Užgvėnių kaukė jų reikšmė

Įvadas

Užgavėnės tai slenkstis į vis ryškėjantį pavasarį. Tai mėsiedo laikotarpio pabaiga, gavėnios išvakarės – linksma ir triukšminga šventė. (Mėsiedas liaudies kalendoriuje – tai piršlybų, o jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų baigiasi.). Rytojaus dieną po jų – jau priešvelykinio pasninko diena. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl, kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku – tarp vasario 5 ir kovo 7 d. Tačiau visada būna antradienį. Šiemet Velykos buvo švenčiamos kovo 23 d., taai Užgavėnės – vasario 5 d. ( 7 savaitės prieš Velykas ). Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose persipina krikščioniškosios ir senosios pagoniškosios tradicijos. Jos daug kuo panašios į Vakarų Europos šalių ir Vakarų slavų tradicijas ir papročius. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dar mūsų amžiaus pradžioje žmonės savitai pažymėdavo tris paskutiniąsias mėsiedo dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį (įprastąją Užgavėnių dieną). Visi kalendorinių švenčių ( ne tik Užgavėnių ) papročiai ir tradicijos yra susiję su žemdirbyste ir valstiečio ūkiu ir visi jie turi bendrą prasmę ir tikslą – pirmoje eilėje užtikrinti gerą derlių, gyyvulių produktyvumą ir gerą prieauglį, gerą sveikatą, šeimos pagausėjimą, sėkmingas vedybas, santarvę ir sėkmę visuose kituose reikaluose.

Užgavėnių kaukės

Pati būdingiausia kaukių ir aprangos rūšis – vaizduoti gyvulius, paukščius ir žvėris arba neįprastus ir keistus žmones. Lietuviai, vakarų slavai, vokiečiai, angliškieji keltai ir kt

t. labai mėgo arklio siužetą. Tai arklio maketas: kaukolė ar iš medžio išdrožta galva, kurią laiko žmonės, uždengti kokia nors medžiaga. Dažniausia du vaikinai būna pasilenkę, antrasis uždėjęs rankas pirmajam ant nugaros, būdavo apdengiami balta drobule, o trečiasis sėdėdavo ant jų nugarų laikydamas rankose ant ilgos lazdos iškeltą arklio galvą – išdrožtą iš medžio ar padarytą iš šiaudų. Visų Europos tautų tradicinių švenčių papročiuose sutinkami ir kiti gyvūnai: ožys, avinas, meška, jautis, vilkas, gervė. Dažniausiai jie būna pagaminti kaukių pavidalu, bet būna ir gyvų.
Vidurio Lietuvoje buvo populiarios “ubagų” grupės. Čia be persirengėlių “ubagais” ir “ubagėmis”, būdavo dar “angelas”, “velnias”, “giltinė”. Buvo paroduojama “ubagų vestuvės”, jų giedojimas ir kt.
Ypatingą vietą karnavaluose užima milžinai: jų parengimui panaudojamos ilgos lazdos, įvairūs audiniai, dažai, sudžiovinti auugalai. Paprotys vedžioti gatvėmis milžinus – daugiau miestiečių tradicija. Šis paprotys turi labai gilią senovę (net neolitą), o milžino figūra labai aiški Biblijoje. Tai ir istorinis personažas, nes milžinu vaizduojamas tai imperatorius Tiberijus, tai caras Erodas, tai imperatorius Neronas – visi žiaurieji.
Labai paplitę kaukės, vaizduojančios įvairiausius buitinius, socialinius ir krikščioniškus personažus. Jie aprengti nekasdieniškais drabužiais, išsimozoję suodžiais ar kitom natūraliom dažančiom medžiagom, pvz.: raudonaisiais burokėliais ir kt.
Artistai neturėjo tikslo vaidinti tikrus tipažus, o norėjo tik linksminti žmones.
Tipiškiausi karnavalų veikėjai – tai kl
lounas, senukas su senute, jaunasis, jaunoji, gydytojas, kunigas, policininkas, jūreivis, laiškanešys, gaisrininkas, vedlys su “meška” ant pavadėlio, mauras ir kt.
Paprasčiausia ir labiausiai paplitusi apranga – vilnomis į viršų išversti kailiniai. Dažniausia spalva – juoda, mirties spalva, kito pasaulio spalva, primityviausia protėvių kaukė. Nieko krikščioniško kovose tarp Žiemos ir Vasaros, Lašininio ir Kanapinio nėra.
Visuose karnavalo epizoduose pastebima kova tarp šalčio ir šilumos, visose scenose pabrėžiami žemė, žmogus, šeima. Per Užgavėnes labai mėgta persirenginėti nekasdieniškomis būtybėmis, tame tarpe, ir vyrams moterimis, o moterims vyrais.
Persirengėliai vilkėdavo nekasdieniškus apdarus, norėdami pabrėžti skirtumą tarp kasdienos ir šventės. Kartais būdavo apsivelkami ir tautiniai rūbai.
Kaukių keistokos ir juokingos aprangos dėvėjimo tikslas – gąsdinti ir juokinti susirikusiuosius ar sodybos gyventojus. Kaukes ar audeklo skiautes su iškirptomis skylėmis – “akimis” užsidėdavo, pirmiausiai, tam, kad nieks neatpažintų, nes karnavalo dalyviai dažniausiai pašiepdavo kitus, mėtydavo aštrius, o kartais ir vulgarius juokelius. Karnavalas, kaukės, nekasdieniška apranga, dainos, šokiai, vaidybinės scenos su kitomis pramogomis padeda sukurti šventinę nuotaiką.

Išvados

1. Kaukės, ir kostiumai buvo naudojami ne per visas kalendorines šventes, bet išimtinai tik per dvi dviejų ciklų sandūras: kalėdinį- naujametinį ir Užgavėnių- pavasarinį.
2. Nepaprastai įvairūs aprangos ir kaukių tipai, kurių net neįmanoma klasifikuoti ar suskirstyti į grupes.
3. Nors ir esant didžiulei jų įvairovei, tikslas ir atliekamos funkcijos labai vienareikšmiai ir nukreipti viena li

inkme: gero derliaus, sveikatos ir visokeriopos sėkmės siekimas.

Užgavėnių veikėjai ir jų veiksmai yra simboliški. Kaukės – tai apsigynimo ir vaisingumo žadinimo ritualų liekanos. Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kaukėmis. Be medžio ir žievės, kaukes dar darydavo ir seno kailio, o vėliau ir iš popieriaus. Kuomet persirengėliai kaukių nesidėdavo, tai bent veidą išpaišydavo anglimi, suodžiais ar burokais.
Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”.
Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didelė moters iškamša – Morė, kitaip dar vadinama Katre, Magde. Ji dar vadinta pasileidėle Kotre, globėja, Motinėle, visų žydų motina. Ją mušdavo sniegu, pagaliais, ožys badė ragais, gervės gnaibė snapais, čigonai būrė mirtį, o velniai laukė jos dūšios, ėjo aplinkui trindami rankas.

Turinys

Įvadas..............................2
Užgavėnių kaukės..............................3 – 4
Išvados..............................5
Turinys..............................6
Naudota literatūra..............................7

Naudota literatūra

1. http://www.tostai.lt/uzgavenes/kaukes_ir_apranga.htm
2. Žarskus, „Užgavėnės – atgaivos, gaivos, gimimo šventė“ , Vilnius, 2005
3. http://www.day.lt/sventes/straipsniai/uzgavenes
4. http://lt.wikipedia.org

Leave a Comment