Laurynas Ivinskis

Turinys

1. Istoriografija ..............................3
2. Lauryno Roko Ivinskio biografija.....................4-6
3. Publicistika..............................7
4. Proza..............................8
5. Poezija..............................9
6. Vertimai..............................10
7. Kalendoriai..............................11
8. Patarlės ir priežodžiai............................12
9. Augmenija..............................12
10. Aitvaras..............................12
11. Išvados..............................13
12. Literatūros sąrašas.............................14
13. Priedai..............................15-21

Istoriografija

Mūsų darbo tikslas – surinkti informaciją apie Lauryną Roką Ivinskį bei jo sukurtus ir išleistus pirmuosius lietuviškus kalendorius.
Informaciją radome įvairiuose šaltiniuose. Tiek internete, tiek literatūros leidiniuose.
Daugiausiai informacijos radome „Lietuvių literatūros istorijoje XIX amžius“, kurią sudarė lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Šioje knygoje radome informacijos apie Ivinskio biografiją, jo kuriamus kūrinius, kalendorius, prozą, vertimus, publicistiką bei poeziją.
Visus priedus, išskyrus Nr. 3, radome internetinėse svetainėse.
Apie leidžiamus kalendorius taip pat daug informacijos sužinojome iš „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, kuurią sudarė Vyriausioji enciklopedijų redakcija.

Apie Ivinskio vaikystę sužinojome iš Mokslo ir Enciklopedijų leidybos instituto išleistos „Visuotinės Lietuvių Enciklopedijos“.
Apie Ivinskio domėjimąsi augmenija sužinojome iš D. Petkevičiūtės „Lauryno Ivinskio“ veikalo.
Iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto išleistos „Lietuvių Literatūros Istorija XIX amžius“ knygos sužinojome apie Ivinskio išverstus veikalus.
Taigi daugiausiai naudingiausios informacijos radome knygose : enciklopedijos bei kitoje literatūroje. O iliustracijų – internetinėse svetainėse.

Lauryno Ivinskio biografija

Laurynas Rokas Ivinskis gimė 1810 m. rugpjūčio 3 (15)d., Žemaitijoje, Šilalės apylinkėse, Kaupų kaime. Jo tėvai laisvi žemės nuomininkai, dažnai keitę gyyvenimo vietą, neturtingi bajorai – Kristina ir Augustinas Ivinskiai .
1813 m. Ivinskiai persikėlė į Laukuvos parapiją, Dargių kaimą, prie Paežerių.

Po 1818 m. jie persikėlė į Kaukų kaimą Tverų parapijoje ir nuomojo žemę iš žemaičių vyskupo Juozapo Giedraičio. Ir šiame kaime Lauryną pradėjo mokyti kaimo samdomas mo

okytojas Melninkis. 1820 šeima persikėlė į Bamblių kaimą Užvenčio apylinkėse, prie Kolainių.

