Leonardas da Vinčis Leonardas da Vinčis (1452 – 1519) buvo tapytojas, skulptorius, rašytojas, muzikantas, meno teoretikas, karo inžinierius, išradėjas, matematikas, anatomas ir fiziologas, botanikas… lengviau išvardinti, kuo jis nebuvo. Beje, domėdamasis mokslu, jis visada likdavo dailininkas, o tapydamas paveikslą – mąstytojas ir mokslininkas. Leonardui da Vinčiui, gal būt, labiau, negu kitiems Renesanso veikėjams, tinka sąvoka homo universale. Šis nepaprastas žmogus viską žinojo ir mokėjo viską, ką žinojo ir mokėjo jo epocha. Be to jis nuspėdavo tai, apie ką jo laikais dar niekas ir nesvajojo. Jis apgalvojo skraidomojo aparato konstrukciją ir kaip galime spręsti iš piešinių, priartėjo prie malūnsparnio idėjos. Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 dieną Anchio kaime netoli mažo, mėlynų, ūkanotų kalnų puslankiu apsupto Vinčio miestelio, Toskanoje, 30 km. nuo Florencijos. Jo tėvas Seras Pietras da Vinčis – pasiturintis notaras. Motina Katarina – valstiečio duktė. Leonardas buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo šeimoje. Jo tėvai atskirai gyveno, vaikas turėjo pamotę. Leonardas lankė kaimo pradžios mokyklą ir gana sunkiai išmoko rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Mieliau jis klaidžiodavo su savo mylimu dėde Frančesku. Šis buvo jam pavyzdys. Dėdė Frančeskas išmokė Leonardą mylėti gamtą, gyvūnus. Kadangi Leonardas buvo nesantuokinis vaikas, tai tokių mokslų siekti kaip tėvo tais laikais neturėjo galimybės. Tėvas gana anksti pastebėjo sūnaus gabumus. Pirmasis užsakymas buvo tėvo – vaikas turėjo dekoruoti kambario sieną. Tam jis rinko savo kambaryje gyvates, žiogus, driežus, skėrius, naktinius drugius ir šikšnosparnius.Ir visiškai nekreipė į dvoką, sklindantį jo kambaryje.1469 metais jis su tėvu persikėlė į triukšmingą, turtingą Florenciją, kur Leonardui buvo suteiktas geriausias mokymas, kokį tik Florencija galėjo pasiūlyti. Seras Pietro norėjo paremti sūnaus meninius sugebėjimus ir parodė keletą vaiko piešinių Verokjai. Apie 1466 m. Andrea del Verokja – žymus Florencijos tapytojas ir skulptorius – apsiėmė mokyti gabų berniuką. Verokjo dirbtuvėje Leonardas praleido 12 metų, buvo supažindintas su daug dalykų, nuo paprasčiausių panelinių paveikslų iki didžiulių marmurinių ir bronzinių skulptūrų. Neilgai trukus Leonardas tapo vienu mylimiausių Verokjo mokinių. Verokja buvo didelis menininkas, bet mokinys dar jaunystėje pralenkė savo mokytoją. Jaunasis Leonardas da Vinčis Verokjo paveiksle „Kristaus krikštas“ (1472m.) nutapė baltaplaukio angelo galvą. Ši galva tokia grakščiai tauri, kupina tokios poezijos, kad kiti paveikslo personažai nublanksta šalia jos, atrodo negrabūs. Kalbama, kad Verokja, pamatęs angelo galvą, liovėsi tapęs.
