LDK teisės šaltinių rūšys

LDK teisės šaltinių rūšysLabai svarbu atsekti egzistuojančių valstybės ir teisės institutų ištakas ir raidą nuo jų užuomazgos iki įsitvirtinant dabar tiniame valstybės modelyje. Vertinant bendriausias bruožais, dabartinės pažangios valstybės samprata ir įvaizdis yra jos tapatinamas su teisės teorijoje formuotu ir valstybių politinėse institucijose įtvirtinimu teisinės valstybės modeliu, kurio būdingiausi bruožai yra įst.l., įst.v.ir t. funkcijų atribojimas. Tai yra gyvenimo praktikos padiktuota būtinybė tam tikram visuomenių raidos etapui. Daugelis šiandienių valstybių i rjose gyvenančių tautų tokiu statusu atsirado arba bent jau pradėjo formuotis 20a.pr. po 1pasaulinio karo.Jos perėmė tas valstybingumo formas, kurios jau buvo išgyventos prieš jas egzistavusių valstybinių darinių, ir jas dabartinių valstybių bendrijoje toliau tobulina. Tautinių valstybių kūrimasis nors kartais labai skausmingai tebevyksta. Kartu vyksta ir kitas – priešprieįinis naujos formos globalizacijos procesas, į kurio darinį, pavadinta ES, įeina ir Lietuva. Globalizacija, kaip viena iš visuomenių raidos formų, žinoma nuo romos imp. susikūrimo. Visuotinio apjungimo siekis per tūkstansmečius kito pradedant smurtu, t.y. užkariavimais, na o dabar reiškiasi stiprėjančiais ekonominiais ryšiais, didėjančiu atvirumu išorej, bendromis pastangomis kovoti su paplitusiais regioniniais nusikaltinmais ir kt. Formomis. Lietuvių tauta savąjį valstybingumą suformavo 13am. ir, kaip būdinga ano meto valstybėms, sukūrė valstybinį darinį, įvardytą – LDK, jėga ir diplomatija sujungusį ne tik jai giminingų genčių dalį, bet ir nemažą dalį slavų. Tos tautos, valstybėms kaimynėms – Rusijai, Vokietijai, Austrijai- Vengrijai 18a.a.p. sudarius sanderį ir bendromis pastangomis sunaikinus LDK, tik praėjusio Šimt.pab. tapo sąlygiškai savarankiškomis valstybėmis. Taigi, kalbant apie Lietuvos valstybės teisės istoriją, būtint pirmiausiai reikia analizuoti tos jos raidos momentus ir akcentus , kurie ją, savarankiškai kaupiančią savąją ir perimančią kt. patirtį, atvedė į dabartinį valstybingumo statusą. 1990m atkurta Lietuvos valstybė antrą kartą savo Konst. yra įtvirtinta kaip nepriklausoma demokratinė respublika , kurios aukščiausioji valdžia priklauso tautai. Tauta šią valdžią vykdo per seimą, respublikos prezidentą ir vyriausybę, teismą. Šios konst. nuostatos Lietuvos valstybingumą įtvirtino pagal visuotinai pripažintą, vertinamą kaip pažangų šiandieninį teisinės valstybės modelį. Tačiau šio modelio ištakos – ir LDK kurtas valstybingumas. Lietuvos valstybės teisės raida pradedama pažinti nuo LDK teisės ištakų ir teisės įgyvendinimo būdų. Kartu teisės istorijos uždavinys yra pastebti bei atskleisti ir visuomenės raidos gyvenimo ypatumus, būdingus konkrečiai tautai ar jos sukurtam valstybiniam dariniui. LDK raida išsiskiria tuo, kad ji, kaip valstybinė organizacija, būdama kitų kultūrų apsuptyje, susiformavo naturaliai išsirutuliojusios, vadinamosios pagoniškos kultūros pagrindu, kuri, Lietuvių visuomenei einant link tautų kaimynių civilizacijos, nesudarė terpės išgyventi vidinio susipriešinimo, kuris buvo būdingas ano meto krikč.pasauliui. Tai rodo ir tam tikrą isskirtinę šios kutūros vertę. Lietuvos valstybės teisiniai santykiai skiringais gyvenimo etapais buvo reguliuojami skirtingais būdais, kurie pagal kilmę skirstomi į:

1)paprotinę teisę, kai valstybės valdovo aktuose tik užsimenama, kad bus vadovaujamasi senuoju papročiu kartais net paiešinant jo turinį. 