BAŽNYTINIAI SIMBOLIAI VIDURAMŽIŲ EPOCHOJE
Atskirą simbolių sistemą suformavo ir gyvenimui įdiegė viduramžių bažnyčia. Daugelis iš jų nebuvo originalūs, dauguma perimti iš antikos ar iš dar senesnių kultūrų, tačiau jiems buvo suteiktas krikščioniškas atspalvis ir paaiškinimas. Visas žmogaus gyvenimas buvo pajungtas bažnyčiai ir jos simbolių sistemai, jie padėjėjo diegti bažnyčios dogmas ir skatino jos valdžią. Prie pagrindinių bažnytinių simbolių ir jų supratimo bus bandoma prisiliesti šiame pranešime. Bažnyčios paskirtis žemėje – tai kovotojo su blogio jėgomis simbolis. Ši idėja atsispindi ir bažnyčios architektūroje. Katedrų ir bažnyčių portalai, triumfo arkos, įėjimai į rūmus buvo suvokiami kaip dangaus vartai, o patys pastatai- kaip dievo namai arba dievo miestas. Altorius simbolizuoja dangų ir yra rytuose. Altorius krikščionybėje reiškia šventą puotos stalą su prie jo sėdinčiu Kristumi, o ant jo užtiesta balta staltiesė – tai Kristaus įkapių drobulė. Nuo IV a. jis laikomas užtarimo ir prieglobsčio vieta, – buvo draudžiama suimti nusikaltėlį prie altoriaus. Vakarinis bažnyčios portalas simbolizuoja pragarą, kartais bažnyčios dalys lyginamos su žmogaus kūnu, buvo sakoma, kad žmogaus galva – rytai, kojos – vakarai, širdis keturkampio viduryje – tokia simbolika būdinga pailgoms į rytus orientuotoms bažnyčios, Bizantinių bažnyčių kupolai suprantami kaip kosmoso atspindžiai. Rožiškieji langai gotikinėse bažnyčiose būdavo konstruojami simboliniu skaičiaus 16 turiniu, krikščioniško tobulumo simboliu, vidiniame lange vaizduojami Senojo Testamento pranašai, gretimame rate karaliai teisėjai, o išoriniame karaliai ir vyriausieji kunigai. Jie visi supa mergelę Mariją su kūdikėliu Jėzum centre. Kiekviena gotikinė bažnyčia turėjo savą Paskutiniojo teismo portalą ar freską, kurioje dangiškoji Jeruzalė priešinama chaotiškiems pragaro vaizdams.
Pagrindinis visos krikščionybės simbolis – kryžius. Tai vienas iš labiausiai paplitusių ir seniausių vaizdinių, jis dangaus ir žemės, laiko ir erdvės susikirtimo simbolis. Kryžius gali būti suprantamas kaip gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio susidūrimas Krikščionybė kryžių įprasmino kaip kančios, Kristaus pergalės ir apskritai bendrą krikščionių simbolį. Kryžiaus forma vaidina palaiminimo vaidmenį žegnojantis. Tuo tarpu atsiklaupimas – tai ritualinis simbolis, nuolankumo ir pagarbos ženklas.Viduramžiais sakralinių pastatų, miestų bei parkų architektūroje kryžiaus pavidalo išdėstymas vaidina didelį vaidmenį. Graikiškasis kryžius nulėmė daugelio bizantiškų ir siriškų bažnyčių projektus, lotyniškasis kryžius- romaninių ir gotikinių bažnyčių planą. Varpai, kurie skaičiavo viduramžių žmonių laiką, tai ryšio tarp dangaus ir žemės simboliai, kviečiantys maldai, primenantys būtinybę paklusti dievo įsakymams.Tai bažnyčios būdas kištis į paprastų žmonių laiką ir jai paklusti. Plačiai paplitęs įsitikinimas, esą varpas apsaugo nuo nelaimės. Bažnyčios įsikišimas akivaizdus ne tik architektūroje, bet ir vizualiniame mene, kur kiekvienas paveikslas ir skulptūra, juose vaizduojami asmenys yra simboliški bei apipinti simbolių. Religinė ikonografija susilieja į neskaidomą visumą, kur veikia simboliški personažai tiek velniai, tiek angelai. “Paveikslas buvo laikomas beraščių raštu bei religijos mokymo priemone.” Viduramžiais menas buvo religinis: Bizantijoje jis buvo ypač simbolizuotas, hierarchizuotas ir griežtai apribotas nuo interpretacijų, Vakarų Europoje jis taip pat pajungtas religijai, tačiau dailininkas gali savaip traktuoti Šventojo rašto temas. Meninėje kūryboje veikliai dalyvaujantys vienuoliai svariai prisidėjo prie ikonografijos kalbos išlaikymo, neperžengdami priimtino žodyno ribų. Žemiškasis grožis suprantamas tik kaip simboline ir alegorine tikrojo, dangiškojo, grožio atmaina. Taigi viduramžių estetikoje susiduriame tarsi su “ apverstu” pasaulėvaizdžiu, kai idealiam, neregimam dangiškajam pasauliui priskiriamas aukščiausias realumas, ir priešingai, jutimiški, materialiai apčiuopiami daiktai suvokiami kaip nerealūs. Šv. Augustinas visas žemiškojo grožio apraiškas aiškina kaip