Krevos sutartis

Įvadas

1385 metų rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas bene svarbiausias XIV a. pabaigos Lietuvos valstybės dokumentas. Krėvos pergamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve ir menkai terūpėjo tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Lenkijos Karalystės politikams. Krėvos sutartimi susidomėta tik XIX a. viduryje. Šis dokumentas sukėlė didžiulias diskusijas tarp Lietuvos ir Lenkijos istorikų, nes Lenkijos istorikai teigia, jog būtent Krėvos aktu buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos Karalystės sudėtį.

Šiame darbe bandysiu aprašyti Krėvos aktą, nagrinėsiu jo autentiškumo problemą, jo paskirtį, bei reikšmę Lietuvos valstybei. Raašomo referato pagrindinis šaltinis bus J. Kiaupienės sudaryta knyga ,,1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas [Lietuvos užsienio politikos dokumentai. XIII-XVIII a.].

Trumpa dokumento istorija

Krėvos aktas surašytas 1385 metais rugpjūčio 14 dieną. Tai Lietuvos valstybės sutarties dokumentas. ,,Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Taip pat jis įsipareigojo atlyginti Austrijos princui Vilhelmui Habsburgui, kuriam Jadvyga buvo pažadėta į žmonas, bet kurio Lenkijos ponai atsisakė atsiradus Jogailos kandidatūrai. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos beelaisvius ir prisijungti LDK žemes prie Lenkijos.”

,,Surašytas XIV a. Pabaigoje, Krėvos pergamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio pilyje ir, atrodo, menkai terūpėjo tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Lenkijos Karalystės politikams, nesidomėjo šiuo dokumentu ir istorikai. Situacija pasikeitė XI

IX a. viduryje. 1385 m. Krėvos aktas staiga sulaukė didžiulio istorikų susidomėjimo bei pripažinimo. Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu. Lenkijos – Lietuvos santykių istorijos istoriografijoje ,,gimė” Krėvos unijos koncepcija, teigianti, kad būtent šiuo dokumentu XIV a. pabaigoje buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos Karalystės sudėtį. Greitai radosi ir skeptikų, kitaip interpretavusių šio dokumento turinį. Prasidėjo ilga, iki pat šių dienų trunkanti diskusija dėl Krėvos akto reikšmės įvertinimo dviejų valstybių santykių istorijoje. XX a. 8-ajame dešimtmetyje istoriografijoje paskleistas teiginys, kad 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas esąs ne XIV a. pabaigoje surašytas dokumentas, o vėlesnių laikų falsifikatas, sukėlė naują emocingų diskusijų bangą. Iškilo būtinybė aiškintis Krėvos akto autentiškumo problemą.”

1 pav. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas.

Krėvos akto autentiškumas
Antspaudai

Bene svarbiausias dokumento autentiškumo įrodymas yra joo antspaudai: ,,Dokumentą parašyti galėjo daug kas, o antspauduoti – tik jį išdavę teisiniai arba fiziniai asmenys, nes būtent jie atsakė už dokumente surašytų teiginių tikrumą ir pasekmes. Neretai kad dokumentas įgytų didesnę ir platesnę visuomeninę galią, jį antspauduodavo ne tik dokumento davėjas, bet ir keli ar net kelios dešimtys liudininkų, paprastai vadinamų antspaudininkais. [.] Norint dokumentą panaikinti, užtekdavo nukirpti ar bent perlaužti prie jo prikabintą antspaudą.”

Pabandykime išsiaiškinti, kokie antspaudai galejo būti ant Krėvos akto: ,,Be valdovo, sudarant šį dokumenta, dalyvavo li

ietuvos kunigaikščiai, artimiausi Jogailos giminaičiai: broliai Skirgaila ir Kaributas, pusbrolis Vytautas bei dar vienas valdovo brolis Lengvenis. Būtent jie, kaip rašoma akto koroboracijoje, patvirtindami duotų pažadų tikrumą ir teisėtumą, šalia Jogailos prikabino savuosius antspaudus.” Taigi Krėvos aktas turėjo 5 antspaudus. Pirmasis antspaudas priklausė svarbiausiam asmeniui – Jogailai, o kiti vadinamiesiems antspaudininkams: broliams Skirgailai ir Kaributui, pusbroliui Vytautui ir Lengveniui (2 pav). Tačiau kaip matome ant Krėvos akto nėra nei vieno antspaudo, reiškiasi jie kažkur dingo. ,,Du svarbiausi Jogailos ir Skirgailos krėvos akto antspaudai dingo iki 1834 m., kiti – tarp 1834/1841-1875 m. Nuo pargamento nuplėštas Vytauto antspaudas, sprendžiant iš K. Sochaniewicziaus užuominos, atsidūrė pas K. W. Kielisinskį, o iš jo pateko pas Pawlikowskius.” Toliau J. Kiaupienės sudarytoje knygoje aiškinamasi kokie šių penkių asmenų antspaudai galėjo būti prikabinti ant Krėvos akto.