1824 m. Laurynas, būdamas keturiolikos metų, pradėjo lankyti pirmąją Kolainių mokyklos klasę. Jaronimas Stanevičius, buvęs Vilniaus universiteto auklėtinis bei filosofijos magistras ir pirmojo lietuviškojo matematikos vadovėlio autorius, buvo mokyklos direktorius. Ivinskis šioje mokykloje mokėsi šešerius metus ir garsėjo kaip gabus, ištvermingas, uolus bei drausmingas mokinys. „1831 m. baigė keturklasę Kolainių gimnaziją. 1841 m. įsigijęs namų, o 1847 m. – miesto mokytojų teises, tapo profesionaliu pedagogu. Aukštesnių mokslų siekė mokydamasis savarankiškai“
Baigęs Kolainių gimnaziją, pasiryžo tapti namų mokytoju, norėdamas susitaupyti lėšų tolesnėms studijoms aukštojoje mokykloje. Darbą pradėjo Kuršėnų apylinkėse. Kai Šiaulių gimnazijoje1841 m. išlaikė specialius egzaminus, gavo oficialias namų mokytojo teises. „Mokė vaikus Oginskių, J. Paulavičiaus, A. Ronne`s, I. Zabielos, M. Zubovo (V, Zubovo mokytojas) dvaruose . „
1842 m. attsikėlęs į Rietavo apylinkes, laisvalaikiu ėmėsi kultūrinės veiklos: užrašinėjo tautosaką, rinko medžiagą žodynui, eiliavo, vertė, domėjosi botanika, mitologija, liaudies medicina. Rietave praleido kūrybingiausius savo gyvenimo metus: dirbo parapijoje, agronomijos mokykloje, mergaičių pensionate. Rietave „ subrendo ir mintis leisti lietuviškus kalendorius. O 1845 m. parengė pirmojo lietuviško kalendoriaus rankraštį. Kuomet pasiskolino pinigų iš Rietavo savininko Irenėjaus Oginskio, rankraštį nusiuntė Vilniaus spaustuvininkui Adamui Zawadskiui, kuris 1846 m. jį išleido. Tuomet ir pasirodė pirmasis lietuviškas kalendorius „Metų skajtlus unkiniškas ant metu Viešpaties 1846 “.
1846 metais išvertė iš lenkų kalbos Da
anielio Defoe apysaką „Robinzonas Kruzas“ . 1847 m. Kauno gimnazijoje išlaikė specialius egzaminus ir įsigijo miesto mokytojo teises.
1851 m. rudenį persikraustė į Pavirvytį netoli Tryškių, Juozo Paulavičiaus dvare labai intensyviai dirbo : rašė lietuvių kalbo žodyną ir perrašinėjo spaudai „Robinzono Kruzo“ vertimą. Tuo metu jau buvo parengęs vadovėliu : „Naminio dažymo vadovėliai“, „Medicina kaimo žmonėms“, kuriuos norėjo išspausdinti ir lietuvių , ir lenkų kalbomis, apsakymų rinkinį „Pasakos“, kurį sudarė vertimai, kitų autorių ir tautosakos kūrinių sekimai (vėliau jie buvo spausdinami kalendoriuose).
1851 metų pabaigoje persikėlė į Naciūnus netoli Kėdainių ir ten mokė dvarininko M. Šiukštos sūnus. Čia toliau rengė kalendorius, vertė J. Miltono „Prarastasis rojus“ ir E. Yuongo „Paskutinis teismas“ poemas, Ch. Scmido apysaką „Genovaitė“ ir daug skaitė.
1853 m. vasarą buvo grafo I. Zabielos pakviestas mokyti jo vaikų į Zabieliškį netoli Kėdainių. Pasiūlymą priėmė ir čia mokytojaudamas dar ir susirašinėjo su I. Oginskiu, J. A. Zawadskiu. Džiaugėsi, jog Varniuose įsteigė knygyną ir beabejo tikėjosi ten platinti savo kalendorius.
1854 m. Ivinskį paskyrė Rietavo parapijos mokyklos jaunesniuoju mokytoju. Čia mokytojavo net aštuonerius metus (iki 1862 m. pavasario), o mokytojaudamas rūpinosi Varnių skaitykla ir knygynu. Netgi norėjo visiškai atsidėti knygininkystei. Bet neatsideda, kadangi 1855 m. vasarą Ivinskis paskiriamas vyresniuoju Rietavo parapijos mokyklos mokytoju ir lieka dirbti mokykloje, kurioje dėsto : prancūzų, lenkų, vokiečių, lotynų kalbas, skaityti rusų ka
albą bei aritmetiką. Ivinskis stropiai tvarkė įvairius mokyklos reikalus, rūpinosi programomis, mokymo kokybe, mokyklos tradicijomis, žinoma, už tai buvo nuolat giriamas vizitatorių. Rietavo dviklasė parapinė mokykla jo dėka išgarsėjo kaip viena iš garsiausių Lietuvoje.
1856 m. , remiamas M. Akelaičio, M. Valančiaus, sudarė pirmojo lietuviško kalendoriaus „Aitvaras“
Projektą, kuris, deja neįgyvendinamas.
1859 m., kuomet I. Oginskis įsteigė Rietave agronomijos mokyklą, Ivinskis ir joje dėstė bendruosius dalykus: geografiją, botaniką ir kt..Kalendoriuose spausdino straipsnius iš laukininkystės, daržininkystės, sodininkystės, veterinarijos, jais buvo įmanoma remtis ir agronomijos mokykloje.

