Rinka ir jos ribotumai

Įvadas

Savarankiškų gamintojų ir vartotojų sąveika sprendžiant ką, kaip ir kam gaminti, daugelio ekonomistų laikoma geriausia šių amžinų klausimų sprendimo forma šiuolaikinėje visuomenėje. Tačiau ir tarpusavio rungtyniavimo mechanizmas neužtikrina, kad bus išvengta nuostolių. Viena iš pagrindinių tobulos tarpusavio konkurencijos sąlygų yra visiškas gamintojų ir vartotojų informuotumas prekių kokybės, pelno, kurio tikimasi gauti, poreikių klausimais. Ši sąlyga reikšminga ekonominei teorijai kurti, bet negali būti iki galo realiai įgyvendinta. Milijardai, skiriami rinkos tyrimams, dar negarantuoja, kad bus tobulai pažinta vartotojo elgsena, o ir paatys vartotojai savo poreikius nujaučia tik apytiksliai.

1. Rinkos ribotumo priežastys

Taigi ekonomikos subjektai nuolat veikia informacijos ribotumo sąlygomis, o žinių stoka neišvengiamai sąlygoja klaidas. Klaidų pavyzdžių rasti nėra sudėtinga (įmonių bankrotai, gamybos disproporcijos, krūvos nupirktų, bet nenaudojamų daiktų mūsų spintose ir t.t.). Ekonomika informacijos ribotumo požiūriu neišsiskiria iš kitų žmogaus veiklos ir pažinimo formų. Klaidų daro vairuotojai (avarijos), teisininkai (nesulaikyti nusikaltėliai), meteorologai, bei nuoširdžiai kritikuojančios ekonomistus namų šeimininkės (prisvilę pyragai). Klausimą, kodėl visiems žinant, kad klysti žmogiška, dažnas ekonominiuose mechanizmuose matome ,,perpetuum moobile”, palikime psichologams ir panagrinėkime, kaip rinkos ribotumas modifikuoja ekonominį gyvenimą.
Ūkinės politikos požiūriu rinkos ribotumo priežastis galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarytų tie rinkos reguliavimo trūkumai, kurie įveikiami rinką papildžius valstybinio reguliavimo elementais. Vienas iš didžiausių marksizmo teorinių laimėjimų yr

ra prekinės gamybos vidinių prieštaravimų analizė. K. Marksas, nagrinėdamas prekės savybes, išskyrė vertę ir vartojamąją vertę, parodė, kad gamintojas yra suinteresuotas produkto mainomąja verte, o vartotojas – vartojamąja verte. Prieštaravimas tarp vartotojo ir gamintojo didėja, atsirandant ypatingai prekei, atliekančiai visuotinio ekvivalento vaidmenį, bankams, akcinei nuosavybei.
Palikdami marksistinę rinkos ribotumo teorijos analizę studentų savarankiškam darbui, pažymėsime, kad ji suformulavo reikšmingus klausimus, į kuriuos turi gauti atsakymus sąmoningi rinkos šalininkai. Šie klausimai buvo vienas iš svarbiausių teorinių pagrindų šiuolaikinėms ekonomikos mokykloms, nagrinėjančioms už rinkos ekonomikos rėmų išeinančius ekonomikos procesus (pvz., institucionalizmą).
Prekinės gamybos prieštaravimų analizė yra neabejotina marksizmo sėkmė, tai jų sprendimo būdų supaprastinimas, ypač akivaizdžiai pasireiškęs kuriant socialistinę visuomenę, – viena iš klaidų. Daugelį metų tarybinėje literatūroje buvo propaguojama nuomonė, kad valstybė (ekonominis centras), nacionalizavusi gamybos prriemones, gali išspręsti visas ekonomines problemas. Ūkinė praktika šio požiūrio nepatvirtino, ir paskutiniuoju laikotarpiu beveik neliko pasaulyje šalių, kurių vadovybė nepritartų rinkos reguliavimo efektyvumo idėjai. Štai kelios priežastys, kodėl organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausią valdžią, daugelį ekonomikos klausimų sprendžia blogiau nei rinka:
• Tiesa, kad rinkoje gamintojas negali tiesiogiai sužinoti vartotojų poreikių, bet šių poreikių nežino ir valstybinio aparato valdininkai. Pastarieji dažnai turi net mažiau informacijos nei savarankiški gamintojai, nes centralizuotai nustatytos pajamos menkai išreiškia vartotojų poreikius.
• Tiesa, kad rinkos ekonomika dažnai susiduria su
u sukurtos produkcijos realizavimo problemomis (perprodukcijos krizė – ryškiausias šių problemų reiškimosi pavyzdys), bet planuojama ekonomika dažniausiai gyvena deficito sąlygomis. Dauguma šiuolaikinių ekonomistų deficitą laiko didesne blogybe nei prekių santykinį perteklių.
• Tiesa, kad samdomojo darbuotojo veiklos stimulai privačioje Įmonėje yra mažesni nei savarankiško savininko, bet daugeliu atvejų jie būna didesni nei dirbančių valstybinėje įmonėje.
Taigi rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonominių klausimų sprendžiant organizuotai politinei bendruomenei, turinčiai savo aukščiausią valdžią, problemų net pagausėja.
Antrajai, sąlyginai mažesnei grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkos metodais sprendžiami efektyviau nei rinkos. Suformuluosime informacijos asimetrijos, visuomeninių prekių, gyvenimo lygio diferenciacijos, monopolijos ir kai kurias kitas problemas.

