Referatas
Kultūra ir menas
Referatą parengė
MokyklaMetai
Turinys:
Įvadas………………………………………………………………………..….3pslLietuvių liaudies menas…………………………………………………………4pslLietuvių liaudies gyvenviečių tipai ir architektūra………………………………8pslLietuvių liaudies kostiumas……………………………………………………11pslAudinei lietuvių liaudies paročiuose…………………………………………..14pslBuitinei ir dekoratyvinai audiniai…………………………………………..….17pslIšvados…………………………………………………………………………20psl
Įvadas:
Šendieninė mūsų kultūra pradėjo formuotis jau labai senei.Kaimo žmonės dirbo įvairius darbus . Dirbo žeme,audė,verpė, pasigamindavo įvairius buities reikmenis.Užsiiminejo taip pat ir namų puošyda.Dirbdami dainavo dainas,vakarais sekė pasakas,sakmes,kūrė įvairias istorijas. Vėliau jos buvo užrašomos.Laikui bėgant viskas tobulęjo taip pamažu susiformavo šendieniė mūsų kultūra bei menas.
Lietuvių liaudies menas.
Liaudies menas – tai valstiečių ir jiems artimų socialinių grupių: kaimo dailidžių, kalvių, stalių, puodžių ir audėjų meninė kūryba. Ji pagrįsta tradicijomis ir prigimtiniu originaliu kūrėjų grožio pajautimu (šiuo terminu ne tik apibrėžiami plastiniai menai, bet ir įvardijama liaudies muzika bei šokis). Liaudies meno kūrėjas yra savamokslis, neturintis meninio išsilavinimo, tačiau pasižymintis savita individualia pasaulėjauta ir mąstysena. Lietuvių liaudies menas vystėsi kartu su tauta. Jo savitumams susiformuoti įtakos turėjo tam tikros istorinės, geografinės, klimato sąlygos ir ryšiai su kaimyninėmis tautomis. Be to, liaudies mene, ypač atskirose pastatų, drabužių ir baldų formose, ornamentų sistemoje ir spalviniuose deriniuose, išryškėjo atskiriems Lietuvos etnografiniams regionams būdingi ypatumai.
Lietuvių liaudies mene išsiskiria dvi kryptys – taikomoji ir vaizduojamoji. Pirmąją kryptį ryškiausiai atstovauja meniški medžio bei geležies dirbiniai, audiniai ir keramika; antrąją – medžio skulptūra, tapyba ir grafika.
Vyraujantys daiktų puošimo elementai – forma, ornamentai, spalva. Ornamentas yra seniausias elementas, kuriuo žmogus išreiškia savo grožio pajautimą. Pagal plastines savybes jis būna reljefinis (drožtas, kaltas, lietas) arba plokštuminis (pieštas, raižytas, tapytas, austas, inkrustuotas). Pagal motyvus – geometrinis, augalinis ir gyvūninis. Liaudies mene vyrauja stilizuoti geometriniai (ankstyviausi) ir augaliniai motyvai – eglutė, grandinėlė, kryputė, lelija, roželė, žvaigždutė, dantukai, trikampėliai, brūkšneliai. Nuo seno ornamentai atlieka estetinę konstrukcinę funkciją (puošia dirbinį, optiškai pabrėžia jo struktūrą), kartais simbolizuoja daikto paskirtį, turi maginės reikšmės.
Liaudies meno vertybes formuoti ir iš kartos į kartą perduoti padeda keletas būdingų sąlygų. Tai žaliavos, iš kurios daromi dirbiniai, pastovumas, atlikimo pobūdis, dirbinio praktiškumas ir meniškumas. Vietinė žaliava: medis, molis, geležis, linai, vilna, šiaudai ir kt. yra svarbi liaudies meno savitumą lemianti sąlyga. Iš šių žaliavų XVII a. – XX a. pr. Lietuvos kaime gaminti reikalingiausi ūkyje daiktai. Nors ankstyviausi liaudies meno objektai datuojami XVII a. (Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi klauptai), iki mūsų dienų, deja, daugiausiai išlikę tik iš XIX a. – XX a. pr., nes jų gamybai naudotos natūralios medžiagos, kurios per ilgą laiką suyra arba susidėvi.
Tekstilė, geležies dirbiniai, medžio drožiniai, keramika, architektūra ar memorialiniai paminklai paprastai buvo kuriami žmonių praktinėms ir estetinėms reikmėms tenkinti. Praktinį dirbinį (kultuvę, skrynią, šaukštą ar lovatiesę) liaudies meno objektu paverčia kūrėjo sugebėjimas meistriškai atlikti darbą, kūrybiškai parinkti dirbinio formą, proporciją ir ornamentą. Liaudies meistrų kuriama ir paprotinė dailė, margučiai, šiaudiniai „sodai“, žvaigždutės ir kiti papuošimai, Vilniaus verbos.
