LIBERALIZMO IDĖJOS
Klasikinis liberalizmas
Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra individo laisvė (lot. liberatas), pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas.
Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas.
Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūras, jis vadinamas liberalu, dera pabrėžti polinkį į kompromisą ir diskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria.
Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas.
Liberalizmo idėjų atsirado XVII XVIII a. Vakarų Europoje tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus.
Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą, ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas.
Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse
Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu, klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas
Konstantas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas, logikas, ideologas. Durininko sūnus, įgijęs gydytojo išsilavinimą. Įėjo į medicinos istoriją pirmasis išoperavęs kepenų abscesą. Antiabsoliutinės opozicijos veikėjas. Svarbiausias iš Loko darbų yra „Du traktai apie valdžią” (1690). Benžamenas Konstantas (1767 – 1830) ideologas ir rašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus, buvo žymiausias opozicijos atstovas.
Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat laisvė veikti. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įsigyti nuosavybę. Būtina pabrėžti: ne teisė turėti nuosavybę, bet teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi, pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties.
Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra faktas.
Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki.
Prigimties dėsniai reguliuoja žmonių gyvenimą. Pagal šiuos dėsnius kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises teisę gyventi ir būti sveikam, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į laimę yra teisę įgyti nuosavybę. Iš kur atsiranda prigimties dėsniai ?
Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams(taip manė britų ir amerikiečių liberalai), kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad Dievui vietos nėra (taip tvirtino prancūzų liberalai).
Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų, turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės;
silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga.
Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.
Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių socialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turi dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės, kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.
Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas, t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis
Monteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojo receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas
„Apie įstatymų dvasią”. Valstybės santvarkos mechanizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu , turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas.
XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir
Europoje, ir Jungtinėse Valstijose. Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida. Garsiausi buvo britas Džonas Stiuartas Milis
(John Stuart Mill) ir prancūzas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville)
. Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) filosofas, logikas, ideologas. Trejų metukų pradėjo mokytis graikų kalbos. 1851 m. jis vedė savo didžiąją meilę, už save vyresnę našlę. Jos vyro mirties abu laukė daugiau kaip dvidešimt metų. 1856 m. Milis tapo parlamento nariu. 1840 -1873 m. jis parašė savo didžiausius veikalus, tarp jų „Samprotavimus apie atstovaujamą valdžią”
(1861). Aleksis de Tokvilis (1805-1859) teisininkas, politikas. Dviejų tomų veikalas „Apie demokratiją Amerikoje” protestas prieš būsimojo
Napaleono III valstybės perversmą jam kainavo areštą. Galutinai atsidėjo vien tik istorijos studijoms. Liberalai neturėjo rūpesčio, kaip realizuoti savo pažadus. Cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas leido įgyvendinti principą, skelbiantį, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yra lygūs tiek teisiškai, tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiai politiniame gyvenime, bet už jo ribų natūralios nelygybės principas buvo visiškai išlaikytas. Taip Jungtinėse Valstijose atsirado liberalioji demokratija. Teisės sferoje tai įvyko
Pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija.
Liberaldemokratinių idėjų triumfo Europos žemyne teko laukti ilgiau iki
Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Išmintingiausi Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažinti nelygybės kraštitinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galętų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą.
Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus, didindama mokesčius turtingiausiajai visuomenės daliai. XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas. Federalinė valdžia įgijo didelius įgaliojimus ir pradėjo plačias reformas.
Kai kurie amerikos liberalai priėjo visiškai kitas išvadas: liberalizmo principų išsižadėjimo, grįžimą prie laisvos konkurencijos. Ant klasikinio liberalizmo pmastų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Jo pirmatakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalas
Herbertas Spenseris (Herbert Spencer) . Įvykiai buvo kartu ir mūsų laikų
Amerikos konservatizmo pradžia. Europos konservatizmas išsirutuliojo iš prieštaros liberalizmo ideologijai. Amerikos konservatizmas yra pirmosios klasikinės fazės liberalų idėjų prikėlimas ir įtvirtinimas.
