Laiko samprata viduramžiais

Laiko samprata viduramžiais.

Įvadas

Nedaug tėra kultūros rodiklių, apibūdinančių jos esmę taip išsamiai, kaip laiko samprata. Joje įsikūnija, su ja siejasi epochos pasaulėjauta, žmonių elgesys, sąmonė, gyvenimo ritmas, požiūris į daiktus. Pakanka palyginti ciklinį laiko suvokimą, vyravusį senovės Rytuose ir antikiniame pasaulyje, su viduramžiams būdinga finalistine koncepcija, kad pasaulis juda nuo jo sukūrimo pabaigos link, kai laikas susilies su amžinybe, kad išryškėtų esminis skirtumas tarp senosios ir viduramžių krikščioniškosios kultūros orientacijos.

Tokio sugretinimo pakanka laiko problemos istorinio – kultūrinio tyrinėjimo reikšmei atskleisti. Tačiau jo per maaža viduramžiškai laiko kategorijai išaiškinti. Juk viduramžių sąmonėje egzistavo ne vien tik judėjiška – krikščioniška laiko koncepcija – ji apėmė visą laiko vaizdinių spektrą. Kad juos išaiškintume, reikia grįžti į barbarizmo epochą ir pažiūrėti, kaip tada buvo suvokiamas laikas.

Agrarinėje visuomenėje laiką visų pirma lėmė gamtos ritmai. Valstiečio kalendorius atspindėjo metų laikų kaitą ir žemės ūkio sezonų seką. Metai, apskritai laikas – ne tuščia trukmė, ji pripildyta tam tikro konkretaus, apibrėžto turinio. Būdinga, kad šios sąvokos reiškė ne linijinę laiko slinktį (iš praeities per dabartį į ateitį), o veikiau judėjimą ratu.

Barbarai laiką suvokė antropomorfiškai, o jo turinys lėmė laiko tėkmės pobūdį. Šiuo požiūriu verta dėmesio senovės islandų kalbos žodžio ld terminologinė analizė. Pirma jo reikšmė – „laikas“, „amžius“. Tačiau tai ne chronologinis amžius, kurį sudaro tam tikras pa

alyginimų pagal trukmę laiko atkarpų skaičius. Amžiui būdingas savas turinys ir moralinis charakteris.

Tikriausiai iš pradžių sąvokos „amžius“ ir „žmonių pasaulis“ buvo visai artimos, nes remiantis senųjų skandinavų vaizdiniais, laikas neteka anapus žmonių pasaulio, jis kupinas žmogiškojo turinio. Sąvokos ld prasmę atskleidžia savitas dviejų amžių santykis, išreikštas Snorio Sturlusono „Heimskringloje“, kai naujasis amžius tarsi „užplaukia“ ant senojo ir jie abu koegzistuoja – tarsi amžius – ne chronologinė laiko tėkmė, o kokybiškai apibrėžtas žmonių būvis.

Barbarams būdingas glaudus laiko ir žmogiškos giminės sąvokų ryšys atsiskleidžia ir žodžio „pasaulis“ etimologijoje – pasaulis reiškia žmonių amžių. Laiko ir gyvenimo sąvokos čia susilieja, tad seniesiems skandinavams laikas nėra tuščia forma, o turi savo kokybę, kiekvien kartą yra konkretus.

Aplinkybė, kad agrarinėje visuomenėje laiką reguliavo gamtos ciklai, lėmė ne tiik žmogaus priklausomybę nuo metų laikų kaitos, bet ir specifinę jo sąmonės struktūrą. Gamtoje nėra vystymosi – bent jau šios visuomenės žmonės jo neįžvelgia. Jie mato gamtoje tik reguliarų pasikartojimą, bet nesugeba įveikti ritmiško judėjimo ratu tironijos. Todėl šis amžinas grįžimas negalėjo neatsidurti senovės ir viduramžių žmonių dvasinio gyvenimo centre. Ne pokytis, o pasikartojimas buvo lemiamas jų sąmonės ir elgesio momentas. Pavienis, neikada anksčiau nepasitakęs atvejis jiems neturėjo savarankiškos vertybės – tikrai reaūs jiems buvo tik tradiciniai, reguliariai pasikartojantys aktai. Archainė visuomenė ne

eigė individualybę ir novatorišką elgesį. Todėl pasaulietiškas laikas prarnda savarnkišką vertę ir autonomiškumą, žmogus projektuojamas į mitologinį laiką. Tai ypač išryškėdavo per šventes, iškilmes, tiesiogiai susijusias su mitu, įkūnijančiu elgsenos pavyzį.

