LIBERALIZMO IDĖJOS Klasikinis liberalizmas Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yraindivido laisvė (lot. liberatas), pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas.Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas.Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjomsir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas beipažiūras, jis vadinamas liberalu, dera pabrėžti polinkį į kompromisą irdiskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria.Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas. Liberalizmo idėjų atsirado XVII XVIII a. Vakarų Europoje tosevietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir josprincipus.Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą,ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas.Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmoidėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, JungtinėseValstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu,klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šiąpirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir BenžamenasKonstantas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas,logikas, ideologas. Durininko sūnus, įgijęs gydytojo išsilavinimą. Įėjo įmedicinos istoriją pirmasis išoperavęs kepenų abscesą. Antiabsoliutinėsopozicijos veikėjas. Svarbiausias iš Loko darbų yra “Du traktai apievaldžią” (1690). Benžamenas Konstantas (1767 – 1830) ideologas irrašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus,buvo žymiausias opozicijos atstovas. Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip patlaisvė veikti. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įsigytinuosavybę. Būtina pabrėžti: ne teisė turėti nuosavybę, bet teisė įgytinuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Žmogus vis daugiau išmoksta, daugiauišmano ir daugiau turi, pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties.
Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yrafaktas. Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individassvarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamastikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bandoįsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuojaindividams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jaipatiki. Prigimties dėsniai reguliuoja žmonių gyvenimą. Pagal šiuos dėsniuskiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises teisę gyventi irbūti sveikam, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių įlaimę yra teisę įgyti nuosavybę. Iš kur atsiranda prigimties dėsniai ?Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams(taip manė britų ir amerikiečiųliberalai), kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad Dievui vietos nėra(taip tvirtino prancūzų liberalai). Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausiasžmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų,turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalautiatlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas irgalimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jietvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybėprieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės;silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga.Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinukėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė. Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmoniųsocialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turidalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės,kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visųkitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turiginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžiosteises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės. Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas,t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąjąir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yraprancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). ŠarlisMonteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojoreceptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kuriospiliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas“Apie įstatymų dvasią”. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijųvaldžių kompetencijos atskyrimu , turėjo užkirsti kelią tironijai irsutvirtinti individo teisių garantijas. XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas irEuropoje, ir Jungtinėse Valstijose. Amerikos liberalizmui būdingaspartesnė praktinė raida. Garsiausi buvo britas Džonas Stiuartas Milis(John Stuart Mill) ir prancūzas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville). Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) filosofas, logikas, ideologas. Trejųmetukų pradėjo mokytis graikų kalbos. 1851 m. jis vedė savo didžiąją meilę,už save vyresnę našlę. Jos vyro mirties abu laukė daugiau kaip dvidešimtmetų. 1856 m. Milis tapo parlamento nariu. 