aukščiausio anapusinio grožio atspindžius. Jėzus Kristus ir Marija vaizduojami su aureolėmis – spindinčiu kontūru gaubiančiu visą figūrą,- o kiti šventieji vaizduojami tiesiog su nimbu. Avinėlis simbolizuoja Jėzų Kristų, dievo sūnaus pasiaukojamą mirtį,vedama paralelė tarp avinėlio ir Jėzaus Kristaus todėl, kad senovėje tai buvo dažniausiai aukojamas gyvulys. Ėriukų banda įkūnija kankinius arba tiesiog tikinčiuosius. Dėžutė Marijos rankose simbolizuoja skaistybę. Krikščioniškoje ikonografijoje užversta knyga simbolizuoja Marijos nekaltybę, kai atversta knyga siejama su Marija, ji reiškia senojo Testamento pranašystės išsipildymą. Knyga yra evangelistų, apaštalų ir teologų atributas. Ji dažniausiai vaizduojami su apaštalais ar teologais, palmės šakelė su kankiniais. 4 evangelistai vaizduojami arba kaip žmonės, arba kaip simboliai. 4 pasaulio šalys, 4 elementai, 4 krypčių vėjai ir 4 rojaus grupės visa tai nuo seno tapatinama su 4 evangelistais. Taigi 4 evangelistai suprantami kaip dangaus ir pasaulio pamatinės sąrangos simboliai. Matas vaizduojamas kaip angelas arba žmogus, Morkus – liūtas, Lukas – jautis, Jonas –erelis, kuris suprantamas kaip aukšto dvasios skrydžio simbolis. Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu velnias vaizduotas kaip žaltys, drakonas, liūtas, baziliskas, gyvatė. IX a . velnias – tai nuogas tamsus angelas, o nuo XI a. tai karikatūriška panaši dvilypė būtybė iki XVI a. visaip kitusi. Krikščionybė simboliškumą suteikė net spalvoms ir skaičiams. Raudona – dievo spalva, mėlyna ar žydra – dievo sūnaus ir Marijos, žalia – Šv. Dvasios, apaštalų bei vyskupų spalva, auksinė – dieviškosios palaimos spalva. Skaičiai susimbolinami pagal jų padėtį Biblijos motyvuose, pavyzdžiui, skaičius trys, tai trijų krikščioniškų dorybių: tikėjimo, meilės, vilties arba dieviškosios Trejybės simbolis,o skaičius trylika reiškia dešimties dievo įsakymų ir švenčiausios Trejybės sumą arba penkiaknygės ir prisikėlimo knygų sumą. Krikščionybė susimbolina ir tris pagrindinius žmogaus gyvenimo virsmus: gimimą, vestuves ir mirtį. Krikštas reiškia priėmimą į krikščionių bendruomenę, kartu tai sielos apvalymas ir Šv. Dvasios atėjimas. Vestuvėms irgi suteikiama didelė religinė reikšmė: Krikščionių bažnyčia ne kartą minima kaip Kristaus sužadėtinė, į vienuolyną stojančioms katalikėms įteikiamas šleifas, vainikas ir žiedas – sužadėtuvių su Kristumi simbolinė išraiška.Pomirtinis pasaulis buvo laikomas dangišku, kaip ir žemiškasis pasaulis, dar daugiau- pirmasis buvo amžinas ir todėl dar daugiau realus.Dauguma ankstyvųjų viduramžių karių troško mirti mūšyje- tokia mirtis turėjo atnešti pomirtinę šlovę. Keičiasi tai, kad tikrasis karys miršta nebe už žemiškąjį, o už dangiškąjį valdovą.” Kai jis (riteris) miršta, jis naudingas sau, kai žudo- nauda Kristui”. Šis požiūris įprasmino viduramžių kovotojų mirtis ne tik Šventojoje žemėje, bet ir pietų Prancūzijoj, Prūsijoj ir t.t. Ypatingą reikšmę turi mirties šokio motyvas. Dažnai statyti spektakliai ir kurtos graviūros mirties šokio tema. Mirties šokio motyvas- ne tik dievobaimingas perspėjimas, bet ir socialinė satyra. Aplink jį telkiasi keletas giminingų vaizdinių irgi tinkamų perspėjimui ar pagąsdinimui.Padavimas apie tris numirėlius ir tris gyvuosius yra ankstesnis už mirties šokį. Jau 13a.jis aptinkamas prancūzų literatūroje.Trys jauni jaunuoliai sutinka tris šlykščius numirėlius, kurie pasakoja apie buvusią žemišką didybę. Populiarus ir “Dvigubo kapo”motyvas, kur mirusysis vaizduojamas pilnas jėgų, o paskui, kaip yrantis lavonas. Pačios mirties figūra nuo amžių buvo mene ir literatūroj įgaudavo įvairiausius pavidalus: kaip apokalipsės raitelis lekiantis viršum pulko ant žemės parpuolusių žmonių, kaip megera, šikšnosparnio sparnais sklendžianti žemyn, kaip giltinė su dalgiu arba lanku ir strėlėm, kartais važiuojanti jaučių traukiamu vežimu ar net raitomis ant jaučio ar karvės. Tik nuo 1200 metų Europos literatūroj sutinkama suasmeninta mirties figūra mirtis yra moteriškos giminės 14- 15a, pradedama naujai vaizduoti mirtis- nebe demoniška būtybė, o skeletas. Mirtis virsta mirusiuoju.