1862 m. pagarsėjęs kaip lietuviško kalendoriaus leidėjas ir talentingas gamtininkas buvo vienbalsiai išrinktas Vilniaus archeologijos komisijos nariu. Šiais metais (1862) sudarė ir sistemingą augalų sąrašą „Prigimtumenė“, kuriame daugiau nei pustrečio tūkstančio augalų pavadinimų pateikta lietuvių, lotynų, lenkų ir kartais vokiečių kalbomis. Tuo darbu Ivinskis pasižymėjo kaip vienas pirmųjų lietuviškųjų botanikos terminų kūrėjų.
1862 m, ieškodamas palankesnių sąlygų gyvenimui, persikėlė į Joniškėlį, kuriame buvo paskirtas vyresniuoju parapinės mokyklos mokytoju. Mokykla, prižiūrima Vilniaus universiteto, XIX a. pradžioje garsėjo kaip naujoviška praktinio pobūdžio mokymo įstaiga, kurioje mokė žemdirbystės. Mokyklą globojo Joniškėlio dvarininkas Felicijonas Karpis, su kuriuo Ivinskis bendravo daugelį metų. Joniškėlyje Ivinskis gilinosi į mokslo darbus, tyrinėjo gamtą, džiovino augalus, vabzdžius, kuriuos pats piešė ir aprašė, toliau rengė lenkų -lietuvių kalbų žodyną, vertė religines knygeles, rinko tautosaką. O lietuviškas kalendorius tuo me
etu ėjo dideliais tiražais, buvo plačiai skaitoma išversta „Genovaitė“.
1863 m. Ivinskiui pasiūlyta pelninga tarnyba – redaguoti caro valdžios steigiamo laikraščio „Liaudies draugas“ lietuviškąją dalį, tačiau to pasiūlymo jis atsisakė, ir laikraštis dėl to neišėjo.
1864 m., kai uždraudė lietuviškąją spaudą, Ivinskis buvo priverstas persikelti į Kauną dirbti komisijoje, kuri turėjo rengti spaudai lietuviškas knygas rusų rašmenimis, Tą darbą jis dirbo nenorėdamas, be to, palaikė ryšius su valdžios nemalonėn patekusiu vyskupu M. Valančiumi, todėl 1866 m. su skurdžia pensija buvo atleistas iš tarnybos ir grįžo gyventi į Joniškėlį. Joniškėly jį globojo klebonas Glinskis ir dvasininkas Karpis, o mokyti dukters Gabrielės jį pasikvietė gydytojas Leonas Petkevičius. Laurynas Petkevičių šeimoje be palankių darbo sąlygų dar turėjo ir gerą aplinką – apsišvietusių ir kultūringų intelektualų ratą.
1868m. Vasarą Ivinskį ir vėl pakvietė į Rietavą Irenėjaus Oginskio našlė kunigaikštienė Olga, auginusi du vaikus – Bogdaną ir Mykolą (vėlesnį M. K. Čiurlionio globėją). Mykolas Oginskis domėjosi lietuvių kultūrine veikla ir rėmė Ivinskio leidybinius sumanymus.
1869 m. pradžioje Ivinskis buvo pakviestas privačiu mokytoju į Renavą, kur pradėjo sudarinėti rusų – lietuvių kalbų žodyną, dėl kurio leidimo tarėsi su V. Kulinu.
1870 m. pavasarį Kulinas pasiūlė Ivinskiui nusiųsti savo žodyną Rusijos geografų draugijai.
1870 m. Ivinskis nusiuntė Rusijos geografų draugijai smulkiosios tautosakos rinkinį „Prižodej ir Misles, surinkti par L. Iwinski“, už kurį Ivinskis nuo draugijos gavo sidabro medalį. Tais pačiais metais Renave Ivinskis užbaigė dar Joniškėlyje pradėtą sudarinėti lietuvių knygų bibliografiją, o joje suregistravo 111 lietuviškų knygų , išleistų 1599 – 1869 m. , bei 11 latviškų. Tačiau bibliografijos rankraštis liko nepaskelbtas.
1871 m. Ivinskis apsigyveno Šiauliuose, kur jį pakvietė Šiaulių apskrities bajorų vadas Nikalojus Zubovas mokyti savo sūnaus Vladimiro. Čia Ivinskis toliau tvarkė žodynus ir sudarinėjo tautosakos rinkinius. 1871 m. Rusijos geografų draugijai nusiuntė aplanką „Patarlės, kures surinko Kraszewskis. Litva , 1847. – patarles, Danijos būdu vartojamose. – Pazimes “, kurį sudarė trys sąsiuviniai. Pirmajame sąsiuvinyje kiek pakeista rašyba, kuri nurašyti iš M. Valančiaus knygos „Patarles Žmajcziu“. Antrajame sąsiuvinyje perrašė patarles, kurios buvo paskelbtos J. I. Kraszewskio veikale „Litwa“. Trečiąjį sąsiuvinį sudarė 110 Ivinskio sueiliuotų dvieilių. 1871 m. Ivinskiui pasiūlė tapti Rusijos geografų draugijos nariu. Jis paprašė atsiųsti draugijos nario patentą, tiksliai nėra žinoma, ar jis tokį dokumentą gavo. Rusijos geografų draugijon pateko ir kalbiniai Ivinskio darbai: rusų – lietuvių kalbų žodynas,1193 puslapių apimantis žodžius nuo A iki De, keturkalbis rusų-lietuvių-lotynų-lenkų žodynas, turintis 96 psl. ir apimantis žodžius nuo A iki Ai. Bet lenkų-lietuvių kalbos žodynas, didžiausias L. Ivinskio sudarytas žodynas, turintis 2060 lapų, atsidūrė Lenkijoje. Šiauliuose jis susipažino su Aleksandru Moru, kuris turėjo daug pažinčių, tokių kaip : S. Daukantas ir M. Valančius, padėjo platinti Ivinskio kalendorius.
1873 m. Ivinskis eksponavo grybų atlasą ir traukinių stabdiklį pasaulinėje parodoje Vienoje.