1840 -1873 m. jis parašė savodidžiausius veikalus, tarp jų “Samprotavimus apie atstovaujamą valdžią”(1861). Aleksis de Tokvilis (1805-1859) teisininkas, politikas. Dviejųtomų veikalas “Apie demokratiją Amerikoje” protestas prieš būsimojoNapaleono III valstybės perversmą jam kainavo areštą. Galutinai atsidėjovien tik istorijos studijoms. Liberalai neturėjo rūpesčio, kaip realizuotisavo pažadus. Cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas leido įgyvendintiprincipą, skelbiantį, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yralygūs tiek teisiškai, tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiaipolitiniame gyvenime, bet už jo ribų natūralios nelygybės principas buvovisiškai išlaikytas. Taip Jungtinėse Valstijose atsirado liberaliojidemokratija. Teisės sferoje tai įvyko Pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija.Liberaldemokratinių idėjų triumfo Europos žemyne teko laukti ilgiau ikiPirmojo pasaulinio karo pabaigos. Išmintingiausi Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės idėjomsrealizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažintinelygybės kraštitinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinėshierarchijos laiptų apačioje, kad jie galętų įsitraukti į politinį irvisuomeninį gyvenimą. Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė, kad valdžiagalėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus, didindama mokesčiusturtingiausiajai visuomenės daliai. XIX a. gale JAV atsirado socialinisliberalizmas. Federalinė valdžia įgijo didelius įgaliojimus ir pradėjoplačias reformas. Kai kurie amerikos liberalai priėjo visiškai kitas išvadas: liberalizmoprincipų išsižadėjimo, grįžimą prie laisvos konkurencijos. Ant klasikinioliberalizmo pmastų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamasneoliberalizmu. Jo pirmatakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalasHerbertas Spenseris (Herbert Spencer) . Įvykiai buvo kartu ir mūsų laikųAmerikos konservatizmo pradžia. Europos konservatizmas išsirutuliojo išprieštaros liberalizmo ideologijai. Amerikos konservatizmas yra pirmosiosklasikinės fazės liberalų idėjų prikėlimas ir įtvirtinimas. Šiuolaikinis liberalizmas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Amerikos liberalizmas galutinaisuskilo į dvi sroves. Liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji,demokratinė ir socialinė kryptis. Liberalai nebuvo pagrindiniai demokratijos idėjų gynėjai. Šis vaidmuoXIX a. teko kairiesiems. Liberalų kelias į demokratiją nereiškė visiškopritarimo demokratijos idealui. Demokratija tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija ,pripažįstanti lygybę aukščiausia visuomenės gyvenimo vertybe. Demokratijatai socialinė santvarka, kurios pamatas joje dalyvaujančių subjektųlygybė. Demokratija tai atstovaujančios valdžios sistema, kuri remiasiskirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratijatai aukščiausias suvenerios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai.Demokratija tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra svarbiausiaskasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimosrityse. Liberalios demokratijos idėjas galima apibendrinti taip: 1) Laisvoindivido , valstybės piliečio , teisių pirmenybė. 2) Valstybės valdžia,remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesusvisos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudosiš savo prigimtinių teisių. 3) Valstybės santvarka ir politinė sistema turibūti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būtiparlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuoserinkimuose be jokių cenzų. Daug politinių partijų kovoja dėl daugumosatstovaujamuosiuose organuose. 4) Visuomenė yra ne tik individų suma, betneretai dar ir interesų grupių suma. Šiuos interesus galima suderinti esantdemokratinei valdymo sistemai. 5) Savrbus visuomeninio ir politiniogyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinisšvietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtos. Žymiausi XX a. liberaliosiosdemokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas (Hans Kelsen) ir KarlasPoperis (Karl Popper) . Hansas Kelzenas (1881-1973) teisininkas ir teisėsteoretikas. Gimė Prahoje. 1938 m. emigravo į JAV. Kelzenas buvo vienasdidžiausių mūsų epochos teisės teoretikų. Vienas iš darbų “Demokratijosesmė ir vertė” (1936). Karlas Poperis (1902-1994)- filosofas ir logikas.Gimė Vienoje. Vėliau apsigyveno Didžiojoje Britanijoje.1965 m. gavo bajoro titulą. Pažiūras Poperisįtaigiai išdėstė knygoje “Atvira visuomenė ir jos priešai” (1945). Liberalios demokratijos samprata paplito tose kapitalistinėsevalstybėse, kurios nusikratė autoritarizmo ar fašizmo. Socialinio liberalizmo idėjos ir principai paplito ir plėtojaliberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškasyra tezė, kad būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė,turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialiniųbendruomenės reikalų tėkmę. Ekonominiam ir socialiniam valstybėsintervencionalizmui reikalingos visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinantnuosavybę progresyviniu mokesčiu. Socialiniams liberalams privatinuosavybė liko individo egzistavimo pamatas , tačiau kartu ji tapo pareigakitiems piliečiams. Prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė. Reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri , bepolitinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises. Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vykdyti socialinesir ekonomines kapitalistines sistemos formas. Planinė valstybės politikaturėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygį ir padidinti jos narių gerovę.Paprastai tokius siūlymus vadiname “gerovės valstybės” doktrina. Siūlomeatsisakyti doktrinos sąvokos ir pakeisti ją koncepcijos sąvoka. “Gerovėsvalstybės” koncepcija gali būtį realizuojama dėl įvairių ideologiniųmotyvacijų. Populiariausias mūsų kraštuose jos realizavimo Švedijojepavyzdys. Tenykščiai socialdemokratai, įgyvendino švedišką šios koncepcijosvariantą. Kalbame apie socialdemokratinį “gerovės valstybės” variantąŠvedijoje ir skiriame jį nuo “gerovės valstybės” koncepcijos, būdingos,pavyzdžiui, JAV. Socialinio liberalizmo fone aiškiai pastebimi konservatyviojoliberalizmo , dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmoterminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptis.Šios ideologijos pamatas idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individolaisvės įgyvendinimo sąlyga, visų pirma ekonomikoje. Kiekvienam žmoguigarantuojamas jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška jo iniciatyvų, ypačūkinių, laisvė. Rezultatas laisvos rinkos ekonomika. Valstybė neturireguliuoti ūkio procesų. Ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę.Socialinės garantijos daro žmones tingius, neteisingai paskirsto visuomenėspajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Konservatyviųjų liberalųnuomone, valstybė turi būti teisinė efektyviai veikianti organizacija,griežtai paisanti savo įgaliojimus ribų, tačiau jos institucijos turi būtikiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Kalbama apie sukūrimą tokiosteisinės tvarkos, kai atstovaujami organai ne tokie reikšmingi kaip tokiątvarką padėtų įvesti rinkimai, pagrįsti įvairiais antidemokratiniaiscenzais, pirmiausia solidžiu balsuotojų amžiumi. Politiniame gyvenime turiviešpatauti elitai, masių galimybes naudotis politinėmis teisėmis turi būtikuo labiausiai teisiškai apsunkintos. Galime įžvelgti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas:radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai pripažįsta ,kad kai kuriųreformų valstybė negali išvengti. Šiai krypčiai atstovauja Vokietijosliberalų socialinės teisins valstybės doktrina, tuo tarpu konservatyviojoliberalizmo, liberalizmo, tėvynė yra Jungtinės Valstijos. Liberalai ir visikiti konservatyvieji liberalai sudaro dešinįjį XX a. pabaigos liberalųsparną. Žymiausias amerikietiškojo konservatyviojo liberalizmo šalininkaiyra Frydrichas Augustas fon Hajekas (Friedruch August von Hayek) irMiltonas Frydmanas (Milton Friedman) . Frydrichas Augustas fon Hajekas(1899-1992) ekonomistas. Aristokratas, baigęs teisės ir politologijosstudijas. 1927 m. Hajekas pradėjo dirbti mokslinį darbą Vienosuniversitete. Nuo 1962 m. dirbo VFR ir Austrijoje. 1974 m. prisidėjoNobelio premija. Iš daugybės darbų dera išskirti “Laisvėskonstitucija”(1960). Miltonas Frydmanas (g. 1912) ekonomistas. Gimė žydųemigrantų šeimoje. Tapo konservatyviuoju liberalu. Nuo 1946 m. jis buvosusijęs su Čikagos universitetu. Frydmano manymu, didžiausią pavojųekonomikai kelia infliacija, o jos priežastis yra vyriausybės aktyvumasekonominiame gyvenime. 1976 m. gavo Nobelio premiją. Visi iš eilėsprezidentai respublikonai laikosi neoliberalizmo ideologijos, o jųkonkurentai iš Demokratų partijos socialinio liberalizmo šūkių. Idėjųginčą JAV dėl individo laisvės ribų iki pat šių dienų savo veiklojepraktiškai sprendžia visi Valstijų prezidentai. Europos situacija visiškaikitokia. Čia nėra gausių liberalų partijų, kurios valdytų savarankiškai irturėtų aiškų konservatyvų arba socialinį idėjinį pavidalą. Dažnai galipasirodyti, kad ta pati liberalų partija įvairiomis politinėmis sąlygomispasisako už skirtingas liberalizmo ideologijos interpretacijas, priežastiskad Amerikos liberalai užvaldė beveik visą šalies politinį gyvenimą, oEuropos liberalai tėra vienas iš daugelio, politinis darinys savokraštuose. Išvados Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį įpagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausiašiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos srovė. Pagrindiniaineoliberalų teiginiai, laisvės ir nuosavybės klausimu, aiškiai atspindidešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačiasreformas, skelbia radikalias reformistines pažiūras. Kai siūlomos plačiosreformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijųbūriui, principiniai konfliktai tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomisjėgomis. Kur kas sudėtingesni liberalų ginčai su krikščioniškomissocialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo būvimu,individo laisvę laikant didžiausiu gėriu, jau XIX a. tarp šių ideologijųkilo principinė konfrontacija. Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių josrovių reidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma,kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumosiekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti irapginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezėsvisada pasirodo vertingos ir reikalingos. Sugebėjimas kūrybiškaievoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje susijęs ir trečias bruožas: jopajėgumas veikti kitas ideologijas. Ketvirtas bruožas liberalizmo pažangumas. Pažangumas gina politinętvarką.Su liberalizmu Lietuvoje tradiciškai siejama visų pirma pasaulietinėtautinio atgimimo sąjūdžio srovė “Varpas”.