1.2 Informacijos asimetrija
Tobulos tarpusavio konkurencijos mechanizmas veikia efektyviai, kai tiek gamintojas, tiek vartotojas gerai informuotas apie prekių savybes. Jei gamintojo informuotumas daug didesnis negu vartotojo informuotumas arba atvirkščiai, informacija yra asimetriška. Panagrinėkime šią problemą organizuotos politinės bendruomenės, turinčios savo aukščiausią valdžią, dalyvavimo ekonomikoje aspektu.
Daugeliui paprastų vartojimo prekių nurodyta tobulos konkurencijos sąlyga patenkinama (pvz., vartotojas gerai žino, kokius batus jis norėtų avėti, o tai, kad jam nesuvokiama dalis avalyninkų paslapčių, menkai veikia poreikių tenkinimo lygį). Vartotojo žinios kaupiamos kaip daugybės bandymų ir klaidų rezultatas, lyginant įvairių firmų produkciją, kalbantis su kitais vartotojais, nagrinėjant reklaminę medžiagą ir kitais metodais. Ku

uo produktas sudėtingesnis, tuo atskiro vartotojo informuotumas mažesnis, tačiau susidariusias problemas masiškai vartojamų produktų atžvilgiu padeda spręsti kolektyvinė vartotojų išmintis. Jaunuoliui, pirmą kartą gyvenime perkančiam automobilį, nėra būtina viską žinoti apie egzistuojančių modelių lyginamąsias charakteristikas. Labiau patyrusio draugo patarimas arba orientacija į modelį, dažniausiai matomą gatvėje, dažnam pradedančiajam vairuotojui padeda minimizuoti klaidų tikimybę.
Kiekvienam aišku jog valstybės bandymai patarti renkantis batus ar automobilį neprisidėtų prie vartotojo naudingumo maksimizavimo. Valstybės dalyvavimas skiriant produktus, sprendžiant informacijos asimetrijos problemas turi prasmę, kai nežinojimas sukuria ypač daug problemų visuomenei bei individui. Pasiaiškinkime, kodėl daugelyje šalių reglamentuojamas vaistų vartojimas. Individui gauti kokybišką informaciją apie vaistus sudėtinga, nes jų poveikis daugeliu atvejų yra individualus, jie skirti tam tikrai ligai gydyti. Tikimybė, kad kaimynas ar giminaitis serga ta pačia liga, nėra didelė. Svarbu ir tai, kad vaistai, be tiesioginio, daro ir šalutinį poveikį žmogaus organizmui: šis poveikis gali paaiškėti tik po tam tikro laiko. Siekiant sumažinti galimą žalą, įvedama valstybinė vaistų kokybės kontrolė, sudaromi vaistų, parduodamų tik pagal gydančiojo gydytojo receptą, sąrašai. Dėl panašių priežasčių reglamentuotai naudojamos medžiagos maisto produktams, jų įpakavimui, žaislams gaminti, gyvenamiems namams statyti.
Valstybės dalyvavimas tikslingas ir tais atvejais, kai klaidingi vartotojų sprendimai, nors ir nekenkia sveikatai, bet yra labai sunkiai atitaisomi. Visose išsivysčiusiose šalyse egzistuoja pr
rivalomas mokymasis mokykloje jis riboja šeimos pasirinkimo teisę. Valstybės dalyvavimo vaikų auklėjime paaiškinimas yra toks. Jei mokymasis būtų neprivalomas, dalis tėvų būtų linkę, kad vaikai dirbtų namuose, manydami, kad jei formalių žinių nereikėjo ankstesnių kartų atstovams (aš jokio mokslo nebaigiau, o gyvenu gerai), jų neprireiks ir ateityje. Aišku, tokia prognozė gali ir pasitvirtinti, bet kur kas labiau tikėtina, kad neturintis išsilavinimo jaunuolis suaugęs nesugebės gauti darbo, o suvokus tėvų padarytą klaidą, ją atitaisyti gali būti per vėlu.

Daugeliu atvejų valstybė draudimus bei reikalavimus glaudžiai sieja su ypatinga preke, .atliekančia visuotinio ekvivalento vaidmenį, kurios elementai koreguoja rinkos dalyvių elgseną. Pvz., siekiant aktyviai įtraukti gyventojus Į švietimo sistemą, įvedamas nemokamas mokslas, o Skandinavijos šalių vyriausybės, siekdamos paskatinti gyventojus vartoti daugiau vaisių, moka subsidijas vaisių pardavėjams. Paveikslėlyje parodytas subsidijų poveikis vaisių naudojimui. Jei tobulos konkurencijos sąlygomis (kaina P0) norintieji įsigyti vaisius pirks jų kiekį Q0, tai subsidijų dėka sumažinus kainą iki P1 – Q1 vaisių. Nesunku apskaičiuoti, kad, norint užtikrinti tokio vaisių kiekio tiekimą, valstybei teks už kiekvieną vaisių kiekio vienetą primokėti žmonėms, vykdantiems realizavimo procesą, sumą, lygią P0-P1.
Paveikslėlyje pavaizduota:

Subsidijų poveikis
vaisių vartojimui.

