KONFESINIŲ IR TAUTINIŲ „MAŽUMŲ“ TEISINĖS PADĖTIES KAITA 16-18 A.

TURINYS

ĮVADAS..............................3
I. ŽYDAI..............................4
II. KARAIMAI..............................6
III. TOTORIAI..............................8
IŠVADOS..............................10
ŠALTINIAI..............................11
LITERATŪRA..............................11ĮVADAS
Etninė ir konfesinė Lietuvos valstybės gyventojų sudėtis buvo nevienalytė. XVI a. viduryje maždaug trečdalį ar net daugiau visų LDK gyventojų (iš apytikriai 3 mln. žmonių) sudarė lietuviai, susitelkę valstybės branduolio žemėse. Daugiau kaip pusę gyventojų sudarė slavai, gyvenę įvairiu laiku prie Lietuvos valstybės prijungtose rytų ir pietryčių žemėse. Greta lietuvių ir slavų visą laiką gyveno kitos etninės mažumos – žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai, lenkai.
Referato tikslas – remiantis I Lietuvos Statutu (1529 m.) bei 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, išsiaiškinti, kokia buvo teisinė tautinių ir konfesinių „mmažumų“ padėtis XVI – XVIII a. LDK.
Teisės būklė LDK visuomenėje XV – XVI a. pradžioje iš esmės kito, nes greta paprotinės teisės normų atsirado ir išsiplėtojo rašytinė teisė, palietusi įvairias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis. Privilegijos – svarbūs LDK gyvenimo šaltiniai. Tačiau dar svarbesni to meto šaltiniai – trys Lietuvos Statutai. Jie svarbūs tuo, kad tai yra kodifikuota Lietuvos teisė. Kurdama teisinius Lietuvos valstybės pamatus, valdančioji lietuvių didikų grupė stiprino jos prestižą viduje ir tarptautinėje arenoje. Kiekvieno iš trijų Lietuvos Statutų parengimą sąlygojo kitos vaalstybinio gyvenimo aplinkybės.
Ketverių metų seimo paskelbta Gegužės Trečiosios konstitucija (1791 m.) yra pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje (po JAV) oficialiai raštiškai išdėstytas vientisas pagrindinis valstybės įstatymas, apibrėžęs jos politinę ir socialinę santvarką, pagrindinius institutus bei jų funkcijas. Pagal ją senoji Li

ietuvos ir Lenkijos valstybė buvo mėginama paversti konstitucine ir parlamentine monarchija, panaikinant daugelį senų institutų, išplečiant valstiečių bei miestiečių teises ir pan.
Rengiant referatą, taip pat rėmiausi Z. Kiaupos, J. Kiaupienės, A. Kuncevičiaus knyga „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, knygomis „Lietuvos karaimai“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra“, „Trumpa žydų istorija Lietuvoje“.
Referatas sudarytas iš trijų skyrių. Pirmajame aprašyta žydų teisinė padėtis XVI–XVIII a., antrajame – karaimų, paskutiniame – totorių. Nors tuometinėje Lietuvoje tautinių mažumų buvo ir daugiau, tačiau nagrinėsiu tik šias tris, kadangi jos tuo pačiu yra ir konfesinės „mažumos“, nei lotynų, nei graikų tikėjimo krikščionys jie nėra.I. ŽYDAI
Pirmieji Lietuvoje įsikūrę žydai, pirkliai iš Pietų ir Rytų Europos, Lietuvą pasiekė veikiausiai jau XII amžiuje. Žydų dar būta tarp pirklių ir amatininkų, kuriuos pirmojoje XIV a. pusėje į Lietuvą paakvietė Didysis kunigaikštis Gediminas. Dalis jų persikėlė į šiaurę ir įsikūrė srityse palei etninę Lietuvą, kaip antai, Lietuvos Brastoje, Gardine, ar jos gilumoje (Žemaičių kunigaikštystėje).
Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais žydų skaičius Lietuvoje žymiai išaugo. Kaip ir jo senelis Gediminas, Vytautas irgi buvo labai pakantus ir tolerantiškas valdovas. Jis užsieniečiams sudarė sąlygas gyventi Lietuvoje pagal savo papročius ir religiją. Taip jis elgėsi ne tik su žydais, bet ir su karaimų bendrijos nariais. Palankus Vytauto elgesys su savo pavaldiniais žydais aiškiausiai atsiskleidė privilegijų ra
aštuose, kurie dar XIV a. buvo suteikti žydams, gyvenantiems Brastos, Gardino ir Trakų miestuose. Tuose raštuose buvo akcentuojama, kad žydai yra Didžiojo kunigaikščio pavaldiniai ir priklauso vien tik jo kompetencijai. Privilegijose dar pasakyta, kad žydams leidžiama laisvai judėti per visas valstybės žemes . Taigi, teisiniu atžvilgiu žydų padėtis tuometinėje Lietuvos valstybėje buvo gana gera. Jų statusas nepasikeitė ir vėliau, retkarčiais net pagerėdavo.
Iš pažiūros žydų padėtis buvo panaši į krikščionių miestelėnų, bet kai kuriais atvejais žydams netgi buvo suteikta pirmenybė. Pavyzdžiui, sužeidus žydą, bausdavo kaip už bajoro sužeidimą. Žydo žudikas netekdavo galvos, o jo šeima privalėdavo nužudytojo šeimai atlyginti 100 grašių dydžio suma. Tuo tarpu nužudžius miestelėną, atlygis būdavo tik 12 rublių grašių. Ši nuostata buvo įtraukta į Pirmąjį Lietuvos Statutą, išleistą 1529 m. Tačiau dar tais pačiais metais kitaip negu krikščionims iš žydų pradėta rinkti rinkliava kariuomenės išlaidoms.
Apskritai XVI a. ir vėlesniais laikais žydų teisinę padėtį daugiausia lėmė ankstesnių karalių ir vietinių valdytojų suteikti privilegijų raštai. Pirmajame Lietuvos Statute sakoma, kad, jei kas turėjo žemės valdant Vytautui, Žygimantui ar Kazimierui, tai niekas iš jo tos žemės atimti negali . Kadangi Vytautas globojo žydus, pats juos kvietė atvykti, sudarė jiems sąlygas gyventi Lietuvoje, vadinasi, kas parašyta šiame statuto straipsnyje, taikoma ir žydams.
Kaip jau minėjau, iš pažiūros žy
ydų padėtis buvo panaši į krikščionių miestelėnų, tačiau kartais jie būdavo išskiriami iš miestelėnų tarpo dėl kitokios jų religijos: jiems, kaip nekrikščionims, draudžiama būti prileistiems prie liudijimo dėl žemės ir jos valdymo įrodymo .
Taip pat I Lietuvos Statutu draudžiama žydams laikyti krikščionis nelaisvėje: „Taip pat nustatome kad <.> kiekvieną krikščionį iš žydo <.> nelaisvės išvaduojame“ .
Apskritai, teisiniu požiūriu Statute žydai tarsi ir neiškiriami kaip nepiliečiai, nes statutas skirtas visiems valstybės gyventojams ir jie turi būti vienodai teisiami šia rašytine teise, nepaisant jų socialinės ar kitokios padėties.
Po Liublino unijos (1569 m.), stiprėjant bajorų įtakai, žydų ekonominė būklė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gerėjo, o jų skaičius nuolat augo. Dvarininkai ypač rėmė miestelių kūrimąsi ir siekė juose įkurdinti žydus. Tačiau Liublino unija nepakeitė Lietuvos žydų teisinės padėties. Jie ir toliau naudojosi pagrindinėmis teisėmis, nustatytomis privilegijų raštuose, kuriuos jiems suteikė Vytautas ir nuolat patvirtindavo po jo valdę karaliai.
XVI a. pabaigoje dėl konfesinių skirtumų apribojamos žydų teisės. Būtent Trečiuoju Lietuvos Statutu jiems ribojama teisė tapti bajorų luomo atstovais (III Lietuvos Statutas). Žydams leista tapti bajorais tik pasikrikštijus. Apskritai, Trečiajame Statute jau tarsi vykdomas žydų integracijos procesas: „O jei kuris žydas ar žydė priimtų krikščionių tikėjimą, kiekvienas toks asmuo ir jo palikuonys turi būti laikomi bajorais“. 1588 m. taip pa
at jiems paskelbta teisė pasilikti pavaldiems karaliaus teismui. Ta pati teisė išliko ir XVII amžiuje.