1874 – 1875 m. Ivinskį vėl pakvietė į Rietavą ir Bagdonas Oginskis pasiūlė jam pamokų savo įsteigtoje muzikos mokykloje. Ten Ivinskis įstojo į Gyvulių globos draugijos veiklą. Šios draugijos įsteigėjas – Mykolas Oginskis. Atsiliepdamas į draugijos paskelbtą konkursą 1875 m. Ivinskis įteikė veikalą apie gyvukių globą ir priežiūrą, kurį pavadino „Pasauga“ ir dedikavo Mykolui Oginskiui su viltimi, jog šis jį išspausdins. Pastarasis nusiuntė „Pasaugos“ rankraštį A. Baranauskui, kad šis įvertintų jo kalbą. Baranauskas sakė, jog išspausdinti verta. Peterburge „Pasaugos“ rankraštį cenzorius perdavė recenzuoti P. Vileišiui, kuris taipogi palankei įvertino šį darbą. Bet 1876 m. pabaigoje, kai jau buvo išspausdintos korektūros, cenzūra jį uždraudė. Nors vėliau Ivinskis kartu su M. Oginskiu bandė išleisti „Pasaugą“, tačiau veltui. 1879 m. Rietave Ivinskis padėjo rengti žemės ūkio parodas M. Oginskiui ir eksponavo savo paties darbus. Ivinskio darbai : „Žemaitijos grybų aprašas“ su piešiniais, botanikos sodo projektas, Šiaulių ekonomijos herbas, turėjo didelį pasisekimą ir žemės ūkio parodoje Šiauliuose, kurią surengė M. Zubovas. 1897 m. Ivinskis jau buvo pagarsėjęs savo gamtos mokslų darbais ir buvo kviečiamas į botanikų ir daržininkų suvažiavimus Varšuvoje ir Krokuvoje.
1879 m. viduryje persikėlė į Milvydų dvarą, kuris yra netoli Kuršėnų. Ignas Gružauskas, dvaro savininkas, pasiūlė senam savo draugui prieglaudą bei išlaikymą. Ivinskis buvo įkurdintas trijų kambarių namelyje, kuris buvo atskiras nuo dvaro. Namelyje toliau darbavosi iki paskutinių savo gyvenimo valandų.
1881 m. liepos 17 (29) Laurynas Rokas Ivinskis mirė Milvydų dvare ir buvo palaidotas Kuršėnuose. O jo draugai bei mokiniai pastatė kuklų paminklą ant jo kapo, kuriame įrašyta : „Cze ir palaidotas S. P. Laurynas Iwinskies pirmasis raszytojas Lietuwo – Žemaitiszko kalendoriaus. Gimęs 1811 miatu mires 1881 miatu 17 d. liepo mienuo. “
Išlikusius Lauryno rankraščius vėliau pergabeno jo mokslo dienų draugas Kajetonas Galidauskas į Grinkiškį (prie Šiaulių). Netrukus dalį rankraščių jis perdavė P. Kriaučiūnui, Marijampolės gimnazijos mokytojui, iš kurio jie vėliau atiteko lietuvių mokslo draugijai. O dabar jie saugomi lietuvių literatūros ir tautosakos institute. 1883 m. J. Basanavičius „Aušroje“ (Nr. 3) išspausdino velionio Ivinskio rankraščių sąrašą. 1908 m. K. Grinius „Lietuvių tautoje“ paskelbė jo biografijos dokumentus. Apie Ivinskį atsiminimus parašė A. Moras, N. Ivanauskas, G. Petkevičaitė. 1893 m. JAV buvo įsteigta neilgai veikusi „Draugystė Lietuviškai-Amerikietiškai-Europiška Lauryno Ivinskio“.1961 m. Ivinskiui buvo pastatytas paminklas , kurio skulptorius P. Aleksandravičius, o architektas S. Ramunis, Kuršėnuose.
Publicistika
Publicistika yra neatsiejama nuo Ivinskio kalendorių. Vienus publicistinius straipsnius rašė pats Ivinskis, kitus vertė bei perdirbinėjo. Jo publicistikoje vyravo dorovės ir etiketo pamokymai ir gyvulių globos klausimai. Straipsnelyje „Iš adatos vežimas priskaldo“ (1862 m. ) Ivinskis pajuokia žmonių plepumą bei apkalbas. Jame rašoma, jog artimą myli, neapkalbėk ano, nesijuok nė mažame daikte. Taip pat kultūringo elgesio mokoma straipsniuose : „Apie padorų užlaikymą kūno“ (1859), „Apie padorų ėjimą“ (1860), „Apie padorų apsiėjimą su kitais“ (1861), „Apie priderantį kalbos vedimą draugystėje“ (1862). Ivinskis pirmasis prabilo apie kalbos kultūrą, ragindamas kalbant atsižvelgti į sąlygas bei aplinką – laiką, vietą , žmones. Kalendoriuose taip pat rašė apie gyvulių globą , daugiausiai apie arklius : „Apie nereikalingai žudymą ašvienio“ (1851, 1852), „Arkliai žemaičių“ (1862), „Apie arklius garsingo žmonių“ (1862), „Arklys“ (1862 kalendoriaus rankraštis) bei kitką. Vėliau Ivinskis parašė bei norėjo išleisti knygutę „Pasauga“ kuri buvo uždrausta cenzūros. Vertingiausias L. Ivinskio publicistikos paikimas ir yra ši knygutė. „Pasauga“ turi 51 puslapį, 30 skyrelių, dvi antraštes (beiną tituliniame puslapyje : „Pasauga kiek weino giwo sutwierimo, taj ira: pamokimaj apsi-ejte su aswejs ir galvijejs, idant anus pagirtu budu ąnt sawo naudos wartote. Diet naudos ukininku paraszie L. Iwinskis“, kitą viršelyje : „Pamokimaj kajp rejkie saugote kiek wieną giwą sutwierimą. Diet naudos ukininku sutejki par Lauryną Iwinskį raszitojį ukiszkojo Kalendoriaus. Petropilieje 1876 metu“),epigrafą : „Juk ir gauruots turi širdį“. „Pasaugos“ gale yra pridėtas „Surašymas gyvulių dalykų, minavotų toje knygoje“ (lietuvių ir lotynų kalbomis). Pasuaga yra pirmasis originalus lietuviškas veikalėlis gamtos apsaugos tema, kruis apėmė visą gyvąją gamtą, skatino ją saugoti, tausoti ir nepažeisti būtinos žmonių ir gamtos harmonijos. Taigi Ivinskis savaisiais straipsniais ir „Apsauga“ pasireiškė kaip lietuvių publicistikos pradininkas.