Baigiant aptarti informacijos asimetriją, tikslinga pažymėti, kad valstybė nėra vienintelis šios problemos sprendimo subjektas. Vartotojų asociacijos, rinkdamos ir skelbdamos medžiagą apie kokybiškus ir žalingus produktus, labdaros fondai, remiantys padariusius klaidų individus (pvz., ligonius, kurie anksčiau neapsidraudė, o šiuo momentu neturi kuo užsimokėti už operaciją), ir daugelis kitų jėgų padeda valstybei, o kartais veikia net efektyviau nei valdžios aparatas.

1.3 Visuomeninės prekės
Rinkos reguliavimas veikia efektyviai,jei tas, kuris Įsigyja prekę, yra vienintelis rinkos subjektas, besinaudojantis įsigytu produktu. Pavyzdžiui, nusipirktu lygintuvu gali naudotis tik naujasis savininkas, o likusiems gyventojams konkretus lygintuvas jokios naudos teikti negali. Susidariusi situacija lemia tai, kad lygintuvo pirkėjas jį įsigyja atsižvelgdamas tik į lygintuvo teikiamas teigiamas ypatybes sau (t. y. perkančiajam) ir su pirkimu susijusius galimybių kaštus.
Aptarta logika paaiškina daugelio, bet ne visų prekių Įsigijimo aplinkybes. Jei individas prie savo namo įveis sodą, medžių išgrynintu oru kvėpuos (naudosis sodo paslaugomis) visi aplinkinių teritorijų gyventojai. Vieno savininko poreikiams tenkinti naudojamos gėrybės, kuriomis gali naudotis ir kiti ūkio subjektai, yra vadinamos visuomeninėmis gėrybėmis (prekėmis).
Galimybė naudotis visuomeninių prekių naudingumu jų nenusipirkus, sukuria
,,zuikiavimo” problemą, kuri suprastinta skambėtų maždaug taip: kodėl aš turiu pirkti tanką, jei galiu pasinaudoti kaimyno įsigyto tanko teikiami saugumu? Kadangi kaimynas ne blogiau nei aš suvokia ,,zuikiavimo” galimybę jis tanko irgi nepirks, dėl ko galiausiai reikšmingas visuomenei saugumo poreikis prekių mainų sferos pagrindu nebus patenkintas. Artima visuomeninių prekių klausimui yra išorinės naudos (žalos) problema. Pavyzdžiui, važinėdamas nuosavu automobiliu, žmogus jaučia pasitenkinimą, nors kartu teršia miesto orą. Jis gali sumažinti taršą, naudodamas kokybiškesnį benziną, bet kodėl jis turi papildomai mokėti už kitų žmonių malonumą?! Panašių į aprašytus poreikių tenkinimu turi rūpintis valstybė. Apie tai bus kalbama specialiame skyriuje.

1.4 Gyvenimo lygio diferenciacija
Darbas, žemė ir kapitalas yra vieninteliai pajamų šaltiniai rinkos ekonomikoje. Atsiminus dar neseniai populiarų posakį, pirmąjį pastraipos sakinį būtų galima perfrazuoti taip: ,,Kas neturi žemės ir kapitalo bei nedirba — tas nevalgo”. Tačiau valgyti nori ir dėl invalidumo ar senatvės negalintis dirbti, ir darbo netekęs dėl to, kad jo gyvenvietėje buvęs vienintelis fabrikas subankrutavo. Valgyti nori ir mažametis našlaitis Labdara šių gyventojų paremti nepajėgia, todėl tuo turi pasirūpinyti valstybė.
Šiuolaikinės visuomenės moralė reikalauja ne tik to, kad, visuomenei turint pakankamai maisto produktų nebūtų mirštančių badu, bet ir to.kad visi šalies gyventojai gautų pakenčiamą medicininę pagalbą, elementarų išsilavinimą, turėtų stogą virš galvos. Jei norima, kad išvardytos gėrybės tektų nedirbantiems, valstybei reikia apriboti dirbančiųjų bei turinčiųjų nuosavybę kiekį, atsižvelgiant į prekių mainų sferos dėsnių reikalavimus.

1.5 Monopolija
Monopolijos susidarymas yra vienas iš svarbiausių rinkos mechanizmo ribotumo pavyzdžių. Rinkos mechanizmas savaime gimdo monopoliją, kuri savo ruožtu mažina visuomeninės gamybos efektyvumą. Kadangi apie anti monopolinį reguliavimą jau buvo rašyta specialiuose skyriuose, dabar trumpai panagrinėsime tik natūralią monopoliją. Esant natūraliai monopolijai, stambi įmonė įgauna rinkos galią todėl, kad tam tikrose veiklos srityse masto ekonomijos dėka vienos įmonės kaštai daug mažesni nei kelių konkuruojančių. Valstybė, nustatydama natūraliam monopolistui paslaugų kiekį, paslaugų vertės išraišką kitų prekių vertės atžvilgiu, rentabilumą, yra pajėgi apriboti resursų perskirstymą monopolisto gerovei.
Aptarėme svarbiausias klausimų ką, kaip ir kiek gaminti sprendimų modifikacijų mikroekonomikoje priežastis, bet rinkos reguliavimo ribotumui paaiškinti to dar maža. Problemos, susijusios su visuomeninės paklausos ir pasiūlos analize, bus nagrinėjamos makroekonomikos dalyje.