Greta mitologinio aiko, barbarų sąmonėje ypatingą reikšmę turėjo epinis laikas, kai genčių ir tautų storijoje vyko lemiami posūkiai ir buvo atliekami žygdarbiai. Kadangi epinį laiką nuo jo atkūrimo laiko skiria neįveikiamas nuotolis, pirmajam būdingos specifinės kokybinės savybės, „tuo laiku“ buvo galimi tokie veiksmai, kurie dabar neįmanomi ir neleistini.

Labai svarbus laiko aspektas buvo kartų skaičiavimas. Kartos sąvoka sukeldavo gyvą organinėms žmonių grupėms būdingo perimamumo įspūdį – į jas individas įeidavo kaip įkūnijimas ryšių, jungiančių dabartį su praeitimi ir ateitimi. Ši pajauta turėo kur kas didesnę prasmę ir vertę, negu paprasta nuoroda į tam tikrą abstrakčios chronologinės skalės tašką. Kartų skaičiavimas atspindi lokalinį laiko suvokimą ir matavimą.

Protėvių kultas, turėjęs didelę reikšmę barbarų gyvenime, buvo susijęs su jų požiūriu į laiką. Praeitis atgimdavo žmoguje, atkartojančiame protėvio charakterį ir poelgius. Toks požiūris lėmė galimybę veikti laiko tėkmę , ir ne tik dabartinę, bet ir būsimą. Barbarui iš esmės egzistavo tik dabartie slaikas, bet tai labai talpi ir plati dabartis , o ne esamasis momentas – joje telpa ir praeitis, ir ateitis, kurių nuo dabarties neskiria aiški riba. Kai laikas cikliškas ir pr

raeitis kartojasi, tada ir būsimasis laikas yra ne kas kita, kaip atsinaujinanti dabartis arba praeitis. Visi trys laikai yra tarsi vienoje plokštumoje. Erdvinę laiko sampratą atspindi daugelio kalbų seniausios išraiškos, dauguma laiko sąvokų buvo erdvinės.

Laikas barbaro sąmonėje nebuvo tuščia tįsumo abstrakcija, jis – tai žmonių gyvenimas, kuris kokybiškai kinta su juo. Laikas – tai tarsi žmonių kartų , besikeičiančių ir sugrįžtančių kaip metų laikai, solidarumas; toks pat realus ir daiktiškas, kaip ir likęs pasaulis, todėl jį galima tvarkyti ir skirstyti. Laikas barbarų epochos žmogui turi visai kitą prasmę negu mums – tai ne daiktų abstrahuota pasaulio egzistavimo forma, o konkreti daiktiška stichija.

Barbarų laiko pajautos „belaikiškumas“ atspindėjo jiems būdingą būties pilnatvės jausmą. Būtis dar nebuvo analizuojančios minties suskaidyta į atskiras kategorijas, atsietas nuo konkretaus turinio. Laikas ir erdvė barbarų sąmonėje – tai ne apriorinės sąvokos, egzistuojančios už ar iki patyrimo, jos duotos tik patirtyje ir sudaro neatimamą jos dalį, kurios negalima išskirti iš gyvenimo audinio. Todėl laikas ne tiek suvokiamas, kiek betarpiškai išgyvenamas.

Mitologinei pasaulio sampratai būdingas erdvės ir laiko kokybinis nevienalytiškumas, taigi, laikas barbarų visuomenėje nėra anapus žmonių ir nėra bereikšmis jų gyvenimo ir poelgių atžvilgiu, o priešingai, jis yra juose, todėl ir galima daryti poveikį jo tėkmei ir netgi kokybei. Laikas – tai žmonių ka

artų grandinė.

