LDK gudiškų tekstų braižo specifika XVII vid – XVIII a. pusėje

Darbo temai “LDK gudiškų tekstų braižo specifika XVII a. viduryje – XVII a. II pusėje” atskleisti buvo pasirinkta 1650–1651metų Žemaičių pilies teismo knyga esanti Vilniaus Universiteto bibliotekoje.

Nagrinėjami dokumentai buvo parašyti senovės slavų kanceliarine kalba, todėl temos nagrinėjimas reikalauja trumpo šios kalbos vartojimo konteksto apžvelgimo, bei kitų, su dokumentų rašymu susijusių aplinkybių nusakymo. Senoji slavų kalba susiklostė IX antroje pusėje pietinio šnekamosios kalbos dialekto pagrindu, iš pradžių ji vartota bažnytiniams tekstams versti iš graikų kalbos į slavų. XI a. pabaigoje ši kalba taampa literatūrine bažnytine kalba visiems slavams. Lietuvos valstybei plečiantis, prie jos prijungus didžiulius rytinių slavų gyvenamuosius plotus, valdovo raštinėje buvo įvesta tuose plotuose jau iš seno vartota bažnytinė slavų kalba . “Lietuvoje rusiškasis aktas buvo perimtas, jau išėjęs šiokią tokią evoliuciją, todėl seniausių jo formų Lietuvoje nėra.” . Senovės rusų kalba oficialiai pradedama vartoti LDK valstybės kanceliarijoje XIV a. pabaigoje. Didelė polemika iki šiol kyla stengiantis apibrėžti šios kalbos pavadinimą, įvesti vieną terminą: LDK vartotos kalbos negalima vadinti gryna senovės rusų kalba, nees čia slaviškoji kanceliarinė kalba formavosi savitai, kitaip nei Maskvos kunigaikštystėje, ją smarkiai veikė vakarinės rytų slavų dalies šnekamoji kalba, iš kurios ilgainiui susiformavo dabartinė baltarusių ir dalies ukrainiečių kalba. Literatūroje ligi šiol dar nenusistovėjęs šios kalbos pavadinimas: vieni ją va

adina senąja baltarusių , kiti – vakarinių rusų, senąja rusų ir pan. . Šios kalbos pamatą sudaro senoji rusų literatūrinė kalba, kuri LDK teritorijoje buvo įgavusi daug vakarinių rusų šnektų ypatybių, be to, turėjo lietuvių ir lenkų kalbų elementų. Joje vyravo šiaurės Voluinės ir pietų baltarusių vietinės kalbos elementai. LDK valstybinė kalba ypač “subaltarusėjo” tik nuo XVI a. vidurio . “Tai visai ne gudų, ne ukrainiečių, ne maskvėnų rusų ir ne kita šnekamoji žmonių kalba, nors kiekvienai jų artima” Gal būt dėl to, ar tikslinga šią kalbą vadinti gudų kalba, iki šiol ginčijamasi.

LDK kultūrinė situacija gali būti vadinami bilingvizmu, kai rašoma ir šnekama buvo skirtingomis kalbomis, jis buvo ypač ryškus lietuviškoje LDK dalyje. Tai būdinga ir kitoms viduramžių šalims. Svetima literatūrinė kalba ir vvietinė gyva šnekamoji kalba veikė viena kitą. Žygimanto Augusto laikais jo kanceliarijos raštuose įsigalėjo arčiau Vilniaus esančioms baltarusių teritorijoms būdingas kirilicos greitraščio tipas, kurį archeografai vadina Vilniaus greitraščiu. Vakarų žemių patekimas LDK sudėtin, o vėliau Ukrainos įjungimas į Lenkijos valstybę pagreitino susidarymą senųjų baltarusių ir mažarusių kalbų, kurios taip nutolo nuo senosios rusų kalbos (.), kad Maskvos Rusijoje XVI – XVII a. baltarusių kalba kartais buvo vadinama lietuvių kalba.” . Senąja baltarusų kalba buvo rašomi valstybiniai dokumentai, literatūros kūriniai, metraščiai, netgi religinės knygos, ji ta
apo LDK bazine bendrine kalba buvo vartojama kaip visuotinai priimta oficialioji raštvedybos kalba. “To meto pažiūroms ir reikalavimams nebuvo jokio reikalo, kad šnekamoji kalba būtų ta pati, kuria raštininkai rašydavo raštus.Reikėjo tiktai, kad vienas raštininkas suprastų kito raštą, daugiau nieko” . Tačiau Vladimirovas mano, kad šią kalbą plačiai “vartojo, vadinasi, ir suprato net LDK Šiaurės – vakarų rajonuose, gyventuose lietuvių ir žemaičių.” Senosios baltarusų kalbos viešpatavimas LDK valdymo organų kanceliarijose buvo nutrauktas 1696 m., kai seimas priėmė nutarimą rašyti lenkiškai. Pagrindiniai šia kalba parašyti LDK rašytiniai paminklai, metraščiai, LDK Statutai, Lietuvos Metrikos dokumentai, teismų knygos bei kita dokumentacija.