1472 metais jis buvo įtrauktas į Florencijos Šventojo Luko tapytojų gildiją, bet 1476 metais jis vis dar buvo laikomas Verokjo asistentu. Manoma, kad šiuo laikotarpiu tapomas „Šventas Jeronimas“ ir kad iki 1476m. jis nutapė paveikslą „Madona su gėlių vaza“. 1478 metais Leonardas tapo nepriklausomu meistru. Tais pačiais metais gavo užsakymą švento Bernardo kapelos altoriui Florencijoje. Nors buvo sumokėta iš anksto, dėl neaiškių priežasčių darbas niekad nebuvo pristatytas užsakovui. Šiais metais sukurta vadinamoji „Madona Lita“. Jo pirmas didelis piešinys – “Magijos garbinimas” (pradėtas 1481m.) likęs neužbaigtas, buvo sutvarkytas 1481 metais Florencijos San Donato a Scopeto vienuolynui. Tačiau Medičių rūmai tinkamai neįvertino Leonardo da Vinčio, kuris buvo pernelyg ankstyvas Brandžiojo Renesanso pirmtakas. Tada buvo dar patsai kvatročento stiliaus klestėjimas ir didžiulį pasisekimą Florencijoje turėjo Botičelis – vyresnysis Leonardo da Vinčio draugas, niekuo į jį nepanašus. Yra išlikę liudijimų, kad Vincentas buvo itin gražus jaunuolis ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė gyvenimo malonumams patirti. Gal būt linksmybės ir panašūs dalykai ir buvo priežastimi, kodėl jis 1476 metais buvo apkaltintas pederastija (berniukų tvirkinimu), bet trūkstant įrodymų, atgavo laisvę. 1482 m., būdamas 30 metų, Leonardas da Vinčis paliko Florenciją ir ilgam apsigyveno Milane. Ir būtent nuo 1482m. iki 1499m. Leonardas da Vinčis gyveno Milane: kiek širdis geidžia vaikštinėjo siauromis jo gatvelėmis, ne kartą lankė Hercogo tvirtovę, kurią juosė plačios mūrinės sienos ir gilūs grioviai.Nuo 1482m. iki 1499m. tarnavo Ludoviko Sforcos rūmuose. Studijavo anatomiją, astronomiją, geografiją, geologiją, stebėjo paukščių skrydį, dirbo prie savo išradimų. Jis buvo pakviestas kaip patyręs karo inžinierius. Dirbo prie fortifikacinių sutvirtinimų, konstravo prietaisus apsiausties atvejui ir ginklus apgulimui atremti, tobulino kanalų tinklą, projektavo statybą. Ludovikas užsakė raitelio statulą savo tėvo garbei. Leonardas da Vinčis nebaigė raitelio statulos – Frančesko Sforcos paminklo. Suspėjo padaryti didelį, natūralaus didumo molinį modelį, daugiau kaip 7 metrų aukščio, tačiau jį iš arbaletų sušaudė prancūzų kareiviai, paėmę Milaną. Paminklo pastatymui būtų reikėję 80 tonų skystos bronzos. Be to jis tapė. Švento Pranciškaus bažnyčioje jis pradėjo tapyti koplyčios altorių – darbą, kurio jam nebuvo lemta užbaigti ir dėl kurio prasidėjo ilgas bylinėjimasis – jo brandos metų košmaras, baigęsis kompromisu tik 1507 metais. Vienuolių užsakytas paveikslas liko Leonardui da Vinčiui. Vėliau jis buvo pavadintas „Madona tarp uolų“. Milane menininkas nepaprastai meistriškai nutapė garsųjį „Damos su šermuonėliu“ portretą. 1485m. nutapyta „Benua Madona“. Tapyba Leonardui – priemonė pažinti pasaulį. Ir vis didėjo poreikis teoriškai apibendrinti kiekvieną praktinės veiklos žingsnį, užfiksuoti užplūdusias mintis. Jis buvo kairiarankis – taip jam buvo patogiau ir truputį lengviau pasislėpti nuo smalsių akių – ir savo užrašų knygučių puslapius prirašydavo iš dešinės į kairę. Prirašydavo visko, kas tik ateidavo į galvą, braižė schemas, darė eskizus, o vėliau namuose iš to chaoso darydavo vienos ar kitos disciplinos išrašus. Tais metais jis parašė savo sąsiuvinyje: „Geras tapytojas privalo tapyti du svarbiausius dalykus: žmogų ir jo sielą. Pirmąjį tapyti lengva, antrąjį – sunku, nes tai turi būti išreikšta kūno dalių mostais ir judesiais.“ Iš Milano laikotarpio išliko paveikslas “Madona grotoje” ir freska “Paskutinė vakarienė”. Abu šie kūriniai – Renesanso klasikos pavyzdžiai. „Madona grotoje“ (1483 gautas užsakymas) – didžiulis paveikslas, savo formatu primenantis būdingą renesansinį langą: viršuje suapvalintą stačiakampį. Leonardo da Vinčio paveiksle pro „langą“ įžvelgiama apytamsė stalaktitų grota ir matosi šviesus išėjimas iš olos. Ir keturių figūrų grupė – Marija, mažasis Kristus, Mažasis Jonas Krikštytojas ir angelas – išdėstyti ne olos fone, iš tikrųjų olos viduje. Jaučiamas realus nuotolis, erdvė.Paskutinė vakarienė Nuo 1495 iki 1497 metų Leonardas dirbo prie savo šedevro “Paskutinė Vakarienė”. „Paskutinė vakarienė“ – gilaus monumentaliosios tapybos dėsnių supratimo pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje – Santa Marija dela Gracia vienuolyno valgomajame. Nuo 1497 m. pradėjo Leonardas dirbti kartu su Luku Pačjoli, žinomu to laiko matematiku prie jo garsaus kūrinio „Divina Proportione“. Per savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti), eskizų. 1499 metų gruodį, Milaną užkariavus prancūzams, menininkas trumpam nuvyksta į Montoją ir Veneciją ir 1500m. balandžio mėnesį grįžta į Florenciją.
