popiežius imasi veiklos. Tas pats komitetas prašė LTSR religinių reikalų Tarybos, kad ji paleistų tuo metu neteisėtai įkalintus vyskupus Vincentą Sladkevičių ir Julijoną Steponavičių. TTGKK išdrįso kreiptis į Popiežių, stačiatikių ir anglikonų bažnyčių galvas, Pasaulinę Bažnyčių Tarybą ir komitetus, užsiimančius bažnyčios reikalais SSRS teritorijoje, sakydami, jog SSRS visai nesilaiko savo pačios išleistų įstatymų, susijusių su bažnyčia. Šio įvykio rezultatai nesunkiai nuspėjami: Svarinskas ir Tamkevičius nuteisti kalėti atitinkamai 7 ir 6 metams kalėjimo bei 3 ir 4 metais ištrėmimo. Aišku, tarybinė valdžia visus faktus grindė sava logika, skleidė propagandą, ir net 123 000 parašų, iš kurių yra net krauju parašytų, nepadėjo išgelbėti šių žmonių. Užsienyje lietuviai išleido daug laikraščio “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų” numerių, kurie būdavo surenkami ir iš jų daromos knygos. Štai ką bolševikai sako apie su bažnyčia susijusius reikalus:

“Klerikalai ypač puola mokslinį ateizmą bei ateistinę praktiką Tarybų Lietuvoje.”“Bažnytininkų atstovaujamos moralės pagrindinis moralumo veiksnys buvo atpildo, bausmės baimė, o komunistinės moralės pamatas – žmogaus sąmoningumas, aktyvi pozicija gyvenime, asmeninių, grupinių ir visuomeninių interesų derinimas.”

“Klerikalinė reakcija nepripažįsta komunistinės dorovės vertybių. Tai viršija jos lankstumo galimybes, ji primygtinai aukščiausia dorovingumo forma vaizduoja religinę moralę.”“Klerikalų pastangos sukurstyti mūsų visuomenės nepasitenkinimą dėl to, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, kad jaunimas auklėjamas ateistiškai, susijungia su antitarybiškai nusiteikusių emigrantų nacionalsocialistinėmis atakomis.”Čia pažymima, kad emigrantai “negali susitaikyti su mintimi, kad Lietuva tuomet žengė lemiamą žingsnį – įstojo į Tarybų Sąjungą ir įgijo sąjunginės respublikos statusą.”

Reikėtų paminėti, jog daugelis faktų yra iškraipyti viena ar kita prasme, kartais net kelia juoką. Vieni faktai yra prasimanyti arba sureikšminami, kiti tiesiog parodomi taip, kaip norima, kad jie atrodytų. Beje, daug kur stengiamasi pateikti informaciją “moksliškai”, naudojant retai sutinkamus mokslinius terminus, kurių dažnai visai nereikia. Tuo, matyt, norėta parodyti, kad komunistai labai sumanūs ir protingi, o juk paprastam žmogui sunku tokią literatūrą skaityti, todėl geriau kad jis jos neskaitytų arba skaitytų ir galvotų, kad čia labai rimta informacija. Labai įdomiai atrodo Vakarų žiniasklaidos faktų perfrazavimas tarybiniam žmogui, bandoma tuos faktus paneigti. Gal tuo metu ši Vakarų įvykių “interpretacija” Tarybiniam žmogui atrodė rimtai, tačiau tiems žmonėms, kurie nėra ir nebus matę LTSR, sunkiai supras tokius dalykus.Kita, nekiek ne mažesnį vaidmenį suvaidinusi organizacija – Lietuvos Laisvės Lyga (LLL). Šios organizacijos įkūrėjas – Antanas Terleckas, prie kurio dar prisidėjo daug to laikotarpio žymių žmonių, beje, daugelis prisijungusių prie šios organizacijos buvo politiniai kaliniai. Į LLL gretas buvo patekę ir keletas kunigų. Pagrindinis ir vienintelis LLL tikslas – Nepriklausomos Lietuvos ugdymas. Šios organizacijos uždaviniai:1. Religinės, tautinės ir politinės sąmonės ugdymas;2. Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautinėse organizacijose.

