Turinys:1. Įvadas;2. Žurnalo turinio nagrinėjimas;3. Išvada;4. Literatūros šaltiniai.
„Kultūra“ buvo mėnesinis mokslo, visuomenės ir literatūros žurnalas. Pradėtas leisti Šiauliuose (ten leistas 1923 – 1929 metais). Vėliau (1930 – 1941 metais) „Kultūros“ bendrovės buvo leidžiamas Kaune. „Kultūros“ bendrovė buvo įregistruota Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Kooperacijos departamente 1920 metais. Ji turėjo rūpintis mūsų krašto švietimu. Tai darė organizuodama paskaitas (pvz.: 1924-1926 m. Vydūno paskaitas) ir, be abejo, pradėdama leisti žurnalą „Kultūra“.
Nagrinėjami žurnalo „Kultūra“ numeriai yra nuo 1930 iki 1940 metų. Tuomet jis buvo leidžiamas, „Kultūros švietimo draugijos“ Kaune. Pirmoji draugija buvo uždaryta po valstybės perversmo. Tuo metu taktiškaisiais redaktoriais buvo J. Galvydis (1928 – 1933 metai), K. Korsakas (1933 – 1941 metai). Tiražas tuomet siekė iki 2500 egzempliorių per mėnesį. Bendradarbiavo tuomet su „Kultūra“ K. Bielinis (visuomenės veikėjas, socialdemokratas, Jurgio Bielinio sūnus), V. Biržiška (visuomenės veikėjas, socialdemokratas, Mykolo Biržiškos brolis), V. Krėvė – Mickevičius (lietuvių literatūros klasikas, prozininkas), Mykolas Riomeris (Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, teisės profesorius) ir kiti asmenys. Žurnale buvo nušviečiami įvairių mokslo sričių klausimai, spausdinami straipsniai iš Lietuvos ir kitų kraštų. Dažniausiai pačiame pirmame puslapyje spausdinamas straipsnis, kuriame aiškinamos valstybinės santvarkos, nagrinėjamos valstybinės, pasaulinės problemos. Nors „Žurnalistikos enciklopedijoje“ rašoma, kad leidžiant „Kultūrą“ bendradarbiavo įvairių politinių orientacijų atstovai, tačiau labiausiai pastebimi socialistinės tematikos straipsniai. Pavyzdžiui, 1931 metų gruodžio mėnesio numeryje yra publikacija, pavadinta „Induizmas ir socialinis judėjimas Indijoje“ (A. Siemsen). Pasakodama apie socializmą Indijoj, apie Indijos įtraukimą į pasaulinį ūkį autorė sako „neišvengiamas yra ir kastų žlugimas, o kartu ir bramanizmo sunykimas“. Žinant dabartinę Indijos situaciją, galima pasakyti, kad tokie socialistiniai lūkesčiai buvo gerokai perdėti.
Taip pat ir kituose numeriuose yra daug straipsnių, kuriuose negarinėjamas socializmas kaip atskiras gyvenimo reiškinys, kaip valstybinė santvarka, nagrinėjamos jo problemos. Publikuojami tokie rašiniai, kaip J. Vabalo Gudaičio atsiminimai iš kelionės į Maskvą. Straipsnyje giriamas SSRS požiūris į darbą, džiaugiamasi, kad darbininkai ten vertinami, o inteligentams liepiama nenutolti nuo darbininkų. Tačiau ten pat kritikuojami kai kurie komunizmo reiškiniai – tokie kaip žmonių laisvių suvaržymas. Iš šio straipsnio galima spręsti, kad tam tikru atžvilgiu, įvairių politinių srovių atstovų bendradarbiavimas kuriant „Kultūrą“ padėjo autoriams rašyti pakankamai objektyviai. 