V.M.Putino romano ” Altorių šešėly” trumpa analizė

Daugelyje V.M.Putino knygos „Altorių šešėly“ aprašymų teigiama, kad pagrindinis romano veikėjas yra draskomas vidinių prieštaravimų, svarstymų, bet niekur neminimos šių prištaravimų priežastys. O būtent priežastys, paskatinusios L.Vasario svyravimus, yra moterys. Moterys, turėjusios didžiausią reikšmę L.Vasario gyvenime buvo keturios: Liucė, Katedros Nepažįstamoji, Baronienė ir Auksė. Jos lydi L.Vasarį visame jo dvasinės raidos procese.Niekur romane namų, seminarijos, katedros, Kalnynų ir Kauno erdvės nesusikerta, nė viena moteris neįžengia į kitos valdomą erdvę (išimtį sudarytų gal tik baronienė, pasirodžiusi klebonijos erdvėje, tačiau šis pasirodymas šokiruoja ir dvelkia stipriu baronienės svetimumu Julės valdomai klebonijos erdvei).Jos ne tik nesusidūrė erdvėje, bet ir užėmė skirtingą vietą L.Vasario gyvenime, turėjo skirtingą reikšmę.

Liucė – pirmoji, pažadinusi jauname seminariste vyrą;Katedros Nepažįstamoji yra tiek sudvasinta, kad beveik netenka jokio kūniškojo pavidalo. Vasaris įsisavino ją kaip moteriškumo idealą – “ji buvo pirmoji jo meilė ir jo pirmoji daina”. L.Vasaris pasuka Nepažįstamosios siūlomu dvasinės saviraiškos, tad ir dvasininko keliu;baronienė – įaudrinusi L.Vasarį, pastūmėjusi jį ne asketiškumo, o hedonizmo link, padėjusi jam suvokti meną ir jo, kaip kūrėjo, kaip poeto, – vietą jame;ir Auksė, galų gale privertusi Vasarį įveikti jo dvilypumą, veidmainystę, sielos graužatį, sąžinės priekaištus.

Pats L.Vasaris šių moterų negretino ir suprato, kad visos keturios buvo labai svarbios jo gyvenime. Kuo toliau, tuo labiau jis jų nenorėjo vengti. Būdamas jaunas, jis buvo suvaržytas kunigų seminarijos taisyklėmis ir visuomenės normomis, bet vėliau jis elgėsi taip, kaip jam atrodė geriauia, nors ketvirtojoje dalyje L.Vasaris pripažino, kad buvo susipainiojęs savo jausmuose ir nežnojo ar jis tikrai myli, ar tik nori mylėti, ar vien įsivaizduoja mylįs. O moterys „atlikusios“ savo funkciją staiga pačios dingdavo iš L.Vasario gyvenimo: “po to sekmadienio Vasaris daugiau nebematė Katedroj tos moters” Vis del to Liucė, Katedros Nepažįstamoji, baronienė ir Auksė padėjo atrasti L.Vasariui teisingą vidinių ieškojimų kelią. Šių moterų dėka L.Vasario vidinio pasaulio disharmonija virto harmonija.