Reikėtų pažymėti, jog LLL neturi organizacinės struktūros: LLL nariu save laikyti gali kiekvienas Lietuvos gyventojas, jeigu jis pagal savo galimybes kovoja už LLL tikslus. Tačiau organizacija vis dėlto turi aukščiausią instituciją – Tautinę Tarybą. Jei dėl kažkokių priežasčių sutriktų Tautinės Tarybos veikla, jos funkcijos turėtų atlikti Užsienio Taryba. Užsienio Tarybos kreipiasi į demokratinių valstybių vyriausybes Europoje ir Amerikoje bei į Kiniją, prašydama viešai iškelti Lietuvos laisvės klausimą.

LLL leido ir savo laikraštį, aišku, pogrindinį, kuris vadinosi “Laisvės Šauklys”. Organizacija išsiskyrė iš kitų tuo, kad joje buvo vykdoma aiški politinė veikla ir nebuvo priimami jokie kompromisai, kas lietė Lietuvos nepriklausomybę. Ne kas kitas kaip LLL iškėlė į viešumą Ribentropo – Molotovo paktą su jo slaptaisiais protokolais. Tai buvo padaryta artėjant šio pakto 40 sukakčiai. Plati šio pakto dokumentinė istorija buvo pasiųsta į JTO ir į patį Kremlių, pridedant ir Algirdo Statkevičiaus mašinraštį “Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei.” LLL suorganizavo ir dar vieną kreipimąsi į pasaulį, kuriame dalyvavo 38 lietuviai disidentai, keletas latvių ir estų, šiek tiek rusų, įskaitant Sacharovą su šeima. Šis kreipimasis buvo paskelbtas pagrindinių Vakarų žinių agentūrų. Tokia antitarybinė LLL veikla negalėjo būti nepastebėta bolševikų: buvo suimti Terleckas, Sasnauskas ir Statkevičius, kuris atsidūrė ne kalėjime, o psichiatrinėje ligoninėje.LLL turėjo savo skyrius JAV ir Australijoje. Štai ką komunistai sako apie judėjimus užsienyje:

“Reakcininkai leidžia periodinius leidinius, knygas, rengia antitarybines akcijas. Jų atstovai naudojasi “Amerikos balso”, “Laisvės”, Vatikano radijo mikrofonais. Politikavimo ir propagandos turinys rodo, ko jie siekia:– kuo didesniam skaičiui išeivių ir jų vaikų daryti bukinantį idėjinį poveikį;– skleisti Vakaruose tendencingus gandus ir nuogirda, iškreiptus faktus ir tiesiog prasimanymus apie Tarybų Lietuvos gyvenimą;– organizuoti “vadavimo” akcijas ir traukti į jas JAV bei kitų kapitalistinių šalių politinius veikėjus, žurnalistus;– įvairiais būdais kenkti idėjiniam ir kultūriniam žmonių brendimui Tarybų Lietuvoje, “perkelti ideologinės kovos areną betarpiškai į Tarybų Lietuvos teritoriją.”Visuomenei buvo brukama nuomonė, jog lietuvių emigrantai ”priklauso nuožmiausioms karingiausioms antikomunistinėms pajėgoms.”Dabar yra įkurtą LGGRT centro Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija. Pagrindinis Komisijos uždavinys – objektyviai nagrinėjant visus šaltinius, nustatyti asmenų, pretenduojančių į kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinį statusą buvimo kariu savanoriu, laisvės kovų dalyviu ar nukentėjusiuoju asmeniu faktą, o šį faktą nustačius – pripažinti kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinį statusą.

1975 metais Helsinkyje, Suomijoje, įvyko visų Europos valstybių bei JAV ir Kanados galvų konferencija. Ji taip ir pavadinta – Helsinkio konferencija. Pagrindinis nutarimas – dalyvaujančios valstybės prisiima nepažeisti viena kitos sienų ir taip pat visos Europos valstybių sienų. Sovietų ambasadoriai iš anksto “išaiškino” Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ir Londone, kaip ši sutartis sustiprins taiką pasaulyje; daugelis valstybių galvų neturėjo jokių problemų pasirašydami šia sutartį. Brežnevas šia sutartimi užsitikrino TSRS neliečiamybę. Taigi, teoriškai, Lietuva, Latvija ir Estija priklausė TSRS ir dėl to negalėjo būti jokių ginčų. Sutartyje buvo numatyta rinktis kas du metai ir aptarti šio susitarimo vykdymą kiekvienoje valstybėje. Beje, buvo priimtas ir punktas dėl žmogaus teisių, kuris Lietuvoje po šios sutarties vėl įžiebė viltį į religinę ir tautinę laisvę, ką ir skelbė žmogaus teisės. Buvo įsteigta Lietuvos Helsinkio Grupė (LHG). Ji iš karto paskelbė, kad:a) laikysis Helsinkio sutarties principų;b) atisakys fizinės kovos ir smurto veiksmų;