Vieni iš svarbiausių asmenų tyrinėjant raštus ir specifiką yra raštininkai, todėl labai svarbu suprasti jų veiklos kontekstą. Net tik centrinėms valstybės įstaigoms raštininkas buvo tas asmuo, be kurio neapsieinama. Begalę raštininkų turėjo visų instancijų teismai.Ypač daug jų prireikė po XVI a. vidurio teismų reformos, pavietuose su Žemaičių seniūnija įsteigus pilies, žemės ir pakamario teismus. Lietuvių kalba etninėse Lietuvos žemėse buvo reikalinga ir bažnyčios ir teismų raštininkams. Raštingi vyrai patekę į raštinę pradėdavo nuo paprastų darbų, jų švarraščius pasirašydavo raštininkas. Žinoma, profesinį išsilavinimą raštininkas gaudavo dirbdamas tiesioginį darbą raštinėje. Raštininkui buvo privalu išmanyti formuliaro reikalavimus ir griežtai jų laikytis. Jablonckis prasitaria, kad ne visi mokėjo gerai rašyti, ka
aip pavyzdį jis pateikia 1596 m. Žemaičių žemės teismų knygos dokumentus, kuriuose mirga klaidos. Kiekvienas teismas turėjo raštininką. “ aišku, kas patys vieni jie to padaryti neįstengdavo, todėl pasiimdavo savo padėjėjais podpiskių – raštininkėlių.” Raštinininkas neapsieidavo be specialiai parengtų žąsies plunksnų pundelio ir iš lietaus vandens, ąžuolo žievių nuoviro, sieros produktų, acto, trintų kriauklelių, alaus arba vyno pagaminto rašalo.

Konstantinas Jablonskis pabrėžia, kad tiriant aktą, labai svarbios yra išorinės jo savybės: popierius, atspaudai, data ir jo rašto ypatybės” Šiame darbe bus stengiamasi įsigilinti į nagrinėtų dokumentų rašysenos įpatybes ir subtilybes. Dokumentai surašyti rudu rašalu neprastai išsilaikiusioje Žemaitijos pilies teismo knygoje. Gerokai apdriskęs tik knygos viršelis, yra keletas išplyšusių lapų. Įdomu tai, kad knygos dokumentai, kurie apima du metus – 1650 – uosius ir 1651- uosius, yra įrišti skirtingai: taip, kad iš eilės verčiant knygą, priėjus kitų metų dokumentus, ją reikia apversti . Knygoje taip rasta vandenženklių, jie buvo ant dviejų iš trijų skaitytų dokumentų.