Proza

1851 m. Ivinskis buvo sudaręs prozos rinkinį „Pasakos“ ir įteikęs jį A. Zawadskio spaustuvei Vilniuje. Nesulaukęs kol atspausdins, prašė rankraštį gražinti, ketino jį spausdinti kalendorių prieduose, deja rankraštis neišliko. Kalendoriuose buvo paskelbtas Ivinskio apsakymas „Apginėjimas“ (1858), „Keturi vaizdeliai apie girtuoklius“ (1860), „Trumpos pasakos“ (1878). Apsakymas „Apginėjimas“- tai beletrizuota liaudies pasaka apie gyvulius ir paukščius, susibūrusius į oželio pastatytus namus bei drauge nugalėjusius vilką ir mešką. Šiame apsakyme propaguojamas bendras žmonių gyvenimas, tarpusavio parama, užtariami silpnieji. Ivinskis čia ragina žmones susirinkti vardan draugystės, kuri padaro stiprybę, o vienas žmogus nėra toks stiprus kaip grupelė. O pats gyvenimas, kuomet esi apsuptas draugystės, yra daug spalvingesnis ir linksmesnis bei darbingesnis.
Savo keturiais vaizdeliais apie girtuoklius Ivinskis atsiliepia į M. Valančiaus blaivybės akciją, kuri smerkė girtuokliavimą. Trumpose pasakose valstiečius skatino mokytis amato bei šaipėsi iš žmonių godumo, samdinių vangumo, prieštaravo santykiams tarp ūkininkų ir ponų. „Ivinskio apsakymai stiprino didaktinės prozos pozicijas lietuvių literatūroje.“

Poezija

Savo kalendoriuose Ivinskis spausdino poezijos kūrinius, tačiau nevisų autorystė yra žinoma. Kalendoriuje (1861) paskelbta Ivinskio suliteratūrinta eiliuota pasaka (58 eilučių) „Voras, kuris žmogų apskundė“ , o vorą lietuviai laiko laimės nešėju. Pasakoje Ivinskis pasirodo it nedorėlis skundikas. Vardan to, jog įsiteigtų Dievui, o šis duotų brangų turtą, voras jam atskundžia žmogų. Neva žmogus Dievo dovanos ,duonos, negerbia, valgydamas ją trupina, o pritrupina tiek , jog net visą duonos kepalą iš trupinių galima sudėti. Už tai žmogų reikia nubausti – nebeduodant jam duonos. Tačiau Dievas nubaudžia ne žmogų, o vorą: jog žmogų neįdavinėtų bei liežuviu nepliaukštų, nenešiotų paskalų, sviedžia jam ant nugaros jo atneštą kepalą ir padaro jį kuprotą. Šitaip nubaustas voras keršija : audžia voratinklius, o tuos kas į juos įkliūva gyvus nužudo.
Rankraščiu taip pat liko ir kita Lauryno Ivinskio eiliuota pasaka (72 eilučių) „Kartėk nekartėk, medus esi“. O kaip pasakos pavadinimą naudoja, visiems žinomą, priežodį. Kūrinyje pasakojama apie gerbiamą ir turtingą ūkininką, kurį panoro apvogti jo bernas Jonas.
1878 m. kalendoriuje Ivinskis išspausdino dar dvi savo pasakėčias: „Vilkas ir avinas“ bei „Skruzdis ir Juodvarnis“. Šių pasakų siužetai paimti iš tautosakos. Viena iš pasakėčių paremta priežodžiu „ Nepajutau, ar įšoko, ar pašoko“, o kita – „Parėk anksti, kad skruzdis vaikų nesuėstų“.
Pasakėčioje „Vilkas ir avinas“ didžiai alkanas vilkas sutinka aviną, kurį norįs suryti. Avinas labai išsigąsta, tačiau greitai susitvardo ir ima maldauti vilko, jog jo nedraskytų – jis visas įšoksiąs į jo išžiotus nasrus. Vilkui šis pasiūlymas atrodo priimtinas, tad avinas greit įsibėgėjęs trenkia jam savo ragais ir nudumia pro šalį, palikęs sužeistą vilką, kuris tarė ; „nepajutau, ar įšoko, ar pro šalį man prašoko.“ Taigi kuomet nekaltas yra nepajėgus apsiginti, pagalbon pasitelkia didžiausią ginklą – išmintį, kuri išmoko gudrumo kaip reikia paveikti nedorumą.
Be pasakėčių ir eiliuotų pasakų Ivinskis parašė ir keletą eilėraščių, kurie buvo išspausdinti kalendoriuose, tai : „Smetona“ (1862), „Nekiškis, kur nereikia “ (1878), „Pasergėjimas“ (1864), „Girtuoklis yra pasigailėtinas“ (1878), o populiariausias iš šių eilėraščių yra „Smetona“. Tačiau šio eilėraščio tiksli autorystė tebėra nežinoma. (Manoma, jog Ivinskis arba Rimavičius).
„Smetona“ – vienas gražiausių XIX a. vidurio lietuviškų humoristinių eilėraščių.