2. Valstybės dalyvavimo ekonomikoje kryptys

2.1 Vyriausybės išlaidos
Valstybė, siekdama išspręsti ekonomines problemas (čia rinkos mechanizmo ribotumas ypač akivaizdus), savo vyriausybės forma tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja sukurtų gėrybių mainuose. Nagrinėdami vyriausybės išlaidas, aptarsime jos pirkimų bei transferinių (pervedamųjų) išmokų klausimus.
2.2 Vyriausybės pirkimai
Viena iš svarbiausių šiuolaikinės valstybės funkcijų yra piliečių saugumo užtikrinimas. Kaip buvo aptarta nagrinėjant visuomenines prekes, rinka šios funkcijos tobulai atlikti negali, todėl neatsitiktinai išleidžiamieji pinigai kariuomenei bei teisėsaugos organams išlaikyti visais laikais rūpėjo ir dabar turi rūpėti vyriausybėms. XIX a. gynybos išlaidos bei su ankstesniais karais susijusių išlaidų padengimas (pvz. valstybės skolos aptarnavimas ir grąžinimas) retai sudarydavo mažiau nei 70% išlaidų. XX a. antrojoje pusėje gynybos išlaidos, skaičiuojant absoliučiais dydžiais, labai išaugo, bet dar sparčiau didėjo išlaidos socialinėms programoms. Dėl šių procesų sąveikos gynybai dabartiniu metu naudojama 20-40% biudžeto lėšų.
Nagrinėjant gynybos (karines) išlaidas vyriausybės pirkimų aspektu, galima išskirti dvi pirkimų grupes. Apie 60-70% karinių išlaidų sudaro personalo išlaikymas, kuris, esant samdomai kariuomenei, daugiausia reiškiasi algų kariškiams forma. Galima sakyti, kad valstybė prekių mainų sferoje už ypatingą prekę, atliekančią visuotinio ekvivalento vaidmenį, įsigyja darbą, kuris vėliau naudojamas gynybinėms paslaugoms kurti. Likusi karinių pirkimų dalis – tai prekių ir paslaugų, reikalingų krašto apsaugai užtikrinti, pirkimas iš privačių firmų. Ką veikti samdytam kariškiui, per kariuomenės valdymo struktūrą nurodo vyriausybė, taigi ji, o ne rinka sprendžia, ką ir kaip gaminti. Privati firma pati renkasi ką ir kaip gaminti. Jos požiūriu organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią – tik vienas iš potencialių pirkėjų, tačiau šios organizuotos politinės bendruomenės finansinė galia paprastai užtikrina vyriausybinių planų įgyvendinimą. Jei gynybinės paskirties produkcija gaminama valstybinėse įmonėse, skirtumas tarp pirkimo grupių sumažėja, bet tai, kad dabartiniu metu gynybos išlaidos sudaro nuo 4% (Vakarų Europoje) iki 40% (kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse) bendrojo nacionalinio produkto (BNP), rodo organizuotos politinės bendruomenės, turinčios savo aukščiausią valdžią, poveikio gamybos išteklių pasiskirstymui mastą.
Antra pagal dydį yra pirkimų grupė, susijusi su socialiniais patarnavimais. Jau minėjome, kad, spręsdama informacijos asimetrijos bei socialinių garantijų problemas, valstybė sudaro sąlygas savo piliečiams gauti nemokamą bazinį išsilavinimą. Panašios priežastys lemia ir tai, kad praktiškai visos vyriausybės finansiškai remia aukštąjį mokslą (tai reiškia, kad studentas apmoka tik dalį išlaidų), o, pavyzdžiui, Prancūzijoje, taip pat mūsų šalyje ir aukštasis mokslas praktiškai nemokamas.