Nors laikas buvo apskaičiuojamas netiksliai, viduramžiais buvo labai domimasi praeities faktais ir jų seka. Daug nuorodų į laiką ir chronologinių sąsajų gausu viduramžių literatūroje. Pereinant nuo pagonybės prie krikščionybės buvo pertvrkyta visa viduramžių Europos laiko vaizdinių struktūra. Tačiau archaiškas požiūris į laiką neišnyko – jis tik buvo nustumtas į antrą vietą. Pagoniškas kalendorius, atspindėjęs gamtos ritmus, buvo pritaikytas krikščioniškos liturgijos reikmėms. Bažnytinių švenčių, pažyminčių metinio ciklo lūžio momentus, ištakos siekia dar pagonybės laikus. Agrarinis laikas kartu buvo ir liturginis. Metus sklaidė šventės, pažyminčios Kristaus gyvenimo įvykius, šventųjų dienos. Atitinkamai laikas buvo skaičiuojamas savaitėmis – kiek jų liko iki kalėdų ar praėjo po jų ir t.t. teologai ilgai nenorėjo sutikti, kad Naujųjų metų pradžia būtų laikoma sausio pirmoji, nes tai buvo pagoniška šventė; tačiau sausio pirmoji – ir Kristaus apipjaustymo diena. Para buvo dalijama ne į vienodo ilgio valands, o į dienos ir nakties valandas: pirmosios – nuo saulėtekio iki saulėlydžio, antrosios – visą likusį paros laiką. Todėl vasarą dienos valandos buvo ilgesnės už nakties valandas, o žiemą – atvirkščiai. Iki XIII – XIV a. laiko matavimo prietaisai buvo prabangos dalykas, tad buvo naudojami saulės laikrodžiai, smėlio laikrodžiai arba klepsidos – vandens laikrodžiai. Kai valandos nebuvo galima nustatyti atsižvelgiant į saulės padėtį, ji buvo nustatoma pagal tai, kiek nudegdavo balana, žvakė arba aliejus lempoje.

Kiekvienai dienos ir nakties valandai buvo nustatytos specialios maldos ir užkeikimai. Dauguma gyventojų orientavosi klausydamiesi bažnyčios varpų, reguliariai kviečiančių į ankstyvąsias mišias ar kitas pamaldas. Para buvo dalijama į kelias atkarps – kanonines valandas, paprastai jų būdavo septynios, ir jas skelbė bažnyčios laikrodžio dūžiai. Taigi, laiko tėkmę kontroliavo dvasininkija.

Kadangi žmonių gyvenimo ir svarbiausių darbų tempas priklausė nuo gamtos ritmų, nebuvo kasdienio poreikio tiksliai žinoti, kuri valanda, ir įprastinio dienos dalijimo į dalis visiškai pakako. Minutė kaip laiko tarpsnis ir integralinė valandos dalis dar nebuvo suvokiama. Netgi išradus mechaninį laikrodį ir jam palitus Europoje, jis dar ilgai buvo be minutinės rodyklės.

Laiko matavimo netikslumas ir nesugebėjimas skirti palyginti trumpus jo tarpsnius paradoksliai kontrastavo su grynai spekuliatyviomis, vien scholastinio sistemizacijos ir nepaprastos detalizacijos polinkio sąlygotomis laiko gradacijos idėjomis, apie kurias rašo viduramžių mokslininkai. Pagrindinės viduramžių laiko kategorijos buvo metai, sezonas, mėnuo, diena, o ne valanda ir tuo labiau ne minutė. Viduramžių laikas – tai paprastai ilgai trunkąs, lėtas, epinis laikas.

Žemės ūkio kalendorius ir paros darbų tvarka įviriose darbų srityse šiek tiek skyrėsi. Kiekvienoje vietovėje jis buvo suvokiamas kaip nepriklausomas, būdingas tik jai vienai ir nesusijęs su kitų vietų laiku. Kaimo laikas – tai gamtos, o ne įvykių laikas, todėl jo nelabai įmanoma, o ir nebuvo poreikio tiksliai matuoti. Tai buvo ne įvaldžiusių gamtą, o paklūstančių jos ritmui žmonių laikas. Būdingus tos epochos sąmonei kontrastus atspindėjo ir pagrindinių paros ciklo dalių suvokimas. Naktis buvo pavojų ir baimės, antgamtinių jėgų, demonų, kitų tamsių ir nesuprantamų jėgų laikas.Krikščionybė siekė įveikti požiūrį į naktį kaip velnio viešpatavimo laiką, tačiau per visus viduramžius naktis vis tik išliko blogio ir nuodėmės simbolis.