Vertimai

Ivinskis į lietuvių kalbą vertė ne tik prozos , bet ir poezijos kūrinius. Pagrindinis vertimas, kurį pats išleido, buvo vokiečių rašytojo Ch. Schimdo didaktinė apysaka „Genawejte“. Jos tituliniame lape metai nurodyti 1858, tačiau viršelyje – 1860. Bet iš tiesų vertimas pasirodė 1860. Apysaka paremta XIII a. žinoma legenda apie Pflaco hercogo Siegafriedo žmoną Genovaitę, Brabanto kunigaikščio dukterį, neteisingai apkaltintą neištikimybe vyrui ir pasmergtą mirti. Tačiau budeliai jos pasigailėjo ir daug metų ji gyveno girioje, kur išaugino sūnų. Vertime palikti originalo vietovardžiai, bet pakeisti vertėjų vardai. Šiai apysakai būdinga nuosekliai parašyti įvykiai, sentimentalūs, tačiau psichologiškai pagrįsti herojaus išgyvenimai bei gamtos mokslų duomenų gausumas. Vertimui būdinga sklandus pasakojimas, vaizdi stilistinė raiška, turtinga, liaudies frazeologijos prisodrinta leksika. Šis vertimas greit išpopuliarėjo ir buvo išpirktas, todėl 1863 m. jį pakartotinai išleido A. Zawadskis.
1719 m. sukurtas D. Defoe romanas „Robinzonas Kruzas“, kurį išvertė Ivinskis, liko nespausdintas. Tačiau Laurynas jį vertė ne tiesiai iš originalo kalbos, o iš prancūziško sekimo, išversto į lenkų kalbą ir pavadinto „Robinzonas saloje“ ir išleido 1834 m. Vilniuje. Tai buvo sutrumpintas romano variantas, skirtas mokykloms, kurį parengė pagal J. J. Rousseau pedagogines idėjas.
Ivinskis pirmasis pradėjo versti į lietuvių kalbą anglų poeziją, remdamasis lenkiškais (F. Dmochowskio) tos poezijos vertimais. Ivinskis išvertė XVII a. anglų poeto J. Miltono „Prarastasis rojus“ kai kurias giesmes ir XVIII a. anglų poeto E. Youngo poemų „Paskutinis teismas“ ir „Nakties mintys“ ištraukų. 1860 m. Ivinskis sudarė tų vertimų rinkinį ir dedikavo Rietavo kunigaikščiui Irenėjui Oginskiui, tačiau kai kuriuos kūrinius jis jau buvo išvertęs daug anksčiau.
J. Miltono epinė poema „Prarastasis rojus“ buvo sukurta 1667 m. . Remdamasis F. Dmonochowskio vertimu, poemą į lietuvių kalbą vertė Ivinskis. Šį savo vertimą jis pavadino „Rojus pragaišintas“, išvertė ištraukų iš keturių pirmųjų poemos giesmių. Ivinskis norėjo savo vertimą išleisti atskiru spaudiniu, bet jam nepavyko.
E. Youngo poema „Paskutinis teismas“ buvo sukurta 1713 m., kurią į lenkų kalbą ją taip pat išvertė F. Dmonochowskis, o jo vertimu rėmėsi Ivinskis. Savo vertimą Ivinskis pavadino „Sūdna diena“ , jį spausdino kalendoriuose (1849, 1861, 1862, 1874 m.) Tačiau iš išverstų 1207 eilėraščių Ivinskis paskelbė tik 235. Laurynas norėjo visą vertimą atskirai išleisti , tačiau1853-1855 m. derėdamasis su cenzūra, nepasiekė savo tikslo. Po Ivinskio mirties sutrumpintą vertimą išleido Amerikoje J. Žilius.
Taigi išvertė iš lenkų kalbos anglų rašytojų E. Jango poemą „Paskutinis teismas“ 1897 ir poemos „Skundas, arba nakties mintys“ fragmentus 1898, taip pat išvertė ir D. Defo „Robinzono Kruzo“ santrauką, Dž. Miltono poemos „Prarastasis rojus“ fragmentus bei vokiečių rašytojo K. Šimdo apysaką „Genovaitė“ 1858.