2 pav. a) Kaributo, b) Vytauto ir c)Lengvenio

antspaudų piešiniai, dail. K.W. Kielinskis, 1841 m.
Rašto grafika

Kai nėra antspaudų svarbu rašto grafika. Knygoje, kuria sudarė J. Kiaupienė, išskiriama atskira dalis, kuri pavadinta ,,Krėvos akto rašto grafinė – chronologine charakteristika”. Šioje dalyje analizuojama šio svarbaus dokumento grafinis rašymo stilius, bei estetinis vaizdas. Autorė pabrėžia: “Kai nėra antspaudų, svarbi tampa rašto grafika. R. Čapaitės atlikti tyrimai įtikina, kad dokumentas rašytas XIV a. antrajai pusei būdingu gotikiniu raštu. [.] Tai jau rimtas Krėvos akto au

utentiškumą patvirtinąs dokumentas.” Šį jos sakinį, kaip ir visą skyrių, sukritikavo E. Gudavičius. Jam nepatiko, jog J. Kiaupienė šiame skyriuje visiškai neužsimenama apie Rimšos studiją: ,,[.] bet atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame skyriuje neužsimenama apie Rimšos studiją, nors jo tematikai tai tiesiog būtina.”

Labai svarbu yra išsiaiškinti ir kas diktavo, bei surašė šį aktą. ,,Viduramžiais rašovas būdavo glaudžiai susijęs su dokumento sumanytoju, su asmeniu – valdovu, politiku ir pan., kuris išleisdavo į pasaulį vieną ar kitą dokumentą. Kas surašė Krėvos aktą tiksliai nežinoma, taip pat kaip nežinoma kur jis buvo surašytas: ,,Ar tai vyko Krėvoje susitikimo su Jogaila ir kitais Gediminaičių kunigaikščiais metu, o gal Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos pasiuntiniai, nurodyti dokumente, į Krėvą jau atsivežė preliminarinį tekstą.” Autorė pabandė palyginti Krėvos akta su Krokuvos kapituloje rašyto Krokuvos katedros kalendoriaus dalies įrašu: ,,Pateikta analizė leidžia daryti prielaidą (ne išvadą), kad Krėvos dokumentą rašęs žmogus galėjo būti susijęs su Krokuvos kapituloje dirbusių rašovų ratu. [.] būtent Krokuvos kapitulos nariai XIV a. antroje pusėje ypač dalyvavo kuriant Lenkijos valdovo raštinės ir apskritai dokumentų terminiją, istorikas teigia, kad termino applicare, būdingo Lenkijos karaliaus ir vyskupų raštinėms, įrašymas į Krėvos dokumento teksta liudija, kad dokumentą surašė lenkai.” Taigi iš dalies, kaip teigia autorė, galime daryti prielaidą, kad šis dokumentas buvo su
urašytas lenkų.
Krėvos akto vertimas į lietuvių kalbą

Krėvos aktas nėra didelis dokumentas: ,,Krėvos akto tekstą sudaro 26 eilutės, kuriose tilpo 560 lotyniškų žodžių. Šis tekstas surašytas tamsiai rudu rašalu ant neišvaizdaus vidutinės kokybės pergamento.” Krėvos akto pradžia pradedama savotišku prisistatymu, bei išvardijami pasiuntiniai: ,,[.] per didžiai gerbiamus ir kilmingus ponus: Čanado prepozitą Steponą, Kako de Kazą, kašteliono iš Potoko, sūnų Vladislovą, Krokuvos taurininką Vlodką, Zavichosto kaštelioną Mikalojų ir Kazimiero valdytą Kristiną – buvo perduota žinia.”

Toliau seka piršimasis: ,,[.] daug imperatorių, karalių ir valdovų norėjo, troško, siekė susijungti su šiuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu amžinos giminystės ryšiais, tačiau Visagalis Dievas išsaugojo šį įvykį dėl Jos Karališkosios Didenybės. Todėl, šviesiausias valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybės priima šį poną didįjį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingąją ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę.” Taip pat išreiškiamas noras krikštytis: ,,[.]didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. Nors to siekė daugelis įvairių imperatorių ir valdovų, niekas ligi šiol to padaryti negalėjo, kadangi galingasis Dievas šią garbę Jūsų Karališkajai Didenybei išsaugojo.” Paskutiniai žodžiai tai tarsi pataikavimas.