Dešimtame 22 ir 23 lapus užimančiame Žemaičių pilies teismo knygos dokumente aprašytas ilgas bylos procesas. Varnių klebonas Michailas Kazimieras Jurevičius skundžiasi žydu Davidu Šachnovičiumi, kuris, anot jo, nuomojosi iš jo žemę ir nemokėjo jam mokesčių už žuvų (silkių) prekybą. Žydas savo kaltę neigia. Todėl jam paskiriamas prižiūrėtojas, kuris turi su juo nuvažiuoti į žydų bažnyčią Raseiniuose ir liepti Da
avidui Šachnovičiui ten duoti priesaiką, ją davęs žydas, nuo bausmės atleidžiamas. 96 dokumente, esančiame 243 – 244 lapuose skundžiama grupė bajorų, kurie nuslėpė mokesčius ir neatidavė rinkliavų, taip padarydami žalą valstybei Šie bajorai pripažįstą, kad sukčiavo ir teismas jiems priteisia žalą atlyginti. Trečiame dokumente, kuris yra trumpas ir užima puse 26 knygos lapo, kalbama apie anksčiau vykusį teismo procesą, po kurio teisiamieji, protesduodami prieš teismo sprendimą, padavė apeliaciją valstybiniam teismui, tačiau dokumente pabrėžiama, kad nepaisant protestų, nuteistieji turi įvykdyti teismo priimtus nutarimus.

Kintant kiriliniam raštai susiformavo trys jo tipai: ustavas, pusustavis ir greitraštis – šiuo tipu parašyti ir nagrinėjami tekstai. Juose dokumentuose nebelieka daugelio ustave vartotų raidžių kaip ksi, psi, ižica. Greitraštis LDK raštinėse įsigalėjęs XV a. pabaigoje. Atrodo, kad nagrinėjamo XVII a. vidurio XVII a. pabaigos dokumentai vieni iš sudėtingiausią rašyseną turinčių ir sunkiausiai šifruojamų rašto tipų. Akivaizdu, kad raštai buvo rašomi skubotai, ypač tai išryškėja 96 dokumente, kuris labai netvarkingas: nevienodi tarpai tarp eilučių ir tarp žodžių, daug rašalo dėmių, lapo subraižymų plunksna ir žodžių taisymų. Nepaisant to, matosi ir kituose dokumentuose ryškus precizikos ir puošnumo siekimas. 10 ir 96 dokumentuose išdailintos pirmosios jų raidės. XVII a. vidurio dokumentuose padažnėja iškeltų ir inicialinių raidžių papuošimų (užsukimų, užlenkimų), tai rodo baroko epochos poveikį. Šis poveikis ryškus ir daugumoje visų žodžių pirmųjų raidžių rašyboje, dažnai jos būna didesnės nei likusios žodžių raidės. Ypač tekstą puošia tokios priebalsės kaip Д, Б, Ж, vis labiau išraityti tampa minkštinimo ir tvirtinimo ženklai. Iškeltos raidės taip pat dailinamos, ypač tai atsispindi 23 dokumente, kuriame dažniausiai iškeliamos И ir Х, įgyja tarsi kaspinų formą, stebina И raidės rašybos pasikeitimas, iškeltinė И rašoma su mažiausiai keturiomis kilputėmis. Iškeltinės raidės jungiamos su likusiu žodžiu grakščiai išlenkta arba išraityta linija. Titulas virš žodžio dažnai jungiamas su iškelta raide ar pačiu žodžiu, nors nagrinėjamu laikotarpiu matomas akivaizdus titulų vartojimo mažėjimas. Dažniausiai jis į galą siaurėjančio lankelio formos. Daug dėmesio skiriama raidėms kurios turi į apačia einančias kojeles, tokios yra Д, З, Ж, Р, Ф, Ц, dažnai kojelės atsiranda ir raidėse В, У, jos būna vinguotos, baigiasi lankeliu ar kilpele. Puošnios iš į viršų einančios raidžių Б, Д, У, omegos bei Ь ir Ъ kojelės.

Raidžių rašymas vyrauja, tai priklauso ne tik nuo skirtingų raštininkų, pavyzdžiui, nagrinėtuose dokumentuose kiekviename iš jų galima rasti mažiausiai po tris skirtingus raidžių rašymo būdus, dažnai tai lemia ir raidės padėtis žodyje: priekyje, gale, bei viršuje esančios yra puošnesnės ir aiškesnės. Dažniausiai iškeliamos žodžio viduryje ir gale esančios priebalsės, jei yra keli priebalsiai, iškeliamas pirmasis . Aiškiausių raidžių kategorijai reiktų priskirti balses, nors jų rašyba taip pat vyrauja, tačiau taip radikaliai kaip priebalsės jos nekinta.