Nemokant už mokslą tiesioginiam vartotojui, reikia tam tikrą sumą sumokėti vyriausybei, kuri ekonomine prasme tampa švietimo paslaugų pirkėja. Pirkimo procesas leidžia vyriausybei nustatyti teikiamų gyventojams švietimo patarnavimų dydį, net esant privatinei švietimo įstaigų nuosavybei. Grafinis švietimo paslaugų dydžio reguliavimo vaizdas yra analogiškas pavaizduotam paveikslėlyje (Subsidijų poveikis vaisių vartojimui). Įsigyti už pinigus patarnavimai vėliau tam tikrų kriterijų (amžiaus, stojamųjų egzaminų rezultatų ir pan.) pagrindu perduodamos tiesioginiam jų naudojimui.
Vyriausybė perka ne tik švietimo, bet ir sveikatos apsaugos, mokslo, kultūros, informacines paslaugas. Detaliau besidomintiems socialinės sferos problemomis tikslinga panagrinėti specialiąją literatūrą, o čia norėtųsi paminėti tik vieną faktą, kurį, besižavėdami rinkos vizija, kartais pamirštame. JAV, šalyje, kurioje stiprios rinkos tradicijos, tik apie 30% sveikatos apsaugos išleidžiamų pinigų padengia pacientas tiesiogiai iš kišenės. Likusi dalis išlaidų daugmaž proporcingai padalinama tarp organizuotos politinės bendruomenės, turinčios aukščiausią valdžią, ir draudimo kompanijų.
Be jau minėtų prekių ir patarnavimų įsigyjimų, valstybė iš dalies apmoka (perka) gamtos apsaugos, komunalinius ir kai kuriuos kitus patarnavimus. Jei nuo Vakarų patirties nagrinėjimo atsigręžtume į savas aktualijas, pamatytume, kad Lietuvoje beveik pusę biudžeto išlaidų sudaro dotacijos pieno ir mėsos gamybai. Suprastintai galima pasakyti, kad valstybė, Įsigydama kilogramą mėsos už 4 Lt.jį parduoda už 2 Lt. Daugelyje Vakarų Europos šalių žemės ūkio produkcijos gamyba taip pat iš dalies dotuojama, bet tam, kad būtų sumažinta produkcijos vertė ir, padidinus vartojimą, būtų padėta fermeriams realizuoti produkcijos perteklių. Mes gi skatiname vartojimą, nepasigaminę pakankamai maisto produktų. Panašiai elgiamės su dotacijomis butų ūkiui, nors jos akivaizdžiai didina gyvenamojo ploto deficitą.
Vyriausybės politika, kai milijardai skiriami deficitui formuoti, akivaizdžiai prieštarauja ekonominei teorijai, bet paskutiniaisiais metais vis dažniau kritikuojamas ir socialinių patarnavimų vyriausybinis įsigijimas. Nurodoma, kad vyriausybė riboja individo pasirinkimo laisvę, kad dažnai ji įsigyja ne tai, kas reikalinga gyventojams, o tai, kas malonu vyriausybės biurokratams arba garsiausiai rėkauti bei daužyti kumščiu į stalą sugebančioms žmonių grupėms, kad veltui įsigytas daiktas ar paslauga menkai vertinama. Visi šie argumentai verti dėmesio. Visuomenė socialinių patarnavimų atveju susiduria su dilema: rinka socialinių problemų išspręsti negali, bet nėra visagalė ir vyriausybė. Matyt, išeities reikia ieškoti derinant rinkos ir vyriausybės reguliavimo mechanizmus.

2.3 Transferinės išmokos

Kalbėdami apie prekių įsigijimą, nagrinėjome vyriausybės piniginių išteklių dalį, kuri skiriama konkrečioms materialinėms gėrybėms įsigyti. Apie trečdalį biudžeto piniginių išteklių sudaro iš gyventojų, organizacijų ir įmonių imami piniginiai ištekliai, kurių naudojimo kryptis nėra reglamentuojama valstybės ir už kuriuos gavėjas gali ką nori įsigyti mainų sferoje. Tai transferinės išmokos. Transferinių išmokų piniginių išteklių naudojimas visiškai pavaldus rinkos dėsniams. Taigi ši vyriausybės išleidžiamų piniginių išteklių forma mažiau nei vyriausybės materialinių gėrybių įsigijimas modifikuoja išteklių pasiskirstymą visuomenėje. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad šie, iš gyventojų, organizacijų ir įmonių imami piniginiai ištekliai, skirtingai nei rinka, atsako į klausimą, kam gaminti. Rinkos sąlygomis prekė kuriama tam vartotojui, kuris uždirba, o esant transferinėms išmokoms, gali vartoti ir nedirbantis. Galima skirti transferines išmokas gyventojams bei mokėjimus kitiems gamybos subjektams.
Pagrindinės transferinių išmokų gyventojams formos yra senatvės ir invalidumo pensijos, nedarbingumo dėl ligos bei nedarbo draudimo išmokos, piniginė pagalba neturtingoms šeimoms ir šeimoms, auginančioms vaikus. Iš gyventojų, organizacijų ir įmonių imami piniginiai ištekliai padeda spręsti arba sušvelninti daugelį socialinių problemų, bet nedera pamiršti, kad galimybė vartoti nedirbant mažina darbo stimulus, kad aptariamųjų piniginių išteklių labui dirbantieji turi atsisakyti dalies savo prekių naudojimo. Transferines išmokas gauna ne tik gyventojai, bet ir regionai jei vyriausybė, siekdama suvienodinti atskirų teritorijų išsivystymo lygį, teikia neturtingiems pagalbą turtingųjų sąskaita. Pas mus ypač populiarios transferinės išmokos silpnoms įmonėms. Kai kuriais atvejais tokia organizuotos politinės bendruomenės, turinčios aukščiausią valdžią, piniginių išteklių forma pateisinama planinės kainodaros bei techninės politikos trukumais. Matyt, iš tikro negalima kaltinti be naudos dirbančios įmonės direktoriaus jei jos produkcijai nustatytos kainos, net labai gerai dirbant, vos padengia savikainą. Kita vertus, ši politika akivaizdžiai skatina išlaikyti tendencijas ir, plečiantis mainų reguliavimo sferai, turės nunykti.
Kartais vyriausybė naudoja tikslinės pagalbos (garantų) formą. Teikiant šią pagalbą, taikomas dalinis pateiktų piniginių išteklių leidimo reglamentavimas. Ekonomine prasme ši forma yra tarpinė tarp vyriausybės prekių įsigijimo ir transferinių išmokų.
Svarbus vyriausybės išlaidų aspektas yra centralizuotų ir teritorinių išlaidų derinimas. Gynybos, pensijinio aprūpinimo išlaidos paprastai yra šalių centrinių biudžetų funkcija. Švietimo paslaugas daugiausia perka teritorijos, remdamosios vietiniais biudžetais, o sveikatos apsauga finansuojama tiek iš vietinio, tiek iš centrinio biudžetų. Vyriausybės išleidžiamų pinigų decentralizacija teritoriniu aspektu didina rinkos elementų lyginamąją dalį ekonomikoje.
O štai truputis statistikos. JAV vyriausybės prekių įsigijimo dalis bendrosiose šalies pajamose sudarė: 1900m.-6,5%, 1920m.-ll%, 1940m.-14%, 1960 m.- 19%, 1970 m. – 22%, 1985 m. – 20%; iš to skaičiaus 12% – iš federalinio biudžeto, 8% – iš valstijų ir vietinių biudžetų.