Toliau išdėstoma ištisa Jogailos pažadų virtinė: ,,[.] Jogaila žada atverti ir paskirti visus savo turtus, kad padengtų abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius, jeigu tik ta pati Vengrijos ponia atiduos jam kaip žmoną savo dukterį Jadvygą, minėtą Lenkijos karalienę. Be to tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada tam tikrą pinigų sumą, kaip užstatą, sutartą tarp ponios ir vengrijos karalienės iš vienos pusės ir Austrijos kunigaikščio – iš kitos, būtent du šimtus tūkstančių auksinių doti ir išmokėti. Be to tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigoja visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir kariaujančiųjų papročiu išvesti, grąžinti buvusią laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila pažada savo Lietuvos ir Rusijos žemes prie Lenkijos karalystės Karūnos visiems laikams prijungti.” Taigi iš teksto matome, kad Jogaila tik žada ar pažada įgyvendinti visus savo sumanymus. Nėra konkretaus įsipareigojimo, kas manau labai svarbu tokiam dokumente kaip Krėvos aktas.

Pabaigoje, Krėvos aktas, patvirtinamas antspaudais: ,,O mes, Jogaila, didysis Lietuvių kunigaikštis, pasiuntinių pranešimus iš mūsų pusės minėto Skirgailos, brangiausiojio mūsų brolio minėtiems ir išvardintiems Lenkijos karalystės baronams pateiktus ir tam tikru būdu paskelbtus, taip pat per to paties mūsų brolio pasiuntinius Šviesiausiai Valdovei poniai Elzbietai, minėtai Vengrijos karalienei, panašiai ir minėtu būdu išdėstytus, dalyvaujant tiek ponios karalienės, tiek vengrų ir lenkų minėtiems pasiuntiniams, kurie pas mūsų Šviesybę buvo atsiųsti, kartu su žemiau įrašytaisiais mūsų broliais, lietuvių kunigaikščiais, ponu Skirgaila, Kaributu, Vytautu, Lengveniu, taip pat kitų mūsų brolių – dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu patvirtinome ir paskelbėme tiek minėtai poniai karalienei, tiek minėtiems Lenkijos Karalystės ponams. Šiuos pranešimus, pakabindami mūsų ir mūsų žemiau nurodytųjų brolių antspaudus, patvirtinome kaip galiojančius ir visais punktais priimtus.” Taigi, kad ant Krėvos akto buvo antspaudai patvirtina priesšpaskutinė dokumento pastraipa.

Paskutiniojioje Krėvos akto pastraipoje nurodoma vieta ir data: ,,Duota Krėvoje, pirmadienį, Švenčiausios ir Garbingiausios Mergelės Marijos Dangun ėmimo dienos išvakarėse, 1385 Viešpaties Metais.”

Krėvos akto paskirtis

Daug ginčų sukėlė Krėvos akto paskirtis. Zenonas Ivinskis teigia, kad Krėvos aktas tai tik priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinamasis raštas: ,,1385 m. vasarą buvo baigtas Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos derybos, po kurių susitikimo Krėvos pilyje metu Jogaila su broliais specialiu lenkų surašytu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu, patvirtino savo delegacijos duotus pažadus Jadvygos motinai karalienei Elzbietai, kad Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip dažnai jis vadinamas, o buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu.” Iš dalies Z. Ivinskio nuomonei taip pat pritaria ir Bronius Dundulis: ,,Iš esmės tai buvo Jogailos ir paskelbtos Lenkijos karaliene Jadvygos sutuoktuvių susitarimas [.] pats Krėvos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir, matyt, turėjo galioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas. Tačiau joks kitas tekstas neišliko ir abejotina, ar jis iš viso buvo surašytas” . Kad Krėvos aktas yra tik priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys pasakoma ir Lietuvos istorijos vadoveliuose: ,,Krėvos sutarties aktas tebuvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys, suteiktas Lenkijos ponams, juo norėta vadovautis, užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius.”

Istorikai, dirbę Sovietinėje Lietuvoje parėmė Lenkijos istorikų tezes: ,,Po ilgai trukusių pasitarimų, 1385 m. Jogaila Krėvos pilyje priėmė Lenkijos delegaciją, ir čia tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašytas susitarimas, vadinamasis Krėvos unijos aktas. Tuo aktu Jogaila , Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes su Lenkija [.]”