Nežiūrint to, kad pats Brežnevas pasirašė, jog paisys žmogaus teises, tačiau po sutarties buvo nuteisti TTGKK ir LHG nariai ir daugybė kitų lietuvių, susijusių su šiomis organizacijomis. Per Helsinkio susirinkimus, vykusius kas du metus, buvo skelbiami faktai ir apie TSRS, apie jos nesilaikymą sutarties sąlygų. Buvo minimi VLIK’o, Amerikos Lietuvių Tarybos ir kitų organizacijų pastebėti sutarties laužymai Sovietų Sąjungoje, konkrečiau, religijos persekiojimas ir draudžiama tautinė veikla. Sovietai į kaltinimus atsakydavo marksistiniu stiliumi:a) visi kaltinimai yra Sovietų Sąjungos vidaus reikalas,b) Helsinkio sutartis neleidžia kištis į kitų narių vidaus reikalus,c) JAV ir Kanadoj tikrieji tų valstybių gyventojai indėnai turi mažiau teisių negu Sovietų tautos.

Kaltinimai ir jų aiškinimai kartais pakliūdavo žiniasklaidai į rankas, tačiau Helsinkio susirinkimo dalyviai susirinkdavo ir išsiskirdavo, o konkrečių veiklos požymių nebuvo. Helsinkio sutartis davė šiokią tokią viltį bent kažkokiai laisvei Sovietų Sąjungoje, tačiau Vakarai ir JAV su Kanada nesiėmė jokių priemonių, kad būtų paisoma sutarties sąlygų.

Nuo Chruščiovo atėjimo iki 1964 metų VLIK’o veikla buvo praktiškai bevaisė, buvo daug nesutarimų tarpusavyje. Nuo 1964 05 55, kuomet VLIK’as buvo reorganizuotas, prasidėjo normalus organizacijos darbas. Buvo užmegzti ryšiai su panašiomis organizacijomis kitose TSRS tautose bei socialistinėse valstybėse. Pagrindinis tikslas buvo kovoti prieš tarptautinio komunizmo norus valdyti pasaulį. VLIK’as paskelbė biuletenius, išverstus į daugelį pasaulyje paplitusių kalbų, kuriuose buvo aprašomas Lietuvos pavergimas. Buvo išleistas net memorandumas anglų kalba Vakarų valstybėms apie tą pačią temą. VLIK’o dėka apie Lietuvą buvo kalbamą pasaulyje, žinios apie ją ėjo ir radijo bangomis. 1943 metais jau buvo įkurtas Tautos Fondas, turėjęs rūpintis VLIK’o finansiniais reikalais. Tautos Fondui vadovavo kiti asmenys, ne iš VLIK’o, tačiau šios dvi organizacijos, aišku, labai glaudžiai buvo susijusios. Šis fondas rinko lėšas visame pasaulyje, ir buvo surinkta ne vienas milijonas JAV dolerių. O tie pinigai tikrai buvo reikalingi, juk tautos išlaisvinimo veikla reikalavo daug lėšų, pradedant pašto išlaidomis, baigiant įvairių leidinių bei biuletenių spausdinimu.

Romas Kalanta gimė 1953 m., tad susideginimo metu turėjo 19 metų. Jis dirbo fabrike, o vakarais lankė mokyklą, vienuoliktą klasę. Vaikinas buvo plačiai apsiskaitęs, išsilavinęs ir tvirto savarankiško būdo. Jis dažnai pasiginčydavo su mokytojais, ypač su Lietuvos istorijos, nes visos knygos buvo prikimštos daug suklastojimų, melagysčių ir propagandos.