LDK žydai XVII–XVIII a. sukūrė savo infrastrukt.ūrą – seimą, kahalus ir jų padalinius, steigė sinagogas, švietimo ir kredito sistemas, tapo savaiminga ir ūkiškai reikšminga krašto gyvenimo dalimi. Jie daugiausiai kūrėsi miestuose ir miesteliuose, globojami šių savininkų ir ypač katalikų bažnyčios. Paskutinio Lenkijos karaliaus S. A. Poniatovskio laikais žydai pasiekė laisvę prekiauti ir praplėstas teises kurtis didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune .
O 1791 metais ypatinga Seimo komisija nusprendė, jog žydams leidžiama dirbti visose ūkio šakose. Apskritai, žydų ekonominę veiklą reguliavo Vytauto Didžiojo privilegija ir Lietuvos Statutai .
Taigi žydų teisinė padėtis, įtakojama jų religijos (judaizmo) ir tautybės, XVI–XVIII įvairiose gyvenimo sferose kito nežymiai ir nevienodai.

II. KARAIMAI

Kaip ir žydai, jokiam luomui nepriklausė ir kitų nekrikščionių tikybų išpažintojai – karaimai ir totoriai, nuo Vytauto laikų nuolat gyvenę LDK. Karaimai sudarė atskirą uždarą socialinį visuomenės sluoksnį. Administracinis ir dvasinis karaimų centras buvo Trakai. 1441 m. Kazimieras Jogailaitis Trakų karaimų bendruomenei suteikė Magdeburgo teises. Tai buvo pirmas teisinis aktas, apibrėžęs karaimų padėtį LDK, tiksliau Trakų miesto bendruomenėje. Vėliau ši privilegija buvo patvirtinta ir papildyta didžiųjų kunigaikščių Aleksandro ir Žygimanto Senojo, dar vėliau, XVII a. paskelbta galiojanti visai LDK karaimų bendruomenei. Dokumentas suteikė karaimams teisę į savivaldą, vadovaujamą jų pačių iš savo tarpo renkamo vaito . Karaimai buvo atsakingi tik savo vaitui, o šis – pačiam valdovui. Vaitui buvo suteikta teismo ir sprendimų priėmimo teisė.
Nors karaimai naudojosi visomis savo teisėmis, jiems dar būdavo suteikiama papildomų teisių, ypač miesto tvarkai palaikyti, prekybai vystyti, aukštiems pareigūnams bei svečiams apgyvendinti savo namuose, apsaugai nuo pražygiuojančios kariuomenės, kenesos statybai ir remontui. 1495 m. Aleksandro raštu Lietuvos karaimams buvo suteikta teisė samtytis namų darbams krikščionis, tačiau Pirmuoju Lietuvos Statutu tai buvo uždrausta .
Karaimams suteiktos tik magdeburginėje teisėje numatytos miestiečių lengvatos: atleidimas nuo muito, savivaldos aprūpinimas lėšomis. Tokių lengvatų neturėjo nė viena LDK nekrikščionių bendruomenė, o iki II Lietuvos Statuto (1566) atleidimo nuo muito neturėjo net bajorai .
Karaimų, kaip ir kitų nekrikščionių, bendruomenėse spręstos tik civilinės bylos. Bylas tarp karaimų ir kitų visuomenės narių nagrinėdavo Trakų vaivados arba jo vietininko teismas, taikęs visiems bendras Lietuvos Statuto nuostatas. Bendruomenės viduje pagrindinis teisės šaltinis buvo XV-XVI a. sandūroje kodifikuotas Elijo Bešijačio ir jo mokinio parengtas karaimų pasaulietinės ir religinės teisės kodeksas.