Lietuvos biudžeto visuotinio ekvivalento išteklių dalis sukurtose nacionalinėse pajamose kito taip: 1960 m. – 29%, 1970 m. – 39%, 1980 m. – 44%, 1985 m. – 49%, 1988 m. – 50%. Pastebima tendencija vargu ar nuteikia optimistiškai, kalbant apie rinkos santykių kūrimą, o vienu iš organizuotos politinės bendruomenės politikos kurti rinką realumo požymių laikytinas valstybės biudžeto dalies nacionalinėse pajamose mažėjimas.

3. Vyriausybės pajamos. Apmokestinimo menas
Akivaizdu, kad nei mūsų Vyriausybė, nei Baltieji rūmai piniginių vertybių nekuria. Nesukuria ir milijardų, reikalingų išlaidoms užtikrinti. Vyriausybės išlaidas apmoka šalies gyventojai, t. y. mes patys, mokėdami mokesčius, muitus ir kitas rinkliavas. Vienas iš valstybės gaunamų pinigų šaltinių yra valstybinių įmonių sukurtos pajamos, bet rinkos ekonomikos šalyse valstybinės-yra dažniausiai naudos neduodančios arba net nuostolingos įmonės.
Tam tikrą laikotarpį pajamas galima gauti ir valstybės skolinamų pinigų forma, bet skolas reikia aptarnauti, o ilgainiui ir grąžinti. Kadangi grąžinimas vyksta irgi iš surinktų mokesčių, šią gaunamų pinigų formą mes ir aptarsime.
Nagrinėjant mokesčius poveikio mokėtojui aspektu, išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai sumažina mokėtojo vartojimo dydį sumokėto mokesčio suma. Jei žmogus uždirba 200 Lt ir sumoka 13% mokesčių, jo vartojimas sumažės 26 Lt. Tiesioginius pelno mokesčius moka ir firmos. Netiesioginiai mokesčiai yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka firmos. Pavyzdžiui, apyvartos (akcizo) mokestį, kurį moka gaminantys alkoholinius gėrimus, realiai sumoka šių gėrimų pirkėjai.
Nagrinėjant apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes maksimizuojančios pelną firmos, atsižvelgdamos į mokesčių lygį, atitinkamai perskirsto turimus piniginius išteklius. Trumpu laikotarpiu įvesti nauji mokesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų, priklausomai nuo produkto vartojimo elastingumo. Jei elastingumas didelis, pakilusi vertė labai sumažina vartojimą ir firmos gali patirti nuostolių, susijusių su perteklinės produkcijos realizavimu. Jei vartojimo elastingumas mažas, vartotojas beveik nesumažins naudojimo apimties ir kartu sumokės nustatyto dydžio pinigų sumą. Grafinis rinkos mechanizmo veikimas, gamintojams mokant netiesioginius mokesčius, pateiktas šiame paveiksle (netiesioginių mokesčių poveikis)

Pardavėjo požiūriu mokesčių įvedimas tolygus atitinkamam kaštų padidėjimui. Padidėję kaštai verčia pasiūlos kreivę pasislinkti iš S0 į S1 poziciją. Nauja kaina P1, nusistovi kreivių S1, ir D susikirtimo taške. Kiekybinio santykio su apmokestinimo objektu požiūriu mokesčiai skirstomi į progresinius, regresinius ir proporcingus.