Nors jis ir priklausė komjaunuolių organizacijai, tačiau buvo priešiškai nusistatęs prieš visokias marksistines ir ateistines organizacijas. Apskritai Romas nemėgo rusų brukamos ideologijos ir netgi rusų kalbos. Taip pat yra žinių, kad R. Kalanta buvęs labai religingas ir galvojo stoti i seminariją. Savo religinių įsitikinimų Romas neslėpė nuo mokytojų ir draugų. Be to neslėpė ir to, kad norėjo būti kunigu. Į tai be abejo negalėjo neatkreipti dėmesio mokyklos vadovybė, ypač, kai Romas tai atskleisdavo savo rašto darbuose. Galiausiai vienas iš mokytojų, greičiausiai tai klasės auklėtojas apsilankė pas tėvus ir priekaištavo blogu ir nekryptingu auklėjimu. Nežinia, ar Romas išsigando galimos bausmės, ar iš tikrųjų jis tenorėjo paerzinti mokytojus, tačiau vėliau aiškino, jog tai darė tik norėdamas konfliktuoti su mokytojais. Tokie “išpuoliai” prieš mokytojus be jokios abejonės atsiliepdavo tolesniam gyvenimui: pagal vienus šaltinius, po trečio karto mokinys buvo šalinamas iš mokyklos, pagal kitus buvo paliekamas mokykloje, tačiau atestate buvo įrašomi žodžiai, jog jis yra atsilikęs ir studijuoti aukštojoje mokykloje negali. Tokiu atveju mokinys privalo eiti dirbti į fabriką. Kažkas panašaus nutiko ir Romui.