Šiuolaikinis liberalizmas
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Amerikos liberalizmas galutinai suskilo į dvi sroves. Liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji, demokratinė ir socialinė kryptis.
Liberalai nebuvo pagrindiniai demokratijos idėjų gynėjai. Šis vaidmuo
XIX a. teko kairiesiems. Liberalų kelias į demokratiją nereiškė visiško pritarimo demokratijos idealui.
Demokratija tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija , pripažįstanti lygybę aukščiausia visuomenės gyvenimo vertybe. Demokratija tai socialinė santvarka, kurios pamatas joje dalyvaujančių subjektų lygybė. Demokratija tai atstovaujančios valdžios sistema, kuri remiasi skirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratija tai aukščiausias suvenerios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai.
Demokratija tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra svarbiausias kasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimo srityse.
Liberalios demokratijos idėjas galima apibendrinti taip: 1) Laisvo individo , valstybės piliečio , teisių pirmenybė. 2) Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos iš savo prigimtinių teisių. 3) Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė.
Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų. Daug politinių partijų kovoja dėl daugumos atstovaujamuosiuose organuose. 4) Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir interesų grupių suma.
Šiuos interesus galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai. 5) Savrbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinis švietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtos. Žymiausi XX a. liberaliosios demokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas (Hans Kelsen) ir Karlas
Poperis (Karl Popper) . Hansas Kelzenas (1881-1973) teisininkas ir teisės teoretikas. Gimė Prahoje. 1938 m. emigravo į JAV. Kelzenas buvo vienas didžiausių mūsų epochos teisės teoretikų. Vienas iš darbų „Demokratijos esmė ir vertė” (1936). Karlas Poperis (1902-1994)- filosofas ir logikas.
Gimė Vienoje. Vėliau apsigyveno
Didžiojoje Britanijoje.1965 m. gavo bajoro titulą. Pažiūras Poperis įtaigiai išdėstė knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai” (1945).
Liberalios demokratijos samprata paplito tose kapitalistinėse valstybėse, kurios nusikratė autoritarizmo ar fašizmo.
Socialinio liberalizmo idėjos ir principai paplito ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionalizmui reikalingos visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant nuosavybę progresyviniu mokesčiu. Socialiniams liberalams privati nuosavybė liko individo egzistavimo pamatas , tačiau kartu ji tapo pareiga kitiems piliečiams. Prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė.
Reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri , be politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises.
Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vykdyti socialines ir ekonomines kapitalistines sistemos formas. Planinė valstybės politika turėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygį ir padidinti jos narių gerovę.
Paprastai tokius siūlymus vadiname „gerovės valstybės” doktrina. Siūlome atsisakyti doktrinos sąvokos ir pakeisti ją koncepcijos sąvoka. „Gerovės valstybės” koncepcija gali būtį realizuojama dėl įvairių ideologinių motyvacijų. Populiariausias mūsų kraštuose jos realizavimo Švedijoje pavyzdys. Tenykščiai socialdemokratai, įgyvendino švedišką šios koncepcijos variantą. Kalbame apie socialdemokratinį „gerovės valstybės” variantą
Švedijoje ir skiriame jį nuo „gerovės valstybės” koncepcijos, būdingos, pavyzdžiui, JAV.
Socialinio liberalizmo fone aiškiai pastebimi konservatyviojo liberalizmo , dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmo terminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptis.
Šios ideologijos pamatas idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individo laisvės įgyvendinimo sąlyga, visų pirma ekonomikoje. Kiekvienam žmogui garantuojamas jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška jo iniciatyvų, ypač ūkinių, laisvė. Rezultatas laisvos rinkos ekonomika. Valstybė neturi reguliuoti ūkio procesų. Ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę.