XVIII a. – XX a. pr. lietuvių liaudies buityje vyravo mediniai dirbiniai. Nežiūrint praktinės paskirties, jie būna padaryti išradingai ir sumaniai, pagražinti įvairių technikų raštais, rečiau – spalvomis. Pvz., pačiai buitiškiausiai piestai (stambus indas, skirtas kruopoms ir sėmenims sugrūsti), kuri teturėjo būti tvirta, stipri ir pastovios formos, liaudies meistras surado tokį jos atskirų dalių santykį, kad ji taptų lengva ir neprarastų savo privalumų; o papuošta kukliais geometriniais raštais, ji virto ir liaudies meno objektu. Ypatingai buvo puošiami su verpimu, audimu, skalbimu, audinių tvarkymu bei kitais moterų darbais susiję įrankiai. Verpsčių, prieverpsčių, kultuvių, šaudyklių puošyboje naudoti vingeliai, taškeliai, apskritimai, segmentinės žvaigždės, kryželiai – tai įvairūs laimę nešantys ir nuo pikto saugantys ženklai, kurie mūsų laikus pasiekė jau nebetekę savo magiškosios reikšmės. Minėtais ornamentais puošti ir vyrų naudoti daiktai – tabokinės, dėžutės, pustyklės, pypkės, lazdos.
Tobulėjant darbo įrankiams ir atsirandant naujoms medžiagoms, keitėsi ir tobulėjo ornamentinis dekoras. Ypač tada, kai žmonės išmoko iš natūralių gamtinių medžiagų (suodžių, augalų lapų, šaknų, žievių) gaminti dažus. Puošiamo objekto plokštumas pradėta spalvinti. Atsirado nauja ornamentavimo technika – daugiaspalvė baldų (skrynių, spintų, rečiau – lovų ir stalų) tapyba, Lietuvoje plačiau naudota nuo XVIII a. II pusės. Puošniausiai buvo dekoruojamos kraitinės skrynios, nes jos buvo vertingas ir ilgiems metams įsigyjamas baldas (užėmęs ypatingai svarbią vietą tradicinėse lietuvių vestuvėse), kuriame merginos laikė savo kraitį – audinius ir drabužius. Kraitinių skrynių puošybai būdavo pritaikomi gamtoje matomi spalvų deriniai: ant sodresne spalva – mėlyna, žalia, vyšnine ar ruda – nudažyto fono šviesesniais arba ryškesniais dažais ištapomi augalo žiedai, pumpurai ir paukščiai.
Liaudies menininkų kūrybos šaltinis – etninė tautos kultūra ir religija. Krikščionybė liaudies meną praturtino naujais simboliais, tačiau ir senieji liko neužmiršti. Kaip pavyzdys gali būti lietuvių mediniai stogastulpiai ir kryžiai, labai turtingi ikikrikščioniškųjų bei krikščioniškųjų simbolių, paskendusių tarp banguojančių ir tiesių spindulių, saulių, pusmėnulių ir žvaigždučių.
Mažosios architektūros paminkluose statyta liaudiškoji skulptūra – tai įvairūs šventieji, labai panašūs į to laikotarpio drabužiais aprengtus lietuvių kaimiečius, kuriems šventumo žymių suteikdavo ant galvų uždėtos aureolės ir karūnos. Labiausiai paplitę Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos siužetai. Populiarūs buvo šventieji globėjai, kuriems priskiriamos tam tikros galios ir pareigos: saugoti nuo ligų, gaisro ir kitų nelaimių (šv. Jonas Nepomukas, šv. Jurgis, šv. Rokas, šv. Barbora, šv. Agota, šv. Izidorius).
Koplytstulpių, stogastulpių, taip pat įvairių paminklų viršūnes puošė kalvių menininkų nukalti geležiniai kryžiai.
Reikšminga vieta liaudies mene priklauso ir medžio raižiniams. Savo turiniu, menine forma jie artimi liaudies skulptūrai ir tapybai. Vaizduojama Kristaus kančia, Aušros vartų Marija, įvairūs šventieji. Raižiniuose dažnos ir socialinės bei moralinės temos, pvz., „Paskutinis teismas“, „Blaivybės įvedimui paminėti 1858 m.“.Meniškus dirbinius – ąsočius, žvakides, dubenis – liaudies meistrai pagamindavo iš molio. Puošnumu išsiskyrė geometriniais ir augaliniais ornamentais bei įvairiaspalve glazūra papuošti ąsočiai alui.