2)rašytinę teisę(1387-1529;statutų pasirodymą suponavo gana aukštas minties ir jos taikymo lygis),kai valstybės valdovo ar kitos kompetetingos valstybės institucijos akte aiškiai išdėstomas įteisintas senas arba įtvirtintas naujas visuomeninio santykio teisinio reguliavimo turinys ir tvarka. Atsiradus valstybės poreikiui naujus besiformuojančius santykius reguliuoti rašytine forma, iš pradžių je buvo įforminami pavieniais teisės aktais kol buvo pereita prie naujo teisės etapo, kuris išsiskyrė tuo, kad pradėta tam tikrus santykius reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų taisyklių reikalavimų ir nustatyti kitas taisykles, kurios buvo įvardintos privilegijomis. Šalia privilegijų buvo kuriami nutarimai ir nuostatai. Po to eina šių aktų sisteminimas ir pagaliau kodifikavimas teisynuose, turinčiuose bendravalstybinį pobūdį. Taip formuojasi kokybiškai naujas teisės raidos etapas. Pirmuoju kodifikacijos bandymu laikytinas 1468m Kazimiero teisynas. Visuotinai šis procesas LDK prasidėjo 16apr ir trunka mūsų valstybės gyvenamuoju laiku. Be to būta nemažai atvejų kai recepcijos būdu perkeliama galioti svetimų kraštų jau susisteminta ir kodifikuota, t.y. surašyta į knygas, teisę. Taigi LDK rašytinės teisės apie kokybinius pokyčius skirstoma į :1)privilegijų teisę 2)kodifikuota arba statutų teisę, kuri postatutiniu laikotarpiu buvo papildoma seimų priimamais teisės aktais, t.y. konst. Papročiai ir priviliagijosVakarų Europos teisės plitimo LDK galimybė 14a.pr. per prekybinius ryšius su Kalavijuočių ordino įkurtu Rygos miestuSvetimos teisės panaudojimo pavz. Gedimino valdymo laikotarpiu gali būti jo siekis skatinti ir plėsti prekybą ir amatus valstybėje, recepuojant Rygos teisę Lietuvos miestams. Rygos teisės recepcija Lietuvoje siejama su Gedimino1323m dviem kreipimaisi į Hanzos miestų pirklius ir amatininkus, kviečiant juos atvykti ir garantuojant jiems, kaip privilegiją, santykių reguliavimą remiantis Rygos teise. Vienos šalies siųlymas, nesant įrodymų, kad jis buvo priimtas, negali būti laikomas įvykusiu Rygos teisės recepcijos faktu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siūlymas atvyksiantiems naudotis Rygos teise nebuvo ateities garantas, nes „išmintingųjų taryba“ gali ir geriau sumanyti. Apie faktinį šios teisės pripažinimą LDK leidžia teigti 1323m. Gedimino taikos sutarties nuostatos, kurias Livonijos ordinas sulaužė beveik po 4 metų, nors su Rygos miestu draugiški santykiai išlaikyti iki 1330m. Taigi 1323m. Gedimino taikos sutartimi ir buvo oficialiai Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiai socialinei grupei. Iš esmės tai turėjo būti pirmoji ir kartu tarpvalstybiniu mastu sankcionuota Ldk priviliagija ne tik svetinšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginusi jų teises tiek krašto viduje, tiek išorėje. Abejotina tik tai, ar Rygos teisė tam tikru laikotarpiu galėjo būti vyraujanti Vilniaus mieste. Rygos teisės panaudojimo pripažinimas pirkliams visų pirma reiškia, kad turtinis ginčus jie galės spręsti pagal Rygos civilinės teisės normas, o savo asmenį galės ginti pagal Rygos baudžiamosios teisės nuostatus. Žinoma, Rygos teisės Lietuvoje nereikia pervertinti: kaip matyti 1323m sutarties, suteikimas teisės svetimšaliams ir savo pirkliams naudotis Rygos teise visai nereiškė, kad tuo metu buvo naikinamas „krašto teisės“jiems galiojimas. Žmogus, kuriam yra padaryta neteisybė lietuvoje galėjo taip pat reikalauti, kad jo byla būtų sprendžiama pagal to krašto teisę. Vadinasi, pasirinkti teisę buvo palikta pasirinkti pagal nukentėjusiojo nuožiūrai. Analogiška teise galėjo naudotis ir Lietuvos pirkliai svetur(asmeninis Rygos mieto teisės taikynmo principas). Rygos teisės galiojimo Lietuvoje pagalbinė reikšmė ir netgi laikinas pobūdis pabrėžiamas 1338m Gedimino prekybos sutartyje su Livonijos ordinu. Joje jau nebekalbama apie Rygos teisės personifikavimą, o nurodoma, kad visi nesutarimai sprendžiami pagal to krašto, kuriame jie kilo(teritorinis principas:ten kur padarytas nusikaltimas). Savivalda pagal Rygos teisę Vilniuje galėjo atsirasti nebent šiame mieste įteisinus pirklių bendrijas. Be to, neįtikima, kad pirklių arba amatininkų kolonija galėtų savo savivaldos ir organizacijos formas primesti visam miestui. Taip pat yra nuomonė, kad Vilniaus miestas iki Magdeburgo teisės 1387 tvarkėsi Rygos miesto pavyzdžiu, nepagrindus jos įtikinamai argumentais ar šaltiniais, nėra pagrįsta. Iš 1432m Žygimanto Kęstutaičio privilegijos žinoma, ka Vilniuje iki tų metų veikė ir lietuvių ir rusų, ir lenkų teisės, kurios turėtojai galėjo savo bendruomenių savivaldą organizuoti pagal kitus principus. Taigi Rygos teisės galiojimas Lietuvoje vertintinas kaip pirkliams taikytas personifikuotas atvejis.