1931 metų spalio mėnesio numeryje radau straipsnį, matyt, labai aktualų to meto visuomenei. Jis pavadintas „Moters būklė ir sutuoktuvės sociologiniu atžvilgiu“. Straipsnio autorė gvildena su moterimi ir jos padėtimi visuomenėje susijusias problemas, tokias kaip „išsimaliavojusių“ moterų sėdėjimas vyrui ant sprando, nors šiuolaikiška moteris turėtų dirbti ir pati rūpintis savimi. Būta ir kitokių socialistinės krypties publikacijų. Pavyzdžiui: Maikl Gold „Nepaprastos laidotuvės Breddoke“. Čia eiliuotai pasakojama apie liejykloje žuvusį darbininką, apie jo našlės apsisprendimą neleisti savo vaikų dirbti į liejyklą ir apie vieno jo draugų sprendimą pasigaminti kulką ir paleisti ją į šio pasaulio tironus. Prie tokių publikacijų prisideda ir R. Wagner kūrinio revoliucija vertimas: „aš išvaduosiu milijonus iš atskirų žmonių valdžios“, „į šipulius sudaužysiu aš šio pasaulio galingųjų galybę, aš panaikinsiu privatinę nuosavybę“, „sukilkit pasaulio tautos, sukilk ir tu, paniekintas ir vargų prispaustas žmogau!“. E. Glaser – pasaka apie tėvą ir daug sūnų, apie sūnų sukilimą prieš tėvą, reikalaujant laisvės. Būta ir pažintinių straipsnių apie socializmą. Tokiems priklauso publikacija, pavadinta „J. K. G. Markso ir Fr. Engelso gyvenimas ir darbai“. Čia autorius plačiai nupasakoja abiejų jų biografijas, darbus, giria, už sukurtą sistemą. Taip pat Maks Adler „Kuriamas socializmas“ aiškina socializmo sistemos esmę, remdamasis daugybe pavyzdžių. Nors „Kultūroje“ daugiausia buvo socialistinės krypties straipsnių, tačiau publikuota ir keli nacionalistiniai. Pavyzdžiui, buvo spausdinamas Mykolo Riomerio straipsnis, kuriame jis pasakojo apie nacionalizmą, nagrinėjo sovietų valdžios nacionalistinius bruožus. Nagrinėjami Žemaitės kūriniai – juose itin stipriai pabrėžiama, ką Žemaitė norėjo pasakyti lietuvių visuomenei ir tai, kad ji buvo tautininkė. Pagiriamas jos patriotizmas. „Laisva, nepriklausoma Lietuva, be abejonės, buvo ir Žemaitės idealas“. Tačiau reikia nepamiršti, kad „Kultūra“ publikavo daugybę rašinių ir kitomis, dažnai, kultūrinėmis ir mokslo temomis. Kiekvieno numerio pabaigoje galima buvo rasti žinučių iš Lietuvos ir užsienio kultūrinio gyvenimo, anonsų, kuriuose buvo įspėjama apie būsimus renginius, pranešama apie naujausią literatūrą. Pačiame paskutiniame puslapyje buvo spausdinamas „Kultūros švietimo draugijos“ išleistų knygų sąrašas. Man ypatingai įdomūs pasirodė straipsniai „Psichoanalizės pagrindai“, kur autorius, remdamasis Froido teorijomis, nagrinėja tokius reiškinius kaip Edipo kompleksas ir panašiai. Radau rašinį, kur autorė nagrinėja naminių gyvulių kilmę, pasakoja apie šunų veisles. Taip pat per kelis numerius buvo tęstas rašinys apie ateities energijos šaltinius. Jame autorius remdamasis užsienio šaltiniais aiškina vėjo, saulės, vandens energijos panaudojimo galimybes. Spausdinami rašiniai apie pasaulį užklupusią politinę ir ekonominę krizę. Reikia pabrėžti, kad „Kultūroje“ buvo spausdinama daug nuotraukų.Išvados:Kaip ir minėjau, nors „Kultūrą“ rengė daug įvairių politinių krypčių veikėjų, tačiau daugiausia joje buvo skelbiama socialistinių idėjų.„Kultūra“ nuo kitų į ją panašių leidinių skiriasi savo temų platumu. Ji aprėpia ne tik literatūrą, muziką ir kt. kultūrinio gyvenimo elementus, bet nagrinėja mokslines bei medicinines problemas, ragina savo skaitytoją aktyviai domėtis politika. Ypatingai daug publikacijų, verstų iš užsienio kalbų, rodo, kad „Kultūra“ buvo atviras žurnalas, aktyviai besidomėjęs ir užsienio kultūriniais ir ne tik įvykiais.
Literatūros sąrašas:1. Žurnalistikos enciklopedija/Vilnius, „Pradai“, 1997;2. lt.wikipedia.org – Vikipedija – Laisvoji enciklopedija;3. Kultūra/1930 – 1940;