Dalis su liaudiškais papročiais susijusių liaudies meno objektų – kaukės, margučiai – gyvybingi ir šiandien. Liaudiškosios skulptūros atmaina kaukė, be kurios neapsieita per vestuves, pabaigtuves ar Užgavėnes, šiandien jau nebeturi savo pirmykštės prasmės, bet išsivystė iki meninės liaudiškosios kultūros šakos. Bene plačiausiai iki mūsų dienų išlaikyta tradicija marginti margučius (velykaičius) – kaip gamtos pabudimo ir derlingumo simbolius, nuo seno būtinus pavasario šventėms – Velykoms, Atvelykiui ir Jurginėms. Dažomi natūraliais dažais tradicinėmis spalvomis – raudona, juoda, ruda, išrašomi vašku arba išskutinėjami aštriu smailiu įrankiu geometriniais ir stilizuotos augalijos raštais, nuo seno turėjusiais magiškos prasmės.
Daugelis daiktų buvo dovanojami vieni kitiems (verpstės, kultuvės, juostos ir pan.), gaunami kraičio (kraitinės skrynios, spintos, interjero audiniai, drabužiai) ar paveldimi, – todėl buvo ypatingai saugomi ir perduodami iš kartos į kartą. Tokiu būdu jie pasiekė mūsų dienas ir įtikinamai rodo, kad lietuvių tautai nuo seno būdingas noras suteikti grožio savo buičiai ir sugebėjimas gyvenamuosiuose būstuose, namų apyvokos daiktuose ar darbo įrankiuose suderinti praktiškumą ir grožį.
Antkapinio kryžiaus viršūnės..
Dirbiniai is medžio.
Lietuviu liaudies gyvenviečių tipas ir medinė architekiura.
Seniausios lietuvių gyvenviečių formos – padriki kupetiniai kaimai, kuriems būdinga 10–15 be plano išsidėsčiusių sodybų. XVI a., Valakų reformos pasekoje susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Valakų reformos nuostatuose reikalauta kaimuose trobesius statyti taisyklingai abiejose gatvės pusėse. Vienoje pusėje gyvenamuosius namus ir klėtis, kitoje – ūkinius pastatus. Šeimos nariams dalinantis žemę, ant atidalyto sodybinio rėžio buvo statomi nauji trobesiai, dažnai vienoje gatvės pusėje, nebesilaikant Valakų reformos reikalavimų, todėl atsirado naujų formų. Gatviniai rėžiniai kaimai XVI a. – XIX a. pab. buvo pagrindinė lietuvių gyvenviečių forma.
Stiprėjanti valstiečių socialinė diferenciacija sąlygojo gatvinių dvilypių kaimų susiformavimą. Tokių kaimų pradžioje įsikurdavo stambesni ūkiai, o gale – mažažemiai valstiečiai. Paprastai tokie kaimai būdavo vadinami tuo pačiu vardu, tik mažažemių kaimo dalį rodė mažybinė kaimo pavadinimo forma (Vadaktai ir Vadaktėliai).
Po baudžiavos panaikinimo, skirstant dvarų žemes arba iškeliant valstiečius į vienkiemius, susidarė dar viena gatvinių kaimų forma – palaidi gatviniai kaimai. Šio tipo kaimuose sodybai priklausantis žemės sklypas buvo vienoje gatvės pusėje, todėl pastatai stovėjo erdviau, kartais šonu į gatvės pusę. Tokie kaimai būdingi Vidurio ir Rytų Lietuvai. Vakarų Lietuvai daugiau būdingi vienkiemiai.
XIX a. tradicinę valstiečio sodybą sudarė gyvenamasis namas, klėtis, tvartas, kluonas, daržinė ir pirtis. Svarbiausi valstiečių gyvenamieji namai: žemaičių troba, aukštaičių pirkia, suvalkiečių stuba; dzūkų gyvenamieji namai labai panašūs į aukštaičių pirkias.
Žemaičių tradicinė troba paprastai dalinama į gerąją ir prastąją. Jas skyrė kaminas, priemenės. Troboje buvo įrengta virtuvė, kamara, alkierius (kuriame miegojo šeimininkai), priešinėje – patalpa nusenusiems tėvams gyventi, kai ūkyje pradeda šeimininkauti vyriausiasis sūnus.
Aukštaičių gyvenamasis namas (pirkia) buvo padalytas į pirkią ir kamarą; tačiau XIX a. patalpų padaugėjo, ir atsirado priemenė ir seklyčia.
Tradicinė suvalkiečių stuba padalyta į tris patalpas: pirkią, seklyčią ir virtuvę.