Romas Kalanta tą puikiai suprato ir nenorėdamas būti pašalintas iš mokyklos paskelbė, jog kunigystės kalbos buvo tik juokai. Tačiau yra žinių, jog jis teiravosi Kauno Kurijoje apie stojamuosius egzaminus. Romas, priklausydamas komjaunuolių organizacijai, labai vykusiai atsilaikė prieš brukamą sovietinę ideologiją. Labai tikėtina, jog tai padaryti jam padėjo tvirtos ir tikslios Lietuvos istorijos žinios, bei religinės pažiūros. Tačiau faktas lieka faktu, kad visa pedagoginė komunistinio auklėjimo sistema nepajėgė išmušti lietuvybės dvasios. Jis turėjo baigti mokyklą 1971 m. pavasarį, bet nebaigė ne dėl negabumo ar apsileidimo, bet greičiausiai dėl to, kad mokyklos vadovybė buvo nepatenkinta jo elgesiu ir “sušlubavusia komjaunuoliška ideologija.” Jis neišlaikė Lietuvos istorijos egzamino. Tiesą sakant sunku net įsivaizduoti kaip Romas Kalanta, paaukojęs savo gyvybę su šūkiu “Laisvės Lietuvai”, buvo nesusipažinęs su tautos praeitimi. Veikiausiai mokyklos valdžia, kuriai jau buvo įgrisęs nesibaigiantis jauno žmogaus konfliktas, taip su juo susidorojo. Neatmetama galimybė, jog Romo istorijos mokytojas nusprendė atkeršyti ir padarė tai būtent per egzaminus. Romo draugai siūlė perlaikyti egzaminą, tačiau užgautos jaunuolio ambicijos to neleido padaryti ir Romas perėjo i kitą mokykla. Romo Kalantos konfliktą su visuomene pagilino dar ir tai, kad jis priklausė hipių organizacijai. Protestuodamas prieš rusų santvarką Romas vaikščiojo paprastu apskurusiu apdaru ir kartais basas. Hipių sąjūdis Romui buvo ne vien paprastas neformalo įvaizdis. Iš tikrųjų hipiškas pasipriešinimas buitiškai virto i daug platesnį sąjūdį, kuris apėmė ir tikslą išsivaduoti iš sovietų okupacijos. Hipiai Tarybų valdžios buvo laikomi veltėdžiais ir maištininkais. Tačiau iš tikrųjų jie nieko pikto nedaro. Po Romo Kalantos susideginimo, gatvėse buvo gaudomi jaunuoliai ilgais plaukais ir prievarta kerpami. Gaudydavo net ir tokius, kurie buvo apsirengę su šventiniais kostiumais. Pasak Romą pažinojusių bendraamžių, vaikinas buvo tylaus ir ramaus būdo, visada mandagus su tėvais ir kaimynais ir apskritai pažangus moksleivis draugų tarpe, turėjo meninių ir literatūrinių sugebėjimų. Yra žinoma, kad jis rašė, tačiau rankraščius konfiskavo milicija.Be to, Romas neblogai piešė. Viename iš konfiskuotų piešinių buvo pavaizduotas jaunuolis degantis ant laužo ir ištiesęs rankas į viršų. Viename straipsnyje autorius nepabijojo ir parašė tokius žodžius : “Kas drįsta rašyti ar kalbėti, jog Kalanta buvęs nenormalus, suirusių nervų ir t.t., tas turėtų pats pasitikrinti savo normalumą ir tik vėliau teisti kitus . . . “Tragedijos prologas. 1972 m. kovo mėnesį įvyko hipių sąskrydis. Valdžia padarė klaidą, kad leido jiems susirinkti, tačiau ji taip pat nenumatė, kad dalyviai paskelbs šūkį : – Laisvės Lietuvai! Šiaip ar taip valdžia numalšino mitinguotojus ir suėmė pusę visų dalyvių. Nemaža dalis hipių buvo iš Latvijos ir Estijos. Nėra žinių ar dalyvavo tame sąskrydyje ir Romas Kalanta, tačiau žinant jo gilius hipinius įsitikinimus, yra manoma, kad vis tik dalyvavo. Gali būti, kad apie susideginimą buvo svarstoma būtent sąskrydžio metu. Yra žinoma, kad hipiai nutarė susideginti vienu metu Estijoje ir Latvijoje, tačiau dėl neaiškių priežasčių kaimyninėse valstybėse tas neįvyko. Nežinia ar burtai, ar likimas lėmė Romui susideginti, nes visą informaciją apie ryšius su kitomis valstybėmis griežtai laiko užgniaužusi Sovietų valdžios cenzūra. Gyvasis Deglas užsiliepsnojo. 1972 m. gegužės 14 d. buvo gražus, saulėtas sekmadienio vidudienis. Kauno Miesto Sode, esančiame prie dabartinio Muzikinio Teatro iš netolimos bažnyčios suskambėjo varpai, kviečiantys į pamaldas. Atokiau sėdėjusi moteris prie fontano pasakoja liudininko akimis:— Sėdėjau prie fontano ant suoliuko ir staiga atėjo ilgaplaukis jaunuolis, kokių dabar Kaune yra daug, ir atsisėdo ant kito suoliuko priešais mane. Jis atsinešė maždaug trijų litrų talpos stiklainį pilną skaidraus skysčio. Po to išsiėmė užrašų knygutę, kažką užrašė ir numetė ją į šalį. Tuo tarpu atsistojo ant suoliuko ir prabilo į susirinkusius praeivius pasmerkdamas vergiją, ragindamas lietuvius nepasiduoti ir kovoti su okupantais. Baigęs kalbą, atsistojo, nusiavė batus, pasidėjo laikrodį ir pradėjo šlakstytis tuo skysčiu. Po to užsidegė cigaretę, o degančiu degtuku sau rūbus. Jie bematant užsiliepsnojo. Degdamas Kalanta bėgiojo po pievelę… žmonės