Socialinės garantijos daro žmones tingius, neteisingai paskirsto visuomenės pajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Konservatyviųjų liberalų nuomone, valstybė turi būti teisinė efektyviai veikianti organizacija, griežtai paisanti savo įgaliojimus ribų, tačiau jos institucijos turi būti kiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Kalbama apie sukūrimą tokios teisinės tvarkos, kai atstovaujami organai ne tokie reikšmingi kaip tokią tvarką padėtų įvesti rinkimai, pagrįsti įvairiais antidemokratiniais cenzais, pirmiausia solidžiu balsuotojų amžiumi. Politiniame gyvenime turi viešpatauti elitai, masių galimybes naudotis politinėmis teisėmis turi būti kuo labiausiai teisiškai apsunkintos.
Galime įžvelgti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas:
radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai pripažįsta ,kad kai kurių reformų valstybė negali išvengti. Šiai krypčiai atstovauja Vokietijos liberalų socialinės teisins valstybės doktrina, tuo tarpu konservatyviojo liberalizmo, liberalizmo, tėvynė yra Jungtinės Valstijos. Liberalai ir visi kiti konservatyvieji liberalai sudaro dešinįjį XX a. pabaigos liberalų sparną. Žymiausias amerikietiškojo konservatyviojo liberalizmo šalininkai yra Frydrichas Augustas fon Hajekas (Friedruch August von Hayek) ir
Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) . Frydrichas Augustas fon Hajekas
(1899-1992) ekonomistas. Aristokratas, baigęs teisės ir politologijos studijas. 1927 m. Hajekas pradėjo dirbti mokslinį darbą Vienos universitete. Nuo 1962 m. dirbo VFR ir Austrijoje. 1974 m. prisidėjo
Nobelio premija. Iš daugybės darbų dera išskirti „Laisvės konstitucija”(1960). Miltonas Frydmanas (g. 1912) ekonomistas. Gimė žydų emigrantų šeimoje. Tapo konservatyviuoju liberalu. Nuo 1946 m. jis buvo susijęs su Čikagos universitetu. Frydmano manymu, didžiausią pavojų ekonomikai kelia infliacija, o jos priežastis yra vyriausybės aktyvumas ekonominiame gyvenime. 1976 m. gavo Nobelio premiją.
Visi iš eilės prezidentai respublikonai laikosi neoliberalizmo ideologijos, o jų konkurentai iš Demokratų partijos socialinio liberalizmo šūkių. Idėjų ginčą JAV dėl individo laisvės ribų iki pat šių dienų savo veikloje praktiškai sprendžia visi Valstijų prezidentai. Europos situacija visiškai kitokia.
Čia nėra gausių liberalų partijų, kurios valdytų savarankiškai ir turėtų aiškų konservatyvų arba socialinį idėjinį pavidalą.
Dažnai gali pasirodyti, kad ta pati liberalų partija įvairiomis politinėmis sąlygomis pasisako už skirtingas liberalizmo ideologijos interpretacijas, priežastis kad Amerikos liberalai užvaldė beveik visą šalies politinį gyvenimą, o
Europos liberalai tėra vienas iš daugelio, politinis darinys savo kraštuose.
Išvados
Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį į pagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia šiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos srovė. Pagrindiniai neoliberalų teiginiai, laisvės ir nuosavybės klausimu, aiškiai atspindi dešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias reformas, skelbia radikalias reformistines pažiūras. Kai siūlomos plačios reformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijų būriui, principiniai konfliktai tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomis jėgomis. Kur kas sudėtingesni liberalų ginčai su krikščioniškomis socialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo būvimu, individo laisvę laikant didžiausiu gėriu, jau XIX a. tarp šių ideologijų kilo principinė konfrontacija.
Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjinę trijų pagrindinių jo srovių reidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma, kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol, kai tik reikia pagrįsti ir apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės visada pasirodo vertingos ir reikalingos. Sugebėjimas kūrybiškai evoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje susijęs ir trečias bruožas: jo pajėgumas veikti kitas ideologijas.
Ketvirtas bruožas liberalizmo pažangumas. Pažangumas gina politinę tvarką.
Su liberalizmu Lietuvoje tradiciškai siejama visų pirma pasaulietinė tautinio atgimimo sąjūdžio srovė „Varpas”.