Svarbus pastatas valstiečių kieme buvo klėtis. Aukštaitijos senosios klėtys buvo vienos patalpos, su įėjimu iš galo. Vėliau atsirado klėtis dviejų patalpų: grūdinės ir gerosios, skirtos kraičio skrynioms ir drabužiams laikyti. Dažnai klėtyje buvo miegama. Žemaičių klėtys (svirnai) didesnės, erdvesnės, dažnai su prieklėčiu.
Tradiciniai valstiečių trobesių puošybos elementai susiję su senąja liaudies pasaulėjauta, tikėjimais, simboliniais ženklais. Puošniausi iš visų aukštaičių namai, kurių stogai, langai ir durys puošti įvairiais išpjaustytais ornamentais.
Kaimo gyventojus vieną su kitu siejo kiemų, ūkių išsidėstymo artumas, bendras miškų, ganyklų naudojimas ir susiformavę kaimo bendruomenės papročiai. Visi kaimo gyventojai – ūkininkai, mažažemiai, bežemiai ir įnamiai sudarė kaimo bendruomenę, kuriai vadovavo Senių taryba – 3–7 vyresnio amžiaus rimti, kaime gerbiami vyrai. Jie sprendė įvairius kaimo klausimus: be globos likusiems mažamečiams našlaičiams surasdavo globėjus ir prižiūrėdavo jų padėtį; taikydavo susipykusius šeimos narius; teisdavo kaimo nusikaltėlius (arkliavagius, skriaudėjus). Didžiausia bausmė – išmetimas iš kaimo bendruomenės; nes su tokiu niekas nekalbėdavo, neteikdavo jokios pagalbos.
Ūkinė kaimo bendruomenė – ūkių savininkai – rinkdavosi į kaimo sueigas, kur būdavo bendrai sprendžiami visiems aktualūs klausimai, pvz.: gyvulių ganymas, šienapjūtė, tvoros ar kryžių statymas ir pan.
Sodyba.
Kaimo gatvė.
Lietuvių liaudies kostiumas
Šalia kitų žmogaus egzistencijai būtinų veiklos sričių svarbi vieta tenka drabužių gamybai. Ilgus šimtmečius trunkančios istorijos bėgyje drabužių pobūdis ir kokybė rodė, kokiam socialiniam sluoksniui (valstiečių, miestiečių ar diduomenės) priklauso žmogus. Apranga daugeliui tautų buvo tarsi simbolis išreikšti tautinius, etninius savitumus, pasaulėjautą, teritorinę ir socialinę priklausomybę, būdą, gyvenimo ypatybes, papročius ir tradicijas. Minėtas savybes atspindi būtent mūsų tautos senieji valstiečių drabužiai. Ilgus šimtmečius veikiama istorinių, gamtinių ir ekonominių faktorių apranga nuolatos kito ir iki XIX a. viduryje galutinai susiformavo kaip klasikiniai tradiciniai lietuvių liaudies drabužiai. Be bendrų visai Lietuvai bruožų formavosi ir etniniai skirtumai, veikiami papročių ir tradicijų, – būtent pagal juos yra išskiriami aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių (kapsų ir zanavykų), žemaičių ir Prūsijos lietuvių (save vadinusių lietuvininkais) drabužių komplektai. Be to, skirtingose etninėse srityse skiriasi pasiuvimas, raštai ir spalvos, skirtingai dėvimų kai kurių kostiumo dalių skaičius ir dėvėjimo būdas. Drabužiai pritaikyti dėvėti visais metų laikais. Didžioji jų dalis – išeiginiai. Tradicinį moters drabužių komplektą XIX a. sudarė: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, apsigaubimui skirtos skaros, sermėga arba kailiniai, keletas skirtingų galvos dangų, papuošalai ir apavas.
Aukštaitės ypač mėgo baltą spalvą (marškiniai, prijuostė, nuometas, kartais sijonas). Archaiški kostiumo elementai, pvz., nuometas ištekėjusios moters galvos danga, dėvėta Lietuvoje jau IX–XII a. ir išsilaikė net iki XIX a. pab. (Žemaitijoje išnyko jau XVIII a., Suvalkijoje ir Dzūkijoje – XIX a. vid.). Jį pakeitė skarelės. Merginos puošėsi galionais, kalpokais su nugaroje kabančiais spalvingais šilkiniais kaspinais. Drabužius siuvosi paryškindamos grakštumą. Labiausiai paplitę platūs, raukti languoti sijonai, kur dera raudona, žalia, geltona, papildyta mėlyna spalvos. Dėvėti ir skersadryžiai bei išilgai dryžuoti sijonai. Liemenės siuvamos iš brangių (brokato, aksomo, šilko) audinių. Trumpos, apspaudžiančios liemenį, su priekyje nuleistais arba nuo juosmens krentančiais nesusiūtais praplatintais skverneliais. Pakraščiai apsiūti galionėliais. Dažnai suvarstomos sidabrine grandinėle. Susijuosdavo pintomis įvairiaspalvėmis juostomis. Tuo tarpu juostų jau nebedėvėjo žemaitės, o suvalkietės ir dzūkės ryšėjo austines (rinktines arba kaišytines). Dabinosi sidabro arba koralo karoliais.