Vieniems ar kitiems darbams egzistavo palankios ir nelaimingos dienos. Iki pat naujųjų amžių buvo tikima, kad žmogaus likimas susijęs su zodiako ženklais, ir nuo pastarųjų padėties dangaus skliaute priklausė laiko kokybė.

Kalendorius, dažnai viduramžiais vaizduotas knygų miniatiūrose, bažnyčių ir katedrų sienų reljefuose, freskose, mokslo traktatuose ir poezijoje – tai daugiausia žemės ūkio kalendorius, tačiau jis ne visai tiksliai atitiko savo pirmapradį – antikinį kalendorių. Antikoje mėnesiai buvo vaizduojami gan abstrakčiais paveiksliukais ir pasyviomis žmonių figūromis, o ankstyvaisiais viduramžiais susiklostė „mėnesio darbų“ vaizdavimo aktyviai dirbančiomis žmonių figūromis sistema.

Gimininis laikas, vyravęs žmonių sąmonėje barbarybės epochoje, neprarado reikšmės ir susiformavus feodalinei visuomenei. Šeimos prestižo stiprinimas apeliuojant į jos seną kilmę atskleidžia viešpataujančios klasės požiūrį į laiką: galingas, kilmingas, įtakingas žmogus viduramžiais – tai žmogus, už kurio pečių daugybė kartų, kuriame tarsi koncentravosi gimininis laikas, kuris čia – ir istorijos laikas.

Mažai rūpinęsi tiksliu laiko nustatymu, viduramžių žmonės labai domėjosi chronologijos klausimais. Pagrindinis istorinio pasakojimo toje epochoje žanras – tai analai, chronografija, kasmetiniai svarbesnių faktų ir istorinių reiškinių užrašai. Buvo sukurta daug veikalų istorijos laikotarpiams apskaičiuoti. Domėjimasis laiku ir jo nustatymo būdu ankstyvaisiais viduramžiais taip pat atsispindi ir velykiniuose kalendoriuose. Vis dėlto daugybė šio laikotarpio dokumentų nedatuoti, ir istorikams tenk sukti galvas, siekiant nustatyti jų sudarymo laiką. [1]

Taigi, viduramžių visuomenėje laiko sąvoka (kaip, beje, ir erdvės) įgavo didesnę reikšmę nei buvo iki tol. Liono II susirinkimas parodo, jog toje epochoje bažnyčia stengėsi, kad visi krikščionys suvoktų laiko/erdvės svarbą ir pastarųjų skaičiavimas tapo kur kas racionalesnis. [2].

Greta erdvės bei laiko ankstyvuosiuose viduramžiuose atsirado ir skaistyklos laiko suvokimas, išsirutuliojęs iš krikščioniškojo tikėjimo, kuris neabejotinai viduramžiais buvo vienas svarbiausių individo gyvenimo centrų. Kadangi buvo pradėta naudoti laiko sąvoka, pradėta svarstyti, kas apskritai yra laikas ir kaip jis turėtų būti matuojamas, neišvengiamai išsirutuliojo ir bažnytinio gyvenimo laiko sąvoka ir tokie kaip skaistyklos bei žemės laiko terminai. Skaistyklos laikas buvo apibrėžiamas įvairiai:
1. susipynęs su žemiškuoju gyvenimu, žemės laiku;
2. skaistyklos laikas – tam tikras Paskutiniojo teismo aspektas, turint omenyje tai, jog ki kurie teologai manė, jog Paskutinysis teismas turės tam tikrą laiko apimtį;
3. apribotas individualaus žemiškojo laiko ir amžinybės;
4. dviejų lygmenų skaistyklos laikas – kolektyviniame lygmenyje (trunkantis bendrai visiems iki pasaulio pabaigos) ir individualiajame (trunkantis nuo mirties iki nuskaistinimo) – netolygus, pasiduodantis manipuliavimui laikas.

Atsiradus skaistyklos sąvokai, neišvengimai prireikė suderinti visus – žemės, eschatologinį, skaistyklos – laikus, nes skaistyklos laikas, paraleliškai su žemiškuoju, galėjo būti skaidomas, dalijamas ir kisti priklausomai nuo mirusiojo asmens. Tad bažnyčia suvedė mirties laiką su amžinybe, o skirtingus buvimo skaistykloje momentus susiejo su buvimo žemėje linijiniu laiku ir individo žengimu į amžinybę. [2]

Laiko samprata viduramžiais taip pat labai atsispindi ir įvairių autorių darbuose, kai kurie tiesiogiai ir gvildeno laiko sampratos klausimus.