Nusistovi žodžių rašymas atskirai, skyrybai pažymėti vis dažniau naudojamas kablelis. Tačiau pasitaiko atvejų, kai tarpai tarp žodžių vis dar vyrauja, jų nėra ar jie labai maži, dažnai tenka sutikti tarpus, kurie didesni nei tarp žodžių, o atsiranda žodžio viduryje. Tarpai tarp eilučių taip pat vyrauja – dėl toli į apačią nusidriekusių raidžių kojelių jie dažnai padidėja. Iš aukščiau esančios eilutės žodžių kojelės dažnai įsimaišo ir į žemiau jos esančią eilutę, tai trukdo suprasti žodžių raikšmę. Bene geriausias raidžių persipynimo pavyzdys rastas dokumentuose 10 dokumente besijungiančios inicialinės – pirmosios pirmos ir trečios eilučių raidės Г ir Н. Šie inicialai atlikti labai prestižiškai, puikiai atliepia tiek baroko epochos polinkį į puošnumą, tiek į dinamiškas, lenktas ir suraitytas bei persipinančias formas.

Dokumentuose matomas perėjimas prie vertikalaus, palinkusio į dešinę greitraščio braižo, šiomis savybėmis pasižymi ypač tvarkingai ir nuosekliai surašytas 10 dokumentas. 96 dokumente raidės daugiau krypsta į visas puses, smulkus šriftas neproporcingas dideliems tarpams tarp eilučių. 26 lape esantis trumpas dokumentas pasižymi braižo stuktūriškumu, žodžiai rašomi tiesiai, tarpai tarp žodžių ir eilučių beveik vienodi, raidės atrodo tarsi būtų sudėtos iš daug tiesių ir vingiuotų pagaliukų, net tokios apvalumu pasižyminčios raidės kaip А ir О, šiame dokumente kampuotos. Beveik visuose sutiktuose dokumentuose pastebimas raidžių nevientisumas, raidės K pagaliukai dažnai nusujungiami vieni su kitu, todėl juo lenkva sumaišyti su reide E. Raidės O ir A taip pat dažnai nusujungiamos vientisą ovalą, rašomos su tarpeliu.

XVII a. rašte įsigali rišlumas, raidės viena su kita jungiamos natūralia jungties tąsa, nors dalis teberašomos atskirai. Toks raidžių jungimas taip pat daro braižą puošnų. Dažnai jungiamasis pagaliukas būna ilgas, iki susijungdamas su kita raide, padaro kilpų, galima apsigauti ir palaikyti šią kilpą atskira raide. Eilutės raides stengiamasi jungti su iškeltomis raidėmis. Raidės rašomos neatitraukiant rankos, dėl šios priežasties jos tampa sudėtingesnės, padažnėja kilpų, raštas suapvalėja. .
Po Liublino unijos valstybiniame gyvenime vis daugiau ima dominuoti lenkų kalba, XVI a. ji beveik išstumia kirilinį raštą. Galbūt todėl XVII a. vid. tekstuose randama daug lenkiškų bei lotyniškų intarpų. Vienas lotyniškas intarpas rastas 10 dokumento pradžioje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Dubonis A. Raštininkas. Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kultyra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001.
2. Jablonskis K. Lietuvos rusiškųjų aktų diplomatika // Jablonskis K. Lietuvos istorija ir jos šaltiniai. – Vilnius, 1979.
3. Laucevičius E. Popierius Lietuvoje. XV –XVIII a. – T. 1.- Vilnius, 1987.
4. Pamerneckis S. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kirilinių tekstų paleografija. Vilnius, 1991.
5. Vladimirovas L. Kokia kalba buvo kalbama ir rašoma Lieutvos Didžiojoje kunigaikštystėje XIV – XVII amžiais?// Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, istorija, XII, 1982.
6. Žemaičių pilies teismo knyga 1650 – 1651 // VU bibliotekos rankraščių skyrius. – F. 7.

Leave a Comment