Kalendoriai

Lietuviškų laikraščių leidimu Mažoji Lietuva gerokai aplenkė Didžiąją Lietuvą. Tačiau lietuviškieji kalendoriai ir toje, ir toje Lietuvoje pasirodė panašiu metu.
L. Ivinskis davė Lietuvai pirmąjį unikalų periodinį leidinį, kurį noriai pirko ir skaitė lietuviai valstiečiai, kai kurie bajorai ir kunigai. Pirmieji leidinio gyvavimo metai buvo nuostolingi, autorius paaukojo visas savo santaupas. Tik kai kalendoriai ėmė duoti pelną, juos savo lėšomis ėmė spausdinti A. Zavadskis, vietoj honoraro įteikdamas autoriui išspausdintų kalendorių egzempliorius, kad šis pats galėtų juos platinti. Iš viso išėjo 19 kalendorių lotyniškomis raidėmis ir 3 kirilica. Juos stengtasi platinti ir Seinų vyskupijoje. Be metų skaičių, švenčių, prekymečių, kalendoriuje apstu buvo straipsnių ir patarimų, kaip gydyti žmonių ir gyvulių ligas. Daug straipsnių rašė pats L. Ivinskis. 1852 m. įvedė literatūrinį priedą ir ėmė spausdinti žymiausių to meto lietuvių rašytojų, gabesnių literatų neskelbtus kūrinius: K. Praniauskaitės, Kl. Kairio, A. Baranausko “Anykščių šilelį”. Iš kalendorių išmokti poezijos posmai ėjo per liaudį. Jie buvo pirmieji mūsų literatūros ir istorijos almanachai, medicinos ir ūkio patarėjai. Neturėdami tikslo gaivinti lietuvybės, pateikiamomis Lietuvos praeities žiniomis, jie judino liaudies sąmonę ir stiprino lietuvybę.“
„XIX a. parengti ir išleisti liet. kalendoriai. 1846-52, 1855-64, 1865-67, 1878 metų kalendoriai išėjo 1846-63 (lot. spaudmenimis) ir 1865-66 (rusų spaudmenimis) Vilniuje (spausdinti A. Zavadsko spaustuvėje), 1877 Peterburge (lot. spaudmenimis). Cenzūra nepraleido 1853 ir 1854 kalendorių,; 1861 kalendoriaus yra 2 leidimai. Manoma, kad Ivinskis parengė ir 1868-69, 1873 tilžėje išėjusius 1869-70, 1874 kalendorius.“ Pirmojo kalendoriaus pavadinimas „metų skaitlius ūkiniškas“ – tai buvo pirmasis lietuvių kalendorius. O 1847 m. imta vadinti „Kalendorius, arba metų skaitlius ūkiniškas“. 1846-1855 m. kalendorius Ivinskis leido savomis lėšomis. Juose galima rasti gamtos moklų, atronomijos, medicinos bei sodininkystės žinių. Nuo 1849 m. įvestas lietuviškas priedas, kuriame nuo 1851 m. imta skelbti S. Valiūno , A. Baranausko bei Poškos bei paties Ivinskio kūrinių tautosaka. Šie kalendoriai atsojo periodinę spaudą. Iš viso buvo išleista (be tilžiškių) 22,kurių tiražas siekė net 4 tūkstančius egzempliorių. O 1860-1861 m. net 8 tūkstančius egzempliorių.
„1845 m. parengė lietuvišką kalendorių, tačiau spausdinimui lėšų neturėjo, todėl buvo priverstas skolintis iš jam palankaus I. Oginskio. Pirmasis kalendorius -“Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846” pasirodo 1846 m. Išspausdinamas jis Vilniuje, A. Zavadskio spaustuvėje – ir eina pamečiui iki pat spaudos uždraudimo 1864 m. Tris kalendorius sudarė rusų kalba, kai valdžios įsakymu tris metus gyveno Kaune. Noras leisti lietuviškus leidinius nedingo, L. Ivinskis rengia kalendorius, siunčia prašymus caro valdininkams, tikėdamasis savo leidiniais pralaužti spaudos draudimą, o negavęs teisės spausdinti, slapčia siuntė rankraščius į Tilžę. Tik 1878 m. jam pavyko Petrapilyje dar kartą legaliai išspausdinti vieną kalendorių, o sekantys du numeriai liko dūlėti caro cenzorių stalčiuose.

Patarlės ir priežodžiai
„Leidinyje „Kalendorius arba metu skaitlus ukiszkas ant metu nuog užgimima Vieszpaties 1831, metu paprastunju.” Lauryno Ivinskio paskelbtos patarlės ir priežodžia i, kuriuos iš minėto leidinio 1911 m. sausio 12 d. išrašė Ignas Končius. Pateikiama dalis teksto. Kalba netaisyta.“
Augmenija
• L. Ivinskis garsėjo augmenijos tyrinėjimu. Savo rinkinius eksponuodavo Šiaulių, Rietavo ūkio parodose, buvo gavęs padėkų ir sidabro medalį. Žodynus, lietuvių kalbos gramatiką rašė žiemą, o vasarą pasinerdavo į gamtos mokslus. L. Ivinskiui priklauso traukinių stabdiklio išradimo teisės. Pats išradimas dingo siunčiant jį ir augalų herbarą į pasaulinę parodą Vienoje.
• 1874-1878 m. l. Ivinskis vėl Rietave, dėsto Rietavo muzikos mokykloje. Buvo įstojęs į Gyvulių globos draugiją ir parašė knygelę “Pasauga”, kuri laimi konkursą ir premiją. Tai pirmas lietuviškas veikalas gamtos apsaugos tema, parašytas lengva, sklandžia lietuvių kalba.

Aitvaras

„Aitvaras“ – taip pavadintą lietuvišką laikraštį norėjo leisti L. Ivinskis. Jis sudarė detalų lietuviško laikraščio projektą. Leidinyje buvo numatyta 10 teminių skilčių, kuriose turėjo būti spausdinami Lietuvos įstatymai ir potraukiai, tautosaka (pasakos, dainos, priežodžiai ir t.t.), geografijos ir istorijos dalykai, žinios apie išradimus, gamtos mokslo straipsniai, amatus, žemės ūkio darbus, veterinarijos ir gyvulininkystės patarimai, populiari medicina, apybraižos, iš pavyzdingų ūkininkų gyvenimo ir satyros apie įvairius nedorėlius, naujų žemaitiškų knygų ir lituanistinės literatūros sąrašai, orų prognozės. Laikraštis (savaitraštis) turėjo būti išleistas Vilniuje 1857 m. sausio pirmą ir vėliau – kiekvieną šeštadienį. Tačiau caro valdžia neleido tokiam leidiniui pasirodyti.