Pokario laikotarpiu Jonas Dainauskas išsakė naują prielaidą: ,,Kriavo aktas iš tikrųjų yra vėlesnių, pojogailinių laikų fabrikatas” Tačiau daugiau nei dešimt metų į šią naujai iškeltą tezę niekas neregavo: ,,Pirmosiomis J. Dainausko hipotezės oponentėmis tapo Maria Koczerska ir Lidija Korczak. Lenkijos istorikės visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į silpnąsias J. Dainausko hipotezės puses: kad yra atvirai deklaratyvių, istorine medžiaga nepagrįstų aiškinimų, esą ne tik 1385 m. Krėvos aktas, bet ir kiti, vos ne visi Lietuvos ir Lenkijos sutarčių dokumentai yra lenkijos pusės tendencingai surašyti falsifikatai, jis neatsako į svarbiausius kiekvieno falsifikato atveju iškylančius klausimus: kas, kada ir kokiu tikslu tą dokumentą sufabrikavo – bei kitus profesionalumo stokojančius J. Dainausko aiškinimus, kokiu būdu techniškai galėjo būti sufabrikuotas Krėvos aktas.”

Taigi, yra trys Krėvos akto paskirties versijos:
1. Krėvos aktas, tai tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu.
2. Krėvos aktu Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes su Lenkija.
3. Krėvos aktas yra vėlesnių laikų fabrikatas.

Krėvos akto reikšmė Lietuvai

Pasirašius Krėvos aktą Lietuvoje įvyko daug svarbių pokyčių. Pirmiausia Jogaila pradėjo vykdyti krikšto akcija: ,,1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapęs ir Lenkijos karaliumi, bei Vytautas Didysis ėmėsi įgyvendinti vieną pagrindinių Krėvos sutarties nuostatų – Lietuvos krikštą. Tuomet buvo įsteigta ir Vilniaus vyskupija, pradžioje taip pat tiesiogiai pavaldi Šv. Sostui, imtos statyti pirmosios parapinės bažnyčios”

,,1386–1387 m. žiemą Jogaila atvyko į Vilnių vykdyti Krėvos sutarties punktų. Sostinėje buvo pradėta oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmos parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams.”

Privilegija vyskupui suteikė tam tikrų lengavtu: ,,Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui, Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto, valsčių ir dvarų. Taip Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurias žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.”

Lietuvos bajorams katalikams taip pat suteikiamos tam tikros privilegijos: ,,Bajorams katalikams, atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijomis bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui.”

Trečioji privilegija buvo Vilniaus miestiečiams: ,,[.] Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teise. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda.”

Krėvos sutartis turėjo ir neigiamų pasėkmių, viena iš jų tai, kad Lietuva neteko savarankiško valdovo: ,,Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuoment neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos – savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje.”

Išvados

• Krėvos aktas surašytas 1385 metais rugpjūčio 14 dieną.
• Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus.
• XX a. 8-ajame dešimtmetyje istoriografijoje paskleistas teiginys, kad 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas esąs ne XIV a. pabaigoje surašytas dokumentas, o vėlesnių laikų falsifikatas.
• Krėvos aktas turėjo 5 antspaudus.
• Daug ginčų sukėlė Krėvos akto paskirtis. Zenonas Ivinskis teigia, kad Krėvos aktas tai tik priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinamasis raštas. Pokario laikotarpiu Jonas Dainauskas išsakė naują prielaidą, jog Krėvos aktas tai tik falsifikatas.
• Pasirašius Krėvos aktą Jogaila pradėjo vykdyti krikšto akciją Lietuvoje.
• Neigiama Krėvos akto paskirtis ta, kad Lietuva neteko savarankiško valdovo.

Literatūra:

1. Lietuvos istorija 11-12 klasėms. Rūstis Kamuntavičius, Vaida Kamuntavičienė, Remigijus Civinskas, Kastytis Antanaitis. Vilnius. 2000 m.
2. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas [Lietuvos užsienio politikos dokumentai. XIII-XVIII a.]. Sudarė Jūratė Kiaupienė. Vilnius. 2002 m.
3. Edvardas Gudavičius. Aidai. 2002 m.
4. Vydas Dolinskas, KRIKŠČIONYBĖS ŽENKLAI LIETUVOJE,

http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Naujausiosparodos/Kriksmenezenklai.htm,

http://ldmuziejus.mch.mii.lt.
5. Loreta Skurvydaitė, http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/ist-stud/8/str1.html,
http://www.leidykla.vu.lt.

Leave a Comment