Ilgiausiai, net iki XX a. I p., naminis drabužius dėvėjo dzūkės. Tunikiniai iš drobės siūti marškiniai dailiai siuvinėti kiauraraščiu. Sijonai platūs (priekis mažiau rauktas), austi dvinytai, languoti. Vasariniai lininiai, šviesių spalvų, žieminiai – vilnoniai tamsių spalvų. Langai smulkūs ir vidutinio dydžio. Languotų prijuosčių didesniuose languose būdavo iškaišomi raštai, vienspalvėse smulkiai languotose ir dryžuotose – geometriniai ir augaliniai raštai pažemėse. Vienspalvės arba margos liemenės siuvamos iš pirktinių ir naminių audinių. Gaubėsi pečius vilnonėmis languotomis ir baltomis lininėmis skaromis, vadinamomis baltosiomis drobulėmis. Galvas dengė kepurėlėmis, skarelėmis, merginos – puošėsi galionais, juostelėmis, gyvų gėlių vainikais.
Puošniausiai atrodė suvalkietės (kapsės ir zanavykės). Moterų ir merginų pasididžiavimas – kaišytinės prijuostės, kurių turėta iki 30 vienetų. Raštų įvairovė ir spalvingumas bylojo apie begalinį audėjų darbštumą, kantrybę ir neišsenkančią fantaziją. Išilginiais dryžiais ir išilginėmis bei horizontaliomis eilėmis buvo komponuojami stilizuoti lelijų ar žirnelių motyvai, dažnai suderinti su geometriniais rombais, kvadratais ir dryžių pluoštais tarpuose. Tamsių spalvų vienspalviai sijonai išilgai padryžuoti simetriškų dryželių pluoštais. Ypatingo puošnumo drabužiams teikė ir gausiai kiauraraščiu siuvinėti marškiniai. Lininiai, nuo XIX a. siuvami ir medvilniniai. Nešiojo trumpas (zanavykės) ir ilgas (kapsės) į apačią stipriai išplatintas liemenes. Jas siuvo iš margaraščių brokatinių ir vilnonių pirktinių bei skersai dryžuotų naminių audinių. Moterys dėvėjo antkakčiais puoštas (kaip ir dzūkių) kepurėles ir skareles. Merginos puošėsi galionais, karielinėmis su nugaroje kabančiais šilko kaspinais. Kaklą dabino gintaro arba koralų karoliais.
Žemaitijoje moterys XIX a. rengėsi keliais sluoksniais, ypač tai tiko žiemos metu, pvz., dveji-treji ilgi (tunikiniai) marškiniai, keletas vilnonių sijonų, vienu metu ryšėjo ir gaubėsi keletu skarų. Siluetas pasižymi monumentalumu. Šį įspūdį sustiprina sodrių spalvų (raudona, žalia, balta, geltona, violetinė) išilgai dryžuoti ir languoti sijonai, pasirišamos išilgai dryžuotos (baltame ir spalvotame fone) prijuostės. Trumpos languotos liemenės, kurios siuvamos su paaukštintu liemeniu ir žemyn krentančiomis smulkiomis klostelėmis. Gaubdavosi skersai dryžuotomis ir stambių langų vasarinėmis ir žieminėmis skaromis. Merginos puošėsi gyvų gėlių vainikais, rangėmis (karūnėlėmis), pintomis iš kaspinų. Moterys ryšėjo skarelėmis. Apačioje buvo dėvimos puošnios kepurėlės. Puošėsi gintaro vėriniais. Avėjo medinėmis klumpėmis (avėta ir odiniais bateliais). Drabužiuose daug raudonos spalvos.
XIX a. pr. – XIX a. vid. Mažosios Lietuvos moterys rengėsi drabužiais, artimais žemaitiškam kostiumui. Įvairiau siūti tunikiniai marškiniai (su užsiūtomis, įsiūtomis perpetėmis, su apykakle ir paraukta iškirpte be apykaklės), gausiai puošti siuvinėtais geometriniais ir stilizuotais augaliniais ornamentais. Siuvinėtos skarelės ir drobulės. Sijonai dryžuoti ir languoti paraukiami, klostuojami. Nuo XIX a. vidurio sijonai tamsėja, vis dažniau siuvami smulkiai klostyti arba plisuoti su užsegimu priekyje per visą sijono ilgį. Baltos XIX a. I p. prijuostės išilgai dryžuotos, vėliau tamsėja, nuo XIX a. vidurio siuvamos šilinės. Liemenės aksominės ir vilnonės, tamsios ir trumpos, dažnai su keturkampe iškirpte kaklui. Sijonams, prijuostėms, delmonams (kabanti kišenė smulkmenoms) parišti naudojama siaura juostelė – rištuvas. Avėjo odiniais bateliais.