Progresiniai mokesčiai yra tokie, kurių tarifas auga didėjant apmokestinamoms pajamoms. Pavyzdžiui, jei darbininkas, gaunantis 200 Lt per mėnesį, turi mokesčių forma sumokėti 10% gaunamų lėšų (20 Lt), o gaunantis 400 Lt – 50 Lt (12,5% gaunamų lėšų), naudojama apmokestinimo sistema yra progresinė. Kad mokesčių duomenų rinkimas ir tvarkymas būtų nesudėtingas, vyriausybė paprastai taiko ribinio mokesčio tarifo principą. Mūsų pavyzdyje jis atrodys taip. Iki 300 Lt nustatomas ribinis tarifas, lygus 10%. Tai reiškia, kad intervale nuo 0 iki 300 Lt kiekvienas litas apmokestinamas 10 ct. Nuo 300 iki 600 litų nustatomas 20% ribinis tarifas. Mūsų nagrinėjamo dirbančiojo asmens absoliuti mokesčių suma apskaičiuojama šitaip: už pirmus 300 Lt jis moka (300xl0):100=30 Lt; už papildomą 100 Lt — (100×20): 100=20 Lt; iš viso moka 30+20=50 Lt.
Progresiniai mokesčiai, be biudžeto gaunamų pinigų santaupų formavimo, atlieka ir gyvenimo lygio diferenciacijos mažinimo funkciją. Remiantis naudingumo teorija, galima teigti, kad turtuolių pajamų ribinis naudingumas yra mažesnis nei gaunančiųjų mažus piniginius išteklius, kad pirmiesiems papildomas litas, sumokėtas mokesčių forma, mažiau reikšmingas nei antriesiems. Taigi yra tikėtina, kad mokesčiais perskirsčius gaunamus pinigus, bendras šalies gyventojų pajamų naudingumas padidės. Kita vertus, apmokestinimo progresyvumas riboja darbinius stimulus, o kartu šalies produkcijos apimtį ir bendrą naudingumą. Dėl to didesnis nei 50% ribinis nustatyto dydžio pinigų, mokamų valstybei, tarifas dažniausiai laikomas nepageidaujamu. Svarbu ir tai, kad progresinis apmokestinimas varžo gamybos išteklių persiskirstymą į pelningiausias, t.y., kitoms sąlygoms esant lygioms, efektyviausias gamybos sferas.
Gyventojų gaunami piniginiai ištekliai susideda iš atlyginimo, palūkanų, dividendų, pajamų iš asmeninio verslo ir t.t. Nustatant apmokestinamų pajamų dydį, visos pajamų rūšys dažniausiai sumuojamos. Kadangi individų gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo asmeniškai gaunamų pajamų, bet ir nuo sutuoktinio bei kitų šeimos narių pajamų, paprastai apmokestinamos metinės šeimos pajamos, apskaičiuojamos pajamų deklaracijos pagrindu.
Netiesioginiai mokesčiai dažniausiai yra regresyviniai, nes žmonės, gaunantys mažas pinigines lėšas, šių mokesčių forma netenka didesnės dalies pinigų nei turtingieji. Regresijos elementai susidaro todėl, kad turtingieji dažniausiai suvartoja tik dalį savo gaunamų pinigų, o likusią kaupia. Vienas iš būdų regresijai išvengti yra netiesioginiais mokesčiais apmokestinami prestižiniai, turtingųjų perkami daiktai. Šis būdas neigiamai veikia santaupų pasiskirstymą visuomenėje. Diferencijuotos materialinių gėrybių apmokestinimo politikos trūkumu laikomas ir galimybių biurokratų savivalei didėjimas. Dabartiniu metu dauguma ekonomistų teigia, kad visoms prekėms turi būti taikomi tie patys netiesioginių piniginių išteklių tarifai. Išimtys daromos tik toms prekių grupėms, kurių vartojimą, visuomenės nuomone, tikslinga riboti. Beveik visose šalyse netiesioginių piniginių išteklių mokėjimu virš laisvos rinkos sąlygoto lygio pakeliamos alkoholinių gėrimų, tabako gaminių kainos.
Iki šiol Lietuvoje pagrindinė netiesioginių mokesčių forma yra apyvartos mokesčiai, nustatomi plataus vartojimo daiktams, skirtiems parduoti, pagal individualius tarifus. Šiais mokesčiais surenkama beveik pusė biudžeto gaunamų pinigų. Tačiau tarifų individualizacija deformuoja kainodaros mechanizmą. Netiesioginių mokesčių sutvarkymas yra viena iš pagrindinių mokesčių politikos tobulinimo Lietuvoje krypčių.
Proporcingų mokesčių pavyzdžiu galėtų būti pelno mokesčiai, nustatomi procentais nuo pelno, ir daugelyje Europos šalių naudojami socialinio draudimo mokesčiai. JAV socialinio draudimo mokesčiai yra regresiniai. Reikšmingas socialinio draudimo mokesčių bruožas yra jų tikslinis pobūdis. Iš pelno mokesčių gautomis lėšomis organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausią valdžią, gali disponuoti laisvai (jas naudoti gynybai, švietimui ir t.t.), o socialinio draudimo mokesčių naudojimas dažniausiai reglamentuojamas (pvz., pensijoms išmokėti).
Kaip ir išleidžiami piniginiai ištekliai, vyriausybės pajamos (mokesčiai) skirstomos į valstybines ir teritorines. Į organizuotos politinės bendruomenės biudžetą dažniausiai patenka gaunamų piniginių lėšų ir pelno mokesčiai; netiesioginiai mokesčiai ir turto mokesčiai užtikrina gaunamas pinigines lėšas vietiniams biudžetams. Tam tikro lygio valdymo organai turi teisę keisti savo kompetencijos ribose apmokestinimo tarifus. Bet kuriuo atveju visuomenė susiduria su dilema. Norint didinti socialines išmokas bei vyriausybės pirkimus, reikia didinti mokesčius, bet tai kelia mokėtojų pasipriešinimą. Dideli mokesčiai kuria ne tik ekonomines, bet ir teisines problemas. Matyt, sutiksime, kad nėra esminio skirtumo tarp milijono, pavogto iš vargšų tiesiogiai, bei milijono nuslėptų mokesčių, kurie turėjo būti skirti vargšams. Dideli mokesčiai skatina slėpti gaunamas pinigines lėšas, dėl to reikia vis daugiau teisėsaugos organų pastangų.
Pasaulyje šiuo metu vyrauja mokesčių tarifų mažinimo tendencija. Ekonominė praktika įrodo, kad, pagrįstai sumažinus mokesčių tarifus ir dėl to padidėjus gamybos apimčiai, gali padidėti ir organizuotos politinės bendruomenės gaunamų pinigų suma. Lietuvoje artimiausiais metais mokesčių tarifai turėtų augti, nes, didinant socialines išmokas, sparčiai didės ir išlaidos. Ateitis parodys, ar tokia politika efektyvi. Tikslios šios srities prognozės yra sudėtingos, nes šiuolaikinių ekonominių žinių požiūriu mokesčių politika dėl daugelio veiksnių yra ne tik mokslas, bet ir menas.