tuojau ėmė bėgti prie fontano, atsirado ir milicininkai. Jie bandė nuplėšti nuo jo drabužius, bet jis bėgo nuo jų šalin ir šaukė : – Laisvės Lietuvai! – Po kiek laiko jis sukniubo, prašė pribaigiamas ir pagaliau prarado sąmonę. Atskubėjusi greitoji pagalba, nuvežė dar gyvą Romą Kalantą į ligoninę, tačiau į kokią nepasakė. Žmonės kalbėjo, kad ten dar buvo atgavęs sąmonę, nesileido tardomas ir vis kartojo : – Aš žūvu už Lietuvos laisvę! – Naktį iš sekmadienio į pirmadienį 12 val. jis mirė. Kito liudininko akimis, Romo užrašų knygutėje buvo įrašyti šūkiai : – Geriau garbinga mirtis, negu gėdingas gyvenimas. Aš nepatenkintas visuomene, visuomenė nepatenkinta manimi! Šį faktą patvirtina ir Valdas Anelauskas.Laidotuvės. Romas buvo pašarvotas Vilijampolėje, Panerių gatvėje, Kalantų namuose. Jo karstas netrukus paskendo gėlėse ir vainikuose. Vainikų buvo prinešta tiek daug, jog teko dėti juos net lauke, ant šaligatvio. Kitomis žiniomis gėlių neleido dėti ant karsto milicija. Pamatyti pašarvotą Romą Kalantą buvo sunku : žmonių eilė nuo durų nusitiesė per visą kvartalą. Buvo paskelbta, kad Romo Kalantos palaikai išnešami 16 valandą, tačiau milicija tarsi nujausdama būsimus neramumus išnešė karstą pro galines duris 14 valandą, pakrovė į sunkvežimį ir išvežė nežinoma kryptimi. Apie 16 valandą pradėjo rinktis jaunimas prie Romo namo, tačiau minia nesulaukusi ir supratusi, kad milicija juos apgavo, patraukė prie Muzikinio teatro, o vėliau prie Miesto Sodo. Buvo prigabenta nemažai milicijos, be to, jiems padėjo ir draugovininkai. Įsisiūbavusi minia patraukė prie Vidaus Reikalų Rūmų ir ten skandavo šūkius : – Laisvės Lietuvai, Laisvės Romo tėvui! Apgavikai! – Taip prasidėjo pirmoji maišto diena, kurį daugiau mažiau numalšino vietinė milicija. Tą ketvirtadienį buvo suimta apie 1000 jaunuolių. Kitos dienos, t.y. penktadienio, rytas nežadėjo nieko ypatingo. Tačiau apie vidurdienį susirinkę studentai, moksleiviai bei darbininkai surengė 3000 žmonių demonstraciją. Lietuvių gretose buvo ir jaunimo iš Latvijos bei Estijos. Buvo iškviesti milicijos būriai iš provincijų. Buvo atgabenti ir desantininkų daliniai. Vietiniai milicijos aukšto rango pareigūnai įsakė “Inkaro” fabrikui pagaminti 1000 guminių lazdų neatidėliojant. Maišto metu kovingiau nusiteikę jaunuoliai buvo kemšami į sunkvežimius ir gabenami tiesiai į Pravieniškes. Buvo spėliojama, kad suimta ir į ligonines išvežta apie 2000 žmonių. Jaunuoliai, išdrįsę garsiai skelbti šūkius, buvo nufotografuoti. Vėliau jie buvo išaiškinti ir atiduoti teismui. Visi pranešimai – tiek užsienio spaudos, tiek liudininkų – sutinka, kad milicija ir kareiviai “darbavosi” labai žiauriai, be jokios atodairos ir visokiais būdais daužė žmones. Pažymėtina, kad suimtųjų tarpe buvo ir kai kurių valdžios pareigūnų sūnų bei dukterų, bet viešai, spaudoje, jie niekur nebuvo minimi. Maišto dienomis ir naktimis daugiausia darbo turėjo milicijos įstaigos ir ligoninės. Gydytojai dirbo dieną ir naktį. Tardytojai taip pat. Buvo uždrausta net išvažiuoti į Maskvą, be abejo, tam, kad keleiviai neišvežtų žinių apie sukilimą. Neaišku kodėl, tačiau nėra daugiau jokių tikslių žinių apie kitus susideginusius, tačiau vyrauja nuomonė, kad per kelias dienas nuo Kalantos susideginimo įvyko dar keli susideginimai. Labai aktyviai priešinimasis vyko provincijose, tenai iš viso susidegino dar 11 žmonių.Vietinė Kauno valdžia kol galėjo įvykius slėpė, mėgindama juos nuleisti negirdomis, bet kai riaušių paslėpti negalėjo, prabilo komunistinei propagandai būdingu žargonu: sukilusius ėmė šmeižti, niekinti ir vadinti “chuliganais”. Kauno valdžia, pagal nurodymus iš Maskvos, gegužės mėnesio įvykius pasistengė paversti tik nereikšmingomis riaušėmis, nusikaltėlių išsišokimais, tačiau pasaulio spauda įvykius vadino tikruoju vardu, pažymėdama, kad tokio masto sukilimas buvo pirmas Raudonojoje Imperijoje. Maištą numalšinus, Miesto Vykdomojo Komiteto pirmininkas per televiziją gegužės 17 d. paskelbė, jog sudaryta medicininės ekspertizės komisija parašė medicininę išvadą pagal kurią: “išanalizavus nusižudžiusiojo užrašus, laiškus, piešinius, tėvų, mokytojų ir draugų parodymus, nuspręsta, kad R.Kalanta buvo psichinis ligonis ir nusižudė, būdamas liguistoje būsenoje.” Toliau Vykdomasis Komitetas pasakė, kad šiuo tragišku įvykiu bandė pasinaudoti grupė maištaujančių asmenų, kurie trikdė miesto rimtį. Vėliau Vykdomasis Komitetas davė įsakymą