Žiemos metu moterys, kaip ir vyrai, vilkosi iš milo siūtomis natūralių spalvų sermėgomis, trumpais ir ilgais kailiniais. Žiemą mūvėjo raštuotas kumštines pirštines ir riešines – riešo šilumai palaikyti. Sermėgos ir kailiniai buvo siuvami tiesūs ir durti, paraukiant, paklostuojant.Vyrų drabužiai. Be šiltųjų drabužių, vyrų kostiumą sudarė marškiniai, kelnės, liemenė, trinyčiai, galvos danga, apavas.
Aukštaičiai vyrai prie drobinių marškinių (vyrų marškiniai Lietuvoje pasiuvimu nesiskyrė nuo moterų; buvo mažiau puošnūs). Dėvėjo sermėgos spalvos kelnes (pilkas, rudas). Šiaurinėje Aukštaitijoje – margas (dryžuotas ir languotas), spalvingas. Susijuosdavo vytinėmis juostomis arba odiniais diržais. Diržais juosėsi žemaičiai ir suvalkiečiai; dzūkai dažniau juosėsi rinktinėmis juostomis.
Dzūkai dėvėjo dvisiūles sermėgas (pilkas, rudas). Kaip ir moterų, jos puoštos dekoratyvinėmis siūlėmis. Kelnių spalva – kaip ir sermėgų arba smulkiai languotos arba dryžuotos. Marškiniai dailiai siuvinėti. Ant kaklo rišama margaspalvė skarelė – kaklaskarė.
Suvalkiečių vyrų marškiniai nenusileido puošnumu moteriškiems. Prie jų dėvėtos baltos arba pilkos (kaip ir sermėgos) kelnės ir liemenė. Sermėgos ir kailiniai šviesūs (tokius pat vilkėjo ir suvalkietės moterys).
Žemaičiai prie kuklių marškinių vilkėjo margaspalves, vienspalves, languotas arba dryžuotas kelnes ir liemenę (ji čia imta dėvėti jau XIX a. II p, – žymiai anksčiau nei kituose regionuose). Ant kaklo – languota kaklaskarė. Žemaičių vyrų drabužių spalvos tamsios, kaip ir Mažosios Lietuvos vyrų, kurie prie baltų marškinių dėvėjo margas ir vienspalves (juodas, tamsiai mėlynas) ilgas ir trumpas (žemiau kelių) kelnes. Liemenės buvo to paties audinio. Ankstyvesniu laikotarpiu buvo puošiamasi plačiomis juostomis, vėliau – odiniais diržais.
Visoje Lietuvoje vyrų galvos danga buvo tamsių spalvų vilnonės veltos skrybėlės su platesniais ir siauresniais laukais, atbrailomis, vadinamomis atskrabais. Skrybėlės puošiamos kaspinu, juostele, už kurios užkišama gyvų gėlių puokštelė arba paukščio (povo, gaidžio) plunksnos. Šiaudinės skrybėlės skirtos tik vasaros darbams.
Apavas – išeiginis, dažniausiai su kitos spalvos atvartais, odinis. Vyrams auliniai batai, moterims – bateliai suvarstomais auliukais. Rytų Lietuvoje ilgiau dėvėtos odinės naginės, Žemaitijoje įprastas apavas buvo medinės klumpės. Batai dėvimi su autais ir kojinėmis. Batus, kojines pasirišdavo austomis, vytomis juostelėmis – pakelaitėmis.
Vakarų Lietuvoje nuo XIX a. II pusėje, o XIX a. pab. – XX a. pr. ir visoje Lietuvoje į kaimo aplinką intensyviai skverbiasi miesto mados; todėl tradiciniai drabužiai kinta ir nyksta. XX a. išnykusia tradicine apranga vėl imama domėtis. To pasekoje atgimsta XIX a. valstiečių apranga – tik jau kaip tautiniai drabužiai, su kuriais savo pasirodymus demonstruoja daugelis liaudies dainų ir šokių ansamblių.