4. Valstybinis reguliavimas
Valstybė vyriausybės pavidalu sprendžia ekonomines problemas ir kitomis formomis. Vyriausybės ūkinių funkcijų sąrašas yra gana ilgas, todėl paminėsime tik kai kurias iš jų:
• vyriausybė padeda organizuoti geležinkelių transportą, nustato transporto priemonių saugaus eksploatavimo standartus;
• vykdo antimonopolinį reguliavimą,siekia, kad mainų sferoje nebūtų diskriminacijos, skatina varžytis dėl pirmavimo paslaugų ir prekių kūrime;
• užtikrina vaistų bei maisto kokybės kontrolę;
• reglamentuoja kai kuriuos samdos santykių aspektus, numatydama darbo dienos trukmę, minimalų atlyginimą ir pan.;
• reglamentuoja darbo apsaugos sąlygas bei gamtos teršimo standartus;
• atlieka atominių elektrinių bei kitų potencialiai pavojingų civilinių objektų kontrolę bei išduoda leidimus, suteikiančius teisę užsiimti tam tikra veikla;
• užtikrina privačių bankų piniginės ir kreditinės politikos kontrolę.
Šiai veiklai reikia didelių piniginių išteklių. Pavyzdžiui, JAV vien federalinio lygio reguliavimo funkcijas atlieka apie 100 tūkstančių tarnautojų. Pagal ekspertinius įvertinimus federalinės išlaidos sudaro tik 5% sąnaudų, susijusių su ekonomikos reguliavimu. Pagrindinė piniginių išteklių dalis tenka įmonėms, o per kainodaros mechanizmą – vartotojams. Štai ,,General Motors” kompanijos apskaičiavimais, būtinumas patenkinti įvairių vyriausybinių institucijų reikalavimus šiai kompanijai kainuoja maždaug 2 milijardus dolerių per metus. Bendri JAV reguliavimui išleidžiami piniginiai ištekliai viršija 100 milijardų dolerių per metus, dėl to didėja visuomenės susirūpinimas reguliavimo tikslingumu. Nesigilindami į sąnaudų bei efekto nagrinėjamoje sferoje palyginimo problemas, tik pažymėsime šio darbo reikšmingumą.
Būtina atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvai vis labiau įsitraukiant į tarptautinį darbo pasidalijimą, neišvengiamai teks susidurti su užsienio valstybėse taikomais reguliavimo metodais ir su reguliavimu susijusiais kaštais.

Išvados:

Rinkos ribotumo priežastis galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarytų tie rinkos reguliavimo trūkumai, kurie įveikiami rinką papildžius valstybinio reguliavimo elementais. Antrajai, sąlyginai mažesniai grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkos metodais sprendžiami efektyviau nei rinkos.

Konkurenciją ribojantys veiksniai daugumoje šalių valdomi įstatymais.
Amerikoje antitrestiniai įstatymai nukreipti prieš nesąžiningas verslo
operacijas, kuriomis siekiama monopolinės galios. Monopolinė galia nėra
įstatymais draudžiama, tačiau įstatymai baudžia nesąžiningus veiksmus, kurie
nukreipti prieš konkurentus. Pirmas antimonopolinis įstatymas buvo Šermano
aktas, primtas 1890 m. Jis ribojo gamybos koncentraciją, kuri vyksta kartu su
ekonomikos industrializavimu. Monopolija ir didelės rinkos dalys nebuvo
draudžiamos, tik buvo baudžiama už nesąžiningus, neteisėtus kovos su
konkurentais veiksmus. Antimonopoliniai įstatymai įvairiose šalyse yra nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teorinias principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes , tačiau nemažai lemia ir konkreti situacija, ir valstybės požiūris į ją.
Lietuvoje antimonopolinio įstatymo projektas parenktas tik 1990 m., t.y. lygiai po 100 metų nuo garsiojo Šeimeno įstatymo. Būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvai vis labiau įsitraukiant į tarptautinį darbo pasidalijimą, neišvengiamai teks susidurti su užsienio valstybėse taikomais reguliavimo metodais ir su reguliavimu susijusiais kaštais.

Literatūra

1. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.- K: Technologija, 1997.
2. Mikroekonomika.-K:Technologija, 2000.
3. Ivlinas Tomas S. Ekonomikos teorija.- V: Mintis, 1991.
4. Jakutis A., Petraškevičius V., ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai.-K: Smaltija, 2000.

TURINYS:

Įvadas 1
1. Rinkos ribotumo priežastys 2
1.2 Informacijos asimetrija 4
1.3 Visuomeninės prekės 6
1.4 Gyvenimo lygio diferencija 6
1.5 Monopolija 7

2. Valstybės dalyvavimo ekonomikoje kryptis 8

2.1 Vyriausybės išlaidos 8

2.2 Vyriausybės pirkimai 8

2.3 Transferinės išlaidos 10

3. Vyriausybės pajamos. Apmokestinimo menas 12

4. Valstybinis reguliavimas 15

Išvados 16

Literatūra

Leave a Comment