visų mokyklų vadovybėms išsiaiškinti kas dalyvavo sukilime ir juos nubausti, neleidžiant studijuoti aukštojoje mokykloje. Buvo kviečiami tėvai į mokyklas. Ir jei jie bandydavo užstoti savo vaikus, būdavo sudoroti per darbovietes – atleisti iš darbo.Maskva tylėjo ilgai. Tik po 11 dienų, gegužės 25 dieną, Maskvos radijas trumpai užsiminė apie Kauno įvykius pažymėdamas, kad Kalanta buvęs “nesveikas” ir kad tai “paliudiję jo tėvai ir mokytojai.” Tokia buvo oficiali reakcija iš Maskvos. Iš tikrųjų, tai Sovietų valdžia ėmėsi pakankamai ryžtingų priemonių : atleido visus mokytojus, kurie pasirodė neištikimi okupacijai, išėmė iš apyvartos lietuvių autorių vadovėlius ir pakeitė juos naujais rusų autorių vadovėliais, kuriuose buvo prigrūsta visokių netikslumų, propagandos ir kt., buvo atleisti ir visuomeninių įstaigų bei milicijos aukštų pareigūnų ir jų vietose paskirti daug ištikimesni sovietams. Labai nukentėjo Kalantų šeima, kur tėvas buvo suimtas, o brolis buvo taip sumuštas ( nežinia ar per tardymą, ar per riaušes ), jog turėjo būti paguldytas į ligoninę. Romo Kalantos motinai buvo daromi trukdymai atliekant mokslinį darbą. Pačio didžiausio dėmesio apie gegužės įvykius Kaune susilaukė užsienio spauda, ypač JAV, kur buvo daug išeivių lietuvių, ir Italijoje. JAV dienraščiai skyrė daug vietos įvykiams: straipsniai buvo spausdinami didelėmis antraštėmis ir pirmuose puslapiuose. Italijoje buvo didžiausia reakcija į įvykius Kaune, nes čia buvo paskelbta, kad rusai pravoslavai naikina lietuvių katalikų kraštą (Lietuva priklausė Europos katalikinių valstybių sąjungai).Tokie sąjūdžio protrūkiai labai smarkiai žadino ir kitų tautų, ypač Latvijos, Estijos ir Ukrainos jaunimą, kur nacionalistinis sąjūdis buvo didžiausias. Brežnevas nenorėjo atkurti buvusio stalininės santvarkos, todėl nieko negalėjo sugalvoti. Susideginimo ir maišto motyvai, “Kas prieš valdžią, tas chuliganas.” Romas Kalanta susidegino pirmiausia reikšdamas protestą prieš okupantus, prieš skelbiamą “laisvą” Lietuvos įsijungimą Raudonojon imperijon ir norėdamas atkreipti pasaulio viešąją nuomonę į pavergtą Lietuvą. Gali būti, kad jis turėjo ir asmeninių motyvų. Jei teisybė, kad jis savo užrašų knygutėje įrašė žodžius : – geriau garbinga mirtis, nei gėdingas gyvenimas ! – tai nesunku suprasti, kad primesta vergija jis taip buvo nepatenkintas, jog, būdamas jautrus jaunuolis, ryžosi ieškoti išsilaisvinimo mirtyje. Visi liudininkai įskaitant ir Romo mokytojus, sakė, jog susideginimas buvo politinio pobūdžio. Susideginimas ir paskui vykusios demonstracijos buvusios lietuvių noras atkreipti dėmesį ir Amerikos prezidento, kuris tuo metu viešėjo Maskvoje. Konfiskuoti Romo Kalantos įrašai dienoraštyje, kuris pateko į milicijos rankas, buvo aiškiai politinio pobūdžio, tačiau saugumo organai vis tiek jį apšaukė “psichiškai nesveiku”.Viena iš maišto priežasčių buvo galėjo būti ir ekonominiai sunkumai, nes maište dalyvavo ir daug darbininkų. Jie galėjo daug laisviau išeiti į gatves, nes “neturėjo ko prarasti”, juo labiau, kad didesnę darbininkų dalį sudarė jauni darbininkai. Jie ypač nekentė rusų. Tai rodo ir 1973 įvykęs Aleksoto darbininkų streikas. Jie reikalavo pakelti atlyginimą ir valdžia jų norus patenkino, tiesa ne iš karto.Kita priežastis buvo valdžios tiesioginis ir atviras melas, kai Romo Kalantos karstas buvo išneštas dviem valandom anksčiau. Netgi žmonės nesigaudę įvykiuose, negalėjo patikėti, kad demonstracijos buvo spontaniškos. Didžioji Kauno demonstracija buvo grynai politinio pobūdžio.Susideginimas – tai buvo kibirkštis uždegusi Kauno visuomenę – studentus, darbininkus, moksleivius išeiti į gatves ir išnešti Romo mestą šūkį plakatais demonstracijomis ir reikalavimais laisvės. Kauno įvykiai labai plačiai nuaidėjo per pasaulį. Lietuvos vardas niekad nebuvo taip plačiai minimas kaip tomis 1972 m. gegužės dienomis ir vėliau. Laisvojo pasaulio viešoji nuomonė plačiai kėlė aikštėn Maskvos propagandos veidmainystę, neteisingumą ir imperializmą.Per visą pasaulio išeiviją nusirito pasipiktinimų bei protestų banga prieš okupantą, pasireikšdama demonstracijomis, pasisakymais spaudoje, per radiją, per susirinkimus priimtomis rezoliucijomis. Romas Kalanta iškart pasidarė tautos didvyris. Romas Kalanta priminė lietuviui, kad kova už tautos laisvės atgavimą reikalinga kraujo ir gyvybės aukos, kurią sudėjo didvyriai knygnešiai, savanoriai kūrėjai ir partizanai.