Dvasininkas Opicinas parašė keletą religinio turinio knygų ir paliko daugybę piešinių. Didžiausią dėmesį atkreipė politinis traktatas, kuriame Opicinas pagrindė dvasinės valdžios pranašumą prieš pasaulietinę. Svarbus faktas, jog jis, nubrėžęs gyvenimo schemą savo pirmiesiems keturiasdešimčiai metų, suvokė save ne kaip nekintančią esybę, o kaip istorišką būtybę, besikeičiančią ir išgyvenančią tam tikrą procesą. Taip pat savo darbuose Opicinas laikėsi savotiškos chronologijos ir stengėsi „surikiuoti laiką“ – tai rodo, kad viduramžių epochoje iškilusi laiko svarba palietė ir atskirą individą, ir kiekvienas turėjo savą laiko sampratą. [4]

Šv. Aurelijus Augustinas „Išpažinimuose“ samprotauja, kas apskritai yra laikas – svarsto, kokį laikotarpį galima vadinti ilgu ir kokį – trumpu; bando suvokti, kur yra jau praėjusi praeitis ir dar neatėjusi ateitis; apibendrina savo samprotavimus – visi trys laikai (praeitis, dabartis, ateitis) yra žmogaus sieloje ir galų gale prieina išvadą, jog laikas yra saugomas žmogaus sieloje ir yra jos ištįsimas. [5]

M. Pselas taip pat iškelia laiko sąvokos klausimą ir, remdamasis tuo, jog, jo manymu, „laikas nėra nei savaime egzistuojantis daiktas, nei pojūčiais suvokiamas kūnas, nei kokia nors bekūnė substancija, [.] bet dalykas, kuris glūdi tik protvime“, teigia, kad laikas yra tik tam tikras judėjimo matas. [3, 168 psl.]

Abu Jusufas Al Kindis „Knygoje apie penkias esmes“ skiria dėmesio samprotavimams apie laiką, ir galiausiai prieina prie tos pačios išvados kaip ir M. Pselas – kad laikas yra judėjimo matas, be to, priskiria jį prie tolydžiųjų matų ir suformuoja galutinį laiko apibrėžimą: „laikas yra įsivaizduojamas „dabar“, jungiantis praeitį su ateitimi“. [3, 218 psl.]

Jonas Italas gilinasi į jau suformuotus laiko apibrėžimus – samprotauja apie laiką kaip apie matą, o kartu ir kaip apie matuojamąjį, ir matuotoją. [3, 180-181 ps.]

Išvados

Taigi, matyti, jog viduramžiais iškilo laiko svarba ir apskritai pradėta svarstyti, kas tai yra. Laiko matavimas, galima sakyti, atėjo barbariškojo laiko matavimo, tik pagrindinis skirtumas buvo tas, jog barbarai orientavosi į agrarinę pasaulėjautą, o viduramžių epochoje dvasinis gyvenimas ir pasaulėžiūra iškilo į pirmą planą. Savaime suprantama, laiko sąvokos samprata skyrėsi priklausomai ir nuo individo, ir nuo vietovės.

Atsirado laiko skirstymas į smulkesnes dalis – mėnesius, dienas, valandas, ir to skirstymo visiškai pakako, kadangi žmonės toje epochoje dar gyveno gamtos ritmu.

Gimininis laikas, buvęs svarbus barbarams, neišnyko ir viduramžiais, tik čia jis buvo aktualesnis kilmingiesiems, norintiems „sutvirtinti“ savo kilmingumą.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog laiko samprata viduramžiais iš dalies atspindi šios epochos visuomenės pasaulėžiūrą ir svarbius dalykus.

Literatūros sąrašas

1. Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. V., 1989, psl. 86 – 99.
2. Le Goff J. Viduramžių vaizduotė. V., 2003, psl. 110 – 123.
3. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. V., 1980.
4. Gurevič A. Individas viduramžių Europoje. V., 1999.
5. Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. Vienuolikta knyga. V., 1994, psl. 16 – 71.

Leave a Comment