Merginos drabužiai.Audiniai lietuvių liaudies papročiuose
Lietuvių liaudies papročiai ir su jais susijusios apeigos susiformavo dar XVI a. Jų buvo laikomasi griežtai ir pagarbiai, todėl kito labai lėtai. Audiniai lydėjo žmogų per visą jo gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties: buvo naudojami apeigose gimstant kūdikiui ir jį krikštijant, pažymint vardynas, per vestuves ir laidotuves. Kadangi audiniais buvo išreiškiami geri ketinimai ir palinkėjimai, apsikeitimas dovanomis perteikdavo ir patvirtindavo gilius tarpusavio ryšius. Tikėta magiška audinių galia, galinčia apsaugoti žmogų nuo blogio ir nukreipti jo likimą gerąja linkme. Būtent dėl to nemažai audinių buvo ir aukojama.
Pirmąsias dovanas žmogus gaudavo tik gimęs. Lankantieji kūdikio motiną giminės parūpindavo vaikui plonos drobės vystyklams, juostą vystymui, kepurėlę. Kūdikį priėmusiai „bobutei“ tėvai atsilygindavo skarele, prijuoste, drobės stuomeniu (2–2,5 m audinio marškiniams), o atsiradus pirktiniams audiniams – audinio atraiža palaidinei ar suknelei. Vežant kūdikį krikštyti, kūdikį iš „bobutės“ kūmos išpirkdavo skarele.
Varduvininkai dovanų gaudavo juostą, rankšluostį, staltiesę. Ilgainiui vardinėms sutapus su krikščioniškų šventųjų vardų atlaidais, vardinės tapo didelėmis šventėmis.
Didelės buvo vestuvinės dovanos ir apeiginės aukos. Mergina, ženklan sutikimo būti peršamai, dar iki vestuvių apdovanodavo piršlį rankšluosčiu arba juosta. Juostą, rankšluostį, šaliką, pirštines, stuomenį ar nosinę dovanų gaudavo ir jaunikis. Nuotaka iš jaunojo per sužadėtuves gaudavo skarelę, batelius, o kviečiamos į vestuves moterys dovanodavo jai rankšluosčių ir audinių rietimų. Atsisveikindama su tėvais, artimaisiais ir tolimesniais giminėmis jaunoji visus apdovanodavo savo rankų darbo audiniais.
XVI–XVII a. šaltiniuose minima, kad norėdama kad sektųsi, nuotaka aukodavo audinius. Vakarų Lietuvoje nuotaka pakeliui į vyro namus nosinę ar juostelę numesdavo kryžkelėje, užrišdavo juostelę ant galulaukėje stovinčio kryžiaus. Vyro namuose sutinkama jaunoji marti būdavo apgaubiama kailiniais, kartais pervedama per ties slenksčiu vilna į viršų patiestus kailinius. Vyro namuose ji turėdavo įsipirkti dovanomis: anytai – savo rankų darbo drabužiais arba skara, šešurui – marškiniais arba juosta, mošai – šilkine skarele, dieveriui – pirštinėmis. Kitiems tolimesniems giminėms ir svečiams atitekdavo rankšluosčiai, juostos, stuomenys. Nelikdavo be dovanos nei vienas vestuvių dalyvis. Vedžiojama po vyro namus naujoji šeimininkė audinius aukojo namus globojantiems dievams, prašydama jų palankumo ir globos, tuo tikslu palikdama aukas klėtyje, kluone, tvarte, pirkios kerčioje, užrišdama juostą ant šulinio svirties, vartelių ir kt. Nuometo užrišimas buvo ženklas, jog visa namų valdžia perduodama į marčios rankas.
Pjaunant javus pirmasis pėdas būdavo aprišamas juosta. Pvz., Dzūkijoje pačios išaustu rankšluosčiu arba skariniu apdengiamas duonos kepalas, rankšluostis įkabinamas rankšluostinėje.
Į paskutinę gyvenime kelionę žmogus išruošiamas aprengtas nuo pat vedybų išsaugotais vestuviniais arba išeiginiais drabužiais. Apaunamas ir išeiginiais batais. Velioniui pašarvoti balta staltiese-šarvotine užtiesiama lenta. Už velionio išruošimą į pomirtinę kelionę buvo atlyginama jo drabužiais arba stuomeniu. Laikantis senųjų papročių ir į karstą būdavo įdedama kai kurių daiktų, kad ilgoje kelionėje velionis būtų viskuo aprūpintas. Rankšluosčiais perrišami karsto nešėjai (po laidotuvių rankšluosčius jie pasilikdavo sau). Dzūkijoje juostomis buvo nešamas vaiko karstelis.