Išvados. Tarybų Lietuvoje 1960 – 1980 karinių pasipriešinimų beveik nebuvo ir praktiškai visas rezistecinis judėjimas buvo pasyvusis. Šis pasyvusis judėjimas buvo gana ryškus ir labiausiai jame dalyvavo jaunimas ir Katalikų Bažnyčia. Tiek vieniems, tiek kitiems nepatiko žmonių varžomos teisės, akivaizdžiai melaginga propaganda, o ir ekonominė padėtis, lyginant su Vakarų šalimis nebuvo gera. TSRS buvo bloga okupantė, nes ji nešė prastesnį gyvenimą į Lietuvą, o kaip lietuviai gali būti patenkinti ateinančia prastesne ekonime padėtimi ir dar teisių varžymu? Galima sakyti, kad lietuviai padarė daug, ir iš tikrųjų, užsienis sužinodavo tiesą apie TSRS, buvo leidžiamos lietuviškos knygos, rengiami lietuviški spektakliai, lietuvių kalba buvo išlaikyta per 50 okupacijos metų – visa tai padarė lietuviai. Tai gerai ta prasme, kad mes, kai atsiskyrėme nuo TSRS, tapome normalia valstybe tautiniu atžvilgiu, ne kaip Baltarusija, kuri pati nebesupranta, ar ji tauta, ar tik kažkokia anomalija didžiojoje Rusijoje su nusenusia kalba, o ir Latvijai gana sunku, kurios pusė gyventojų – rusai. Lietuva išsilaikė ne dėl pavienių žmonių, o daugiau dėl kiekvieno lietuvio pastangų.

LITERATŪRA:

1. Brady C., The Choice Is Hope, http://www.geocities.com/CapitolHill/Senate/1120/author.html, 1998.2. Kedys J.P., Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938-1991, Klaipėda, 1994, p 221-224, 334-3363. Kuodytė D., LGGRT Centras, http://www.tdd.lt/genocid/, 1999.4. Lakis J., Antikomunizmas ir tikrovė, Vilnius, 1984, p 104-114, 138-142.5. Vygantas, MDIB, http://www.5ci.lt/mdib/data/istorija/kalanta.zip 1998.