Lietuvoje gyvenantys karaimai tarsi sudarė du – kariškių ir civilių – luomus. Trakuose kariškiai ėjo sargybą ir rūpinosi pilių apsauga. Veliau, Trakų pilims netekus karinės reikšmės, ši jų tarnyba tapo nebereikalinga. Kariuomenėje tarnavusieji karaimai naudojosi kariškių luomui suteiktomis teisėmis. Bet didesnė karaimų dalis buvo civiliai ir daugiausia dirbo žemę. Nuo Vytauto laikų karaimams skirta žemė priklausė visai bendruomenei. Kiekviena šeima turėjo savo dirbamą rėžį. Niekas neturėjo teisės savo šeimos sklypo parduoti. Be bendruomenės žemių, kai kurie karaimai turėjo dvarelių, palivarkų ar jiems dovanotų sklypų. Kaip ir kiti miestelių gyventojai, karaimai dar vertėsi amatais, prekyba, laikė karčemas, nuomojo muitines ir pan. Tarp karaimų būta ir gydytojų, kuriems kaip atskiriems asmenims taip pat būdavo suteikiamos privilegijos.

III. TOTORIAI

Maždaug tuo pačiu metu, kaip ir karaimai Trakuose, totoriai buvo apgyvendinti prie Vokės upės tarp Trakų ir Vievio. Pagrindinės totorių migracijos į Lietuvą XIV a. pabaigoje – XVI a. pirmoje pusėje buvo LDK karai su Aukso Orda ir kitais chanatais, Aukso Ordos skilimas ir vidinės suirutės. Totoriai kūrėsi Li.etuvos didžiųjų kunigaikščių suteiktose žemėse, tad sklaidos procesas buvo lengvai kontroliuojamas, totorių gyvenviečių tinklui suteikus strateginę paskirtį. Totorių žemėvalda ir gyvenvietės koncentruotos toliau nuo rytinių LDK sienų, kur buvo didelė susidūrimo su priešiškomis ordomis tikimybė, šalia pagrindinių LDK politinių ir administracinių teismų: Vilniaus, Naugarduko, Gardino ir kt.
Istorikai konstatuoja, kad totoriai pagal skaičių sudarė antrą po žydų nekrikščionišką bendruomenę Lietuvoje.
Totorių padėtį LDK visuomenėje ir bendruomenės viduje lėmė du svarbūs dalykai – santykis su žeme ir kilmė. Žemėvaldos požiūriu skirtinos dvi totorių grupės: 1) už valdomus dvarus karo tarnybą atliekantys „valdovo totoriai“ ir „totoriai kazokai“, priklausę aukštesnei socialinei kategorijai; 2) totoriai – miestų gyventojai, neturintys žemėvaldos ir laisvi nuo karinės tarnybos. Pastarųjų gyvenimas atskiruose miestų kvartaluose, neturint miestiečio statuso, panėšėjo į uždarą žydų ar karaimų bendruomenių gyvenimą.
Totoriai valdė dvarus, atlikdavo tarnybą – tai jiems teikė ypatingą statusą, kurie dažnai jie gretinami su bajorų padėtimi LDK. Pirmosios privilegijos totoriams buvo suteiktos gan vėlai (XVI a. antroje pusėje), tačiau gali būti jog pirmuosius teisinius aktus jie gavo dar iš Vytauto bei Kazimiero.
Pirmosios privilegijos totoriams, pasirodžiusios tuoj po II ir III Lietuvos Statutų išleidimo, buvo privilegijos karo tarnybą einantiems totorias. Jomis buvo panaikinti I Lietuvos Statute numatyti apribojimai nekrikščionims. Iš jų svarbiausias buvo – draudimas totoriams liudyti bylose dėl žemės ir jos valdymo .
Statuto normų galiojimas totoriams, bendruomenėje ir šeimose besilaikantiems Korano, buvo prasmingos tik LDK teisės kontekste. Nors ypatingesnės buvo tik karo tarnybą einančių totorių padėtis. Jų statusas neperžengė nekrikščionims siūlomų dalyvavimo visuomenės gyvenime normų, nes nekrikščionys priskirti atskiram socialiniam sluoksniui.
Kaip ir žydams, totoriams I Lietuvos Statutu uždrausta laikyti nelaisvėje krikščionį .
Tačiau labiau skyrėsi ne žydų, totorių ar karaimų statusas visuomenėje, bet jų ūkinė ir visuomeninė integracija.IŠVADOS
Lietuvos valstybėje XIV – XVIII a. gyveno įvairių tautybių ir tikybų žmonės: pagonys, stačiatikiai, katalikai, protestantai, musulmonai, judaizmo ir karaizmo išpažintojai. Tačiau LDK buvo išvengta vidaus religinių karų. Lietuvos valstybėje buvo toleruojami gyvenę nekrikščionys – žydai, karaimai, totoriai.