Išvados

Laurynas Rokas Ivinskis buvo kalendorių leidėjas bei liaudies švietėjas, gyvenęs 1810 08 15 – 1881 08 17 (29). Laurynas Ivinskis:
 Rinko ir skelbė tautosaką.
 Buvo pradėjęs sudarinėti lietuvių kalbos žodyną.
 Parengė lenkų-lietuvių ir rusų-lietuvių kalbų žodynus.
 Rinko medžiagą lietuvių kalbos gramatikai.
 Rinko asmenvardžius.
 Aprašinėjo Lietuvos augalus.
 Kūrė lietuvišką augalų vardyną.
 Parašė gamtos mokslų veikalą „Prigimtumenė“.
 Parašė 66 lietuvių spaudos istorijai svarbius laiškus leidėjui A.Zavadskiui.
 Pirmasis pradėjo versti žymių pasaulinės literatūros atstovų kūrinius į lietuvių kalbą.
 Jo vertimai pasižymėjo ne tik gyva kalba, bet ir nuotaikingais, poetiškais vaizdais.

Literatūros sąrašas

I. Enciklopedijos:
1. Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas „Visuotinė Lietuvių Enciklopedija“, Vilnius 2005, 848 p.
2. Vyriausioji enciklopedijų redakcija „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, Leidykla „Mokslas“ Vilnius 1978, 640 p.
II. Kita literatūra:

1. D. Petkevičiūtė „ Laurynas Ivinskis“, Klaipėda 1992
2. Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas „Visuotinė lietuvių Enciklopedija VIII“, Vilnius 2005, 848 p.
3. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvos TRS mokslų akademija I dalis (iki 1940 m.) „Lietuvių Literatūros Istorija“, Vilnius 1979
4. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas „Lietuvių Literatūros Istorija XIX amžius“ , Vilnius 2001, 902 p.
III. Interneto svetainės:
1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Laurynas_Ivinskis
2. http://muziejai.mch.mii.lt/Siauliai/Siauliuimages/IvinskisL.JPG
3. http://www.muziejai.lt/siauliai/kursenu_kalendoriu_muziejus.en.htm
4. http://www.budas.lt/?931225760
5. http://www.ivinskis.kursenai.lm.lt/
6. http://samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/ivinskis.lt.htm
7. http://www.samogit.lt/KULTURA/Riet_rasytojai.htm
8. http://www.uic.edu/classes/lith/lith510/Ivinskis.jpg

Priedai

Priedas Nr. 1

Laurynas Rokas Ivinskis
http://muziejai.mch.mii.lt/Siauliai/Siauliuimages/IvinskisL.JPG

Priedas Nr.3

„Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Leidykla „Mokslas“ Vilnius 1978, p. 85

Priedas Nr. 2

Rankraštis
http://www.uic.edu/classes/lith/lith510/Ivinskis.jpg

Priedas. Nr. 4

Pavirvytės dvaras
http://www.budas.lt/?931225760

Priedas Nr. 5

http://www.ivinskis.kursenai.lm.lt/

Priedas Nr. 6

1. Mes žmonės vargunse žustam,
Kaip muses iszrugos’ plustam. 11. Vargdienis neturtielis, gal prikenties bada,
Kad ano maisza gale skilie atsirada.
2. Be valgant, par barzda varvieja,
Akes ir dantes neregieja. 12. Patsaj savi pri darba spaudi,
Patsaj apmetes patsaj audi.
3. Ne kart’ regam trejgi
Užejta par dvejgi. 13. Ne pritruka vajsziese daikta nie viena,
Visa buva tikt ne buva kates piena.
4. Sunkiej dirb, prakaitu lajsta sava makaule,
O to neatmin, jogei ne givens su saule 14. Rupesnius ant rita atidiejes,
Vaikszezio sav, kajpo laukus atsiejes.
5. Sueja ing ragus pienas,
Neb ten jau laszas nie vienas. 15. Sakom: „pirsztu priduramas”, kada ing vieta,
Artimesne, turiam koki dajkta padieta.
6. Pakol riebus pražus’ riebiu buves,
Liesasis jau bus’ senej pražuves. 16. Už tat, kada tu tan padarisi,
Devines, bažničzes pamatisi.
7. Su piktu ne pradiejus kalbietė.
Iszpul rankos akmeni turietė. 17. Nespjauk ing vandeni, nes kada išspjausi,
Tan pati atsisukes, sugertė gausi.
8. Ne maža pasistebiejima gava,
Kad vienas givena, antras mojava. 18. Kada tu ing mokslinic’ze nuvažiusi,
Savoj verszenike ing darba iduos’i.
9. Kaip iszbadiejau, to ne gali sumanitė,
Tuszteme pilve, grobas praded groba ritė. 19. Kas stengas su stipresniu, kaip saka patarlie,
Tasai ozok ant piovieja dalgia, kaipo varlie.
10. Saulė ant visun žiamiu spindulius klodama,
Aptenk anas be parstojima raulodama. 20. Turtingam duot duovenas, ir taj plieszt’ varpnic’ze.
O tumi nuopleszimu lopite’ bažnic’ze.

http://samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/ivinskis.lt.htm

Priedas Nr. 7

http://www.muziejai.lt/siauliai/kursenu_kalendoriu_muziejus.en.htm

Priedas Nr. 8

http://samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/ivinskis.lt.htm

Leave a Comment