Veikiami industrializacijos ir komunikacijos tempų daugelis papročių jau išnyko, o audiniai nebeteko ne tik magiškųjų galių, bet ir simbolinės reikšmės. Nors kai kuriose apeigose dar galima atsekti kai kurias senųjų papročių apraiškas, deja, retas kuris šiandien gali paaiškinti jų prasmę.
Kapsų kraitininkas.
Dzukų juostos.
Buitiniai ir dekoratyviniai audinei.
Žymi vieta valstiečių gyvenime teko spalvotiems ir baltiesiems buitinės ir dekoratyvinės paskirties audiniams. Jų paskirtis nulėmė atskiros audinių rūšies formą ir dydį, audimo būdus ir medžiagas, raštus ir spalvas. Spalvotiems audiniams austi daugiausiai buvo naudojami namuose verpti vilnoniai, lininiai, kanapiniai ir pirkti medvilniniai siūlai metmenims ir vilnoniai – ataudams. Šilkiniai imti naudoti tik XX a. II p. Nesudėtingos konstrukcijos audimo staklės apsprendė ir nesudėtingus audimo būdus, raštus ir jų kompozicijas.
Lovatiesė – viena iš spalvotųjų audinių grupės. Manoma, kad vienos iš seniausių XIX a. pradžios ir vidurio lovatiesių buvo dvinytės. Jų raštai – langeliai, dryžiai – išgaunami vien spalvotų siūlų paeiliniu derinimu. Panašiai audžiamos ir sumuštinės išilgai ir skersai dryžuotos lovatiesės. Šiuo atveju audinio faktūrai daugiau reikšmės turi skirtingas metmeninių ir ataudžiamų siūlų storis. Metmenims pridengiant ataudus audžiamos išilgai dryžuotos žemaičių lovatiesės, kurių kai kada palanguoti išilginiai dryžiai žėri beveik visomis vaivorykštės spalvomis. Mažiau spalvingas skersai dryžuotas sumuštines lovatieses audė aukštaičiai.
XIX a. pab. – XX a. pr. visoje Lietuvoje paplito keturnytės, šešianytės ir aštuonianytės diminės lovatiesės. Joms būdingi geometriniai raštai, sudaryti iš grupuotų langelių ir stulpelių, rombų, šešiakampių, lapų, dobiliukų ir kt., bei persipinančių apskritimų. Raštai ritmingai kartojasi visame lovatiesės plote ir skaidomi smulkesnio rašto dryžiais. Tokios lovatiesės dažnai dviejų (šviesesnės ir tamsesnės) spalvų – fonui ir raštui – austos visoje paplitusios kaišytinės lovatiesės, kai vienspalviame fone pagrindinio rašto tam tikrose vietose kitos (ryškios) spalvos siūlais išaudžiami paskiri motyvai (žvaigždutės, lelijos, langelių grupės, rombai).
Taip pat kaip ir lovatiesės buvo audžiamos gūnios. Jomis būdavo užklojama vežimo sėdynė (pasostė), apklojami arkliai ir važiuojančiųjų kojos (saugantis nuo šalčio). Margesnės ir spalvingesnės negu lovatiesės, papuoštos kuteliais.
XX a. pr. imta austi prie lovos kabinamus kilimėlius, iš pradžių margintus geometrinių raštų, vėliau – sudėtingų stilizuotų augalinių ir gyvūninių motyvų kompozicijomis.
Grindims užtiesti naudojami austiniai takai, austi iš pakulinių siūlų, ataudžiant šiaudais, nendrėmis, meldais, karpytais skudurais, kartais – lininiais, pakuliniais ar kanapiniais (o turtingesnių ūkininkių ir vilnoniais) siūlais. Paprasti – langelių ar katpėdėlių – raštai. Audžiami ir tamsių spalvų dryžuoti kilimėliai.
Baltieji audiniai – puošni audinių grupė. Jie audžiami iš lininių bei medvilninių siūlų – metmenims ir lininių, medvilninių, vėliau ir šilkinių – ataudams.
Reikšmingiausia vieta šioje grupėje tenka rankšluosčiams. Jie buvo vieni iš gražiausių audinių, išsiskiriančių baltumu, raštų įvairove ir puošybiniais elementais: žičkiniais užaudimais galuose, kutais, pinikais, nėriniais. Patys seniausi XIX a. rankšluosčiai siauri (iki 35 cm pločio) ir ilgi (iki 2,5 m ilgio). Diminiai, bet dažniau servetiniai, marginti paprastais geometriniais raštais iš eilėmis išdėstytų įvairaus dydžio langučių, stulpelių, dryželių. Raštas išryškinamas suaudžiant balintus ir nebalintus lininius siūlus. XX a. rankšluosčiai trumpėja ir platėja. Įvairėja raštai ir jų variacijos: grėbliukai, akėčios