Mona Liza Jis jau apie 50 metų, labai aukštas, gražaus stoto, su rūpestingai prižiūrima barzda, su puikiu rūbu, pasiūtu iš plonos, spalvingos gelumbės, jis jau seniai laikomas vienu žymiausių Italijos tapytojų.1502 metais Leonardas įstojo į Cezario Bordžijos tarnybą. Pasinaudodamas hercogo vyriausiojo architekto ir inžinieriaus pareigomis, Leonardas vadovavo darbui centrinės Italijos tvirtovėse. 1503 m. pavasaris – 1505 vasara – laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė „Mona Lizą“ – vieną iš labiausiai žinomų kada nors nutapytų portretų, kuris dar žinomas kaip „Džokonda“. Tai Florencijos didiko Frančesko del Džokondos žmona. Atrodo Leonardas jautė ypatingą meilę paveikslui, nes jis pasiimdavo jį su savim į visas savo vėlesnes keliones. Šiuo laikotarpiu jis studijuoja augalus. 1505 m. užbaigia paukščių skrydžio studijas. Jis laikomas pirmuoju žmogumi, kuris pradėjo konstruoti mechanizmą, su kuriuo žmogus galėtų skraidyti. Tarnaudamas pas Cezarį Bordžiją jis susipažino su Makjaveliu, kurio dėka gavo užsakymą didžiulei freskai Vekijos rūmuose. Tema pasirinko florentiečių pergalę Angiario mūšyje. 1503 m. dailininkas pradėjo paveikslą ir baigė 1504 m. pabaigoje. Bet tapybai ant sienos Leonardas pasirinko metodą, kuris neatnešė sėkmės. Jis tapė su Mikelandželu toje pačioje patalpoje. Pastarojo aktų figūros įkvėpė Leonardą aktų studijoms.1506 metais Leonardas da Vinčis vėl grįžo į Milaną. 1507 m. tarnavo Prancūzijos karaliaus Liudviko XII rūmuose.
Leonardas buvo pirmasis menininkas, daręs žmogaus skrodimą. Nuo 1510 m. jis vėl pasineria į prieš 20 metų pradėtas anatomijos studijas. Tam turėjo įtaką jo pažintis 1509 m. su Markantonio dela Tore, medicinos mokslų daktaru Pizos universitete. Žmogaus kūno tyrimų rezultatai maždaug 200 lapų ir itin tiksliai ir plastiškai pavaizduota žmogaus anatomija. 1512 m. Leonardas atvyko į Romą. Čia jis nesusilaukė popiežiaus paramos, kurios tikėjosi. Manoma, kad šiuo laikotarpiu ir buvo sukurtas vienintelis Leonardo autoportretas. 1515 m. buvo sukurtas „Jono Krikštytojo“ paveikslas. 1516 m. Leonardas da Vinčis paliko Italiją ir išvyko į Prancūziją. Menininkas pasiėmė keletą paveikslų, bet kuriuos, tikrai nežinoma. Leonardą lydėjo jo mokinys ir draugas Frančeskas Melcis ir tarnas Batista de Vilanis. Kitas jo mokinys – Salajis – dar liko Milane. Tačiau netrukus ir tas šiaip taip pasiekė Prancūziją. Prancūzijos karalius, pasikvietęs atidavė valdyti gražią Klu pilį netoli Ambuazos karaliaus rūmų. Čia Prancūzijos viduryje, Leonardas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus: kūrė kanalų tinklo projektą, piešė eskizus numatytiems perstatyti karaliaus rūmams, konstravo įvairius mechanizmus karališkoms šventėms. Atvykus į Klu, netrukus jam atėmė dešinę ranką. Kažkada buvęs galingas organizmas priešinosi ligai. Tačiau sveikata vis menkėjo. 1519 m. balandžio 23 dieną Leonardas surašė testamentą. Frančeskui da Melciui paliko visas knygas, instrumentus, piešinius ir užrašus apie menininko amatą bei meno paslaptis, drabužius ir iždo neišmokėtą atlyginimo dalį. Neliko užmiršti testamente ir Batista de Valanis ir Salajis. 1519 m. gegužės 2 dieną didysis žmogus ir menininkas mirė.