I. Žydų gyvenimas Lietuvoje prasidėjo dar nuo Vytauto laikų. Teisiniu atžvilgiu jų padėtis tuo metu buvo labai gera, jiems buvo sudarytos visos sąlygos gyventi LDK pagal savo papročius ir religiją. Jų statusas nepasikeitė ir vėliau. Maža to, netgi pagerėdavo. Apskritai, žydų padėtis buvo panaši į krikščionių miestelėnų, kai kada jie prilygynami bajorams (pavyzdžiui, dėl sužeidimų, ar nužudymų). Ši pirmenybė buvo įtraukta į Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529 m.). XVI a. ir vėliau žydų teisinę padėtį vis dėl to labiausiai lėmė ankstesnių valdovų suteiktos privilegijos. Pirmuoju Statutu tvirtinama, jog tai, kas buvo žydams suteikta valdant Vytautui, Žygimantui ar Kazimierui, negali būti iš jo atimta. Kaip bebūtų žydai buvo išskiriami iš miestelėnų tarpo dėl religijos. Pirmuoju Lietuvos Statutu jiems uždraudžiami kai kurie teisiniai dalykai. Liublino unija žydų teisinės padėties nepakeitė, vis dar galiojo ankstesnių valdovų privilegijomis suteiktos teisės. Tačiau III Lietuvos Statutu žydoms ribojama daugiau teisių, svarbiausia iš jų – teisė tapti bajorų luomo atstovais, nebent jie pasikrikštytų. Ši teisė išliko ir XVII a. XVIII a. pabaigoje žydams vėl suteiktos didesnės teisės. Jiems leidžiama dirbti visose ūkio šakose.
II. Karaimai, kaip ir žydai, nepriklausė jokiam luomui. Pirmasis teisinis aktas apibrėžęs karaimų padėtį LDK buvo 1441 m. Trakų karaimų bndruomenei suteikta Magdeburgo teisė. Vėliau ši privilegija buvo patvirtinta kitų didžiųjų kunigaikščių. Dar vėliau, XVII a. paskelbta galiojanti visai LDK karaimų bendruomenei. Taip karaimams suteikta teisė į savivaldą. Taip pat jiems būdavo suteikiama papildomų teisių. XV a. jiems suteikta teisė samdytis namų darbams krikščionis, bet Pirmuoju Lietuvos Statutu, kaip ir kitiems nekrikščionims, ši teisė panaikinta. Teismas karaimams taip pat taikė bendras Lietuvos Statuto nuostatas. Bet bendruomenės viduje pagrindinis teisės šaltinis buvo karaimų pasaulietinės ir religinės teisės kodeksas. Kariuomenėje tarnavusieji karaimai naudojosi kariškių luomui suteiktomis teisėmis. Vis dėl to, daugiausia jų teisę įtakojo, kaip ir žydams, Vytauto suteiktos privilegijos.
III. Totorių padėtį LDK visuomenėje ir bendruomenės viduje labiausiai lėmė du svarbūs dalykai – santykis su žeme ir kilmė. Totoriai valdė dvarus, atlikdavo tarnybą – tai jiems teikė ypatingą statusą, kuriuo kartais jie gretinami su bajorų padėtimi LDK. Pirmuoju Statutu totoriams kaip nekrikščionims buvo apribojamos teisės. Kaip ir žydams, totoriams I Lietuvos Statutu uždrausta laikyti nelaisvėje krikščionį. Po II ir III Statutų šios teisės vėl buvo gražintos įvairiomis privilegijomis.ŠALTINIAI
1. Tumelis J. Gegužės 3 d. konstitucijos ir Ketverių metų seimo nutarimų lietuviškas vertimas // Lietuvos istorijos metraštis, 1977. Vilnius. 1978
2. Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos statutas (1529 m.). Vilnius. 2001LITERATŪRA
1. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius. 1995
2. Kobeckaitė H. Lietuvos karaimai. „Baltos lankos“. 1997
3. Levin D. Trumpa žydų istorija Lietuvoje. Vilnius. 2000
4. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. „Aidai“. 2001

Leave a Comment